Visai priartėjus Seimo rinkimams ir besibaigiant rinkiminei kampanijai, pats laikas pažvelgti į tai, ką partijos veikė siekdamos pavilioti rinkėjus ir koks likimas jų laukia naujos kadencijos Seime. Nors tendencijos jau kurį laiką yra pakankamai aiškios, vis dėlto esama keleto faktorių, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, ir daugiau negu vieno galimos daugumos modelio. Tad verta labiau pasigilinti į šiuos rinkimus ir tikėtinus jų rezultatus.
Nepaisant kai kurių kampanijos keistenybių, tokių kaip „tvarkiečių“ reklamos, pripažintos propaguojančiomis smurtą, ir gana keisto prieskonio, kurį prideda tokių darinių, kaip „Drąsos kelias“ dalyvavimas apskritai, šie rinkimai ir jų kampanija yra nuobodūs – nebent sektume jų periferiją, pavyzdžiui, humoristinio personažo Sauliaus Poškos įsiterpimus. Taip yra pirmiausia todėl, kad pagrindiniai kampanijos dalyviai jau yra susitaikę su bent apytiksliu galios pasiskirstymu po rinkimų. Socdemai matuojasi stambiausią frakciją Seime turėsiančios partijos karūną, „darbiečiai“ patys supranta, kad greičiausiai teks tenkintis antra vieta, konservatoriai tikisi stebuklo, o Liberalų Sąjūdis visas jėgas telkia tam, kad bent jau peržengtų 5% barjerą. Kiek įdomesnis žaidėjas yra „tvarka ir teisingumas“, tačiau apie viską savu laiku.
Stebint rinkimų kampaniją – tiek agitaciją, tiek lyderių pasisakymus – gana aiškiai matosi partijų pasirinktos skirtingos strategijos ir užimamos nišos. Socdemai pernelyg nepersistengdami išnaudoja savo buvimą opozicijoje ir geresnių, prieškrizinių, laikų ilgesį. Dabartinės Vyriausybės ir valdančiosios daugumos nepopuliarumas reiškia, kad pakanka vien neigti ir siūlyti ką nors priešingo nei A. Kubilius ir jo komanda, tuo par metu deklaruojant rūpestį „paprastu žmogumi“ (arba tiesiog „žmogumi“, bet visiems ir taip aišku, kas į „žmogaus“ sąvoką neįeina), taip brėžiant perskyrą tarp tų, kuriems pavyko sėkmingiau išgyventi sunkmetį, ir tų, kurie – teisingai ar ne – jaučiasi nukentėję itin stipriai. Žinoma, guodžiami pastarieji, teigiant, kad tai ne jų kaltė. Svarbiausias socdemų tikslas šiuose rinkimuose – tiesiog nieko nesugadinti ir pasiimti pergalę, kuri jau ir taip beveik kišenėje. Pergalės tikimybę, be palankių visuomenės nuomonės apklausų, dar labiau padidina ir tradiciškai geras socdemų kandidatų pasirodymas vienmandatėse apygardose. Realistiškai mąstant, jokia stabili dauguma be socdemų (ir jų itin svaraus vaidmens) po rinkimų neapsieis.
„Darbiečiai“, tuo tarpu, atrodo bene sanamadiškiausiai, bet tuo pat metu ir atpažįstamiausiai. Jų tarsi reikia tam, kad staiga suprastum – taip, štai iš tiesų vyksta tikri lietuviški rinkimai. Tiesą sakant, Darbo partijos agitacinė koncepcija nepasikeitė nuo pat partijos įkūrimo. Šį kartą jie žino kaip kone padvigubinti minimalią algą ar sumažinti nedarbą iki mažiausio lygio Europoje. Ir dar kai kuriuos dalykus. Objektyviai mąstant – tarsi ir prasčiausios prabos populizmas, kuris netgi neskamba įtikinamai, kuris per tiek metų galėjo net pabosti. Bet vis dėlto jis veikia. Ir tai tik iš dalies galima paaiškinti rinkėjų patiklumu bei nesugebėjimu mokytis iš patirties. Darbo partijai iš esmės net nereikia turėti programos – užtenka afišuoti savo lyderį bei išlaikyti matomumą. Tradicinis šios partijos elektoratas kitokių žinučių ir nesitiki, jų net neapmąsto, jo jei apmąsto, tai nurašo į kategoriją, kad „taip per rinkimus ir turi būti“. Prognozuojamumas tokiu atveju yra teigiamas dalykas. Visa tai sudėjus, „darbiečiams“ galima pakankamai drąsiai prognozuoti antrą vietą rinkimuose, nors mandatų skaičius gana stipriai priklausys ir nuo rinkėjų aktyvumo – reikia paminėti, kad šios partijos rinkėjai nebūtinai ištikimiausiai renkasi prie balsadėžių. Bet kuriuo atveju, reikėtų manyti, kad Darbo partija kartu su socdemais sudarys būsimos daugumos branduolį. Jų bendradarbiavimas ne tik yra patikrintas darbu kartu tiek valdžioje, tiek opozicijoje, bet ir neslepiamu noru patekti į valdžią bet kokia kaina – o tai jau nugali visus įmanomus sunkumus. Gana mažai tikėtina, kad šioms dviems jėgoms pakaks balsų vienoms sudaryti daugumą, bet būtent jos turės daugiausia įtakos.
