Šeštadienio vakarą Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose vykstančio 33-ojo festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2011“ metu žiūrovams buvo pristatyta austrų rašytojo ir dramaturgo Arthuro Schnitzlerio kūryba. Režisierė Yana Ross pagal dramaturgo pjesę „Ratelis“ pastatė spektaklį „10 dialogų apie meilę“.
Yana Ross gimė 1973 m. Maskvoje, vaikystę praleido keliaudama po Europą bei Jungtines Amerikos Valstijas, kur šiuo metu ir gyvena. Baigusi Yale‘o dramos universitetą, Y. Ross pastatė spektaklius pagal Nobelio literatūros premijos laureatės Elfriede Jelinek pjeses „Bembilendas“ ir „Miegančioji gražuolė“.
Teatre Yana Ross dažniausiai stato šiuolaikinę dramaturgiją, ypač vertina vokišką, (taip pat austrišką ir vengrišką) literatūrą bei kūryboje slypinčius cinizmo ir grotesko elementus. Tokia yra ir Arthuro Schnitzlerio kūryba – persmelkta manipuliacijų, psichologinių žaidimų, cinizmo bei humoro. Dramaturgo pjesė „Ratelis“ išleista 1903 metais šokiravo konservatyvius Vienos gyventojus seksualinės moralės vaizdavimu ir atviromis geismo scenomis.
Spektaklio epicentre – žaismingai ir originaliai vaizduojami lytiniai santykiai, kuriuos kiekvienas aktorius subtiliai perteikia šokio elementais. Tačiau juose nėra tyros ar idealizuojamos meilės, apie kurią svajojame. Akimirkos geismas – tai, kas svarbiausia. Vaidinime atskleidžiama dviejų žmonių santykius gaubianti melo uždanga – jie išduoda vienas kitą, bet tuo pačiu metu yra išduodami savo partnerių. Slapti santykiai tarsi karuselė – sudomina ir įtraukia į žaidimą, iš kurio sunku ištrūkti. Jis tampa kasdieniu įpročiu, ir žmogus vis sukasi, ir sukasi malonumų ratelyje. Tačiau kiekvienas malonumas ankščiau ar vėliau pasibaigia persisotinimu. „When people run in circles it’s a very very/ Mad world” – aktorių atliekamos dainos žodžiai, geriausiai apibūdinantys scenoje vaizduojamo pasaulio negatyviąją pusę.
Veiksmas vyksta viešbutyje, laikinos viešnagės namuose, kuriuose saugomos atvykstančių ir išvykstančių žmonių paslaptys. Čia susitinka visi herojai, susiduria skirtingi likimai, čia vaizduojami ir meilės dialogai bei jų išprovokuoti dramatiški konfliktai. Kiekvieną kartą skirtingi žmonės, skirtingi veidai, bet cikliškai pasikartojantys meilės dialogai. Toks nepastovus yra ir žmogaus gyvenimas – ilga kelionė, aplankant skirtingas žaismingomis ir skirtingomis spalvomis nudažytas stoteles.
Neįmanoma paneigti spektaklio savitumo: nesuvaldyto tikrovės vaizdavimo, gyvenimiškos ironijos ir bandymo provokuoti. Žinoma, keliamos problemos yra amžinos ir nesenstančios, tačiau pasakojimo būdas originalus bei ekstravagantiškas.
