1919 – ieji, S. Witkiewiczius regi meno pabaigą, “nykimo procesas jau prasidėjo”. Nes žmogus praranda metafizinį nerimą, artėja prie egzistuojančio riboto impulsų skaičiaus pabaigos ir yra persisotinęs įspūdžių. Dargi atsiranda teigiančių, kad menas buvo laikinas žmogaus gyvenimo palydovas. Išnyks ir nieko jo vietoje neatsiras. Puikiai išsiversime ir be to.
Kas buvo prieš tai?
Prieš tai buvo XIX a., kuriame kurta dailiai, gražiai, mandagiai, siekiant džiuginti ir vengiant naujovių. Prieš ką ir sukilo pirmieji avangardistai. Iš pradžių jie buvo atmesti, ilgainiui jų teigiamos vertybės visuomenėje priimtos, o XX a. pradžioje avangardistai buvo pripažinti ir mylimi. Galiausiai susiklostė situacija, taikliai apibūdinta W. Tatarkiewicz‘iaus: „avangardizmo jau nebėra, nes egzistuoja tik avangardizmas“. Parodų salėse, meno leidiniuose, o labiausiai – žmonių galvose šiandien sumaištis. Trumpinys ŠMC kasdienėje kalboje jau senokai įgijęs kiek dvoktelėjusį pervadinimą. Kita vertus, avangardistiniai judėjimai ir turi kelti sumaištį. Tik iki šiol meno istorijoje jie dar nebuvo sužlugdę meno koncepcijos ir institucijos.
Kokiu būdu jie tai padarė? Galima peržiūrėti anti-dogmatiškojo avangardizmo dogmų rinkinėlį:
Pirmiausia – kaita, kitoniškumas, novatoriškumas. Pradėjęs nuo konvencionalaus XIX a. meno (o galbūt ne tik meno, bet ir visuomenės santvarkos) neigimo, vėliau avangardizmas turėjo neigti save idant nuolat atsinaujintų. Forma, šūkiai, programos keičiasi kone kasmet. Nuolatinės kaitos ir polinkio į kraštutinumus rezultatas – nesibaigiantis blaškymasis nuo vieno kraštutinumo prie kito.
Kalbant kiek konkrečiau – nuosekliai neigiamos nusistovėjusios meno sampratos. Ankstyvojoje Graikijoje menas buvo suvokiamas kaip gebėjimas, tad avangardistai pareiškė, kad meną kurti gali bet kas, nereikia profesionalumo ir specialaus pasiruošimo. „Viskas yra menas“ (dadaistas H. Arpas), kitas lenkų rašytojas: „Meno kūriniu virsta viskas, kas atkreipia dėmesį“.
Jei menas buvo laikomas kultūros dalimi, tai avangardistas Dubuffet pareiškė, kad kultūra kenkia menui. Beje, jo paties kūryboje tai pasireiškė gana įdomiai. Atmetęs vakarietiškas vertybes (turint omenyje ne tik kapitalizmą, rinką ar vartojimą, bet ir antikinę tradiciją ir pan.), rėmėsi vaikų ir psichinių ligonių daile, spontaniškos pasąmonės raiškos forma.
Atsisakoma meno „atskirumo“, jo „iškėlimo ant pjedestalo“, pasireiškiančio, pavyzdžiui, paveikslo rėmais ar teatro uždanga. Menas tikru tampa tik susliejęs su tikrove.
Jei seniau daugiau dėmesio buvo skiriama kūrybinio proceso rezultatui, tai avangardistai iškėlė kūrybinio proceso reikšmę. Pvz., Dubuffet teigimu, rezultatas svarbu, tačiau jo aktualumas greitai išblėsta, kūrinys nustoja jaudinti. Amerikiečių skulptoriaus R. Morriso kraštutinumas – išvis nereikia kurti meno kūrinio, pakanka sugalvoti jo projektą.
Prieš formą (ji varžo, įkalina meną), prieš estetiką (iš jos kyla dogmos), prieš visuomenės mėginimą aiškinti meną, prieš kūrinio vartotojus, prieš menininkus (kūrėju juk gali būti bet kas), prieš meno kūrinius (jų per daug, esame persisotinę), prieš patį terminą – „menas“…
O kodėl iš tiesų tai prasidėjo?
Prieš ką iš tikro paskutinį šimtmetį šiaušiasi avangardistai? Ir kas jiems neleidžia ilsėtis (ramybėje)?
Grįžkime į pradžią. Avangardas nuo Poe ar Baudelaire laikų buvo pasipriešinimo forma. Priešintasi menui, kuris pataikavo visuomenės skoniui, buvo sustabarėjęs, kuris negalėjo ir nenorėjo atnešti naujų idėjų ar vertybių. Tradicinis menas palaiko esamą visuomenės tvarką, o norint atkreipti visuomenės dėmesį ir ją išjudinti, reikia griebtis šokiruojančių, ramybę drumsčiančių būdų. Žmogus prabyla tik tuomet, kai imi jį pulti – pagrindines nuostatas, ant kurių galbūt laikosi jo pasaulėžiūra. Tas nuostatas geriau apginti, nes kitaip laukia didelis darbas – reikės permąstyti ir perkurti visą savo pasaulį, o kažkaip tingisi… Šitaip ŠM iššaukia mus į diskusiją. Tai ir yra vienas tokių judėjimų tikslų – siekiama vertybių perkainojimo, kultūrinės revoliucijos, galinčios sukelti visuomenės permainas. Parodų salėse jiems sekėsi visai neblogai. Tarkim, dailės srityje siurrealizmas ar kubizmas išties įvykdė perversmą. Tačiau tuo avangardistinis judėjimas nesibaigė. (Tiesą sakant, dabartiniai „antimenininkai“ siurrealizmo apskritai išsižada, kaip tapusio „muziejiniu“ ir konformistiniu.)
Dar vienas aspektas – avangardas formavosi ir gyvuoja rinkos ekonomikos sąlygomis. Susiformavo ir meno rinka, kurioje veikia tie patys negailestingi dėsniai, kaip ir bet kokioje kitoje. Meno kūrinys tampa preke, nelabai kuo besiskiriančia nuo kitų, išdėliotų vitrinose. Savo vaidmenį pradeda atlikti konkurencija, asmeniniai ryšiai, pripažinimo siekis.
Pavyzdžiui, retas menininkas turi tokią solidžią materialinę bazę, kad galėtų kurti tiktai dėl savęs ir sau, visiškai nepaisydamas savo kūrinio vartojamosios vertės. Dažnam kuriančiam tai daugiau ar mažiau rūpi. Ir kuo labiau rūpi, tuo labiau jis atsižvelgia į visuomenės, meno vartotojų nuomonę. Ši nuomonė dažniausiai tokia, kad mielesnis kūrinys, kuris nėra pernelyg problemiškas, neaštrina socialinių, egzistencinių ar kitokių konfliktų. Taigi kūrėjui tenka daugiau ar mažiau laviruoti tarp siekio išlikti individualiam, aktualiam pačiam sau ir noro kurti priimtiną (perkamą ir pripažintą) meną. Avangardistų nuomone, to būti negali, menas turi būti visiškai laisvas nuo bet kokių naudos siekių ar įtakų iš išorės. Tik taip jis galės atlikti savo funkciją.
Dar vienas dalykas, keliantis avangardistų nepasitenkinimą – kūrinio tapimas naudos objektu įtakoja institucijų kūrimąsi. Nauda, žinoma, gali būti ne tik ekonominė – manipuliuoti meno kūriniais galima esant įvairioms intencijoms ir progoms; bet ekonominė nauda tampa papildomu veiksniu. Tos institucijos neišvengiamai susijusios su autoritetais, jų kuriamais vertinimo kriterijais, įtaka meno pasaulyje. Nusistovėjus šioms grupėms, naujokams, nešiniems naujomis idėjomis, patekti „į vidų“ sunku ar beveik neįmanoma. Avangardo menininkai ieško išeities iš tokios situacijos.
Kur tai atvedė?
Atvedė ten, kur atsiduria kiekvienas reformatoriškas, avangardistinis judėjimas. Kritikuodami rinką avangardo menininkai tuo pat metu stengėsi prasimušti į rinką, ir jiems pavyko. Pradėję protestu prieš tradicinį grožį, apgaubtą visuotinės šlovės ir susijusį su ekonomine gerove, baigė įsitvirtinimu meno rinkoje, savo reikalavimų ir estetikos iškėlimu. Galiausiai ėmė pamėgdžioti savo tipiškiausius pavyzdžius. Pvz., futurizmas, pradėjęs nuo skambių šūkių, vėliau pradėjo eiti į kompromisus, o galiausiai buvo adaptuotas kaip ir kitos meno kryptys.
Ir šiuo metu nerimsta „antimenininkų“ bei „kultūros priešų“ judėjimai, akcijos. Šįkart nukreiptos prieš prisitaikėlius avangardistus. Šokiruojančios ir nepriimtinos. Bent jau šiandien. Gal po keliasdešimties metų atrodys kitaip.
Dar pusė bėdos, jei viskas iš tiesų nuoširdu, bet to nepatikrinsi ir nepamatuosi. Jei keliami tikslai nerealūs, pernelyg kategoriški, galų gale, jei akcijos vykdomos hiperbolizuojant (pasirenkant „aukomis“ objektus, kurie su meno prisitaikėliškumu ir parsidavimu mažai ką turi bendra) prasideda savotiška apgaulė, žaidimas dėl žaidimo, pasilinksminimas dėl pasilinksminimo. Ir visa tai daroma rimtu veidu.
Na, kaip pasakė A. Breneris, pasižymintis nepaprastu radikalizmu šioje srityje, „sukekšėsime ar nesukekšėsime – parodys laikas“.
O dėl meno pabaigos. Teorija, institucija, sąvoka gali žlugti. Impulsui kažką kurti didelės įtakos tai daryti neturėtų. Pasirenku stebėtojo vaidmenį…
