Atsibusti pragare. Jeigu tikėti kolektyvine žmonijos atmintimi, būtent taip turėjo pasijusti mūsų pusantrų metukų mažylė, netikėtai atmerkusi akutes ir aplink save pamačiusi juodą tamsą išvagotą oranžinių rūkstančių ugnies gyslų.
Kelionė automobiliu truko dvi su puse valandos. Kalapana miestelio parkavimo aikštelė buvo sausakimša, bet dauguma žmonių jau grįžinėjo iš žygio prie lavos. Pakrūmėse apsukresni vietos gyventojai buvo įrengę dviračių nuomos punktus, pardavinėjo vandenį buteliuose, užkandžius. Susidarė keistas įspūdis, kad nacionalinio parko darbuotojai (juos atpažinome iš švytinčių liemenių) nenorėjo jog mes ten eitume. Vienas dar važiuojant mums bandė nurodyti klaidingą kelią. Kitas pavymui sušuko:
– Nejau tikrai tikitės nueiti devynias mylias pėsčiomis?
O vartus nakčiai rakinusi moteris įspėjo, kad šiąnakt prasidės uraganas.
Apsiavę žygio batais, ginkluoti vandens buteliais ir išmaniaisiais telefonais žygį pradėjome po septynių dvidešimt vakare. Visi tris kartus pagūglinome, kad įsitikintume – joks uraganas tą vakarą negrėsė.
– Ir mylios į vieną pusę trys, o ne devynios. – ramino mane vyras.
Kai jis prieš kelias savaites pirmąkart pasiūlė vykti iš arti pažiūrėti lavos tėkmės, sakiau „jokiu būdu!“. Po dienos sakiau „važiuok vienas, aš liksiu su vaiku“. O netrukus pamačiusi bene visų mūsų draugų nuotraukas prie ugnies upės ir dvidešimt kartų išgirdusi jų tikinimus, kad tikrai SAUGU, nusprendžiau jog ir mūsų šeimai reikia įsiamžinti prie lavos. Na gerai, paskutinis mane įtikinęs lašas buvo mano pažįstamos iš Konos Mamų Klubo Lizės lavos nuotrauka su dukrele fone. Lizė yra iš tų mamų, kurios puola į paniką mergytei vos kluptelėjus ant kilimo.
Jei Lizė gali, galiu ir aš.
Kairėje pusėje – juodas sustingusios lavos laukas, už jo tvyro sidabrinis vandenynas. Dešinėje pusėje – juodas sustingusios lavos laukas. Per vidurį – juodas žvirkelis, juodi lavos akmenukai girgžda po kojomis. Temsta. Draugams perpasakoju neseniai skaitytą straipsnį, kur atkuriama Europos prokalbė skamba visai kaip lietuvių kalba. Mažylė man ant rankų taisosi miegoti. Einame valandą, dvi. Kartais sustojame su vyru apsikeisti – aš paimu kuprinę, o jis užsikabina jau miegančią mūsų dukrą. Stabtelime atsigerti, į tualetą. Aplink visai tamsu, mėnulis dar nepatekėjęs, prožektorių šviesa nutvieskia tik du žingsnius į priekį, tik juodus akmenukus po kojomis. Ore tvyro nuotykio nuojauta, kurią kas kartą išsklaido mano dukrytės šilto pakaušiuko kvapas, dvelkiantis švaria patalyne, pienu ir miegeliu…
Asmeninio archyvo nuotr.
Kurį laiką vis sutikdavome atgal grįžtančius žmones. Galiausiai, atrodo, likome vieni – šeši suaugę ir kūdikėlis. Tylu, vėsoka, bet nuo vandenyno pučia šiltas brizas. Pasirodo žvaigždės. Tūkstančiai žvaigždžių. Šalikelėje mirksi avarinė lempa, ją priėję pamatome užrašą:
LAVA
Ir rodyklė sukti dešinėn, per sustingusios lavos akmenų lauką. „Negali būti, kažkokia nesąmonė, juk toli, juk pavojinga…“ pradedu balsiai nervintis, įtardama, kad kažkas ne į tą pusę nusuko rodyklę. Bet mano kompanija narsiai ropščiasi per akmenis. Švieži lavos akmenys prožektorių šviesoje atrodo lyg metaliniai, tačiau užmynus girgžda tartum stiklo šukės. „neliesk, įsipjausi.“ – perspėja mano vyras. Pasirodo, neseniai sustingusi lava tikrai trapi ir aštri, kaip stiklas. Prasilenkiame su atgal per akmenis grįžtančia porele.
– Ar toli iki raudonos lavos? – klausiu.
– Tik dešimt minučių! – atsako.
O atrodo jau visą valanda nesibaigiančių akmenų. Kiekvienas žingsnis turi būti apgalvotas, pamatuotas, atsargus. Negalima žengti ant burbulo pavidalo akmens – nes tai iš ties gali būti lavos burbulas, po kuriuo dar gali būti karšta lava. Negalima žengti ant nuskilusių akmenų, nes jie gali būti nestabilūs, čiūžtelėti į šoną. Ir geriau neparklupti, nes susipjaustysi rankas ir kelius.
Mūsų mažylė ramiai miega nešioklėje, prisiglaudusi prie tėčio kūno, kuris žinau, verčiau nusisuktų sau sprandą, nei leistų jai užsigauti. Dėl jųdviejų aš rami. Bet pati dėlioju tas tarp akmenų stringančias kojas ir jau imu gailėtis. Naktis, vėjas, lyg ir miego noriu, lyg ir valgyti, o pagalvojus apie kelią atgal jau visai baisu.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tolumoje spingsi oranžinė ugnis, atrodo, lyg tai būtų milžiniška žarija. Netrukus tų „žarijų“ aplink jau ne viena – juodų akmenų tarpuose švyti šviežia lava, vienur ji jau stingsta, kitur sunkiasi labai lėta, bet visa nugalinčia ugnies upe. Aplink būriuojasi žmonės, fotografuojasi, kuždasi. Lavos upė lyg milžiniškas laužas kaitina veidą, atrodo, nusvilsiu blakstienas. Traška taip garsiai, kad sunku susikalbėti. Mūsų bičiuliai lietuvaičiai iš kišenės išsitraukia du pasifloros vaisius – vietiniai jiems patarė paaukoti ugnikalnio deivei Pelei. Tačiau vos įmestos vaišės lyg kamuoliukai atšoka nuo lavos, nusiridendami į juodą tamsą. Mano vyras sugalvoja „geriau“ – meta į lavą kažkokias vaikiškas „bombioškes“, kurios akimirksniu užsidegusios susproginėja vaivorykštės spalvomis, taip išgąsdindamos kitus aplink stovėjusius žmogelius.
– Deivei Pelei tai gali nepatikti, – sakau vyrui rimtai. – Čia tas pats, kas į bažnyčios altorių mėtyti pomidorus!
– O tu ką, niekada nemėtei ten pomidorų? – juokiasi mano mylimas ateistas. Bet čia juoką nustelbia verksmas – pabudo mūsų mažoji. Ir aš verkčiau ja dėta, vos atmerkusi akis vietoje baltos lovelės ir šiltų patalų pamačiusi raudoną svilinančią ugnies upę, išgirdusi visa nustelbiantį traškesį, tamsą. Lyg atsibustum pragare…
Dukrytė verkia ir nebenori būti pas tėtį. Dabar jai svarbiausia – gauti šilto pieno. Stoviu lyg druskos stulpas ant sustingusios lavos akmens, žindau dukrelę ir nežinau, kaip dabar grįžti atgal. Bijau net žingsnį žengti, o dar su mažyle ant rankų… Pati lavos upė, beje, pavojaus nekelia, didžiausia grėsmė čia – išsisukti koją ropščiantis tarp akmenų.
Asmeninio archyvo nuotr.
Bet mums pasisekė. Einant atgal aukštai kybo beveik pilnas mėnulis, nutvieskęs juodus akmenis sidabriška šviesa. Kelias bijant suklupti vėl rodosi išsitęsia valandą, bet kai grįžusi žvyrkelin pasižiūriu į laikrodį – na tikrai… tik dešimt minučių… Užtat žvyrkelis, atrodo, niekada nesibaigs. Atgal eidami nebesikalbame. Klausomės girgždesio po kojomis, dairomės į šiek tiek vaiduokliškai atrodančius tiesiai ant lavos akmenų ant pastolių pastatytus medinius žvejų namelius be langų.
– Ar jie čia gyvena?
Niekas man neatsako. Niekas nežino. Einame valandą. Einame dvi. Mažylė atsisako miegoti, lyg pelėdžiukas atmerkusi akutes ir užsispyrusi laikytis manęs, ji dairosi po juodą naktį ir pirštuku vis rodo į mėnulį.
– Moon! Moon! – praneša nepastebėjusiems.
Pakeliui sutinkame grupelę žmonių, einančių lavos link. Mėnesiena tokia vaiski, kad matome nebylias vieni kitų šypsenas.
– Ar dar daug liko? – klausiu, jusdama vis labiau dilginantį skausmą pėdose, šlaunyse, pečiuose. Dukra, vis tik, jau sveria virš dvylikos kilogramų. Bandau įsivaizduoti esanti kankinė, kurios gyvybė priklauso nuo šito žygio. Galvon lenda Červėnės žudynes, apie kurias neseniai skaičiau, ieškodama informacijos savo naujai knygai. Kaliniai buvo išvaryti pėsčiomis, tarp jų buvo daug moterų su vaikais… Nepajėgusius eiti šaudė pakelėje… Bet mano širdis lengva ir dėkinga už gyvenimą, kuriame esu. Nors skauda pečius, nieko nebijau. O juk ką tik mačiau iš aktyviausio pasaulyje Kilauea ugnikalnio besisunkiančią lavą! Mačiau, kaip mano akyse radosi nauja žemė.
– Žiūrėkite, mėnulio vaivorykštė! – kažkas sušunka. Visi atsisukame kairėn, o ten tikrai, virš akmenų juodumos per horizontą dangumi nusidriekęs švytintis lankas. Visai kaip vaivorykštė – tik sidabrinis.
Iki šiol nežinojau, kad egzistuoja mėnulio vaivorykštės. Nežinojau, kad galima taip iš arti ir saugiai stebėti besiveržiančią lavą. Nežinojau, kad galiu pėsčiomis nueiti dešimtis kilometrų, ir vis tiek meiliai šypsotis dukrytei. Ir tai dar nebuvo kelio pabaiga – mūsų laukė ilga kelionė automobiliu, sustojimas degalinėje, kur prisipirkome visokių nesveikų, bet labai skanių užkandžių – turbūt bet kas būtų skanu po dešimties kilometrų naktį pėsčiomis! Ir į savo lovas tą naktį veržėmės su tokiu pat entuziazmu kaip prieš keletą valandų – link tekančios lavos.
Taip pat skaitykite: Vaiva Rykštaitė. Linkėjimai iš Havajų
