(c) KaunoZinios.lt archyvo nuotr.
Andrius Mackevičius

Vasarai vos spėjus kaip reikiant apšilti kojas Lietuvoje, jos įkandin atidundėjo ir „Senamiesčio žiogas“. Jau ketvirtąjį kartą organizuojamas dainuojamosios poezijos koncertų ciklas-festivalis birželio 12-osios vakarą sukvietė visus šio žanro gerbėjus į tą vietą, kurioje ir baigė savo trečiąjį sezoną – Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelį, kuriame ir buvo paskelbta dar vieno ciklo pradžia. Skleisdamas gerą žinią Žiogelis nepamiršo ir puikių muzikantų puokštės – dueto „23-as ąžuolas“, Jono Baltoko, Sauliaus Bareikio bei Andriaus Kaniavos, o visa tai apipavidalino Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos auklėtinių darbai.

Kas po vieną, kas poromis, o kas su didele draugų kompanija galėjo patogiai įsitaisyti ant pilką miesto asfaltą nuklojusių įvairiausių spalvų ir dydžio pledų arba kėdžių ir panirti į nuostabių garsų jūrą. Koncertą pradėjo jauni, bet jau spėję nuskinti laurų dainuojamosios poezijos žanre, atlikėjai – duetas „23-as ąžuolas“. Domantas Dragūnas ir Justina Semeškaitė, atlikę dainas pagal Aivaro Veiknio, Henriko Radausko, Algimanto Mackaus bei kitų Lietuvos poetų eiles, sukūrė šiltą nuotaiką. Žinoma, jaudulys nepaleido atlikėjų, bet nuoširdumas negalėjo leisti į tai kreipti dėmesio.

Po šių jaunuolių, koncerto vedėjas Andrius Mackevičius į sceną pakvietė „Senamiesčio žiogo“ lankytojams puikiai pažįstamą atlikėją, kurio dainose galima išgirsti ir apie meilę bei lietų, ir apie slieko Zigmučio nuotykius – tai vienintelis Lietuvoje muzikantas, apdainavęs žavų ir mielą padarėlį – slieką. Taip, tai Jonas Baltokas. Ir šį kartą jo dainose Zigmutis vėl priėjo išvadą, kad mergaitės gražesnės už vaikus ir sužinojo, kad drambliai negali skraidyti, rimtai verkėme lietuje, o vakaro paskutinę dainą J.Baltokas juokaudamas pristatė šitaip: „Tą daugybę kartų, kiek esu grojęs „Senamiesčio žiogo“ festivalyje, kaskart savo programą užbaigdavau daina, kuri dvelkia Paryžiumi. Šį kartą vėl tai padarysiu – iš principo!“ ir vėl buvo apdainuota, kaip Kaune trumpam viešėjusiai bobutei iš Paryžiaus sekėsi stebėti gyvenimą pro rakto skylutę.

Pertraukos metu didelio dėmesio susilaukė jaunųjų dailininkų darbai – žmonės apžiūrinėjo rankų darbo skulptūrėles, ant keramikos užrašytas ir apipavidalintomis mintis, siekius. Tai puikus būdas bebendraujant su seniai matytais bičiuliais aptarti jaunųjų talentų kūrybą.

Po pertraukos į sceną pakilo Saulius Bareikis – aktorius ir muzikantas, priskiriamas Lietuvos bardams, bet save apibūdinantis: „Nelaikau savęs bardu.. aš tik prijaučiu jiems“. S.Bareikio muzika buvo tikras dainuojamosios poezijos pavyzdys – pagal savo ir žinomų šalies poetų eiles sukurtos ramios, verčiančios susimąstyti dainos.

Tačiau ramybei ilgiau pasilikti žiūrovų tarpe neleido Andrius Kaniava. Atlikėjas papasakojo, kuo skiriasi jaunas muzikantas nuo seno: „Kol jauni, nori groti kuo vėliau ir kuo daugiau, o va kai sensta, norisi groti kuo anksčiau ir kuo mažiau. Ačiū Dievui, man dar taip nėra“ – savo džiugesį jaunyste išreiškė A.Kaniava. Jo komentarai, dainos neleido nuslinkti šypsenoms nuo Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelį visiškai užpildžiusių žmonių veidų, o ir pradėjęs lyti lietus negadino nuotaikos. Pakvietęs žiūrovus „< ...>paskutiniam nuoširdžiam pokalbiui< ...>“ atlikėjas užbaigė savo pasirodymą ir visą koncertą. Žiūrovai koncertą palydėjo aplodismentais atsistojus taip sveikindami visus atlikėjus ir miestą su ketvirtojo festivalio pradžia.

Jau liepos 15-ąją „Senamiesčio žiogas“ pakvies žiūrovus į antrąjį koncertą, o kad laukimas neprailgtų, galima iš širdies kertelių vis išsitraukti šio vakaro šilumą bei nuotaiką…

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Šio straipsnio parengimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: