Draugai, kviečiame Jus dalyvauti Tarptautinės tolerancijos dienos minėjimo ir Tolerantiško Jaunimo Asociacijos (TJA) 9-erių metų gimtadienio renginiuose Kaune, lapkričio 14 d.
Vytauto Didžiojo universitete TJA valdybos narė dr. Nida Vasiliauskaitė skaitys paskaitą „Toleruokite mus…“/Ačiū, ne! Tolerancija kaip galios santykis“, kurioje akademikė ir portalo DELFI.lt komentatorė siūlys, kaip nuplauti „tolerancijos“ sąvoką nuo jos dabartinių viešumos apnašų. Paskaitos pradžia – 16 val., Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete (207 auditorija, Muitinės g. 7, Kaunas). Įėjimas – laisvas!
Nuo 18 val. kviečiame į kino teatrą „Romuva“ (Laisvės al. 54, Kaunas), kuriame bus rodomas Goethe’s instituto Lietuvoje dovanojamas perspektyvaus vokiečių režisieriaus debiutinis filmas „Sacha*“ (Vokietija, 2010) apie komiškai sudėtingą jauno žmogaus kelią link atsiskleidimo. Bilieto kaina – auka nuo 1 cento!
Prieš filmo peržiūrą taip pat bus renkamos lėšos Neringos Dangvydės pasakų rinkinio „Gintarinė širdis“ perleidimui. Leidinys vos pasirodęs buvo skandalingai išimtas iš prekybos dėl knygoje pavaizduotų tos pačios lyties porų. Vakaro svečiai turės progą iš anksto už auką įsigyti prieš Kalėdas pasirodysiančio rinkinio antrąjį, patobulintą leidimą.
Dr. Nida Vasiliauskaitė “Toleruokite mus…”/ Ačiū, ne! Tolerancija kaip galios santykis.
Voltaire’ui priskirtasis dictum – „Aš visiškai su jumis nesutinku, tačiau gyvybės nepagailėsiu, kad jūs turėtume teisę taip kalbėti“ – mechaniškai vis kartojamas kaip galutinė demokratijos išmintis („Štai kas yra tolerancija!|). Gražu ir teisinga, ar ne? Bet įsivaizduokime save, paklūstančius šiam imperatyvui ir tiesiogine prasme nepagailinčius gyvybės vardan M.Bartašiūnaitės, R.Dagio, R.Ozolo, J.Pankos ar dar kokio acto garintojo, su kuriuo visiškai nesutinkame, teisės skelbti savąsias „nuomones“. Mes mirštame, jie skelbia: štai jis, mūsų idealusis sociumas.
Tad gal tolerancijos… nereikia? Gal laikas liautis kartoti burtažodį (neretai su ašaromis akyse: „Ak, toleruokite mus – mes irgi žmonės, visi turime teisę, visus reikia gerbti, ir mus, NET mus…“ – Vadinasi, ir antroji, netoleruojanti, pusė turi?)? O gal – laikas tikslintis (konceptualiai ir istoriškai), kas būtent tolerancija yra ir kas ji nėra? Ko tiksliai prašoma, kai prašoma tolerancijos? Iš kokios pozicijos kalbama? Kaip tokiu kalbėjimu modeliuojama kalbėtojo situacija? Apskritai: ar tolerancija – prašytinas bei išprašytinas dalykas? Ar ji yra tai, ko iš tiesų norime? Ar nėra taip, kad „tolerantiškai“ palaikydami demokratinę „diskusijų kultūrą“ (ir ieškodami joje nišos sau), pasmerkiame save amžinai grumdytis „diskusijose“ su nei jų norinčiais, nei joms pajėgiais, nei vertais – ir niekada nelaimėti? Taip pat – niekada taip ir neleisti atsirasti tikrai diskusijai, be kabučių?
Pirmas veiksmas: pamėginti nuplauti „tolerancijos“ sąvoką nuo jos dabartinių viešumos apnašų.
„Saša“ Rež. Dennis Todorovic. Komedija, drama, Vokietija, 2010. 102`
Gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Ypač, kai tu devyniolikmetis gėjus, įsimylėjęs savo pianino mokytoją, Būti gėjumi Vokietijoje nėra nieko ypatinga. Nebent tu dar neatsiskleidęs, tavo motina svajoja tave ateityje matyti žymiu pianistu, o tėvas trokšta, kad grįžtum į gimtąją Juodkalniją ir nenori nė girdėti apie gėdingą homoseksualumą. Galiausiai tavo mylimas mokytojas nusprendžia suvis išvykti iš šalies. Pats tinkamiausias metas ryžtis permainoms, nepaisant grėsmingų jų pasekmių.
Originalo kalba: vokiečių, serbų
Subtitrai: lietuvių
