Ciklinis balsų ir simpatijų per-paskirstymas arba re-distribucija yra klasikinė neoliberalizmo (korporacinis kapitalas + valstybė) demokratijos imitacijos schema, remiantis medijų įtaiga, inercijų formavimu, kryptingu pilietiniu švietimu, politine propaganda.
Konservatorių ir socialdemokratų kaita ir buvo toks klasikinis neoliberalizmo ciklinis modelis Lietuvoje, kurį, iš cinizmo ir miego demaskavo pačios LSDP viršūnės ir premjeras, entuziastingai priėmę naują Darbo kodeksą ir viešai kalbėję, kad konkurencija yra gėris ir neša visuomenei laimę. Kvailas ir ciniškas pasipūtimas ir krizių kalatūnas suveikė vienu metu: šį kartą balsų per-paskirstymo (re-distribucijos) mechanizmas nesuveikė. Jis jau pradėjo šlubuoti savivaldos rinkimuose, kai visuomeninės organizacijos laimėjo merų rinkimus Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje. Jau tada suskambėjo varpai egzistuojančiai ciklinei rinkiminei praktikai: LSDP/TS-LKD. Šį kartą, sekant J. Ranciere teiginiu, įvyko tikras politinis posūkis (politique tourner), kuris esmingai keičia politinių jausmų paskirstymą, tačiau tai dar nėra nei sistemos plėšymas, nei maištas, nei revoliucija.
J.-F. Lyotardas oponuoja tokiam posūkiui, kurį šiandien sakytume įgyvendino V. Orbano Vengrija ir J. Kaczyńskio Lenkija ir kur suka R. Karbauskio Lietuva. Orbano, Kaczyńskio ir Karbauskio politinės ir idėjinės dėlionės ir yra panašios ir tai tikrai yra politika. Tačiau ji nėra tokia, kokią lygintume su 1956 kairiųjų prieš komunistus revoliucijoje Vengrijoje. Tada buvo trūkio, plėšymo (Lyotard‘o Le Différend)) efektas. Kaip rodo V. Orbano / J. Kaczyńskio kultūrinės kontrrevoliucijos ir regreso praktikos ir reformos: visa tai tėra tik kelias link trūkio efekto, link apsišvietusiųjų elitų masinių demonstracijų (moterų demonstracijos Lenkijoje ginant teisę į abortus).
Egzistuoja labai maža galimybė, kad Lietuvos valstiečiai-žalieji bent kiek efektyviai spręs krizių kalatūną (neišardomą, sulydytą mazgą): labai dideli daug ir mažai uždirbančiųjų skirtumai, mažos uždarbio ir gero gyvenimo galimybės Lietuvoje, didžiulė demografinė krizė, emigracija, aiškių ekonominių perspektyvų nebuvimas, išbalansuotas aukštasis mokslas ir sveikatos apsauga, korupcija ir giminių-draugų savivalė, Vilniaus centrizmas ir kitų miestų nuosmukis, Lietuvos regionų degradavimas, neefektyvūs užsienio kaimynystės santykiai ir Rusijos propaganda bei karinės grėsmės …
Sunku įsivaizduoti, kad visą šį kompleksą problemų pavyktų išspręsti be radikalių politinių trūkių, be plėšymo efekto, vien tik politinio posūkio dėka atsisakant tradicinio balsų kaitos ciklo. Kita vertus, dar nėra pakankamai susiformavę tie kairieji sąjūdžiai, kurie imtųsi šio trūkio veiksmo, nebūtų susiję su bolševikinėmis praktikomis ar nomenklatūrinėmis sistemomis, ir būtų pakankamai politiškai apsišvietę ir refleksyvūs. Bet kokiu atveju jau įsitraukėme į krizių kalatūno sprendimo tėkmę, nebeliko trypčiojimo. Greitu metu esami politiniai elitai kritikuos ir puls karbauskininkus ir tada neabejotinai sulauksime dar didesnio visuomenės posūkio nuo klasikinių demokratinių ritmų. Prieš trūkius bus didelė aritmija.
