Iš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius
Tyto alba, 2014. – 328 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Alberto Angela (Albertas Andžela, g. 1962 m.) – italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas, mokslo populiarinimo laidų vedėjas ir rašytojas. Lietuvių kalba jau išleistos dvi jo knygos apie kasdienį gyvenimą senovės Romos imperijoje (“Viena diena Senovės Romoje” ir „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“). Ši, trečioji knyga – apie tai, kas gyvenimą daro pakeliamą. Apie meilę.
Autorius leidžia mums patirti malonumą skaitant šį romaną, kuris tikslus kaip istorinė monografija. „Meilė ir seksas senovės Romoje“ atsako į daugybę klausimų. Kaip bučiavosi senovės romėnai, ką žiūrėdami vienas kitam į akis sakydavo įsimylėjėliai, ar sužadėtinis kviesdavo savo išrinktąją vakarienės, ar egzistavo biseksualumas ir kūniškos meilės mokslas – Kamasūtra. Kaip mylėdavosi imperatoriai ir prasčiokai, kokiais būdais žmonės viliodavo vieni kitus ir kokie buvo seksualiniai tabu. Ar egzistavo neištikimybė, jei taip, – kas grėsė neištikimiesiems?
Įsivaizduokime, kad atsidūrėme senovės Romos aikštėje. Čia vaikštinėja įsimylėjėlių pora, gladiatorius, besižvalgantis į kilmingą merginą, tėvas, lydintis sūnų padaryti tai pirmą kartą pasimylėti, aukšto lygio prostitutė… Gerai pažiūrėkime į šiuos žmones – pakaks pabūti su jais vieną dieną ir perprasime intriguojančias senovės Romos meilės ir sekso paslaptis. Pamatysime, kad romėnų būdas mylėti neįtikėtinai primena mūsiškį.
Dėl kokių moterų romėnai eidavo iš proto?
Reginiai visada sukeldavo vyrų erotinius troškimus. Aštuonioliktame amžiuje tai buvo balerinos ir teatro aktorės, XIX a. pradžioje – „Mulenružo“ šokėjos, atsiradus kinui atėjo metas didžiosioms kino aktorėms: Gretai Garbo, Ritai Hayworth, Marilyn Monroe, Ursulai Andress, Angelinai Jolie, vėliau televizija ir žurnalai jų eiles papildė manekenėmis – nuo Cindy Crawford iki Naomi Campbell, ir pagaliau diktorėmis bei laidų vedėjomis.
Romėnų laikais buvo panašiai. Reginiai patiekdavo vyrų erotinei vaizduotei moterų, su kuriomis mielai praleistų naktį. Pradedant nuo mimių, tai yra pantomimos aktorių – mūsiškiame teatre jos atitiktų prieš spektaklį pasirodančias subretes. Gudrios ir nesidrovinčios, jos rodydavo savo kūną scenoje ir taip pat lengvai jį pasiūlydavo pasiturintiems romėnams ar galios vyrams, atėjusiems į teatrą žavėtis jomis. Kiek tik leisdavo jų grožis, jos bandydavo pasigerinti savo gyvenimo, šiaip gana skurdaus, sąlygas arba susirasti meilužį, kuris jas išlaikytų kaip sugyventines.
Mes manome, kad reginių pasaulis šiandien tikrai nelabai pasikeitęs. Bet palyginti su tuo, kas buvo prieš du tūkstančius metų, yra didelis skirtumas. Šiandien moteriai, kuria televizijoje ar paskalų žurnaluose žavisi paprasti žmonės, atvertos durys į beveik visas reikšmingas erdves, taip pat ir į galingųjų kambarius, o romėnų laikais aktorių gyvenimas buvo gerokai sunkesnis, jos įstatymiškai buvo laikomos infames, o tai reiškė piliečio teisių praradimą. Tų laikų autoriai jas dažnai vadino meretrices, užsimindami apie dvigubą jų vaidmenį – aktorių ir kurtizanių. Ne tik jų gyvenimo sąlygos buvo gana skurdžios ir vargingos, – jos neturėjo teisinės apsaugos, taigi galėjo būti išprievartautos, sumuštos ar persekiojamos ir negalėjo apsiginti. Pats Ciceronas, užsimindamas apie grupės išprievartautą aktorę Atinos miestelyje netoli Romos, kalba apie tai kaip apie normalų faktą, provincijos miesteliuose visiškai įprastą ir nereikšmingą… Įsivaizduokite, jei šiandien paskalų žurnalų viršelių veidai patirtų grupinį išprievartavimą: ar tai būtų laikoma normaliu ir visiškai nereikšmingu faktu?
