Kartais aš stebiu savo veidą veidrodyje ir iš kažkur atsirandančią šypseną, kuri gąsdina mano liūdesį.
Dėl ko aš šypsausi? Į mano duris nepasibeldžia pritrenkiamo grožio moterys, o jei pasibeldžia, aš jų nematau, nes laiptinėje tamsu – neatidarau durų, nepasitikiu tamsa.
Gal šypsausi, nes gyvenu laisvai, niekas manęs nevaržo? Bet kokia iš to nauda, aš nesugebu išnaudoti laisvės.
Guliu lovoje visą dieną, piešiu ore nematomas linijas, ant kurių kabinu savo svajones, kurių pats bijau. Juk norint jas įgyvendinti reikia dirbti. Šypsausi. Darbo aš nemėgstu.
Gal mano šypseną sukuria ironiškas požiūris į gyvenimą, į save? Baimė kilti liftu į 13 aukštą, širdies smūgis belipant laiptais. Gailus žvilgsnis į liūdinčius vaikus, dar didesnė baimė jų susilaukti, nei kilti liftu. Vėl šypsausi, o nereikėtų.
Bet mes nemėgstame, kai mums aiškina, ko nereikia daryti, net jei mes patys sau patariame. Neklausome vidinio balso ir einame į priešingą pusę, važiuojame, nors galime nueiti, plaukiame, nors galime perbristi, šypsomės, kai reikėtų verkti.
Dar viena priežastis šypsotis – supratimas, jog esi toks toks nereikšmingas pasaulio paveikslo personažas, kurio nenupiešus, niekas nepasikeistų. Taigi kokio velnio būtent aš čia atsiradau? Žmonės šypsosi, kai jaučiasi beviltiškai.
Tada paleidžiu bėgti vandenį, man nesuprantamu būdu ir nežinomais vamzdžių keliais atkeliaujantį į mano delnus, sudrėkinu išsausėjusį veidą ir su šypsena iškeliauju – gal rytoj sužinosiu, dėl ko ta šypsena gimsta. O gal jau žinau, tačiau ieškoti niekada nepabosta.
