Socialiniame „Facebook“ tinkle vakar šmėstelėjo naujos Viliaus Normano knygos „Beprotnamis“ viršelis. Nutariau jį pakalbinti – kas, kaip ir kodėl.

Psichikos sutrikimai, psichiatrija, psichotropiniai vaistai… Kaip galėjo šauti į galvą rašyti apie tokius dalykus, apie kuriuos eilinis žmogus turi tik labai menką supratimą?

Sunku racionaliai paaiškinti, kas vyksta mano neracionalioje galvoje. Nors Putinas teigia, kad „chaoso nenori niekas“, nenorėčiau su juo sutikti – man labai patinka mano chaotiškas protas, nes jis turi bent nedidelę kruopelę iracionalaus spontaniškumo, kurio aš beveik neaptinku kitų šios žemės gyventojų mintyse. Tas iracionalumo nebuvimas – tai antra didžiausia nelaimė po tos, kai atsirado gyvybė Žemėje.

Jeigu imčiau dabar teoretizuoti, kaip sugalvojau rašyti, kaip sugalvojęs pergalvojau ir t.t., būtų nuobodu ir tikriausiai primintų mistinės patirties įkvėpto žmogaus tekstą. Nors mane visuomet įkvepia tik idėjos.

Racionaliai galima sakyti, kad mane valdė du pagrindiniai jausmai – kerštas ir noras padėti. Pirmasis inspiravo maištingą, demaskuojantį ir įžūlų beveik pornografinį psichiatrijos išviešinimą. Su smulkiausiomis detalėmis aprašiau didžiosios dalies psichotropikų poveikį, psichiatrijos klinikos realybę ir psichiatrų „gydymo“ metodus. Po šio romano niekas negalės sakyti, kad „psichiatrai išdūrė“. Galėsit kaltinti tik save, kad neskaitot Normano raštų.

Gal daugelis net nesupranta, kaip veikia farmacijos pramonė, tad trumpai drūtai paaiškinsiu: nėra jokių vaistų nuo jokios psichikos ligos. Net jei tarsime, kad aš nesu visiškas psichinis ligonis, tai nepaaiškins fakto, kad nepažįstu nė vieno psichinio ligonio, kuris būtų pasveikęs nuo psichotropinio šlamšto. Bet taip pat turiu pasakyti, kad nereikia tikėtis, jog aprašinėjau, kokie blogi yra vaistai. Tai būtų krikščioniška ir nuobodu. Ne, aš aprašinėjau, kaip su blogais vaistais galima pasilinksminti. Kam pirkti narkotikus, kai valstybė juos kompensuoja? Ir dar daugiau – psichotropikai suteikia kur kas aštresnių pojūčių už vaikiškas „žoles“ ir panašius niekus.

Kita rašymo priežastis, kaip jau sakiau, yra noras padėti. Iš tiesų ne tik Lietuvoje nesuprantama, kas yra psichiatrija. Skaitau daug užsienio literatūros. Ir ten baisi nežinia. Tad, kaip Jėzus Kristus, aš pats savo noru sutikau būti nukryžiuotas, kad darydami nuodėmes, žinotumėte, kokios bus pasekmės. Kitaip sakant, eilinį kartą pasidaviau pagundai padaryti ką nors, kas prieštarautų visiems logikos dėsniams, idant nors trumpai pats pasilinksminčiau ir pralinksminčiau tuos, kurie panašūs į mane.

Knygoje aprašei konkretų beprotnamį, kokį pats įsivaizduoji? O gal joje aprašytas beprotnamis yra viso mūsų pasaulio metafora?

Knygoje aprašiau beprotnamį, kuriame teko būti. Vaizduotės aprašant būtent „beprotnamį“ beveik nereikėjo. Stengiausi iš visų jėgų prisiminti menkiausias detales, kad perteikčiau autentišką beprotnamio atmosferą. Esu skaitęs labai daug knygų apie psichiatrijos klinikas (viena iš versijų, kodėl ten atsidūriau, ir yra tokia – norėjau patikrinti), bet tai, ką patyriau, gerokai skiriasi nuo to, kas aprašyta knygose.

Įsivaizdavau, kad tai linksma vieta, kur galima nieko nepaisyti ir daryti ką nori. Tipo, pabūti Eduardu Limonovu. Realybėje yra visai kitaip. Beprotnamis – ne pasaulio metafora, bet greičiau „pasaulis be kaukės“. Kai žmogus atsiduria psichiatrijos klinikoje, visai nesvarbu, kas jis iki tol buvo – KTU profesorius ar kvanktelėjęs rašeiva. Jis tampa Ponu Nieku. Šis tapsmas nieku išlaisvina, nes nereikia kurti jokio „protingo“ žmogaus vaizdinio. Gali būti tik tas, kas esi.

Labai juokinga stebėti, kaip žmonės atrodo be kaukių. Tada paaiškėja esminis dalykas: veidas jau tapo kauke. Nors nereikia vaidinti, nors visiems nusispjauti, ką kalbi, žmonės vis tiek stengiasi „pataikyti į Kito diskursą“. Taip stengiasi, taip bando, kad iš juoko apsimyžt gali. Tačiau čia ir paradoksas – tai geriausiai pamatai tik toje vietoje, kurioje nereikia vaidinti. Kur netgi skatinama „būti bepročiu“. Visada maniau, kad psichiniai ligoniai yra iracionalūs, kad juos valdantys impulsai laužo common sense. Bet nė vieno tokio padaro neteko sutikti. O taip tikėjausi, kad dar yra Žmonių.

Kaip paaiškintum pagrindinę knygos idėją Vasaros g. pacientui? O kaip ją pristatytum gydytojui?

Beprotnamio pamoka Nr. 2: svarbu ne ką sakai, o kaip. Nors skamba neįtikimai, bet būtent tai padeda psichiatrams atskirti „psichinį ligonį“ nuo „sveiko žmogaus“. Tie, kurie rimtai serga, „nepataiko į taktą“. Todėl net nesiklausoma, ką jie sako.

Pacientams knyga būtina, kad suprastų, jog ieško pagalbos pačioje blogiausioje vietoje. Kad ir koks tu esi, beprotnamyje iš tavęs padarys zombį. Daugeliui bandžiau sakyti, kad negertų išrašomų vaistų, aiškinau, ką gerti ir ko negerti, bet kadangi pats buvau laikomas bepročiu, tai niekas neklausė. Knygoje stengiausi pagrįsti savo nuomonę. Nežinau, kaip pavyko. Ne man spręsti. Bet tikrai nuoširdžiai gaila žmonių, kuriuos negrįžtamai visam gyvenimui suluošino psichiatrija. Ir tai vis dar vyksta! Ir apie tai vis dar nedrįsta prabilti žiniasklaida. Ką pasakyčiau gydytojui? Tiesiai šviesiai: „Eik tu “!

Antipsichiatrijos judėjimo ekspertas Thomas S. Szaszas sakė: „Kaip nėra raganų, o tik „raganomis“ pavadintos moterys, taip nėra ir proto ligų, o tik psichiatrų nesuprastas elgesys, vadinamas „proto liga“. Ką manai apie medicinos fenomeną, vadinamą psichine liga?

Buvo tokia juokinga situacija beprotnamyje, kurią visą ir aprašiau knygoje. Gydytojas klausia, kokia mano nuotaika. Sakau: „Bloga“. Jis sako: „O, tai čia psichinė liga!“ Tada nieko jam nesakiau, nes tai ne vieta revoliucingoms mintims, bet iš tiesų „blogą“ nuotaiką vadinti psichine liga – pats geriausias įrodymas, koks tai cirkas.

Yra žmonių, kurie turi labai ryškių psichikos defektų. Na, tarkim, nesupranta, ką daro, elgiasi neadekvačiai, kartais yra agresyvūs ir su jais baisu bendrauti. Bet tokių – labai mažai. Didžioji dalis yra sveiki žmonės, kurie nori, kad juos laikytų bepročiais. Kodėl? Nes taip paprasčiau: nesi už nieką atsakingas. Nuolat gali dėl ko skųstis ir pan. Iš tiesų tai vieniši žmonės, ir tiek.

Taigi nesakyčiau, kad tikrai nėra psichinių ligonių. Tam tikra kategorija žmonių ne tik mato pasaulį kitaip, bet ir nesugeba jame adekvačiai gyventi. Bet pasikartosiu – tokių labai mažai. Tai dažniausiai rimti šizofrenikai. Nors ir ši liga gali būti interpretuojama kaip tik nori, kaip kam patinka. O visi depresuoti, manijų, bipolinio sindromo, asmenybės sutrikimo ir pan. įkvėpti ligoniai yra protingi žmonės, kuriems nuobodu normaliai gyventi. Ir tiek.

Sovietmečiu daugelis kitaminčių ir disidentų buvo paskelbti psichiniais ligoniais. Šiandien psichiniu ligoniu norima paskelbti A. Breiviką. Ar neįžvelgi čia jokios paralelės?

Nenorėčiau daryti esminės visų išminčių klaidos – ieškoti sąsajų bet kur. Bet viena tokia sąsaja yra, ir ne aš ją sugalvojau: psichiatrai vis dar sovietiniai, o žmonės kiek pakito, taigi buvo nuspręsta, kad vis dėlto ligos nesikeitė. Kitaip sakant, likome psichiatriniame sovietmety.

Apskritai esu pačios blogiausios nuomonės apie psichiatrus, nors jų tarpe yra nuostabių žmonių. Tačiau didžioji dalis – totalūs bukagalviai. Jeigu kokiam nors psichiatrui šauna į galvą A. Breiviką pavadinti psichiniu ligoniu, tai kyla klausimas – ar toks psichiatras bent jau skaitė kokią nors nepsichiatrinę knygą? Neskaitė. Garantuoju. Reikia būti labai racionaliu ir protingu, kad sugebėtum nužudyti tiek daug žmonių.

Beje, pats geriausias sovietinės antipsichiatrijos specialistas pasaulyje Robertas van Vorenas, kuris dar ir buvo mano dėstytojas, pasakojo sukrečiančią ir labai pamokančią istoriją: kai psichiatrai tyrė nacius, paaiškėjo, kad beveik visi jie genijai. Turiu omeny kompiuterinius IK sugebėjimus. Tai, kad žmogus žudo, nors ir masiškai, nėra jokia psichinė liga. Tai blogai instaliuota ID (ideologija) programa.

Bandant susieti keistumą su psichikos liga, viskas labai primityvu ir aišku. M. Foucault nepranokstamas: ne nusikaltimas sukuria kalėjimą, o kalėjimas – nusikaltimą. Žvelgiant buitiškai, pats „nesveikumas“ yra nepritapimas prie sociumo, prie common sense, prie vyraujančios ideologijos, galiausiai – prie kapitalistinio proto. Kas yra kapitalistinis protas? Tai programa, verčianti viską vertinti naudos principu.

Iš esmės „Beprotnamis“ ir yra knyga apie tai, kad visi svarbiausi dalykai gyvenime – kūryba, meilė, bendravimas su žmonėmis – yra nenaudingi „kapitalistiniu“ požiūriu. Viskas, kas nėra gyvybiškai būtina, bet kažkodėl vadinama „nauda“, man kelia šleikštulį. Nes žinau, kad taip siekiama išlaikyti ekonomiką. Viskas šiame pasaulyje sukasi apie ekonomiką ir Aušrą Maldeikienę. Ir visa tai yra šlykštu.

 

Kalbino Darius Pocevičius

 

Originalus įrašasAnarchija.lt

Rekomenduojame

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Anarchija.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: