Kino filmo "Die Tür" kadras

Ar kada nors troškote atsukti laiką atgal ir ką nors savo gyvenime pakeisti? Ištaisyti klaidą, dėl kurios, rodos, praradote viską? Europietiško kino perlas „Durys“ parodo, kodėl kartais geriausia nesigręžioti į praeitį ir palikti viską taip, kaip yra.

Vokiečių režisieriaus Anno Saulo pagal turkų rašytojo Akifo Pirincci romaną sukurtas filmas „Durys“ (vok. „Die Tur“) pasakoja apie menininką Davidą (akt. Madsas Mikkelsenas), kurio mažametė dukra Leonie tragiškai žūsta. Po šio įvykio Davido gyvenimas ima sparčiai ristis žemyn – vyras kaltina save neužkirtęs kelio nelaimei ir klimpsta į alkoholizmo liūną, priekaištų ir kaltinimų jam negaili ir buvusi žmona.

Po įvykio praėjus penkeriems metams, Davidas netikėtai gauna progą pradėti viską iš naujo. Jis atranda tunelį, kuris grąžina vyrą laiku atgal į dieną, kai žuvo jo dukra. Išgelbėjęs Leonie, Davidas lieka alternatyvioje tikrovėje, kur gali džiaugtis gyvenimu su savo šeima, tačiau suteikta antra proga turi savo kainą – vyrui tenka nužudyti penkeriais metais jaunesnį save tam, kad užimtų jo vietą. Neilgai trukus Deividas sužino, jog pasaulyje, į kurį jį atvedė paslaptingasis tunelis, netrūksta ir daugiau tuo pačiu būdu gyvenimo prasmę norinčių susigrąžinti žmonių, o iš naujo gyventi savo gyvenimą praeityje nėra taip paprasta, kaip jam atrodė.

Kino filmo “Die Tür” kadras 

Nors filme „Durys“ yra fantastikos elementų, režisierius nepersūdė ją naudodamas – filmo visatoje visi įvykiai turi savo prasmę, svarbiausia čia – psichologinis ir simbolinis aspektai. A. Saulas iki pat paskutinės akimirkos išlaiko intrigą neatversdamas visų kortų, priversdamas žiūrovus spėlioti, ar tai, ką jie mato ekrane tikrovė, ar pagrindinio herojaus fantazijos vaisius. Filme labai aiškiai atskiriami gėris ir blogis, tamsa ir šviesa. Aukso viduriukas neegzistuoja, nes visi herojų sprendimai arba atsisuka prieš juos, arba tampa taip lauktu išsigelbėjimu.

Kino filmo “Die Tür” kadras 

Metaforų „Duryse“ taip pat netrūksta. Geriausias pavyzdys – Davidas, nužudantis, o po to laidojantis pats save. Akivaizdi užuomina į savidestrukciją, proto ir įsitikinimų kalėjimą, į kurį patys save uždarome, atimame iš savęs progą būti laimingiems. Filmo herojai pasmerkia save amžinam sielvartui iš naujo vis prisimindami įvykius, kuriuos senai vertėjo pamiršti ir gyventi toliau. Kaltės jausmas – viena labiausiai žmogaus būtį nuodijančių emocijų. Filmo pabaigą herojai pasitinka taip ir nepajutę pilnatvės, nes laimė visų pirma – vidinė būsena. Kur beeitum ir ką bedarytum, jeigu nesugyveni pats su savimi, niekas kitas tavęs laimingu nepadarys.

Verdiktas: 8/10

Melancholiška filmo nuotaika sužavės ne visus, bet „Duris“ tikrai verta pamatyti kitokio kino mėgėjams ir visiems, pavargusiems nuo nuolat žiūrovams brukamo holivudiško šlamšto. Puiki kinematografija, sumaniai išplėtotos režisieriaus idėjos ir įsimintinas aktorių darbas parodo, koks puikus gali būti europietiškas kinas.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: