Iš Lietuvos pasiekti Kiniją, Kanadą, o vėliau Pietų Amerikos Čilę šiais laikais nėra taip sudėtinga. Tačiau visai kita linkme pakrypsta kalbos tuomet, kai šnekame apie kelionę aplink pasaulį, nesinaudojant lėktuvais. Du kauniečiai pasiryžo keliauti šiek tiek sudėtingesniu būdu – tai padaryti daiktų manta nukrautais motoroleriais. „Tai turbut pati lėčiausia, prasčiausia ir daugiausiai kantrybės, pinigų bei priežiūros reikalaujanti transporto priemonė, kuri genda garsiau atsičiaudėjus“, – juokauja draugai.
Nors kauniečiams kelionė tęsiasi dar nepilnus tris mėnesius, nuotykių stygiumi pasiskųsti jie tikrai negali – vaikinai jau buvo priversti prisijungti prie baikerių klubo, už tūkstančių kilometrų nuo namų susitikti su pačia LR Prezidente Dalia Grybauskaite bei išgyventi pragariškiausias 24 valandas savo gyvenime.
„Ši kelionė mums – totalus iššūkis. Bet vien dėl jos nedrąsiai pavadinsime save keliautojais. Draugais, kurie viską metė tam, kad kartu įgyvendintų sunkų ir įsimintiną nuotykį“, – tvirtina vaikinai. Jie, gyvendami be namų, darbo ir pinigų, šūkiu „GET US BACK“ prašosi būti sugrąžintais atgal – ten, kur laukia šilta lova, oro kondicionierius ir finansinė ramybė. Visgi grįžti jie dar nenori – „galbūt šią frazę garsiai išrėksime kokioje Indijoje ar Šiaurės Korėjoje – niekada negali žinoti“, – sako kauniečiai.
Susipažinkite, tai – Augustinas ir Jonas. Vaikinai, tvirtai tikintys, jog jei šis nuotykis užtruks ilgiau nei norėtųsi – penkerius ar net dešimt metų – savo tikslą vis tiek įgyvendins ir finišo tiesiąją tikrai pasieks.
Kas paskatino leistis į tokią ilgą ir gana ekstremalią kelionę? Kaip reagavo artimieji, kai jiems pasakėte apie savo planus?
Augustinas: Kelionės idėja man kilo spontaniškai – tiesiog su ta mintimi, jog noriu tai padaryti dėl to, kad galiu. Pati idėja pirminėse stadijose buvo visai kitokia ir su laiku gana stipriai pasikeitė – nuo keliavimo motociklu solo iki Kinijos, priėjome iki keliavimo mažiausiais motoroleriais iki Čilės. O kas liečia šeimą ir artimuosius, sulaukiau daug palaikymo, ko iš tiesų ir tikėjausi. Juk dabar ir yra tas auksinis laikas šioms gyvenimo avantiūroms.
Jonas: Kai viskas gyvenime sustojo į tinkamas vietas ir pasidarė viskas labai patogu bei lengva, giliai pasąmonėje norėjosi kažką pakeisti. Taip ir sutapo, kad Augustinui šovė mintis keliauti aplink pasaulį, o man nebeliko nieko kito, kaip tik pasakyti „YOLO“ (You Only Live Once – liet. gyveni tik vieną kartą). Tėvai pradžioje nepatikėjo, na, bent jau mama. Tačiau, kai tai suvokė, prasidejo ilgas atkalbinėjimas, kuris buvo, deja, nesėkmingas. Apsipratus su šia idėja, palaikė ir stengėsi padėti.
Ko bijojote ir dėl ko nerimavote prieš išvykstant į kelionę aplink pasaulį? Kiek laiko pareikalavo pasiruošimas šiam nuotykiui?
A: Pradėsiu nuo to, jog plano pas mus nebuvo jokio. Į nuotykį leistis sugalvojome lygiai prieš metus, tačiau be kelių ”Aukščiausios pavaros” serijų apie laidos vedėjų keliones ir išgyvenimo gido atsisiuntimo, nieko daugiau ir nedariau. Mano pasiruošimas buvo psichologinis – susitaikymas su mintimi, jog baigėsi McDonald‘s dienos, daugiau jokių naktinių pasisėdėjimų prie kompiuterio ir pagurklio auginimo. Žinojau, kad kelionė bus fiziškai sunki ir buvau visiškai teisus. Tačiau dabar viskas stabilizavosi ir vienintelė likusi baimė, tai motoroleris – pas mane jis labai prastas, tad bijau, kad suges visiškai netinkamoje vietoje ir netinkamu metu.
J: Tai nebuvo baimė – galbūt labiau nenoras viską palikti: draugus, šeimą, darbo kolegas. Juk nežinai, kas tokioje kelionėje gali nutikti. Nusprendėme, jog keliausime aplink pasaulį metus prieš išvykimą, bet visas pasiruošimas ir lakstymas prasidėjo likus 3 mėnesiams. Iki tol vyko vidinis pasiruošimas.
Tikriausiai vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų tokiems keliautojams, kaip Jūs – iš kur piniginiai ištekliai tokio masto kelionei? Ar netenka labai kukliai leisti dienų?
A: Jau gerokai prieš kelionę nusprendėme, jog rėmėjų neieškosime – nenorėjome būti priklausomais ar nuvertinti savo kelionės mūsų visiškai neatspindinčiais logotipais ar šūkiais. O tai žinodami – taupėme. Esu virtuvės šefas, apmokindavau jaunesnius virėjus gaminimo meno bei vadovavau restoranų virtuvėms, kas iš tiesų padėjo sutaupyti. Sutaupyti tiek, kiek būtina, bet ne tiek, kiek reikia. Tad taip – dienų viešbučiuose ir restoranuose neleidžiame, tačiau šiai dienai palapinės, užpilamos sriubos ir retkarčiais ledų užtenka per akis.
J: Pradejau apsipirkinėti „Taupyk“ parduotuvių tinkle ir štai – per metus susitaupiau kelionei aplink pasaulį. Bet visgi, manau, įdomiausia kelionės dalis prasidės tada, kai baigsis pinigai. Tikriesiems nuotykiams jų nereikia.
Kodėl būtent motoroleriai tapo Jūsų kelionės palydovais?
A: Galvojome apie daugybę transporto priemonių – pradedant ėjimu pėsčiomis, baigiant dideliais bekelės visureigiais. Tačiau rasti atsakymui vykome į Tailandą – išsinuomavome motorolerius ir keliavome po šalį. Aš visuomet buvau dviejų ratų žmogus, tad mane tai traukė, o Jonui reikėjo išmėginti. Tad pakeliavę po Tailandą nusprendėme, jog tai tikrai bus sunku, bet ne mažiau smagu. Juk judi lėtai, viską užuodi, matai ir jauti – sedėdamas ant automobilio sėdynės šių potyrių tikrai neišgyvensi. Ir juolab nenorėjau, kad apkeliavus aplink pasaulį nuspręsčiau, jog tai buvo per lengva. Dabar žinau, kad taip tikrai nenutiks.
J: Pasivažinėjimas su motoroleriais Tailande paliko labai gerus įspūdžius, tad taip ir buvo nuspręsta. O jei jau pirkti, tai pačius silpniausius – penkiasdešimties kubinių centimetrų. Kai važiuojant Kroatijoje buvau aplenktas dviratininko, supratau, kad kantrybės reikės geležinės.
Ko tikitės pasisemti iš šios kelionės? Ką ketinate parsivešti atgal?
A: Kažko tikėtis iš kelionės – vėl būtų planas, o aš labai spontaniškas žmogus. Tad nesitikiu nieko, tik tikiu, jog tai mane subrandins ir užgrūdins. Noriu augti, tobulėti, ateityje būti nuostabus tėvas, vyras ir draugas, noriu sugebėti auklėti savo vaikus iš patirties, o ne iš nuogirdų. Ir viso to maksimaliai išmokti galiu tik davęs sau patį didžiausią iššūkį.
J: Pasisemti jėgų visam likusiam gyvenimui. Dar norėčiau parsivežti tą patį motorolerį ir grįžti įdegęs.
Kuris iš Jūsų rašo, o kuris fotografuoja? O galbūt tai darote pakaitomis? Ką Jums reiškia rašymas/fotografavimas? Ko ši veikla leidžia pasiekti?
A: Jonas, be abejo, fotografuoja – manau, jog jis yra žiauriai geras fotografas. O aš rašau. Nelaikau savęs didžiuoju plunksnos broliu, tačiau mūsų tekstai – ne grožinė literatūra. Tai blog‘as, kuriame turi būti visko po truputį. Man mintis lengviau perteikti raštu, o Jonui – nuotraukomis.
J: Pritariu!
Koks labiausiai atmintyje įstrigęs įvykis iš besitęsiančios kelionės?
A: Tokių dalykų neatsimenu, o galbūt stengiuosi neišskirti. Man dideli įvykiai nutinka nuolatos – tai kiekvieno kalnyno įveikimas, gražios vietos miegui suradimas ar keistai mažos kuro sąnaudos atkarpoje. Įdomūs sutikti žmonės, susitikimai ir palaikymas – tai man yra dideli įvykiai.
Savo Facebook puslapyje rašėte, kad birželio 23-iosios diena, kurią praleidote Kroatijoje, Jums virto didžiausiu pragarišku košmaru. Kas nutiko tą dieną?
A: Tai diena, kai mano spontaniškumas nuėjo veltui – tą dieną mus kalnuose užklupo liūtys, kurios tęsėsi visą dieną ir naktį. Buvo be galo šalta, o privalėjome važiuoti toliau, nors oro temperatūra laikėsi ties dešimt laipsnių. Pusvalandį tokias sąlygas iškęsti galiu, tačiau ne 24 valandas. Pamenu iš batų bėgantį vandenį, nustojusią veikti techniką, kaulus stingdantį šaltį ir kažkieno stebuklingai atsiųstą žmogų, kuris tą naktį suteikė mums nakvynę, maisto ir galbūt sveikatą ar net gyvybę. Tačiau supratau, jog neperšlampamos tašės, batai ar kostiumas yra labai svarbūs dalykai.
J: Na, aš lietui buvau pasiruošęs geriau nei Augustinas, bet pripažįstu – jei būtų tekę tą naktį miegoti lauke, mūsų turimoje palapinėje, reikalai būtų labai prasti – plaučių uždegimas, geriausiu atveju.
Keliaudami susipažįstate su vietiniais žmonėmis, kurie kartais Jus ne tik priglaudžia nakčiai, bet ir aprodo apylinkes. Koks stipriausias atsiminimas, kurį paliko Jums šie žmonės?
A: Visi šie žmonės labai įsimintini ir visi be galo skirtingi, tad vėlgi sunku išskirti vieną. Vieni stebina nuostabiomis apylinkėmis, kiti maistu, dar kiti pokalbiais ar įdomiais faktais. Tad būsiu abstraktus.
Kokius kultūrų skirtumus jau teko Jums pastebėti? Kas labiausiai įstrigo atmintyje?
A: Albanija, Albanija, Albanija. Šalia, lengvai pasiekiama, dėl įdomių žmonių sukurtų stereotipų neištyrinėta mažoji Azija. Šalis, įstrigusi laike pinigine verte, kultūra ir urbanizacija. Daug būtų ką pasakoti, bet nuoširdžiai visiems rekomenduoju ten nuvykti – šioje šalyje tikrai niekas nesišaudo ir nevagia. Žmonės be galo paslaugūs, draugiški ir šilti.
Rašėte, kad Kroatijoje buvote priversti prisijungti prie baikerių klubo. Kaip tai įvyko?
A: Dažniausiai didesniuose miestuose, esančiuose prie jūros, miegame viešuosiuose papludimiuose. Tad tenka laukti, kol visi saulėje įkaitę žmonės vyks namo, į savo šiltus guolius. Belaukiant linktelėjome vienam į mus žiūrinčiam vyriškiui – tenorėjom pagarbiai pasisveikinti. Priėjęs vyras kroatiškai bando išaiškinti, kad kviečia mus kartu išgerti. Tačiau vietoje šalia esančios kavinės, jis siūlo važiuoti kartu su juo, kas mums tikrai nekvepia pasitikėjimu. Bet susižiūrėję tarpusavyje – surizikavom. Atsisėdo jis ant savo BMW motociklo ir pamojo ranka, kviesdamas sekti paskui. Už miesto privažiavome kažkokį senos statybos sandelį, prie kurio durų stovėjo daugybė motociklų, pradedant kelioniniais ir baigiant sportiniais. Vyrai, odinėmis liemenėmis, pasisveikina su mus palydėjusiu baikeriu ir veda mus vidun. Linguojam ilgu koridoriumi, muzikai vis stiprėjant, kol galiausiai prieiname barą, prigrūstą žmonių, rankose laikančių vienokį ar kitokį alkoholinį gėrimą, bei skendinčiame cigarečių dūmuose. Kroatiškai kažką savo draugams pasakęs apie mus, nuperka mums išgerti ir išvažiuoja. Mes tampame to vakaro žvaigždėmis ir jie negali patikėti, kad mes su šiais mažyčiais motoroleriais keliaujame aplink pasaulį. Jie juk su savo galingais čioperiais už šalies ribų nebuvo išvykę, o mes sau išsikėlėme tokį iššūkį. Jie nespėja mums pirkti alaus, užsako sumuštinių. Greičiausiai jiems patinkam, nes jie duoda savo klubo marškinėlius ir sveikina mus tapus klubo nariais! Jie pakviečia mus į Brac saloje vyksiantį baikerių festivalį. Važiuojame kolonoje tarsi komanda, su galingais motociklais šalimais. Festivalyje vėl alus, batonas, tik šį kartą dešrą keičia kepta kiaulė. Tūkstančiai žmonių, tranki muzika ir balius iki ryto. Eilinis vakaras virto nuostabiu nuotykiu, kuris mums leido pažinti tiek daug gerų draugų! Kartais tiesiog tenka surizikuoti…
„Get Us Back“ puslapyje taip pat rašėte, jog susitikote su pačia Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite! Papasakokite, kaip įvyko šis susitikimas, kokius įspūdžius jis Jums paliko?
J: Kad ir kur bemiegotume, keltis tenka anksti – sukti savo miegmaišius ir krauti palapines, kol saulė nepradėjo mūsų alinti. Judame link degalinės, kur randame pavėsį ir galime papusryčiauti. Netikėtai prieina senukas ir rodo ranka į mūsų valstybinius numerius – „Litva! Litva President!“, – sako jis. Rodo pirštu miesto centro link. Pagūščioję pečiais, nusprendėme važiuoti ta linkme patyrinėti. Eidami senamiesčiu, pamatėme minią žmonių su fotoaparatais. Vedami smalsumo, prieiname arčiau. Miniai prasiskyrus, pamatėme mūsų šalies Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tą akimirką visi žmonės užtilo ir davė progą įsikišti mums. Buvo šiek tiek keista matyti mūsų šalies prezidentę Kroatijoje, kaip ir Jai mus, su maudymosi šortais, susivėlusiais plaukais ir šnekančius lietuviškai. Paprašėme nuotraukos kartu, o pasidarę ją ir palinkėję geros kloties, išsiskyrėme. Mūsų motoroleriai stovėjo tiesiai priešais prezidentinę automobilių koloną, tad pasitarę sumanėme palaukti, kol Ji išvyks – pamojuosim Prezidentei dar kartą. Laukėme beveik 3 valandas, kol prie mūsų prisistatė Prezidentės fotografas Robertas Dačkus. Jo marškinėliai su nupieštu motociklu išdavė, kad jis dviračių transporto priemonių fanas. Su didesniu entuziazmu nei mes patys, jis iškart nubėgo prie Prezidentės paprašyti dar vienos nuotraukos kartu su mumis, tik šį kartą prie mūsų žirgų. Visi fotografai ir žurnalistai judėjo link mūsų, gatvėje apsauga sustabdė eismą, kad šie saugiai mus pasiektų. Papasakojome apie mūsų planus ir idėjas, o paspaudę vieni kitiems rankas, gavome palinkėjimą judėti toliau ir nesustoti. Tą ir darome iki šiol. Gan trumpas susitikimas, bet davęs daug energijos judeti toliau. Kiekviena diena atneša vis kažką naujo.
Kas labiausiai nuvargina tokios kelionės metu, o kas daugiausiai suteikia jėgų ir entuziazmo?
A: Mane labiausiai nuvargina važiavimas naktį, miegas ant žemės ir didelės kainos, o tokių dalykų šiame etape apstu. Juk sunkiausias moralinis, o ne fizinis nuovargis. Tas pats galioja ir su teigiamais dalykais. Man jėgų ir entuziazmo suteikia žmonių palaikymas, pagalba ir geranoriškumas. Tai užveda. Kad ir susitikimas su Lietuvos Prezidente – tai mažmožis, tačiau po jo jautėmės taip pat stipriai, kaip ir kelionės pradžioje, pirmą kartą užvedę motorolerius.
J: Visiškai pritariu.
Kur šiuo metu esate? Ką norite čia pamatyti? Kur ruošiatės judėti toliau?
A: Šiuo metu esame Stambule, Turkijoje. Sėdime vietinėje kavinėje, geriame kavą ir vaišinamės bandele per pusę. Daug laiko pamatyti šią vietą neturime – reikia judėti toliau. Per savaitę turime pasiekti Ankarą, o kadangi mūsų motorolerių greitis tik 40 kilometrų per valandą, o greitkeliuose mes nepageidaujami, tai jau yra iššūkis. Toliau mūsų laukia uždarasis Iranas, laukinis Pakistanas ir egzotiškoji Indija. O vėliau, kur jau likimas nuves. Bandysime įvažiuoti į Mianmarą, Kombodžą, Vietnamą, Laosą ir Tailandą. Turime planų nuvykti į tą patį viešbutį, kuriame buvome apsistoję porai naktų praitais metais – ten, Tailande, susipažinome su vietoje gyvenančiu prancūzu. Norime nuvykti ten dar kartą, tik šįkart su Lietuvoje registruotomis transporto priemonėmis.
Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai dar Jūsų laukia?
A: Didžiausi mūsų iššūkiai esame mes patys. Mes su Jonu esame didžiausios priešingybės, tad keliauti kartu mums yra menas. Mūsų sprendimai yra iššūkiai – bandysime motoroleriu kirsti Mianmaro sieną, o galbūt ir Šiaurės Korėjos, jei bus atsakyta į mūsų laiškus, bet tai parodys laikas. Kelionė, kaip ir kiekvienas dalykas gyvenime, bus sunki ar lengva priklausomai nuo to, kaip į ją žiūrėsi. Pailsėsime tuomet, kai pasiektas finišas grąžins mus atgal, o dabar – iššūkių laikas, savo galimybių ribos, brandos ir stiprėjimo laikas, tad – jokių nukirstų kampų. Galiausiai vis tiek viskas būna gerai.
Taip pat skaitykite: Kelionių kryptys. Visa tiesa apie Amsterdamą
