© Wikimedia Commons nuotr.

Vakar vėlai vakare su bičiuliu keliaudamas per neapšviestą, sovietmečiu dvelkiantį Kauno “Draugystės” parką, prasilenkdamas su keletu kitų žmonių, užfiksavau keistą momentą, kuris man galutinai kristalizavo bene sudėtingiausią aklimatizacijos aspektą grįžus iš Danijos Lietuvon. Mes ėjom siauru taku ir atsargiai pasitraukėm į šalį, ką padarė ir priešais ėjęs jaunimas. Bet tik tą akimirką man smogė supratimas, kad nebesu Danijoje.

Suprantat, Danija, ir ypač jos Šiaurė, kur aš pragyvenau tiek laiko, gali būti susumuojama vienu žodžiu – “saugumas”. Tą saugumo jausmą sunku nupasakoti, jis kyla tikrai ne iš jų socialinės apsaugos sistemos (nors galbūt ji ir prisideda) ar apskritai pasitikėjimo tarnybom, jis kyla tiesiog iš gyvenimo tarp visiškai kitokių žmonių. Aš gal augdamas senuosiuose Kauno miegamuosiuose rajonuose niekada ir neturėjau to baimės jausmo, kuris kyla jaunai merginai pėsčiomis grįžtant namo per neapšviestą parką ir matant krūvą šėšėlių, tačiau dabar, grįžus, tas nepasitikėjimo tvaiko buvimo faktas yra daugiau nei akivaizdus. Tik dėl to, kad turiu su kuo palyginti.

Ir štai aš draugui gana refleksyviai sakau, kad tie atsargūs žvilgsniai, pasitraukimas į šalį – tai taip akivaizdu, kad žmonės vos pamatę Tave naktį negali atsipalaiduoti – jie bijo mūsų. Ir mes šiek tiek atsargiai žiūrim į tai. Škias žmonės atsipalaiduot gali tik būdami tarp tų, kuriais gali pasitikėt. Danijoje taip nėra. Net ir gyvenant Kauno dydžio mieste, tas atmosferiškas jausmas, būdingas mažiems, tvarkingiems Vakarų Europos miesteliams, kur visi vienas kitą pažįsta, jis išsitęsia iki begalybės ir apima viską. Nepažįstami žmonės besisveikiantys su Tavim kone kiekvieną dieną, girti žmonės gatvėje, kurie užkalbina ir tiesiog užsišneka, ką jau čia – netgi ir tie, kuriuos šiaip pavadintume bomžais ten praeinant pro šalį Tau kartais pasiūlo išgerti su jais alaus, kurio jie visada turi. Tai sukuria kažką, ką sudėti į žodžius labai sudėtinga.

Tas draugiškumas, savaime suprantama, egzistuoja visur, bet tik ne tokiu mastu, kokį aš patyriau gyvendamas Danijoje. Ir šį disonansą yra sunku nupasakoti žmogui, kuris tiesiog nebuvo visiškai svetimos visuomenės pavertęs savo namais. Iš išorės pažiūrėjus gal net neišeitų atskirti ir visgi yra tas jausmas, tas saugumo jausmas, dėl kurio aš visiškai nepergyvenu, kai mano mergina 4 ryto grįžta iš darbo, dėl kurio aš kartais pats refleksyviai nusišypsau gatvėj tamsiam skersgatvyje sutiktai krūvai girtų žmonių. Nė neįsivaizduoju, kaip tą jausmą reikėtų atkurti Lietuvoje, faktas tiesiog, kad jo nėra. Yra tam tikros saugios terpės, tačiau įsivaizduoti, kad šitaip saugiai galėtų jaustis svetimas žmogus naktį žygiuojantis per kokį Kauno Vilijampolės ar Petrašiūnų rajoną, man yra sudėtinga.

Tačiau daug baisiau, kad pažiūrėjus į globalias tendencijas, kyla dar didesnis nesaugumo jausmas dėl ateities. Šiandien už akių užkliuvo keletas nuostabiai rafinuotų ir įžvalgių tekstų, vienas apie artėjančius JAV Prezidento rinkimus ir jų fatališkas pasekmes Amerikai bei kitas žiūrintis globaliau ir su nerimu stebintis dabartinę globalią situaciją, turinčią potencialo pakartoti istorinį žmogiškų tragedijų ciklą.

Iš tiesų, keistas intuityvus supratimas, kad pasaulis juda į kokią tamsią skylę kamuoja jau gerus trejus-ketverius metus. Turbūt ir negali būti kitaip, kai po pasaulinių karų stipriai nykusios izoliacionistinės tendencijos progresyviai nyko iki pat 2009-ųjų finansų krizės, o šiandien matom kaip viskas verčiasi aukštyn kojom.

Tai toli gražu ne tik terorizmo atakos ir ką tik įvykęs Brexitas, tačiau ir bendros tendencijos. Kai matai akyse žlungant pasaulinio lygio ekspertų autoritetus, kuriuos masiškai pakeičia personalinio brandingo kapitalo pagrindu kuriamos visuomenių žvaigždutės, pozityviai žiūrėti į ateitį turbūt ir nėra įmanoma.

Nesaugumo jausmas yra turbūt bene baisiausia visuomeninė jėga, kuri sėja tokią begalinę destrukciją, jog ateitį tampa sunku numatyti. Tai tokia keista, nematoma, stichiška force majeure, kuri stumia žmogų jaustis beviltišku – supratimas, kad Europoje tokių žmonių skaičius auga eksponentine progresija, vakaruose stiprėja izoliacionistinės tendencijos, o kasdien sulaukiam naujų neramumų.

O pokyčių mastas jaučiamas visur, kartais fatališkai pagalvoju, kad mano karta tikriausiai jau yra paskutinė, kuri galutinai raškys brandžius liberalios demokratijos vaisius. Aš jau esu rašęs tiek apie tai, kiek daug neadekvačios ir keistos kritikos sulaukia liberalizmas (arba neoliberalizmas, arba liberali demokratija), kaip ir tai, kokį keistą sėkmės modelį brėžia mūsų kartai – socialinių medijų, begalinio dėmesio, savo vertės validacijos kitų atžvilgiu – žodžiu visko, kas neturi pabaigos, kas yra tarytum nepasotinama bedugnė; kairiųjų dažnai kritikuojamas nesveikas mūsų noras konkuruojant išsaugoti butaforinę hierarchiją tik dėl to, kad daugelis mūsų vedini aklo pažado kažkada atsidurti jos viršūnėje ar dešiniųjų dažnai kritikuojamas nusigręžimas nuo dalykų, kurie žmogiškai yra gerokai universalesni – tokie kaip šeimos idilė ir bendruomeniškumas.

Aš jau gerą penkmetį laukiu, kol Lietuvoje užsidegs koks tai Kavoliško liberalizmo žiburėlis, nes Kavoliškas liberalizmas savyje sugebėjo tuos visus dalykus suderinti – jo esme nebuvo nei šiandien mums taip būdingos identiteto krizės kylančios iš besaikio individualizmo, tačiau jis taip pat ir akcentavo liberalo amžiną pasiryžimą stoti akistaton su absoliučiai bet kokiu opresyviu galios monopoliu – būtų jis ekonominės ar kultūrinės natūros. Toliau tiesiog pateiksiu savo paties paaiškinimą iš kitos diskusijos, ką turėjau omeny.

