Vis dažniau sulaukiu žinučių ir klausimų, kodėl nerašau, kaip sekasi angliškajai „Vilko valandai“ internetinio Amazono platybėse. Na, su tokia paslėpta užuomina – turbūt nesiseka, tai neberašai, ar ne?
Neberašiau, nes tiesiog fiziškai nebeturėjau laiko. O kad nesiseka – tai irgi tiesa, nuo kurios nepabėgsi.
Ankstesnius įrašus – nuo knygos parengimo iki pirmųjų mėnesių – galite atrasti čia.
Pradžiai skaičiai – nuo paskutinio promotiono, kai „Hour of the Wolf“ buvo dalijama nemokamai ir ūžtelėjo viršun, iki dabar. Per mėnesį parduodama maždaug 10 knygų. Kartais aštuonios, kartais dvylika. Knygos kaina $4, Amazonas atiduoda 70%, taigi pajamas suskaičiuoti nesunku 
Smagu tik tiek, kad pardavinėjant Amazone pačiam, viskas skaidru ir aišku kaip ant delno, kiekvienas pardavimas fiksuojamas kone realiu laiku.
Į šį skaičių reikėtų reaguoti atsižvelgiant į faktą, kad paskutinius penkis mėnesius knyga „eina ant autopiloto“, kitaip sakant, ji tiesiog yra Amazone ir ją atranda pagal panašias knygas, pagal žanro specifiką, bet realiai kadangi jos nėra topuose, ji yra tiesiog nugrūsta į gilų rūsį.
Tokį sprendimą priėmiau po labai aktyvių dviejų mėnesių, kai investavau ir pinigų, ir daug laiko (laiko gerokai daugiau, kadangi piniginės investicijos yra savotiškos – jeigu tu žaidi savilaidos rašytojų lygoje, tai investuodamas į reklamą, lyginamojo pranašumo neįgyji, kadangi tą patį daro dar tūkstančiai, nes reklamos šaltinių kainos yra nedidelės ir dažnai visi reklaminiai plotai yra išpirkti pusei metų į priekį, todėl nelengva suorganizuoti koordinuotą kampaniją. Žaisti leidėjų lygoje jau reikia šimtų tūkstančių ir apie tai kalbėti nerealu).
Laiko sąnaudos atsipirko tik tuo, kad pamačiau pagrindinius šitos veiklos aspektus:
– Turi turėti marias laiko, kad didintum savo presence (būtent savo, o ne knygos) literatūrinėje interneto erdvėje, forumuose, bloguose, GoodReadsuose ir tt.). Skaičiuojant laiko kaip kaštų sąnaudas, tai yra ekonominis suicidas, nebent iš tiesų esi namų šeimininkė su rašytojo aspiracijomis ir gali per dieną paskirti šešias valandas rašymui ir dar šešias valandas Twiteriui, Goodreadsams, postinimui bloguose, recenzijų rašymui ir taip toliau. Ir kas blogiausia – net ir visa tai padarius, net ir nežymi sėkmė nėra garantuota,
– Jeigu tik sekundei atsipalaiduosi ir nuimsi koją nuo akselatoriaus, tavo knyga akimirksniu smigs į bedugnę. Taip buvo ir su „Vilko valanda“ – su visomis reklaminėmis priemonėmis, nemokamais dalinimais, kurie paveikia reitingavimo algoritmus, pakankamu recenzijų kiekiu, papildomais straipsniais apie knygas rašančiusoe bloguose, visa šita koncentruota kampanija leido pakelti knygą iki 23 000 vietos bendrame Amazono reitinge. Bet jau tik stabtelėjus pumpuoti resursus į promotioną, knyga po dienos iškrito iš 100 000 ir dabar makaluojasi tarp 100 000 ir 400 000 vietos. Reikia suvokti, kad pašokti per 300 000 vietų galima pardavus ir vieną knygą, kilstelti iki kokios 5000 vietos jau reikia dešimčių knygų per dieną, o norint patekti į 500 ir aukščiau – šimtų per dieną parduodamų knygų.
– Faktas, kad nesi anglosaksas tikrai nepadeda, bet ir amerikiečiams sekasi neypatingai. Vienu metu su manimi stimpanko knygą išleidęs amerikietis iš Sietlo metė milžiniškas pastangas į knygos reklamą, prie jos tikrai dirbo grupė žmonių, nes vienas ar keli žmonės nebūtų įstengę tiek aprėpti. Taip, jis pasiekė trumpam laikui pirmą vietą Steampunko reitinge, bet užsikabinti bendrame reitinge neįstengė ir dabar malasi irgi ties 100K riba, o apie buvusią šlovę primena tik eilutė knygos aprašyme – kad ši knyga buvo pirmoje vietoje.
– Didžiausias variklis yra patys skaitytojai, kuri tampa tavo žinios ir knygos nešėjais. Tai buvo aišku nuo pat pradžių, tačiau tokią fenomenalią sėkmę net ir Amerikoje pasiekia vos keli fantastikos rašytojai – Hugh Howey ar Lindsay Buroker, kuri per metus parašo po šešias knygas. Skaičuokite patys, daug tai ar mažai.
– Ką jau ir kartojau – viena knyga Amazone yra ne karys. Jeigu skaitytojas neturi už ko užsikabinti toliau, pagreičio niekada neįgysi. Tas pats Howey ir Buroker savo pirmąsias knygas apskritai yra palikę nemokamas ir taip pritraukia naujų skaitytojų mases. O po kelių nemokamų yra daugiau kaip dvidešimt (Buroker atveju), kurias jau reikia pirkti.
Tokios tokelės. Juk niekas ir nežadėjo, kad bus lengva. Iki planuoto milijono liko kiek daugiau nei milijonas, nes išlaidos reklaminei kampanijai viršijo bendrus pardavimus ir tik dabar po truputį susilygina „į nulį“
Antras kelias, kuriuo mėginau ir toliau mėginu eiti, yra paprastesnis (bent pirmajame etape), bet turintis dar daugiau loterijos elementų. Tai literatūros agento paieška. Jis paprastas, nes pakanka susirasti tavo knygos žanru besidominčių agentų sąrašą, atidžiai pažiūrėti, ko jie reikalauja iš pirmąją užklausą rašančių autorių, sudėlioti query letter ir pirmyn. Bėda tai, kad šiuos sąrašus turi ir mato visi. Amazone per valandą atsiranda 52 naujos knygos, o čia net nereikia parašyti knygos, užtenka trumpo sinopsio, idėjos ir pirmyn. Galima tik spėti, kiek tokių užklausų per dieną gauna literatūriniai agentai? Šimtą? Penkis šimtus? Tūkstantį? Kiek iš jų pamato ne anglosaksišką pavardę ir iš karto atsisako šito niekam nereikalingo vargo?
Aš pats išsiunčiau dvidešimt penkias užklausas agentams, be automatinių neigiamų atsakymų („dėkojame, bet tai ne mums“) ir jokių atsakymų, gavau vieną užklausą atsiųsti knygos dalį tolimesniam skaitymui, bet tuo viskas ir pasibaigė.
Taigi bent man akivaizdu, kad tradiciniai savilaidos autorių praminti takai nėra labai perspektyvūs ir baigiasi aklaviete.
Bet jei manote, kad nuleidžiu rankas – labai klystate. Tiesiog atėjo metas nekonvenciniams takais ir klystkeliams. Apie juos kitame įraše.
Originalus įrašas tinklaraštyje Tapinas.lt
