Dėl nemokamo mokslo Tailande – į vienuolius ar pastorius

Paskelbė: Data: 2015-04-22 07:50

Spausdinti | Komentarai

Vienuolystę galima derinti su filologijos studijomis / © Daivos Repečkaites nuotr.

Senojoje Tailando sostinėje Ajutajoje pamatęs turistams smulkių prekių bandančią įsiūlyti apie aštuonerių metų mergaitę, vokietis turistas čiumpa mobilųjį telefoną ir ieško išganingojo Google vertiklio. „Eik į mokyklą!“ – vokiečio nurodymu tajų kalba ištaria automatinis balsas iš telefono. Mergaitė susidomėjusi žiūri į išmanųjį įrenginį, bet pamačiusi, kad nieko įdomesnio iš jo nebus, trūkteli pečiais ir bėga dirbti toliau. Iš persimokslinusio, bet jaunimo nedarbo problemos kankinamo žemyno į šalį, kuri garsėja itin prastu švietimu, o kartu – beveik nuliniu nedarbo lygiu, atvykęs turistas nesiliauja tikėjęs, kad tik mokykla leis mažajai prekiautojai išeiti iš užburto rato. Tačiau sunkumai jos lauktų ir švietimo sistemoje, ir už jos ribų.

Kol karjeros konsultantai Europoje siūlo jaunimui kuo anksčiau įgyti „tikro darbo“ patirties, o išsilavinę jaunuoliai nemokamai pluša įvairių įmonių ir organizacijų stažuotėse, Tailande vaikams ir jaunimui darbo patirties toli ieškoti nereikia. Turistinėse vietovėse šimtai vietinių verčiasi nakvynės namų, viešojo maitinimo paslaugomis, prekyba ir kitais smulkiais verslais, kuriuose atsiranda darbo ir vaikams. Kai Ajutajoje su kolege mėginome pabendrauti su trimis pradinukėmis, kurios mamos versle, gatvės užkandinėje, atneša maistą ir valinėja stalus, jos jau mokėjo angliškai pasakyti savo amžių ir į kurią klasę eina – daugiau nei daugelis net su turistais dirbančių tajų.

Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad toks darbas skirtas vaikams visapusiškai išlavinti ir parengti būsimam gyvenimui. Vaikų darbas menkai apmokamas, dažnai kenksmingas sveikatai, trukdo siekti formaliojo išsilavinimo. Pagalba tėvų versle – tik ledkalnio viršūnė. Kad papildytų šeimos pajamas, kai kurie vaikai vieni eina pardavinėti gėlių ar suvenyrų – arba patenka į prekeivių žmonėmis pinkles. Šiuo požiūriu itin pažeidžiami etninių mažumų vaikai.

Švietimo nauda tajų tėvai mažai abejoja, nors šalyje su itin žemu nedarbo lygiu ir daugybe turizmo verslų darbo rinkoje vietos atsiranda beveik visiems. Tačiau mokslas nepigus: nors valstybinėse vidurinėse mokyklose mokėti už mokslą nereikia, tėvai turi sumokėti už mokymosi priemones bei uniformą, o dėl itin didelių klasių ir mažai mokytojų dėmesio jie per metus vidutiniškai pakloja apie 175 eurus korepetitoriams (tai prilygsta maždaug autobuso vairuotojo mėnesinei algai).

Šią karenų tautos mokinių lankomą mokyklą įkurė ir išlaiko pasienio policija / © Daivos Repečkaites nuotr.

Tha Salos kaimelyje prie Čiangmajaus tėvus lankantis Mew pasakoja, kad universitete, kur jis tikisi studijuoti tarptautinį verslą, reikės mokėti ne mažiau kaip 200 eurų už semestrą ir dar nuomotis būstą. „Baigęs universitetą, norėčiau padėti savo šeimai,“ – svajoja jis. Šiame kaimelyje įsikūrę jo gentainiai iš lahu tautos kaip susitarę kartoja: gimtųjų aukštikalnių ilgimės, bet arčiau miesto vaikams geriau – yra mokyklų.

Savo gimtuosius kaimus kalnų genties nariai paliko dėl to, kad atsirado apribojimų jų ūkinei veiklai: iš Kinijos teritorijos kilę kalniečiai neturėjo žemės nuosavybės dokumentų, todėl jų dirbama žemė buvo paskelbta valstybine. Siuvėja Nako (60 m.) – viena iš taip atsikrausčiusių gyventojų. Jos paauglys sūnus vasaros atostogas leidžia prie televizoriaus. Tokia dalia, kaip tėvo, – kasryt laukti padienių darbų statybose ir pan. – jo nevilioja. Neturtingiems lahu vaikams skirtą krikščionišką mokyklą lankantis berniukas svajoja tapti pastoriumi. Ši profesija vietiniams asocijuojasi su bendruomenės pagarba ir aprūpintu gyvenimu, nes evangelikų pastorius išlaiko ne tik bendruomenė savo aukomis, bet ir bendratikiai iš užsienio.

Šios lahu bendruomenės gyvenime religija ir švietimas susipynę  / © Daivos Repečkaites nuotr.

Tajų-lahu krikščionių bažnyčių organizacija išlaiko mokyklą ir bendrabutį maždaug trisdešimčiai jaunuolių, pasiruošusių tapti pastoriais-misionieriais. Organizacija turi savo ryžių lauką, laiko vištų ir kiaulių, augina daržovių, todėl ir maistu rūpintis studentams beveik nereikia. Iš įvairių aukų išlaikoma mokykla turi biblioteką, erdvią auditoriją ir keletą senų kompiuterių. Tokiems jaunuoliams kaip Nako sūnus ši mokykla gali pasirodyti kaip prieinamiausia vieta išsilavinimui gauti.

Čiangmajuje, kurio senamiestis visiškai okupuotas turistinių verslų, viena iš įdomiausių turistinių pramogų – tam tikromis valandomis šventyklų organizuojami pokalbiai su jaunais vienuoliais. Studijuodami vietos budistiniame universitete, vienuoliai mokosi ir anglų kalbos, kurią mielai praktikuojasi su užsieniečiais, o šiems įdomu iš pirmų lūpų sužinoti apie vienuolių gyvenimą. Trys linksmi vienuoliai entuziastingai pasakoja, kad tokį kelią pasirinkti juos paskatino pažintis su Budos mokymu, bet besikalbant vienas po kito prasitaria: tai buvo vienintelė galimybė nemokamai tęsti mokslus po vidurinės mokyklos. Vienas jų kilęs iš neturtingo miestelio šalia Čiangmajaus, kitas – iš Malaizijos pasienio. Nei vieno, nei kito šeima negalėjo paremti, siekiant mokslo. Tailande įmanoma pasiimti paskolą studijoms, bet ne visus žavi tokia galimybė.

Trys gerai angliškai kalbantys nepaliečiai Bankoke taip pat džiaugėsi galimybe be religinio išsilavinimo įgyti nemokamai pasaulietinį, taip pat ir filologinį. Neturto įžadų besilaikantys vienuoliai dieną pradeda rinkdami aukas iš gyventojų: šie jiems duoda maisto, kasdienai reikalingų daiktų, taip pat – šiek tiek grynųjų, kuriuos vienuoliai privalo pasidalyti su kitais. Budistinės šalies gyventojų religijai teikiama reikšmė garantuoja vienuoliams dosnią ir eilinių gyventojų, ir valstybės paramą.

Tapti pastoriumi – patraukliau nei laukti darbų statybose / © Daivos Repečkaites nuotr.

O ką daryti merginoms, kurios negali tapti nei vienuolėmis, nei (daugumoje bendruomenių) pastorėmis? Belieka kažkaip užsidirbti, kad sumokėtų studijų įmoką. Išplitęs turizmas sukūrė rinką įvairiems tradiciškai moterų praktikuojamiems amatams, o tai leidžia šiek tiek užsidirbti neišeinant toli nuo namų arba imtis verslo. Tiesa, poreikis užsidirbti reikšmingai paveikė bendruomenių, kurios labai mažą dalį sandorių vykdydavo grynaisiais, gyvenimą ir kultūrą.

Gamindami suvenyrus turistams, ruošdami maistą ir prekiaudami, vietiniai gali sutaupyti ir vaikų mokslams, svajodami, kad vaikai „dirbs įmonėje“ (ši sąvoka vartojama panašiai kaip ankstyvojoje postsovietinėje Lietuvoje sakydavo „dirbti pas privatininkus“). Tačiau dvi interviu davusios verslininkės pasakojo, kaip po studijų bodėjosi tėvų išsvajotų viduriniosios klasės darbų biure ir mieliau su naujomis žiniomis grįžo prie šeimos tradicinių užsiėmimų.

Nors Tailando švietimo sistema ir tarptautinėje spaudoje linksniuojama kaip nekokybiška ir senamadiška, daugybė tėvų ir jaunuolių tiki ja ne mažiau nei vokietis turistas. Kai kurie dėl to pasirenka asketišką dvasinį kelią. Galbūt išties šioje šalyje siekiant mokslų reikalingas beveik religinis tikėjimas švietimo galia.

Autorės kelionė į Tailandą apmokėta iš ES finansuojamos „Minority Rights in the News“ programos.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt