Šiandienos pašnekovė Liuba!

Ką darai tu, kai gyvenimas rodo ragus ir taukuotas špygas? Pyksti? Jaudiniesi? Verki? Imiesi kažkokių tau įprastų savęs raminamo ritualų?

Šiandien aš kalbinu 30-metę debesylietę iš Klaipėdos. Tai Liubą, kuri šiaip iššūkių nevengia ir vieno netikėto atsitikimo metu…

…Patraukė Santjago keliu, Ispanijoje ir per 25 dienas nužygiavo virš 800 kilometrų pėsčiomis. Nors tokie ilgi žygiai, tuo labiau Ispanijoje, tikrai nebuvo jai įprastas bei kasdienis dalykas.

Na, bet duodu žodį Liubai, kuri pati ir papasakos savo potyrius, mintis, nesėkmes ir bėdų sprendimo būdus Kelyje.

Paklausykime!

Labas, Liuba, pirmiausiai prisistatyk. Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu tokia?

Esu Liuba, mergina iš Klaipėdos. Nesu kažkuo išskirtinė, tačiau į gyvenimą visada žiūriu su šypsena ir netgi pačioje blogiausioje situacijoje mėginu atrasti kažką gero.

Aš esu ragautoja – ragauju gyvenime viską: sporto šakas, darbus, maistą, žmones – ragauju gyvenimą.

Ar dažnai sau keli iššūkius? Kur dešimtbalėje skalėje nuo bailaus Nuobodylos iki superherojaus Betmeno padėtum save?

Iššūkių sau nekeliu – jie savaime ateina į mano gyvenimą. Kažkada norėjau užsiimti įdomesniu sportu ir po ranka pakliuvo laikraštis su straipsniu apie Klaipėdos kalnų sporto klubą. Taip pradėjau domėtis laipiojimu uolomis ir alpinizmu.

Kai norėjau užsiimti aktyvesne veikla, teko išmokti vairuoti mikroauto­busiuką su priekaba, o kartą ir su kuprine po miškus bėgioti. Vaikystėje mėgau jūrą, todėl per didžiųjų burlaivių regatą (Baltic Tall Ships Regatta) tapau savanore, gavau galimybę burlaiviu plaukti į Suomiją.

Žengiu žingsnį savo svajonės link, o toliau viskas įvyksta savaime.

Esu paprastas žmogus, kuris nemėgsta nuobodžiauti ir visada atranda būdų „įvaryti“ adrenalino į kraują. Stengiuosi lygiuotis į geresnius už save, todėl mano svajonės ir norai neišsipildo per dieną ar mėnesį.

Tačiau, kai ko užsimanau, randu būdą tikslui pasiekti. Kartais tenka atsi­sakyti gyvenimo patogumų, kartais tenka pasielgti drąsiai, negalvojant, kas ką pasakys ar pamanys. Spjaunu į viską ir mėginu – kas bus, tas bus.

Iš kuklumo, kaip matai, aš irgi nemirsiu.

Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi ir kokios buvo jo taisyklės?

Planavau kelionę į Nepalą. Bet taip jau gyvenime būna – planuoji, o gamta juokiasi. Likimas mane nusiuntė į Santjago kelią.

Kelionės tikslas buvo per 25 dienas pėsčiomis nueiti 800 km iki Santjago de Kompostela. Tačiau taip aš galvojau tik iš pradžių. Vėliau sutikau ispaną, kuris man padėjo suprasti, jog šios kelionės tikslas – pati kelionė.

222

Visą 800km kelią, beje, rodė tokios geltonos rodyklės.

O kaip pasirinkai šį iššūkį?

Susipažinau su pora, kuri kovo mėnesį planavo vykti į Nepalą ir ieškojo kelionei kompanijos. Nepalas – mano svajonė, tad neilgai mąsčiusi sutikau prisijungti. Pasidariau pasą, susitaupiau pinigų, darbe gavau atostogas ir laukiau.

Tačiau vėliau sužinojau, kad mano pakeleiviai keliauti nebegali, tad likau viena su pinigais ir atostogomis kovo mėnesiui.

Bet esu svajotoja ir visada naiviai tikiu, kad viskas bus gerai. Atsiminiau filmą „The Way“ (2010), šį bei tą pasiskaičiau apie Santjago kelią ir nusipirkau bilietą iki Prancūzijos miestelio Saint Jean Pied de Porto.