Kai Vakarų civilizacijos konfigūracinė forma iš karingojo dualizmo pakito į atskirtų sferų konfigūraciją, ji perėjo iš savo viduramžiškos fazės į dabartinę liberaliąją. Bet karingasis dualizmas išliko kaip šalutinis, papildomas principas, pakitusiomis formomis vis išnyrantis daugiausia geografinėje, klasinėje, etninėje ar religinėje Vakarų civilizacijos periferijoje. (V.Kavolis)

Neatsitiktinai Kavolis kaip vieną iš esminių liberalo savybių pabrėžia ne kažkokius epistemologinius nuosavybinius klausimus (mano nuosavybė – šventa, valstybė – blogio aparatas), tačiau non-konformizmą. Liberalas, tam tikra prasme, yra daugiau demokratijos sargas, nei griežta vertybine retorika pasižymintis žmogus. Apskritai Kavoliško liberalizmo esmė yra darbas visiems, o ne sau:

„Niekas negalėtų labiau skirtis nuo aštuonioliktojo am­žiaus kontinentinio laisvamanio nei devynioliktojo amžiaus nonkonformistinės protestantiškos kilmės anglų liberalas. Johno Stuarto Millio pradinis tikslas – pirmiausia būti naudingam tiems, kas rūpinasi švietimo tobulinimu, o antra <..> jo žmonai. Verta atkreipti dėmesį, jog pragmatikas liberalas, asmeninių teisių gynėjas, susaisto save dėkingumu kitiems – pats pasiskelbia esąs susaistytas pačiais savanoriškiausiais emociniais saitais.

Liberalas sąvąjį „aš“ pradeda nuo savanoriško, tačiau tvirto susisaistymo su kitais, o laisvamanis Casanova skelbia savo laisvę:
„Aš pradedu pareikšdamas savo skaitytojui, jog kad ir ką gera ar bloga padariau per savo gyvenimą, esu tikras, kad užsitarnavau nuopelnų arba užsitraukiau kaltę, ir todėl privalau laikyti save laisvu žmogumi. “

Sekuliarus liberalas buvo pradėjęs nuo intencijos būti naudingam kitiems, o laisvamanis, praktikuojantis atvirkš­čią utilitarizmą, siekia to, kas galėtų būti naudinga jam, ir (suvedžiojimų karjeros pradžioje) randa tai religijoje:

„Aš esu ne tik monoteistas, bet ir krikščionis, kurio tikė­jimas sustiprintas filosofijos, niekada niekam nepakenkusios. […] Neviltis žudo; malda ją išsklaido; o po maldos žmogus tiki ir veikia.“

Liberalas galėjo pripažinti tai, kuo kiti prisidėjo prie jo vystymosi, o laisvamanis yra savo paties gaminys, save kuriantis artefaktas, savo paties įpareigotas mylėti save: „Aš džiaugiausi sugebėjimu būti savo paties mokiniu ir pareiga mylėti savo mokytoją.“ (V.Kavolis)

Apskritai, bendruomeniškumo stoka tiek lokaliai, tiek globaliai šiandien tampa rimtu iššūkiu. Yra labai sunku ugdyti bendruomeniškumą laisvanoriškai – be dešiniesiems taip įprastos kultūrinės koercijos ar kairiųjų mėgstamo revoliucioningo pasipiktinimo, kuris siekia reformų iki begalybės maitindamas žmones neteisingumo jausmu, nes absoliuti lygybė tiesiog nėra įmanoma. Britai jau kuris laikas labai rimtai žiūri į šiuos dalykus ir paradoksų paradoksas, tačiau anot sociologinių tyrimų, britų jaunimas jaučiasi gerokai vienišesnis, nei jų pensininkai – daugiau nei ketvirtadalis apklaustų 18-24 metų jaunuolių jaučiasi vieniši visą laiką. Eurofondo apklausos, kurios tiria bendrą žmonių savijautos gyvenimo lygį, gali parodyt daugiau įvairių niuansų, tačiau bendrą situaciją turbūt galit atpažinti ir iš savo realybės, nes apie ją nuolatos rašo žiniasklaida: jaunų žmonių gyvenančių su tėvais kiekis procentaliai auga, ilgalaikiai santykiai tampa vis retesniu precedentu, jaunimo bedarbystė milžiniška ir daug kitų dalykų. Čia trumpam grįšiu prie pavyzdžio nuo kurio pradėjau – minėti danai, anot tų pačių apklausų, yra labiausiai linkę pasitikėti vienas kitu ir institucijomis (net 30% danų prireikus pagalbos pirmiausiai kreiptųsi į atitinkamas institucijas, o ne į šeimos narius).

Tai galima pateikti kaip individo priklausomybę nuo viešojo sektoriaus, kas klasikiniam liberalui ar konservatoriui yra abstrakti blogybė, tačiau aš apeliuoju ne į tai, kaip jie tai pasiekė (galbūt tatai ir nėra viešojo sektoriaus nuopelnas, kuris, be kita ko, Danijoj ir taip net mažesnis nei Lietuvoje – faktas priverčiantis susimąstyti apie tuos klišinius dešiniųjų argumentus), bet į psichologinius efektus, kurie labai jaučiami ten gyvenant. Gi čia žmogus iš pašalies (ir aš pats esu buvęs tuo žmogumi) gali prieiti ir pasakyti, kad tai tėra saugumo iliuzija, tačiau ar gyvendami Lietuvoje ir būdami budrūs, kone paranojiški, mes tikrai gyvename geriau? Ar šiandien pažiūrėję į tai, kas vyksta Amerikoje – tikrai tokia lengva širdimi iškeistumėt net ir lietuvišką realybę į tą svaigų sapną, kurio kupini internetinių komentarų kapinynai?

Ir visgi net ir tokie danai per paskutinius rinkimus antru numeriu išsirinko populistinę Danske Folkeparti. Žinoma, ji gal ir populistinė, tačiau nuosaikesnė daugeliu atžvilgiu net ir už tradicines mūsų partijas. Suprantama ir tai, kad ten kiti standartai. Jų standartais jie gal ir populistai. Mūsų – sunku pasakyt. Man visada buvo mistika, kaip skirtingų kultūrų kontekstuose politologai leidžia sau kažką pasakyti apie visuomenių lyginimą, kai kultūros skiriasi taip fundamentaliai, jog tie patys žodžiai turi visiškai skirtingas kontekstualias reikšmes. Bet grįžtant prie temos, ne kitaip ir Švedijoje su švedų demokratų partiją, kuri iki 2010-ųjų negalėjus pakliūti į Rikstagą, 2010 gavo 20 vietų parlamente, 2014-aisiais jau 49 ir kai kurie politologai spekuliuoja, kad ateinančiuose rinkimuose jie gali surinkti apie 20% visų balsų. Siūlau prisiminti, kad mes čia kalbam apie pačias progresyviausias pasaulio visuomenes. Net ir joms būdingos tam tikros dominuojančią politinę paradigmą kvestionuojančios tendencijos, kurios rėkaujančių kairiųjų kontekste gali būti ir suprantamos, tačiau tuo pačiu turi potencialą ir minėtas valstybes nusukti tuo pačiu savęs izoliavimo nuo tarptautinės bendruomenės keliu.

Tarytum lyg ir būtų galima sakyt, kad tai jų pačių progresyvumo rykštė atsigrežė atgal, tačiau tokie virsmai Donaldo Trumpo JAV rinkimuose, Brexito, Ukrainos ir Graikijos krizių (apie šitą turbūt jau pamiršot, ar ne? O ji vis dar tęsiasi), Lenkijos autoritarizmo nuotaikų kontekste, kurį jau matėme Vengrijoje – neįkvepia. Juoba, kad Vengrijoje pamatėme ir kaip iš laimės džiūgavę konservatorių pergale mūsų dešinieji netrukus tą savo džiūgavimą buvo priversti laikyti didžiausio trumparegiškumo manifestacija, kai net ir aršus sovietmečio ir komunizmo kritikas Viktoras Orbanas per penkiolika minučių sugebėjo apversti savo deklaruojamas vertybes 180 laipsnių Rusijos atžvilgiu. Neįkvepia ir auganti įtampa tarp Japonijos ir Kinijos, neįkvepia ir Rusijos-ES santykių krizė, neįkvepia ir tiksinčios Italijos ir Ispanijos bombos, kurios vis dar yra visai netoli nuo Graikijos, o ką jau bekalbėti apie tai, kas dabar dedasi Prancūzijoje ir Turkijoje. Vakarai vaikšto ant labai plono ledo. O jų sugebėjimas sėkmingai vaikščioti tuo ledu laiduoja Lietuvos saugumą. Kad ir kiek jo dabar turėtume.

Ir Lietuvos vaidmuo šitam globaliam kontekste neįkvepia labiau už viską – mes neturime absoliučiai jokios galios ar įtakos, tačiau mūsų gerovė remiasi išskirtinai Vakarų valstybių gerovės ir stabilumo garantu. Lygiai kaip per pirmą ir antrą pasaulinius karus mes tebuvom didesnių konfliktų pasekmė, lygiai kaip ir per ATR padalijimus, o anuomet Lietuva dar nebuvo visiškai nusilpus, mes savo pačių realybės akivaizdoje gavome tik stovimas vietas, lygiai taip pat bus ir dabar.

Beje, įdomiai atrodo ir Lietuviškos politinės realijos, kai šiandien Amerikoje Donaldas Trumpas – absoliutus sėkmės istorijų, prabangos kulto ir verslo elito archetipo įsikūnijimas atsistojęs prieš Hilari Klinton ar Baraką Obamą, naudoja kovos su korupcija ir elito žabojimo retoriką – tarytum jis pats nebūtų to elito su kuriuo kovoja, dalimi. Lieka tik pasijuokt iš fakto, kad tai Barakas Obama iškėlė savo kandidatūrą ir nušlavė tiek savo partijos viduje, tiek Prezidento rinkimuose oponentus, kurie atvirai buvo remiami verslo interesų. Ar ne tokią pačią ironiją šiandien stebim ir Lietuvoje su žaliųjų iškilimu? Ir kaip paradoksaliai mūsų dešinieji visai atvirai žiūri į bendradarbiavimo su jais galimybę. Štai toks besaikis pragmatizmas, pragmatizmas, kuris, anot Žižeko, šiandien yra pati didžiausia problema, didesnė už visus pabėgėlius ir badaujančius vaikus, priežastis, dėl kurios jis sako atsigręžimą į filosofiją esant didesne prerogatyva nei finansų rinkų stabilizavimą. Na, gal čia ir humanitaro idealizmas, tačiau sunku tame neįžvelgti racijos.

Tokioje situacijoje jaunimui būdingas optimizmas greičiau suteikia bendram peizažui grotesko, nei vilties, ypač atsižvelgiant į tai, kad žmonės iki 30 metų Europoje jau šiandien patys tapo viena didžiausių problemų (vienas iš ES užsibrėžtų iki 2020-ųjų yra dramatiškai sumažinti jaunimo atskirtį, Europoje yra per 7 milijonus jaunuolių, kurie nedirba, nesimoko ir nieko neveikia – ir jų skaičius vis dar auga, tiesiog iliustracija) – nė nekalbant apie tai, kad mūsų pasyvumas kuriant šeimas tikrai nepadeda demografinei krizei.

Taigi šitai ir intelektualesni žmonės ima pamatyti istorijai būdingą cikliškumą, o skaičiusiems Orvelą, Kestlerį, Milošą ar net ir Remarką, turėtų būti artimas pajautimas tos būklės, kai žmogus susiduria su visa istorija. Tas pats pajautimas mums atnešė ir Bolševikų revoliuciją – komunizmas turėjo užbaigti nesibaigiantį istorijos cikliškumą nusėtą karais, badmečiais ir besikeičiančia galios dinamika, tačiau greičiau pats prisidėjo prie to cikliškumo, nei jo išvengė. Taigi ta pati baimė ir nesaugumas, nesibaigiančių konfliktų nuovargis sudarė kontekstą, kuriame komunizmas žmones įkvepė vilties. Kaip visa tai baigės visi žinom.

