Žiūrėdami šiurpias kino istorijas suprantame, kad siaubo filmai, kaip ir juose pasakojami nutikimai yra tik režisierių bei scenaristų fantazijos vaisius, siekiantis išgąsdinti, įbauginti žiūrovą. Tačiau geras „siaubiakas” vis tiek sugeba mums gerai įvaryti baimės. Įprastai siaubo filmuose būtinai sutinkame dvasias, apsėdimus, žudynes ir kitus įvairius šiurpius dalykus, su kuriais nesusiduriame kasdienybėje. Kiekvienas mūsų atrinktas siaubo filmas pasižymi individualia istorija, kuri atskleidžia tam tikrus šiurpius dalykus, kurie priverčia kūną sustingti, širdį nusiristi į pakulnes, o galvą ganėtinai smarkiai „pasukti“ – galbūt, tai vyko tikrovėje ir visi šiurpūs nutikimai nėra tik iš piršto laužti? Pateikiame 10 modernių 2019 metais sukurtų siaubo istorijų, kurių geriau nežiūrėti esant vienam namuose.
10. „Naminių gyvūnėlių kapinės“ („Pet Sematary”) – siaubo trileris paremtas asmenine patirtimi
1983 m. legendinis siaubo kūrėjas Stephenas Kingas išleido asmeniniais išgyvenimais* paremtą knygą „Naminių gyvūnėlių kapinės“ („Pet Sematary”), pirmą kartą knyga buvo ekranizuota 1989 m. Šiais metais du jauni režisieriai Kevin Kolsch ir Dennis Widmyer išsamiai perskaitę siaubo klasika tapusią knygą, bei peržiūrėję pirmą šios knygos ekranizaciją, sugalvojo istoriją prikelti, pasitelkiant šiuolaikines kino galimybes. Scenarijaus režisieriai nekeitė, jie siekė atkurti kuo artimesnį pasakojimą knygai, gerbdami Stepheno Kingo romano istoriją. „Naminių gyvūnėlių kapinės“pasakoja istoriją apie šeimą (žmona Reičel, sūnus Geidžas, duktė Elė ir katinas Čerčilis) atsikrausčiusią gyventi į nepažįstamą vietą ir naują namą. Naujai atsikėlusi šeima sužino, jog netoliese yra senos kapinės, kuriose žmonės laidoja savo mirusius augintinius. Smalsi Elė kapinėse sutinka senuką, kuris pasirodo esą jų kaimynas. Visai tai neatrodo pernelyg keista, kol netikėtai neįvyksta nelaimė ir sunkvežimis partrenkia šeimos katiną Čerčilį. Duktė Elė labai gedi mirusio katino, o tą žinodamas sutiktas senukas, pasiūlo Elės tėvui palaidoti Čerčilį už naminių gyvūnėlių kapinių ir sako, jog ta vieta yra stebuklinga. Tai senovės indėnų kapinės, kuriose prikeliami mirusieji. Viso to rimtai nepriėmęs tėvas, katiną tiesiog palaidoja nurodytoje vietoje. Jo nuostabai, kitą dieną katinas pasirodo jų namuose sveikas ir gyvas, tačiau nebe toks, koks buvo ankščiau. Po katino sugrįžimo įvykių eiga darosi vis šiurpesnė ir visą siaubą vainikuoja dar netikėtesnis įvykių posūkis – per savo gimtadienį partrenkiama jų dukra Elė. Tėvas nepakeldamas skausmo, palaidoja dukrą toje pačioje vietoje, kurioje palaidojo ir katiną, žinodamas jog ji sugrįš… Filme rodomi atviri ir šiurpūs vaizdai, žaizdos bei kraujas. Juostos atmosfera puiki: tamsa, spengianti tyla, vos girdimi balsai, dingstanti šviesa, staigūs posūkiai, kurie verčia išsigąsti. Puikiai vystoma įtampa, iš lėto pridedamos detalės, kurios sudomina ir kutena jausmus, o tinkamas aktorių vaikų įtraukimas į siaubo istoriją, padaro jį dar šiurpesniu, prideda istorijai aštrumo.
9. „Mes“ („Us“) – filmas ne tipinio siaubo mylėtojams
Mes esame blogiausi savo pačių priešai. Siaubo filme „Mes“ tai pagrindinė, bet ne vienintelė intriguojanti tema. Juostos autorius – Jordan Peele jau puikiai pasižymėjęs Holivude su debiutiniu siaubo filmu „Pradink“(2017), kuriame nagrinėjamos rasizmo ir baltųjų rasės privilegijos temos. Rasizmo tema Jungtinėse Amerikos Valstijose vis dar opi ir skaudi daugeliui žmonių, o kuriamų kino filmų istorijos padeda atkreipti dėmesį ir į realius gyvenimus. Dėl didelio ankstesnio filmo pasisekimo, naujasis režisieriaus darbas „Mes “ buvo lauktas su nekantrumu ir dideliais lūkeščiais. Vieni spėliojo apie panašią istoriją, kiti tikėjosi daugiau siaubo ir baimės. Filmas, iš ties yra pakankamai kitoks, nei pirmasis Jordan Peele kūrinys. „Mes“ telpa į klasikinio siaubo filmo standartus, tačiau jokiu būdu nenaudoja žanrui būdingų klišių. Čia nėra tipinių siaubo filmų antiherojų, kraujo klanų ir klykiančių iš siaubo veikėjų. Baimė čia keliama subtiliai, intelektualiai, priverčiant pagalvoti. Nagrinėjamos temos tokios kaip politika, rasė, asmenybė ir amerikietiškosios svajonės siekimas. Istorija prasideda 1986-ais ir nevengia žvilgsnio atgal į šį laikotarpį: gausu sąsajų su to laikmečio muzika, socialine kasdienybe. Pirmojoje filmo scenoje, atostogaujant su tėvais, maža mergaitė Adelaidė, nuklysta į apleistą namą paplūdimyje. Ji pamato ten kažką tokio siaubingo ir sukrečiančio, kad ilgą laiką negali kalbėti. Dabar, ta mergaitė, jau suagusi moteris Adelaidė Wilson (Lupita Nyong’o) su vyru (Winston Duke) ir vaikais: dukra Zora bei sūnumi Jasonu keliauja ilsėtis į tą patį paplūdimį. Jasonas nuklysta toliau ir pamato kruviną vyrą, stovintį ištėstomis rankomis. Filmo pradžioje žiūrovui tai mažai ką reiškia, tačiau įvykiams progresuojant, galime pastebėti, kad viso filmo metu mus lydi mažos paslėptos detalės ir nuorodos. Tai tik patikina, kad šioje juostoje nieko nėra atsitiktinio, matome būtent tai, ką planavo režisierius. Nelaukti svečiai užpuola šeimą atostogų name. Toks scenarijus ne kartą matytas kino filmuose, tačiau čia viskas vėl apsiverčia aukštyn kojomis. Paaiškėja, kad užpuolikų šeima – šešėliai. Kalbėti gali tik jų lyderė – Raudonoji, kurios balsas smarkiai pažeistas. Ji paaiškina, kad kiekvienas žmogus turi šešėlį ir jų sielos yra sujungtos, tačiau jei žmogus gali gyventi laisvai ir nevaldomai, šešėlis visada yra kančiose ir tamsoje. Čia galima įžvelgti filmo kūrėjų norą parodyti privilegijuotajį visuomenės sluoksnį, tą – kuris turi visas garantijas ir laisves, bei žemesnįjį – kuris, visada šešėlyje, slepiasi skurde ir yra atskirtas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ši kino juosta priverčia pažvelgti giliau į mūsų pačių gyvenimus bei sąmonę, atsisukti į savo šešėlius ir pažvelgti į akis savo baimėms.
8. Ateivių berniukas filme „Mirties blyksnis“ („Brightburn“)
Jūs greičiausiai atpažinsite istoriją apie iš dangaus nukritusį erdvėlaivį su kūdikiu viduje. Užaugęs jį įvaikinusioje šeimoje berniukas atranda savyje ypatingų supergalių. Girdėta, tiesa? 2019 metų David Yarovesky režisuotame filme „Mirties blyksnis“ susiduriame su jaunu ateivių vaiku, užaugusiu Žemėje, kuris taip pat turi antgamtiškų galių. Tik skirtingai nei įprastinėje Supermeno istorijoje šis jaunuolis pasinaudodamas savo galiomis ima terorizuoti jį priglaudusį miestą. Galime pagirti šio siaubo filmo pasakojančio alternatyvią antžmogio atsiradimo Žemėje scenarijų. Prieš mūsų akis atpažįstamas pasakojimas apie kosminio laisvo sudužimą žemėje ir tai kaip viena šeima jame randa kūdikį berniuką, kurį priglaudžia į savo namus, o rdvėlaivį paslepia savo namo rūsyje gali būti pasuktas visiškai netikėtu kampu. Šį neeilinį berniuką mylinti šeima pavadina Brandonu, ir jis paūgėjęs ima gana keistai elgtis, nepritampa mokykloje. Ima vis labiau ryškėti keisti berniuko galios ženklai. Berniukas ima smurtauti ir netgi žudyti, slėpdamas savo įkalčius…
7. Nervus tampantis košmarų atrakcionas – „Anabelė 3“ („Annabelle Comes Home“)
Pirmasis filmas apie piktųjų jėgų apsėstą lėlę Anabelę kino teatruose pasirodė 2014 m. Užpernai nufilmuotas tęsinys pasakojo lėlės sukūrimo istoriją. Trečiojoje dalyje sužinosime dar daugiau tūnančių paslapčių apie Anabelę. Jau 5vadin4je scenoje iškarto išvystame garsiuosius Edą bei Loreną Vorenus (aktoriai Vera Farminga ir Patrick Wilson) pažįstamus mums iš „Išvarymo“, tačiau šie filme pasirodo pakankamai retai, nes šį kartą dėmesio centru tampa herojų dukra Džiudė (aktorė Mckenna Grace). Vorenai būna išvykę iš namų, tad prižiūrėti rūsyje paslėptą siaubo „fermą“ tenka jaunajai Džiudei. Šį kartą demoniškoji lėlė išsirenka naują taikinį. Lėlė Anabelė – tai tikras velnio įsikūnijimas, kurį Voren‘ų šeima gabena namo, tam, jog izoliuotų kunigo pašventintoje, stiklinėje spintoje. Tačiau spintoje lėlė ilgai neužsibūna, nes auklė Daniela lydima smalsumo susisiekti su mirusia tėčio siela, išlaisvina siaubo kupiną lėlę. Blogio kupina lėlė apsėda auklę bei ima kelti neapsakomą sumaištį namuose, vienintelis būdas sustabdyti pragarą primenančius įvykius – sugrąžinti lėlę atgal į pašventintą spintą.
6. Tobulas mistikos ir košmarų mišinys – siaubo filmas „Suspiria“
Daugelį seniau sukurtų siaubo filmų galima pavadinti ganėtinai paviršutiniškais, nes šie dažniau naudojo vaizdinį įrankį (siekė žiūrovą sukrėsti vaizdais, o ne pojūčiais), tačiau dabar, vis dažniau, siaubo filmų kūrėjai stengiasi taikyti į garsinius bei emocinius žmogaus pojūčius sukurdami mistikos ir siaubo mišinį. Filmas „Suspiria“ pasakoja istoriją apie amerikietę merginą Sara Banon (vaidina Dakota Johnson), kuri nori mokytis šokio meno ir įstoja į šokių akademiją Berlyne. Tobulindama savo šokio meno įgūdžius Sara susižavi šokio vadove Madam Blanš (vaidina Tilda Swinton), tačiau netikėtai akademijoje ima dėtis keisti mistiški dalykai: pasakojamos paslaptingos istorijos apie vadoves bei dingusias merginas, kai kurios merginos iš tikrųjų paslaptingai dingsta. Šis filmas pasakoja istoriją apie raganas ir jas gaubiančia tamsą. Iš tikrųjų pačio filmo idėja yra paimta iš Thomas De Quincey sukurtos esė „Suspiria de Profundis“ (1885 m.), pagal kurią režisierius Dario Argento sukūrė pirmą šio filmo versiją 1970 metais. Tai buvo labiausiai pasisekęs jo filmas, pelnęs nemažai apdovanojimų ir liaupsių. Pirmoji versija pasižymėjo vizualiniu ir stilistiniu skoniu, ryškiomis spalvomis, tad po keturiasdešimties metų režisierius Luca Guadagnino nusprendė sukurti savo „Suspiria“ versiją ir atgaivinti istoriją. Antros versijos „Suspiria“ filmo metu lydi grakšti ir lyriška įvykių eiga, tačiau viską tarsi užgožia sunki filmo atmosfera. Ji mistiška ir dažnai nesuprantama, naudojamos tam tikros detalės, kurios priverčia mąstyti apie jų reikšmę. Režisierius puikiai sužaidė su filmo ritmu, keisdamas kadrus, bei „sudvigubindamas“ ir sujungdamas scenas, kurios siejosi tarpusavyje (pavyzdžiui merginos šokis ir kankinimas tuo pat metu). Viso filmo metu jaučiama, jog kažkas dar nepasakyta, kažkas slepiama ir kažkas vyksta mistiško, todėl tai prikausto žvilgsnį žiūrėti filmą iki galo. Filmo spalvos niūros, pasirinktas tamsus koloritas. Puikiai pasirinkti ir garso atspindžiai, filme galime girdėti šokėjos alsavimą ir net kūno skleidžiamus garsus šokio metu, tai tikrai sukuria nejaukią ir gan baisią atmosferą filmo žiūrėjimo metu.
5. Blogasis dvynys filme „Skylė žemėje“ („The hole in the ground“)
Lee Cronin režisuotas filmas „Skylė žemėje“ nuneša mus į Airijos kaimą, į kurį bėga filmo herojė Sara. Ji bėga nuo savo vyro su kuriuo susilaukė sūnaus Christopherio. Namas, kurį ji išsinuomojo, yra šalia miško, kurio centre yra didelė smegduobė. Atvykusi į kaimą moteris vidurį kelio sutinka seną moterį vardu Noreen, kuri vėliau pasako, jog jos sūnų Chirstopheris nėra jos sūnus. Netrukus Noreen yra nužudoma paslaptingu būdu ir jos galva palaidojama purve. Noreen vyras pasakoja Sarai, jog Noreen tikėjo, jog jų sūnus nėra jos sūnus ir Sara pradeda tą įtarinėti. Sara pastebi keistą savo sūnaus elgesį. Pasirodo, jog jos sūnus turi „Doppelgänger“ (tai biologiškai nesusijęs panašus ar dvigubas gyvas žmogus, kartais vaizduojamas kaip vaiduokliškas ar paranormalus reiškinys ir paprastai laikomas blogos sėkmės šalininku. Kitos tradicijos ir pasakojimai doppelgänger prilygsta blogam dvyniui). Moteris patenka į žemės skylę ir stengiasi atgauti savo sūnų. Filmas nuneša į kiek neįprasta ir šiurpų siužetą, kuris tikrai neleis išlikti ramiam.
4. Spiritizmas ir satanistiniai ritualai filme „Paveldėtas“ („Hereditary“)
2018 metais režisieriaus Ari Aster sukurta psichologinė siaubo juosta „Paveldėtas“, buvo išrinkta baisiausia siaubo juosta istorijoje. Visas filmo dėmesys skiriamas psichologijai ir veikėjų vidinėms dramoms. Po senelės netekties, šeima stengiasi gyventi įprasta gyvenimą: du paaugliai vaikai eina į mokyklą, tėvai dirba ir į visko centą atsidūrusi mama, stengiasi kuo labiau išlaikyti šeimą. Tiesa, mirusi senelė slėpė daug paslapčių, kurios kažkokiu tai mistiniu būdu susiejamos su dabartimi. Senelė užsiėmė neaiškiais ir slaptais spiritizmo seansais ir satanistiniais ritualais, kuriais susižavi ir keista jų dukra. Filmo šiurpumas daugiausiai atsispindi labai realiai išreikštame pasakojime – čia viskas atrodo tikra. Žiūrovui tenka nuolat spėlioti ir „šokinėti“ nuo realybės prie kažko paranormalaus. Aktoriai puikiai atlikę savo darbą, sugebėjo įtikinti, o siaubo juostoje vykstantys netikėti ir baisūs įvykiai verčia tik dar labiau spėlioti, ką gi slėpė jų mirusi senelė ir kaip tai yra susiję su jų šeima. Nuolat jaučiama įtampa filmo metu, kompanijai „A24“ pakišo mintį padaryti eksperimentą ir išmatuoti žiūrovų, dalyvavusių filmo premjeroje, širdies pulsą. Ramybės būsenoje, normalus žmogaus pulsas yra 60-100 dūžių per minutę. 30-tą filmo minutę žiūrovų pulsas pagreitėjo iki 130-ties, po valandos 150, o filmui pasibaigus pasiekė net 160.
3. Vaikas iš pačio pragaro – „Apsėstasis“ („The prodigy“)
Šis filmas pasakoja istorija apie Džono (vaidina Peter Mooney) ir Saros (Taylor Schilling) gyvenimą, kada jie susilaukė labai laukto pirmagimio berniuko. Berniukui augant tėvai ėmė pastebėti labai keistus ir neįprastus ženklus, kurie jų sūnų Mailsą (vaidina Jackson Robert Scott) darė bauginančiu. Berniukas gimė su neįtikėtinais gabumais, kurie nėra įprasti visiems kitiems jo bendraamžiams, todėl mokykloje berniukas nepritampa. Vėliau berniuko mama ima galvoti, jog jos sūnų veikia kažkokios nepaaiškinamos jėgos. Berniukas ima elgtis vis keisčiau, pasireiškia agresijos priepuoliai, polinkis smurtauti, vaikas tampa uždaras. Tėvai bando ieškoti būdų, kaip galėtų padėti savo sūnui, tačiau tai tampa košmaro pradžia. Mailsas ima kelti vis didesnį pavojų savo namiškiams…
Filmo kūrėjai, kelioms savanorių grupėms, parodė pirminį filmo variantą, siekdami įsitikinti ar jų sukurtas filmas yra pakankamai baisus. Peržiūrėjus filmą, daugelis savanorių drebėjo, keli patyrė panikos priepuolius, o dalis žiūrovų išvis atsisakė žiūrėti filmą iki galo. Dėl šios priežasties, kai kurios filmo scenos buvo sutrumpintos ar netgi iškirptos.
2. Košmaras dienos šviesoje – „Saulės kultas“ („Midsommar“)
Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Filmas pasakoja istorija apie du jaunuolius, kurie atvyksta į Švedijoje vykstantį Vidurvasario festivalį, net neįtardami kad tai visai ne festivalis, o tikro okultizmo sekta, ieškanti aukų. Festivalis vykstantis, tik viena kartą per 90 metų, jaunuoliams pateikia šiurpių ir nepaaiškinamų staigmenų, o filmo pastatymas ir neįprastas filmavimo bei siužeto pasirinkimas, verčia žiūrovą aikčioti iš nuostabos. Tikriausiai, po šio filmo peržiūros, bijosite važiuoti į Švediją…. „Saulės kulto“ režisierius Ari Aster jau yra žinomas kaip vienas iš baisiausių filmų kūrėjų istorijoje. Režisierius 2018 metais išgarsėjo su keistu ir netipinio siužeto siaubo filmu „Paveldėtas“ („Hereditary“). Šis filmas, siaubo prasme, buvo lyginamas net su Villiam Friedkin kino juosta „Egzorcistas“, tad Ari Aster nusprendė imtis dar vieno kraują stingdančio siaubo filmo kūrimo, kuris ilgai išliktų žiūrovų atmintyje. „Saulės Kultas“ pasakoja Kristijano (vaidina Jack Reynor) ir Danės (vaidina Florence Pugh) poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu kuria dviprasmišką jausmą.
1. Paslaptingas svečias rūsyje „I trapped the Devil“
2019 metais kino festivalyje pasirodė dar vienas naujas siaubo filmas „I trapped the Devil“. Tai amerikiečių sukurtas siaubo filmas su antgamtiniais siaubo elementais. Vyras ir žmona leidžiasi atostogų pas vyro brolį Steve (vaidina Scott Poythress), kuris teigia, jog jo rūsyje gyvena velnias. Vyras Matt (vaidina A. J. Bowen) stengiasi paaiškinti broliui, jog ten nieko nėra ir bando jį nuraminti, kad tai tik jo fantazijos vaisius. Matt žmona Karen (vaidina Susan Theresa Burke) susidomi, kodėl jo brolis taip mano ir bando išsiaiškinti ką gi slepia paslaptingasis rūsys. Visų nuostabai, jie iš tikrųjų jame randą kažką antgamtiško… Filmas žiūrovą įvelia į tikrą siaubo atmosferą, kurioje sukasi emocijos ir sprendimai. Susidūrimas su antgamtiškomis ir protu nesuvokiamomis galiomis, visuomet verčia kelti klausimus ir susimąstyti, kaip tokioje situacijoje elgtumėtės jūs.
Klaudija Benosenko, Arnas Mackonis, Gabrielė Butkutė
- Taigi, kaip gi ši istorija gali sietis su pačio Stephen King gyvenimu? 1978 m. autorius dirbo dėstytoju Meino universitete, Meino valstijos Orono mieste ir su šeima nuomojosi namą šalia judraus greitkelio. Tame greitkelyje nuolat žūdavo naminiai gyvūnėliai, todėl vietos gyventojų vaikai patys įrengė gyvūnėlių kapinaites. Tame pačiame greitkelyje suvažinėtą katę palaidojo ir Stephen King duktė Naomi. Iškart po to, jo sūnus taip pat vos nepapuolė po ratais toje pačioje vietoje. Susidūręs su šiais įvykiais, Stephen King parašė novelę, tačiau iš pradžių pats ją vertino skeptiškai ir padėjo knygą „į šalį“. Vėliau autorius vis dėl to atidavė rankraštį leidyklai.
Taip pat skaitykite: TOP 10 naujai pasirodžiusių siaubo filmų