Laikui atėjus, susikroviau kuprinę ir išvažiavau.

Mama labai nustebo, kad viena, nesinaudodama jokia kelionių agentūra ir be draugų kompanijos, susiruošiau į tokią ilgą kelionę. Ji iš pradžių mėgino priešintis tokiam mano sprendimui, bet vėliau susitaikė.

Apskritai, kaip sekėsi siekti savo tikslo?

Kelionės pradžioje lėkiau lyg akis išdegus. Kaip minėjau, turėjau tikslą – pasiekti Santjagą laiku. Tam reikėjo per dieną nueiti ne mažiau 30–33 km. Rankose turėjau tik lapą su atstumais iki veikiančių albergų (nakvynės vietų), o kelyje mačiau geltonas strėlytes, kurios lydėjo iki pat Santjago.

Jokio žemėlapio ar gido, tačiau įdėmiai sekant strėlytes pasiklysti sunku. Skubėjau, kiek tik galėjau. Kartais praleisdavau progą ilgiau pabendrauti su sutiktais žmonėmis, o kartais netgi dariau klaidas, kurios galėjo būti neatleistinos.

Tačiau vėliau sutikau ispaną Sergio. Jis, išgirdęs, kad sekmadienį planuoju nueiti mažiausiai 40 kilometrų, nustebo:

„Ši kelionė ir yra tikslas, – tarė jis. Reikia mėgautis viskuo, ką randi kelyje, o šiandien sekmadienis – šventa diena, reikia ilsėtis. Prisijunk prie mūsų ir mes vakare visi smagiai pavakarieniausim.“

– Sergio, ispanas sutiktas Kelyje

Pati savim netikėdama taip ir padariau – paklausiau žmogaus, kurio visiškai nepažinojau. Ir nepasigailėjau. Tą dieną nuėjau vos 19 km, tačiau puikiai pailsėjau ir praleidau nuostabią dieną.

* * *

Vėliau viską palikau likimui ir norams – ėjau taip, kaip norėjau pati. Buvo dienų, kai nueidavau vos 20 km, bet buvo ir tokių, kai viršijau 50 km ribą.

Kelyje daug mąsčiau ir svajojau. Viena pagrindinių svajonių buvo pamatyti Botafumeiro. Tai vienas didžiausių pasaulyje smilkytuvų, kuris kabo ant lyno, pritvirtinto prie Santjago katedros lubų.

Kelionės pabaigoje buvau praradusi viltį, kad Santjago katedrą spėsiu pasiekti iki sekmadienio ryto, todėl negalėsiu dalyvauti mišiose.

Bet likimas lėmė kitaip. Dėl vieno knarkiančio italo albergą teko palikti 4 valandą ryto, nes buvo labai nejauku, tačiau dieną sutikau savo kelionės draugus ir nuėjau virš 50 km.

Kitą rytą apie 12 valandą jau buvau katedroje ir stebėjau smilkytuvo skrydį, kurio siūbavimas beveik siekė katedros lubas.

333

Katedra ir siūbuot tuoj pradėsiantis smilkytuvas Botafumeiro.

O ką darei, kai buvo sunku ir norėjosi mesti viską šalin?

Kai kas nors atsitinka ir norisi viską mesti, užduodu sau klausimą: „Kas pasikeis, jei dabar viską mesiu ir nepamėginsiu?“.

Atsakymas beveik visada būna vienas ir tas pats: „Niekas“.
Nuo problemos nepabėgsi, tačiau gali ją išspręsti.

Toliau galimi du variantai: gali pasisekti arba nepasisekti, bet nepamė­ginus nesužinosi. Tad visada save padrąsinu ir po truputi pradedu veikti, kad ateityje galėčiau bent per žingsnį priartėti prie tikslo.

Kartais reikia priimti ir nelabai palankius sau sprendimus. Bet tuo ir nuostabus gyvenimas – jei nebūtų kontrasto, nepajaustume tikrosios laimės.

Kaip jauteisi pabaigusi iššūkį? Ar pasiekei, ko pradžioje tikėjaisi?

Mano svajonės niekada nebūna sukonkretintos iki galo, todėl aš visada džiaugiuosi galutiniu rezultatu. Niekada nenorėjau būti stipriausia sportininke, protingiausia mokine ar geriausia specialiste.

Tačiau dažniausiai noriu pamėginti tai, ko dar nemėginau, o kadangi jausmas dar nežinomas, aš negaliu iš jo tikėtis kažko konkretaus.

Pavyzdžiui, kai ankstyvą žiemos rytą pirmą kartą su kuprine ant nugaros kopiau į kalną, klausiau savęs, kodėl aš tai darau – taigi čia mano atostogos. Normalūs žmonės važiuoja ten, kur šilta, kur yra baseinas ir baras, o aš…

Bet kai užkopiau į kalno viršūnę ir pamačiau tą vaizdą, man pradėjo kauptis laimės ašaros ir net kvapą užgniaužė. Supratau, kad kelsiuosi 5 valandą ryto, žygiuosiu po 12 valandų per dieną, kad tik dar kartą galėčiau patirti šį jausmą.

Ką naujo išmokai savo iššūkio metu?

Kelionės metu išmokau paleisti. Paleisti viską, kas laiko ir neduoda ramybės.

Supratau, kad žmonės į mūsų gyvenimą ateina ir išeina, ir mes neturime teisės dėl to pykti. Verčiau pasisemti iš žmogaus viską, kas geriausia, palinkėti jam sėkmės ir paleisti.

Supratau, kad reikia gerbti kitą žmogų ir jo pasirinkimą net tada, kai jis mums visai nepatinka. Jei žmogus nori būti vienas – tai visai nereiškia, kad jis pyksta ar nenori bendrauti. Galbūt jis tiesiog paprasčiausiai nori pabūti vienas.

Supratau, kad neverta nervintis dėl smulkmenų. Jei negali pakeisti situacijos – keisk požiūrį. Kaip sakoma: „Nebūna blogo oro, būna bloga apranga“.

Supratau, kad kartais problemos išsisprendžia pačios, tereikia tik šiek tiek ramiai palaukti. Ir plaukti pasroviui.

Ir pagrindinis dalykas, kurį supratau, yra, jog nors kartais įvyksta ir ne itin malonūs dalykai, viskas, kas nutinka kelyje ir gyvenime, turi prasmę.

Galiausiai viskas išeina į gerą, svarbiausia – pozityviai žiūrėti į gyvenimą ir daug šypsotis. Žinokit, padeda.

Grįžusi namo suvokiau, kad nueiti 50 km per dieną man – ne riba, tad, šiek tiek pailsėjusi, ryžausi dalyvauti Lietuvos žygyje 2×100 km: dvi paros po šimtą kilometrų, viena para poilsiui. Žygis pavyko puikiai, tikslas buvo pasiektas – susiradau naujų draugų, įveikiau atstumą.

444

Taip, tai tikras vaizdas iš tikro kelio. Pati fotografavau.

Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?

Mano nuotykio pagerinti neįmanoma.

Kiekvienas žmogus, eidamas šį kelią arba keliaudamas į bet kurią kitą kelionę, patiria savo vienintelį ir nepakartojamą nuotykį. Turėti gerus batus ir visada būti gerai nusiteikus – štai geras patarimas, kuris padės bet kurio žygio metu.

Kaip sakoma: „Svajokite ir norai išsipildys“. Na, ir dar šiek tiek pastangų pridėkite, kad viskas vyktų greičiau ir ta kryptimi, kuria norite.

Taaaaiii… Kokio iššūkio imsiesi dabar? Ar jau turi idėjų arba slaptų troškimų?

Nepavadinčiau dabartinės svajonės iššūkiu, bet labai noriu nukeliauti į Islandiją. Nežinau, kada tai nutiks ir kokios bus aplinkybės, bet aš tikrai ten nukeliausiu.

Didysis mano gyvenimo troškimas – apkeliauti pusę pasaulio.

Labai jau tas mūsų pasaulis skirtingas savo gamtos reiškiniais: Argentina, Indija, Afrikos šalys, Kinija, Vietnamas, Malaizija, na, ir daug kitų šalių, kurios dažniausiai nepapuola į kelionių agentūrų pasiūlymus.

Ačiū tau, Liuba!
Debesyla.lt

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: