Specialiai KaunoZinios.lt skaitytojams savo įspūdžiais atvirai pasakoja trumpametražio dokumentinio filmo ,,Twogether” bendrakūrėjas Arnoldas Alubauskas.
Didžiojoje Britanijoje kino dokumentikos studijas baigęs jaunasis režisierius pasakoja apie filmavimo metu įgytą patirtį, iškilusius sunkumus bei atskleidžia savo požiūrį į filmus ir pačią kūrybą.
Kaip kilo idėja sukurti dokumentinį filmą apie dauno sindromu sergančius draugus?
– Kai buvau paskutiniuose studijų metuose visada mąsčiau, kad mano paskutinis filmas tikrai nebus susijęs su negalia, nes tai atrodė lengviausias kelias, kaip režisieriui, padaryti istoriją, kad visiems virpėtų širdys, neįdedant gausybės darbo. Bet pati idėja atėjo labai netikėtai – iš kolegės, studijuojančios taip pat dokumentiką (NFTS mokykloje) – Neringos Medutytės. Ji šią idėją gvildeno jau ne vienerius metus. Bet pats netikėtumas buvo susijęs su gautu finansavimu iš Lietuvos Kultūros Ministerijos. Kadangi Neringa buvo užsiėmusi su kitu filmu, ji mums davė galimybę su britu Johnathan Mason praleisti visą mėnesį Šakiuose.
Kokią socialinę žinutę šis filmas siunčia žiūrovams?
– Šiuo filmu mes norėjome parodyti Lietuvos publikai, kad Mindaugas ir Martynas yra kur kas daugiau nei dauno sindromu sergantys žmonės. Kad jų kasdienybė susideda iš džiaugsmo ir liūdesio, kaip ir kiekvieno iš mūsų. Taip pat – supažindinti Lietuvos mažesnių miestelių žmones su negalia sergančių žmonių gyvenimu, parodyti ką turėjo išgyventi jų tėvai. Taip pat, filme paliečiama Sovietų sąjungos tema ir kokį pėdsaką ji paliko kalbant apie neįgalius žmones.
Filmavimo metu nemažai laiko praleidai su filmo herojais, gyvenai kitokioje aplinkoje. Koks buvo tavo pirmasis įspūdis? Kokios mintys sukosi tavo galvoje?
– Prieš atvažiuojant į Šakius tikrai mąsčiau, kad bus gan sunkoka gyventi ir dirbti vienoje vietoje su neįgaliais žmonėmis. Tokia mintis sukosi vien dėl to, kad prieš tai esu filmavęs įvairias neįgaliųjų sąjungas apjungtas Lietuvoje, ko manęs paprašė Antanas Guoga. Tačiau befilmuodamas filmą ,,Twogether” supratau, kad prieš tai visi buvę projektai mane vargindavo ne dėl temos ar herojų, bet dėl ilgų kelionių ir įtempto grafiko. Pirmąjį įspūdį padarė dienos centre gyvenantys ir dirbantys žmonės – priimdami mus atvirom rankom. Pirmosiomis minutėmis tikrai jautėsi įtampa, o įjungus kamerą pastebėjom, kad galim ir turėti problemų, nes mūsų herojai, Mindaugas ir Martynas, jautė kameros žvilgsnį ir kur objektyvas taikėsi. Bet aš negaliu sakyti, kad gyvenau visai “kitokioje aplinkoje”. Britanijoje, kur praleidau dešimt metų, neįgalių žmonių sukasi aplinkui daug ir dažnai – visi gyvenam draugiškai, o žmonės Šakiuose ir priminė geraširdes močiutes.
Ar atradai kokį nors ryšį su filmo herojais?
– Ryšį atrasti nebuvo sunku. Jie labai greitai pradeda pasitikėti žmonėmis ir suteikia saugumo jausmą – atrodo, kad jie dar turi tą nepaprastą vaikišką žavesį viduje, kai melas neegzistuoja ir nuoširdumas begalinis. Žinoma, kaip ir kiekvienas mes – turintys charakterį asmenys, jie turi savotiškumų. Mindaugas daugiau pašėlęs, o Martynas labai gerai išauklėtas, mėgstantis sportą žmogus. Kaip tikras lietuvis – Martynas myli krepšinį. Vieną iš filmavimo dienų buvome susitikę pažaisti. Baudų metimais laimėjęs Martynas tikrai mane privertė raudonuoti.
Dokumentinio filmo ,,Twogether” kadras
Filmą kūrėte dviese su Neringa Medutyte. Kaip jūs susipažinote?
– 2009-aisiais metais išvažiavau į Los Andželą padirbėti trejiems mėnesiams. Lietuvių susitikime susipažinęs su Neringa (kuri dar tada studijavo žurnalistiką), mes pakeitėme vienas kito kelius. Ji pasiūlė man keisti specialybę, o aš jai pasiūliau stoti į vieną geriausių filmų mokyklų pasaulyje. Abudu pasirinkome dokumentiką. Kas įdomiausia, mes susipažinę Los Andžele, supratome, kad gyvenome Vilniuje, ir mus teskyrė vienas vienintelis namas.
Ko reikia, kad bendradarbiavimas būtų produktyvus?
– Produktyvumas, mano manymu, prasideda nuo gerai surinktos komandos. Kiekvienas žmogus turi būti geras savo specialybės žinovas, ir nuo pirmų susitikimo minučių, žinoti savo pareigas komandoje. Režisierius visą laiką turi įnešti šviežumo ir ,,palaikyti klimatą”, kad ir kokia būtų buvus sunki filmavimo diena.
Su kokiais sunkumais susidūrei kurdamas šį filmą?
– Pirma diena buvo truputėlį apgaulinga, kadangi susidarė įspūdis, jog buvo su visais žmonėmis dirbta prieš filmavimą ir mums atvažiavus tiesiog reikėjo imti ir užfiksuoti visą atvirą herojų pasaulį. Vėlesnės dienos visgi parodė, su kuria šeima buvo daugiau kalbėta, o su kuria ne. Antrasis barjeras buvo toks, kad vienas iš komandos narių buvo britas, ir nesuprasdamas kalbos, kartais praleisdavo svarbius pokalbio momentus ar nesugaudydavo eilinės dienos kadro, kuris būtų papuošęs paprastumu alsuojančią kasdienybę. Trečiasis sunkumas, mano manymu, buvo tas, kad mūsų komanda bandė apžioti daug didesnę istoriją, filmuojant tik mėnesį, kad sutilptų viskas į 30-ties minučių juostą. Jeigu filmas būtų tik apie herojus, būtų buvę lengviau koncentruotis montažo atveju. Bet mūsų apetitas tuo neapsiėjo.
Ar išmokai ko nors naujo filmo kūrimo metu?
– Labiausiai tikriausiai išmokau būti pakantus. Išlaukti ir puoselėti ,,aukso” akimirką, kai gyvenimas tiesiog pražysta prieš tavo kamerą. Taip pat, išmokau žurnalistinio įgūdžio – kaip bendrauti ir kaip prieiti prie žmonių. Supratau, kad mažos detalės tavo sakinyje gali pastatyti arba labai lengvai sugriauti žmonių, kuriuos kalbini pasitikėjimą. Išmokau, kaip yra svarbu filmuoti daug detalių.
Jeigu jums nebūtų buvus suteikta finansinė parama filmo kūrimui, ar šis ,,Twogether” būtų išvydęs dienos šviesą?
– Kalbant apie idėjos įgyvendinimą finansiškai, iš mano pusės, tai projektas tikrai būtų išvydęs dienos šviesą. Ką parama davė, tai spaudimą dėl baigimo termino ir rezultatų rodymų. Tačiau jeigu paramos nebūtumėm gavę, nežinau ar būtumėm surinkę tokią talentingą komandą.
Kaip manai, ar menininkas turi jausti atsakomybę prieš kultūrą, duoti jai duoklę? Pavyzdžiui, papasakoti tam tikrą istroriją, aprėpti aktualias socialines problemas, ar visgi jis yra laisvas ir be įsipareigojimų?
– Manau, kad menininkas tikrai turi jausti atsakomybę prieš kultūrą. Tik ta atsakomybė dažnai pati ateina pas kūrėjus, kurie turi vizijas. Mene labai gerai matosi, kas atmestinai gavęs pinigus darė filmą, o kas su mažu biudžetu leido valandų valandas. Bet nemanau, kad menininkas turi turėti išvis kažkokias ribas ar užsibrėžimus, kad reiktų būtinai paliesti socialines problemas ar pasakoti istoriją, kurios pabaigoje visi žiūrovai liktų šokiruoti.
Kaip ir kaip dažnai reaguoji į savo kūrybos kritiką?
– Priimu kritiką visados atvirom rankom, bet dar kol kas nebuvo, kad aš į ją labai reaguočiau. O jeigu ir reaguoju, tai susimąstydamas, kodėl ji tokia būtent yra. Aš kritika neskaitau, kai žmonės sako ,,nesąmonė” ar ,,labai gerai”, o kitokios kritikos iš profesionalų esu kolkas neperdaugiausiai gavęs. Nemanau, kad aš esu labai aukštam kūrybos lygyje šiame dokumentikos pasaulyje, ir jeigu suprantu pats savas klaidas – manau tai tik į gerą.
Tavo nuomone, ko reikia, kad filmas būtų geras? Ar yra tam tikros savybės, kurių pats ieškai filmuose?
– Filmui reikia visada turėti savo veidą ir šarmą. Tai turėtų būti kaip režisieriaus štampas. Niekada nesirinkau filmų pagal kažkokias savybes, bet augant pradedu suprasti kokios temos mane traukia, ko tikėtis iš kurio režisieriaus. Ieškoti daug nesu ieškojęs, bet laukiu filmuose režisieriaus ir scenaristo kameros teptuku nutapytos gyvenimiškos scenos.
Ar tau egzistuoja tabu temos, kurių niekada nenagrinėtum savo filmuose?
– Esu labai atviras žmogus ir manau, kad tokių temų man kaip ir nėra. Traukia iššaukiančios temos apie politiką kai kuriose šalyse ar dar nepapasakotos istorijos. Aš net padrąsinčiau visus režisierius daryti tai, kas jiems atrodo teisinga.
Jei tau reiktų pasirinkti vieną režisierių kaip savo mentorių, kas tai būtų ir kodėl?
– Tikrai norėčiau tokį turėti ne vieną, bet jeigu vieną pasirinkčiau, tai tikrai būtų Werner Herzog. Tiek kaip režisierius, tiek kaip žmogus jis man labai įdomus ir neišnagrinėtas. O tuo labiau, kad jis yra ir dokumentinių, ir vaidybinių filmų kūrėjas, ir mano galva – ir ten, ir ten tikrai neprastai atrodantis genijus. Turintis savo braižą, bet kiekviename filme jaučiamas eksperimentų kvapas.
Ar šiuo metu dirbi prie kokio nors naujo projekto?
– Londone dirbu prie poros galimų scenarijų ir vienos dokumentinės idėjos.
Kokį patarimą duotum pradedantiesiems režisieriams?
– Tikriausiai kaip ir bet kurioje meno srityje – be galo daug dirbti ir tiesiog daryti. Su darymu ateina tobulėjimas. Pradedantieji režisieriai niekada neturėtų turėti tik vienos idėjos ar visą laiką galvoti, kad ji vienintelė.
Daugiau informacijos apie filmą galite rasti oficialiame Facebook puslapyje.