Bet kas buvo šios senovinės viršelių femmes fatales? Ar ką nors apie kurias nors iš jų žinome? Kaip jos elgdavosi?
Trys populiarios romėnės
Anot Servijaus Marijaus Honorato, gramatiko, gyvenusio IV–V amžiuje po Kristaus, Romos istorijoje buvo trys garsios šou verslo moterys. Kiekvienos istorija ypatinga. Be abejo, rasite joms šiuolaikinių atitikmenų mūsų paskalų žurnaluose.
Buvo labai graži moteris, ji gyveno prieš daugiau kaip du tūkstančius metų. Jos sceninis vardas buvo Origina (lot. origo – pradžia, šaltinis), bet gal tiksliau ją būtų buvę vadinti „Pabaiga“: iš tikrųjų ji buvo puiki aferistė, iššvaistanti visus palikimus. Buvo tiesiog gimusi medžiotoja. Nedaug apie ją žinotume, jei nebūtų privertusi pamesti galvą Marsėjų, jauną vaikiną iš labai turtingos šeimos, ir jis iššvaistė visą savo palikimą. Taip sako Horacijus, patikslindamas, kad Marsėjus „jai atidavė ir žemę, ir tėvų namus“. Romėnui tai reiškė iš esmės viską.
Maždaug tais pačiais laikais gyveno ir Arbuskula („krūmelis“), aktorė, kurią pažinojo net Ciceronas. Tai buvo moteris su charakteriu, „žvejojusi“ savo vyrus iš aukštesniojo luomo, tai yra raitelių. Vieno pasirodymo metu šie jai plojo, bet užtat ją nušvilpė paprasti žmonės. Ji pasielgė labai arogantiškai ir negirdėtai įžūliai – nutraukė pasirodymą ir pasakė, kai jai patinka honesti, tai yra įvertinimas. Taigi iš esmės paprastesnius žiūrovus ji išvadino „skurdžiais“ ir „negarbingais“, turint galvoje, kad iki tol pati lankėsi aukštuomenės miegamuosiuose.
Bet garsiausia Romos istorijoje šou verslo moteris buvo, be abejonės, Likoridė. Geidulinga, labai graži ir labai patraukli mergina, buvo geidžiama daugybės vyrų, per amžius visų laikoma ir pavyzdžiu moters, įsiveržiančios į vyrišką visuomenę, pradedančios nuo nieko, iš tamsaus teatro pasaulio, kol pagaliau tampa politikų ir garsių vyrų „lovos tigre“. Jos istorija, pamatysite, yra labai šiuolaikiška.
Likoridė buvo jos cognomen, jos tikrasis vardas buvo Volumnija, o scenos vardas – Kiteridė (šis priminė Kiterą, salą, kurioje gimė Venera). Sugebėjo sužieduoti tokius garsius mylimuosius kaip Marką Junijų Brutą (Cezario žudiką), Marką Antonijų (Cezario garsiąją dešiniąją ranką) ir poetą Kornelijų Galą. Bet kaip jai pavyko susirasti tokią aukštą padėtį užimančių meilužių? Savo šeimininko dėka. Iš tikrųjų Likoridė buvo vergė ir priklausė labai žinomam, labai turtingam ir giliai reginių pasaulyje panirusiam žmogui, galbūt jis buvo net aktorystės mokyklos savininkas: turėjo tikrą aktorių vyrų ir moterų „žirgyną“, jie buvo rengiami arba teatro spektakliams, arba „intymesniems“ pasirodymams tuometinių politikų ir galingųjų vilose. Publijus Volumnijus Eutrapelas – toks keistas jo vardas – buvo nupynęs tankų ryšių tinklą Romos aukštuomenėje ir naudojosi aktorėmis, kad gausintų savo pažintis ir įtaką galingųjų kambariuose. Šventės, pokyliai, porelių susitikimai ir liepsningos naktys buvo šio žmogaus maitinamos, jis tiems laikams jau buvo… „šiuolaikinio“ mentaliteto.
Iš tikrųjų mimae visuomet atliko dvigubą ir dviprasmišką aktorės ir prostitutės vaidmenį. Gana greitai Likoridė tapo įspūdingiausia Volumnijaus mergina. Bet vis dėlto ji tebuvo vergė, taigi, norint jai padėti geriau įsitvirtinti aukštuomenėje, buvo išlaisvinta. Tada, kaip matome iš tuometinių šaltinių, ji toliau veikė savo buvusio šeimininko naudai – visomis prasmėmis. Tapusi atleistine Likoridė savo profesionalias paslaugas teikė Volumnijui ir jo galingiems draugams – pasirodydavo pokyliuose, tenkindavo juos seksualiai. Ir tai nebuvo paprasti žmonės, bet tuometės visuomenės grietinėlė.
Pirmiausia – tarp 55 ir50 m. prieš Kristų – ji turėjo santykių su Brutu. Po kelerių metų, 49 m. prieš Kristų, buvo Marko Antonijaus glėbyje. Žinome apie tai, kadangi pats Ciceronas taip sakė, ketindamas diskredituoti savo liūdnai pagarsėjusį priešą. Visi žinojo, kad Markas Antonijus mėgsta teatrą, mėgsta dažnai aplankyti aktorius ir aktores. Tikriausiai Volumnijus tuo pasinaudojo ir stumtelėjo Likoridę Markui Antonijui, Cezario dešinei rankai, kad padidintų savo įtaką. O Likoridės ilgai prašyti nereikėjo. Abu buvo jau labai garsūs Romoje, bet jų sąjunga sukėlė didžiulį triukšmą, kadangi savo santykių jie neslėpė. Markas Antonijus tuo metu buvo plebėjų tribūnas, taigi, šiaip ar taip, aukšto lygio politikas, jau buvo vedęs, o vis dėlto suko su Likoride po Romą neštuvais, priešais kuriuos ėjo liktoriai su laurais papuoštomis fascijomis. Šiandien tartume, kad „naudojosi limuzinu ir palyda“. Juos sekė pataikūnų ir draugų spiečius. Skandalas kilo ir dėl to, kad Markas Antonijus savo atleistinės meilužės neatskyrė nuo viešosios sferos, kaip darydavo kiekvienas Romos senatorius, ir su ja elgėsi kaip su garbinga matrona, o juk tai buvo aktorė. Cicerono, ją vaizdavusio tiesiog kaip žmoną, insinuacijos galėjo sužlugdyti Marko Antonijaus karjerą. Tad jis po trejų metų,46 m. prieš Kristų – ir mes įsivaizduojame, kad ne be gailesčio – nusprendė nutraukti santykius ir sugrįžti pas oficialią žmoną, Fulviją. Tikriausiai jį smarkiai spaudė pats Cezaris. Išties Ciceronas jau kalbėjo, kad Marko Antonijaus namuose miegamieji paversti viešnamiais, o valgomieji tapo triukšmingomis užeigomis…
Po kelių mėnesių pats Ciceronas sutiko Likoridę pokylyje, surengtame… Volumnijaus. Tai įrodymas, kad šis žmogus savo salonų padedamas sugebėjo nupinti tankų santykių tinklą. Matyt, jis ieškojo naujo įtakingo meilužio savo mėgstamai palydovei…
43 m. prieš Kristų aptinkame Likoridę naujo žymaus meilužio glėbyje. Tai Kornelijus Galas, labai žinomas poetas, priklausęs Vergilijaus ir Ovidijaus literatūriniam ratui. Negalime nelyginti su Marilyn Monroe istorija, kuri nepraleido politiko Johno Kennedy, sportininko Joe DiMaggio ir literato – scenaristo ir dramaturgo – Arthuro Millerio. Deja, poetas elegikas beviltiškai įsimylėjo Likoridę, ją laikė savo mūza-įkvėpėja, moters idealu pagal elegijos taisykles – ir vėlgi pagal jas, aistringa ir žiauria. Jau po trejų metų,40 m. prieš Kristų, jai paskyrė savo elegijų rinktinę, pavaidintą Amores. Bet, kaip buvo galima spėti, netrukus jų meilės istorija baigėsi. Poetas liko sugniuždytas, kadangi ji paliko jį. Net Vergilijus kalbėjo apie beviltišką savo draugo būseną, užsimindamas, kad Likoridė buvo tarp Reino ledų ir Marso ginklų. Taigi, kur iškeliavo Likoridė? Į pasienį, į prie Reino įsikūrusių legionų karininko glėbį. Tai buvo Kvintas Fufijus Galenas, Cezario patikėtinis, kurio sūnus vėliau ėmėsi ginklo kartu su Oktavianu, pamatęs, kaip jo tėvas miršta Alpių papėdėje. Mergina laiko veltui neleido… Po šio pastarojo meilės žygio daugiau nieko apie Likoridę nežinome, atrodo, ji pradingo istorijos vingiuose. Bet jos šlovė per amžius nepražuvo, nes ir prabėgus 350 metų daugelis aktorių ir toliau vadinosi Likoridėmis.
