Šeštadienio vakarą Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose surengta tradicinio jau 33-ojo festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2011“ atidarymo ceremonija. Festivalis prasidėjo ironišku kūriniu – Klaipėdos dramos teatre pastatyta, Jono Vaitkaus režisuota Gintaro Grajausko dviejų veiksmų tragikomedija „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.
„Teatras – katarsio šaltinis. Apie jį sunku, ką nors naujo pasakyti, jį reikia pajausti“, – atidarymo metu su tikrojo pavasario pradžia sveikino Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šliažas. Iš tiesų, per pirmąjį festivalio spektaklį žiūrovai turėjo galimybę išlaisvinti jausmus bei asmeniškai išgyventi stebimą scenoje dramą, analizuoti ir permąstyti esminius gyvenimo aspektus.
Pagrindinė spektaklio „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ herojė – Marija (aktorė Monika Vaičiulytė) pasakojo savo nuotaikingą bet kartu ir tragišką gyvenimo istoriją. „Esu skaidri kaip dangus, atkakli kaip vanduo, tyli kaip žemė“, – keletą kartų teko išgirsti aktorės lūpomis skambančius žodžius. Į šias eiles Marija įpynė savo jausmus, atgijusius per spalvotus prisiminimus. Kiekvienas prisiminimas tyras ir išdidus, žiūrovui sukėlė vienokias ar kitokias emocijas: juoką, nuostabos šypsenas, liūdesį bei įprasmino sovietinių laikų aspektus šių dienų realijų kontekste. Be abejo, ši realybė jau kitokia, su trupučiu skonio – tikrovė persipynusi su sapnais, vizijomis, sukurtomis istorijomis, vyrauja kintančios tapatybės. Tiesa, kokios – pasakyti nelengva. Interpretuoti spektaklį kiekvienam teko pagal savo žinias ir fantazijas.
Lietuvių poetas, rašytojas, eseistas ir dramaturgas Sigitas Parulskis kažkada yra pasakęs, kad: „Menininkai – visuomenės seismografai“, kadangi būtent kūryba ir menas geriausiai perteikia visuomenės problemas bei ydas. Režisierius Jonas Vaitkus vienas iš tokių menininkų, kuris sugeba surasti tikslius sceninius įvaizdžius, taikliai ir šmaikščiai vaizduojančius mūsų tragikomišką situaciją šiandienos Lietuvoje. Režisieriaus požiūriu esame nuolankūs ir vergiški, linkę priimti bet kokias, net ir amoralias nuostatas. Be to, šypsodamiesi dėkojame už „mums suteiktą unikalią galimybę jas gauti“ – vaidinimo pabaigoje tai ironiškai perteikia aktoriai eidami žiūrovų link bei siūlydami jiems naktipuodžius: „Imkite!“. Ir mes imame… Tikime vėl ir vėl sekama ta pačia pasaka.
Tačiau kiekviena pasaka turi savo pabaigą, nuo parašytų žodžių pereinama prie jausmingų teatro vaidmenų, nuo jų prie šviesos, vaizdo bei garso instaliacijų, o nuo paskutinių suvaidintų epizodų prie ritmingai vilnijančios aplodismentų bangos. Nusileidžia scenos uždanga, užgęsta šviesos, užsiveria širdis ir lieka tik spalvoti prisiminimai.
Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją Auksiniais scenos kryžiais buvo apdovanoti geriausieji šalies teatrų menininkai. Aktorės Monikos Vaičiulytės sukurtas Marijos vaidmuo buvo pripažintas geriausiu 2010 metų debiutu. Be to, už antraplanius Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis auksiniu scenos kryžiumi įvertintas ir Vytautas Anužis.
