Žemės drebėjimas ir atominė katastrofa Japonijoje, truputis faktų ir pabirų (III)

Paskelbė: Data: 2011-03-21 11:18

Spausdinti | Komentarai

(c) Rokiskis.popo.lt archyvo nuotr.

Apie cunamį, kas tai per banga ir ką ji gali

Nors cunamis įsivaizduojamas kaip velniškai aukšta ir stipri banga, realybėje yra gerokai kitaip – nei jis išskirtinai aukštas, nei jis bangą primenantis. Japoniją užgriuvęs cunamis buvo maždaug 10 metrų aukščio – netgi paprasto audros bangos vandenyne būna pusantro karto didesnės. Jau nekalbant apie tą garsiąją superbangą, kurią 1958 JAV mokslininkai užfiksavo Lituya įlankoje, Aliaskoje. Pastaroji buvo daugiau, nei pusės kilometro (~520m) aukščio. Ji kilo, kai po ~8 balų žemės drebėjimo į vandenį nuo kalnų įlėkė milžiniška akmenų nuošliauža. Kad galėtumėt geriau įsivaizduoti – 520 metrų yra pusantro karto daugiau, nei Vilniaus Televizijos bokštas. Įsivaizdavote?

Cunamis tuo tarpu tėra 10 metrų aukščio banga. Maždaug kaip 3 aukštų namas. Tačiau jo energija – tai ne puskilometrinio aukščio pūkštelėjimas (tas įvykis Aliaskoje, lyginant su gero cunamio energija – tik smulkmė). Cunamis – tai didelis didelis vandens srautas, primenantis milžiniška ir nepaprastai staigiai kylantį, iš jūros atlekiantį potvynį. Čia galėtume įsivaizduoti, kad Vilniaus viduryje ima ir per kelias minutes atsiveria ištisinis Nemunas. Su savo kokių 10 metrų gylio vandens srautu. Tik tiek, kad atsivėrusio Nemuno plotis – šimtai kilometrų. Ir visas tas iš kažkur išlindusio Nemuno srautas teka kokias 15 minučių ar net pusvalandį. Kaip manot, kas atsitiks? Akivaizdu, kad mašinos vartysis, žmonės skęs, namai grius ir t.t..

Tai va, tas palyginimas su Nemunu nėra teisingas. Dėl vienos priežasties – Nemuno tėkmės greitis tesiekia kokius 2-4 kilometrus per valandą. Cunamio srauto greitis pakrantėje siekia apie 80 kilometrų per valandą. Pabandykite dabar tą 80 km/h greičiu atsivėrusį 10 metrų storio srautą įsivaizduoti. Man kažkaip nepavyksta. Vaizdiniai, kurie lenda į galvą, primena kažkokius milžiniškų sugriuvusių užtvankų srautus, kurie griauna viską, kas tik pasimaišo. Kalbant skaičiais – Nemuno metinis debitas tėra kokie 20 kubinių kilometrų. 10 metrų aukščio cunamis su 10 kilometrų pusbangiu (t.y., nešama vandens mase) į 200 km pločio pakrantės ruožą per kelioliką minučių atiduoda tiek vandens, kiek Nemunu prateka per metus. Tai dar pridėkim, kad tie cunamiai ateina ne kaip pavienė banga, o kaip ištisa bangų seka, pakrantes užliedami vienas po kito.

Žinoma japonai bando apsisaugoti ir nuo cunamio. Tačiau nuo šito dalyko apsisaugoti taip, kaip nuo žemės drebėjimo – neįmanoma. Aišku, daugelyje vietų pajūryje yra statomos kelių metrų aukščio sienos, kurios tiesiog minutei ar kelioms pristabdo cunamio bangą – žmonės gauna šansą nubėgti ant kalvų, kur lieka saugūs, o vandens srauto greitis gerokai sumažinamas. Yra naudojamos ir įspėjimo sistemos, kurios leidžia sužinoti apie cunamį anksčiau, nei jis pasieks krantą. Tačiau visa tai – tik dalinės priemonės. Būtent cunamis išgriovė ir užliejo tuos dyzelinius generatorius ir vandens siurblius, turėjusius aušinti ir Fukušimos reaktorius, ir atidirbto branduolinio kuro kasetes.

Kita vertus, ar Japonija galėjo apsisaugoti geriau? 2004 metų Indijos vandenyno cunamis, su kurio pasekmėmis nesusidorota iki šiol, nusinešė 230 tūkstančių gyvybių, iš jų vien Malaizijoje – apie 170 tūkstančių. To cunamio banga buvo daugiau, nei 30 metrų aukščio, grubiai imant tai reikštų kokius 10 kartų didesnę griaunamąją galią, nei cunamis Japonijoje. Tačiau žmonių per cunamį Japonija prarado ne dešimt, o mažiausiai kelis šimtus kartų mažiau. Priežastys – elementarios: Japonijos gyventojai buvo įspėti evakuotis – tą ir padarė, tuo tarpu Indijos vandenyno pakrančių gyventojai nebuvo informuoti, nors seismologai apie cunamio pavojų žinojo puikiai: jį sukėlęs žemės drebėjimas įvyko keliom valandom anksčiau, nei pakrantes pasiekė naikinanti banga. Kaip matome, gan panašių įvykių atveju gerai organizuota valdžia lėmė mažus nuostolius, o prastai organizuota (tie #$%&@!$ iš Malaizijos valdžios tiesiog nenorėjo gąsdinti žmonių) – sukėlė tokią tragediją, kad su ja sunku ką nors ir palyginti.

Apie tuos branduolinius reaktorius bei atomines elektrines Japonijoje, Lietuvoje ir kitur

Fukušimos Mark-1 tipo atominiai reaktoriai pradėti statyti dar 1967, pirmas ėmė veikti 1970. Visi šeši Fukušimos-I reaktoriai buvo imti eksploatuoti iki 1973. Įdomumas čia ne tik tas, kad šitokį žemės drebėjimą iš esmės atlaikė reaktoriai, pradirbę 40 metų, bet ir tame, kaip vyko visa katastrofa:  reaktoriai tvarkingai sustojo po žemės drebėjimo, tačiau problemas sukėlė cunamis, kuris užliejo ir pažeidė pastatus, kuriuose buvo reaktoriams vandenį tiekiantys aušinimo siurbliai. T.y., priežastimi katastrofai tapo ne pats žemės drebėjimas, o cunamio banga. Sutrikus aušinimui, reaktoriai ėmė kaisti (net ir išjungtas reaktorius turi būti aušinamas, kaip ir panaudoto kuro kasetės: liekamasis radioaktyvumas prigamina labai didelius kiekius šilumos). Jei įvyksta perkaitimas reaktoriuje ar panaudoto kuro kasetėse, prasideda vandens reakcija su reaktoriuje naudojamais cirkonio lydiniais – 2H2O+Zr=2h2+ZrO2. Štai ta reakcija ir bumbtelėjo.

Įdomumai čia yra du: viena vertus, apie panašų scenarijų buvo žinoma jau seniai. Dar 1976 metais General Electric patyrė šoką, kai trys jų reaktorių kūrėjai su skandalais išėjo ir viešai pareiškė, kad Mark-1 tipo reaktoriai yra nesaugūs, jei kils aušinimo sistemų sutrikimai. Tie trys Mark-1 kūrime dalyvavę inžinieriai, turėję patikrinti projektą – Gregory C Minor, Richard B. Hubbard ir Dale G. Bridenbaugh, dabar žinomi, kaip “GE Three” (lietuviškai – “GE Trejetas”), tapo bene pirmais rimtais atominės energetikos priešininkais, turinčiais ne tik idėjas, bet ir kvalifikaciją, leidžiančią tas idėjas pagrįsti. Būtent po tų skandalingų 1976 įvykių GE požiūris pasikeitė ir vėlesni reaktoriai jau buvo kuriami, atsižvelgiant į galimas aušinimo bėdas. Deja, tai įvyko jau po to, kai buvo paleisti tie probleminiai reaktoriai.

Galim prisiminti ir kitus skandalus, susijusius jau konkrečiai su Fukušimos elektrinę valdančia Tokyo Electric Power Company (TEPCO): dar 2002 metais net 17 šiai įmonei priklausančių branduolinių reaktorių buvo sustabdyti, kai paaiškėjo, kad valdžiai pateikiami suklastoti duomenys apie reaktorių būklę. Pakartotinis skandalas kilo 2007, kai paaiškėjo, kad net po 2002 skandalo ir toliau buvo slepiami duomenys apie branduolinėse jėgainėse pasitaikančius incidentus.

Ar tie reaktorių blokai buvo išties neapskaičiuoti tokiai katastrofai, ar būta kokių kitų problemų – vertinti sunku. Žinau tik vieną bent kiek panašų atvejį – 1988, po 7,2 balo pagal Richterį žemės drebėjimo Armėnijoje (tas garsusis Spitako žemės drebėjimas, įvertintas X balų pagal MSK-64 skalę ir nusinešęs apie 25000 gyvybių) buvo sustabdyta Armėnijos atominė elektrinė Metsamore. Jokių avarijų tenai nebuvo patirta, elektrinė buvo sustabdyta tiesiog spaudžiant visuomenei. Beje, 1988 buvo sustabdyta ir Ignalinos 3-iojo bloko statyba – žalieji tais laikais buvo labai aktyvūs, rengė masinius mitingus. 1993 ta pati Metsamoro elektrinė buvo paleista vėl – tiesiog subyrėjus SSRS, konfliktuojant su Azerbaidžanu ir patiriant spaudimą iš Turkijos, armėnams pritrūko elektros. Ta pati Metsamoro elektrinė veikia ir dabar.

Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad Ignalinos AE buvo statoma su RBMK tipo reaktoriais – pirmieji šio tipo įrenginiai sukurti dar 1954. Pirmasis Visagino reaktorius buvo paleistas 1983, uždarytas 2004, po 21 metų darbo. Antrasis reaktorius buvo paleistas 1987, uždarytas 2009, po 22 metų darbo. Kitaip tariant, sunaudojus tik dalį iš numatyto resurso – RBMK konstrukciškai apskaičiuoti 35 metams veikimo. Armėnijos AE Metsamore turi VVER reaktorių, kuris yra žymiai modernesnis, konstrukciškai panašesnis į tą patį Fukušimos reaktorių Japonijoje. Pirmi VVER reaktoriai išbandyti apie 1970.

Šiaip jau mūsų Ignalinoje turėta RBMK konstrukcija laikoma labai nesaugia (būtent dėl to kilo Černobylio katastrofa), nes šie reaktoriai buvo kuriami, kaip plutonį gaminantys, dauginantys neutronus: teoriškai (o pas kariškius – ir praktiškai) su jais galima pagaminti branduolinio kuro daugiau, nei sunaudojama, kitaip tariant, lieka reali galimybė, kad reaktoriuje prasidės nevaldoma ir spartėjanti branduolinė reakcija, kuri vyks tol, kol neišdegs didžioji dalis branduolinio kuro. Tačiau yra ir vienas teorinis privalumas – RBMK reaktoriai naudoja nesodrintą uraną, kuris yra kraštutinai pigus, o kuro tiekėjais gali tapti net ir nebranduolinės šalys. T.y., žvelgiant politiškai, su tokiais reaktoriais Lietuva netampa priklausoma nuo Rusijos ar dar ko nors. Tai teoriškai.

Ir galų gale, jei dar jūsų neužkniso tos žemės drebėjimų ir atominių katastrofų problemos

Japonijos patiriamos atominės problemos, palyginus su tuo, ką galėjo padaryti žemės drebėjimas – tai tiesiog smulkmenos, net jei tarsim, kad jų mastai yra smarkiai nuvertinti. Grubiai tariant, tai tokios smulkmenos, kad jei tektų pasirinkti, ar Vilniuje patirti 10 kartų silpnesnį žemės drebėjimą, nei tas, kur buvo Japonijoje, ar 10 kartų didesnę atominę katastrofą, nei Černobylis – nedvejodamas rinkčiausi pastarąjį variantą. Jis atneštų šimtus, o gal ir tūkstančius kartų mažiau aukų.

Kita vertus, ar įmanoma kažkas panašaus pas mus? Kaip matėm iš to, ką reiškia Richterio skalė, jei 7 balų žemės drebėjimai kartotųsi bent kartą per kelis šimtmečius, turėtume gerokai kitokį landšaftą: nežmoniškai stačios kalvos, kokių yra Vilniaus apylinkėse ar beveik vertikalūs vandens išgraužti šlaitai, kokių yra palei daugelį upių – neegzistuotų. Visur būtų lėkštos lygumos. Tad seisminiu požiūriu esame bene nuobodžiausias pasaulio kraštas.

Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt