Andrius Mackevičius
Vasarai vos spėjus kaip reikiant apšilti kojas Lietuvoje, jos įkandin atidundėjo ir „Senamiesčio žiogas“. Jau ketvirtąjį kartą organizuojamas dainuojamosios poezijos koncertų ciklas-festivalis birželio 12-osios vakarą sukvietė visus šio žanro gerbėjus į tą vietą, kurioje ir baigė savo trečiąjį sezoną – Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelį, kuriame ir buvo paskelbta dar vieno ciklo pradžia. Skleisdamas gerą žinią Žiogelis nepamiršo ir puikių muzikantų puokštės – dueto „23-as ąžuolas“, Jono Baltoko, Sauliaus Bareikio bei Andriaus Kaniavos, o visa tai apipavidalino Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos auklėtinių darbai.
Kas po vieną, kas poromis, o kas su didele draugų kompanija galėjo patogiai įsitaisyti ant pilką miesto asfaltą nuklojusių įvairiausių spalvų ir dydžio pledų arba kėdžių ir panirti į nuostabių garsų jūrą. Koncertą pradėjo jauni, bet jau spėję nuskinti laurų dainuojamosios poezijos žanre, atlikėjai – duetas „23-as ąžuolas“. Domantas Dragūnas ir Justina Semeškaitė, atlikę dainas pagal Aivaro Veiknio, Henriko Radausko, Algimanto Mackaus bei kitų Lietuvos poetų eiles, sukūrė šiltą nuotaiką. Žinoma, jaudulys nepaleido atlikėjų, bet nuoširdumas negalėjo leisti į tai kreipti dėmesio.
Po šių jaunuolių, koncerto vedėjas Andrius Mackevičius į sceną pakvietė „Senamiesčio žiogo“ lankytojams puikiai pažįstamą atlikėją, kurio dainose galima išgirsti ir apie meilę bei lietų, ir apie slieko Zigmučio nuotykius – tai vienintelis Lietuvoje muzikantas, apdainavęs žavų ir mielą padarėlį – slieką. Taip, tai Jonas Baltokas. Ir šį kartą jo dainose Zigmutis vėl priėjo išvadą, kad mergaitės gražesnės už vaikus ir sužinojo, kad drambliai negali skraidyti, rimtai verkėme lietuje, o vakaro paskutinę dainą J.Baltokas juokaudamas pristatė šitaip: „Tą daugybę kartų, kiek esu grojęs „Senamiesčio žiogo“ festivalyje, kaskart savo programą užbaigdavau daina, kuri dvelkia Paryžiumi. Šį kartą vėl tai padarysiu – iš principo!“ ir vėl buvo apdainuota, kaip Kaune trumpam viešėjusiai bobutei iš Paryžiaus sekėsi stebėti gyvenimą pro rakto skylutę.
Pertraukos metu didelio dėmesio susilaukė jaunųjų dailininkų darbai – žmonės apžiūrinėjo rankų darbo skulptūrėles, ant keramikos užrašytas ir apipavidalintomis mintis, siekius. Tai puikus būdas bebendraujant su seniai matytais bičiuliais aptarti jaunųjų talentų kūrybą.
Po pertraukos į sceną pakilo Saulius Bareikis – aktorius ir muzikantas, priskiriamas Lietuvos bardams, bet save apibūdinantis: „Nelaikau savęs bardu.. aš tik prijaučiu jiems“. S.Bareikio muzika buvo tikras dainuojamosios poezijos pavyzdys – pagal savo ir žinomų šalies poetų eiles sukurtos ramios, verčiančios susimąstyti dainos.
Tačiau ramybei ilgiau pasilikti žiūrovų tarpe neleido Andrius Kaniava. Atlikėjas papasakojo, kuo skiriasi jaunas muzikantas nuo seno: „Kol jauni, nori groti kuo vėliau ir kuo daugiau, o va kai sensta, norisi groti kuo anksčiau ir kuo mažiau. Ačiū Dievui, man dar taip nėra“ – savo džiugesį jaunyste išreiškė A.Kaniava. Jo komentarai, dainos neleido nuslinkti šypsenoms nuo Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelį visiškai užpildžiusių žmonių veidų, o ir pradėjęs lyti lietus negadino nuotaikos. Pakvietęs žiūrovus „< ...>paskutiniam nuoširdžiam pokalbiui< ...>“ atlikėjas užbaigė savo pasirodymą ir visą koncertą. Žiūrovai koncertą palydėjo aplodismentais atsistojus taip sveikindami visus atlikėjus ir miestą su ketvirtojo festivalio pradžia.
Jau liepos 15-ąją „Senamiesčio žiogas“ pakvies žiūrovus į antrąjį koncertą, o kad laukimas neprailgtų, galima iš širdies kertelių vis išsitraukti šio vakaro šilumą bei nuotaiką…