Trečioje vietoje vertėtų matyti konservatorius. Nors apklausos jiems paprastai pranašauja tik ketvirtą vietą, reikėtų atsižvelgti į du veiksnius. Pirmas iš jų – rinkėjų aktyvumas. Pastarasis yra linkęs tik mažėti su kiekvienais rinkimais, o visiems žinoma, kad konservatorių rinkėjai, bent jau ištikimiausias jų branduolys, prie balsadėžių trauktų ir lyjant akmenimis. Be to, įprasta, kad konservatoriai nemažai vietų Seime iškovoja vienmandatėse apygardose, net jei esama pavojaus, kad dalyje jų rikėjai balsuos už bet ką, tik ne už konservatorių kandidatą. Būtent aktyvumas ir vienmandatės yra dvi pusės stebuklo, kurio reikia konservatoriams tam, kad išvengtų jei ne pažeminimo tai bent jau skambaus antausio. Vargu, ar bet kokia rinkimų kampanija galėtų pakeisti ketverius metus rinkėjų puoselėtą antipatiją. Greičiausiai todėl apsiribojama tiesiog mėginimu paaiškinti savo viziją, pernelyg nepretenduojant į įtaigumą ar išradingumą. Na o kalbant apie galimybes bet kokia forma išlikti valdžioje, reikia tikėtis blankaus konkurentų pasirodymo ir to, kad socdemams su „darbiečiais“ arba nepakaks „tvarkiečių“ balsų, arba nepavyks su pastaraisiais susitarti. Tik tokiu atveju atsirastų bent teorinė galimybė.
© Vilmanto Ramono nuotr./KaunoZinios.lt
Svarstant toliau, į akis krenta „tvarkiečių“ aktyvumas ir naujų formų – nors ne naujų idėjų – paieška. Bandoma naujai pateikti „kovos prieš visus“ ideologiją, tuo pat metu ir išnaudojant rodomą dėmesį socialinėms problemoms. Toks vertimasis per galvą neturėtų stebinti, nes partija yra atsidūrusi išties sudėtingoje padėtyje. Pirmiausia, jie yra bene labiausiai pakeičiami koalicijos partneriai, tad žūtbūt reikia gauti kuo daugiau balsų, kad taptų jėga, su kuria reikia skaitytis. Su socdemais ir „darbiečiais“ juos sieja tik buvimas opozicijoje ir siekis žūtbūt iš jos ištrūkti, su konservatoriais santykiai niekada nebuvo draugiški, tad nė vienai pusei „tvarkiečiai“ nėra pirmas pasirinkimas. O lyg tyčia jie yra iš visų pusių spaudžiami: ideologiškai jie ne itin skiriasi nuo konservatorių, socialinių reikalų srityje daug įtikinamiau atrodo socdemai, o kovoje „prieš visus“ neišvengiamai balsų atims „Drąsos kelias“. Taigi, būtent šios partijos perspektyvos yra mažiausiai aiškios.
Galiausiai iš pagrindinių partijų reikėtų paminėti Liberalų Sąjūdį. Žiūrint į kitą kadenciją, jų perspektyva yra turbūt liūdniausia. Net nepriklausomai nuo to, ar bus peržengtas 5% barjeras, ar dėl mandatų kovojama tik vienmandatėse apygardose, liberalų kitoje kadencijoje bus mažai ir jie bus opozicijoje. Joje bus arba su konservatoriais, už kuriuos bus gerokai mažesni, arba su „tvarkiečiais“, su kuriais neturės nieko bendro, arba ir su vienais, ir su kitais. Vadinasi, susikurti bazę kitiems rinkimams bus sunku. Net jei dabartiniai partneriai konservatoriai pasuktų kartu su dabartine opozicija, liberalai jiems tebūtų perteklinis balastas. Galbūt todėl šioje kampanijoje liberalai entuziazmu netrykšta, nors jų agitacinė medžiaga ir teigiamų pokyčių akcentavimas atrodo gana profesionaliai.
Pabaigus apie svarbesnes jėgas, visada iškyla klausimas – kas dar. Čia svarbiausias kintamasis vėl yra aktyvumas. Kuo jis mažesnis, tuo gaugiau šansų turi „Drąsos kelias“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Kad jos bus atstovaujamos kitame Seime – neabejotina, tačiau ar pavienių „vienmandatininkų“, ar ir stambesniu mastu – sunku pasakyti. Vis dėlto, nepaisant viso šioms jėgoms skiriamo dėmesio, turbūt reikėtų jų galimybes vertinti skeptiškai. Tačiau bet kuriuo atveju, jei kam nors pritrūks vos kelių balsų iki daugumos, šias jėgas dar gali tekti prisiminti.
Pabaigai belieka pasakyti, kad naujojo parlamento perspektyva miglota. Žinoma, naujasis Seimas bus mažiau žaismingas – jame bus mažiau visokio plauko žvaigždžių ir panašių veikėjų. Ar tai pridės profesionalumo, pasakyti sunku, ypač turint omenyje, kad parlamente vėl bus daug naujų veidų, kuriems reikės daug laiko apsiprasti. Pakrypus galios švytuoklei, galima tikėtis naujų reformų ir pokyčių, net jei nebūtinai ir „naktinių“. Be to, jei socdemams su „darbiečiais“ nepavyks surinkti daugumos vieniems (o tai mažai tikėtina), nestabilumas, koalicijų kaita ir, neatmestina, mažumos Vyriausybė kuriuo nors kadencijos laikotarpiu yra realūs scenarijai. Kitaip tariant, laukia įdomus, bet nebūtinai malonus politinis sezonas.