Todėl svarbu prisiminti, kad liberali demokratija ir Europos Sąjungos projektas, kokių ydų kupini bebūtų, yra pirmas kartas Europos istorijoje, kai galėjome mėgautis santykinai milžiniška gerove ir taika visiems. Dešinieji mėgsta sakyti, kad tai kairė puldama istoriškai nusistovėjusias institucijas, tokias kaip šeimos ar pilietinės (tautiniu pagrindu) visuomenės sugriovė tam tikrą status quo, kuris ir buvo stabilumo garantas, tačiau stebėdamas šventes “be alkoholio” Naisiuose, Donaldą Trumpą besistumdantį su savo vasalais užsimaukšlinusiais meksikietiškas “sombrero” ar tą patį Lietuvos jaunuolį, kuris man rašo, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia, nors jis pats dar jos nespėjo paragaut, aš nelinkęs pritarti tiems, kurie sako, kad tai liberali demokratija ydinga. Greičiau butaforinio individualizmo kulto ir masinės komunikacijos, įgalintos per technologines inovacijas, sintezė privedė mus prie tokios ribos, kur svarbiau už stabilumą mums tapo prekyba empatija, patriotizmu, praeities legendom ir kitom vertybėm.

Liberali demokratija niekada nereikalavo iš žmonių sukurti asmens identiteto kulto. Net ir civilinių teisių naratyvas remiasi ne individo iškėlimu aukščiau visų (kaip kažkada sakė Ayn Rand, kad „individas yra mažiausia mažuma“), tačiau būtent individo santykio apibrėžimu daugumos atžvilgiu. Šitas identitetų karas, kurį dabar matom, greičiau atsiduoda beprasme politine konkurencija nudažyta mūsų laikų realybės šou ir hipsteriškų kabakų savęs sureikšminimo kultais. Tais pačiais, dėl kurių liberalų sąrašo dešimtuke pusė sportininkų, pas konservatorius puikuojasi Juozapaitis ir dar neseniai puikavosi Algis Greitai, su Puteikio koalicija į rinkimus keliauja Kristupas Krivickas, o Amerika rizikuoja išsirinkti baisiausią Prezidentą savo istorijoj. Politika socialinių medijų ir interneto laikais vis labiau tampa įrankiu monetizuoti savo asmeninio tinklo apimtis. Kiekvienas nuskriaustasis po didesnio rezonanso viešumoje bėga greitai pasinaudoti proga paversti savo laiką žinių radijuje potencialiais balsais – ir nesvarbu, ar Tu esi krepšininkas, ar šiaip turėjai nemalonią akistatą su Alytaus meru.

Visgi akivaizdu tai, kad isteblišmento elitas – senieji politikai, tarptautinių biurokratinių aparatų vasalai ir žiniasklaidos žvaigždutės visur pasaulyje yra linkę pervertinti savo galimybes kontroliuoti plebsą. Arba cituojant vieną iš tekstų, kuriuos pareklamavau pradžioje:

Kai elito autoritetingumas nublanksta, kai isteblišmento vertybės pralaimi prieš populizmą, gali atsirasti tokia identitetų ir požiūrių įvairovė, kad juos suderinti tarpusavy tampa neįmanoma. Ir kai visi barjerai lygybei – tiek formalūs, tiek neformalūs sugriaunami; kai visi yra lygūs; kai elitas yra išjuokiamas ir suteikiama licenziją daryti “ką panorėjus”, atkeliaujame į tai kas vadinama vėlyvąja demokratijos faze. <..> Ir būtent tada, kai demokratija galutinai subręsta, anot Platono, būsimas tironas pasinaudoja savo proga. (T.Stone)

Arba pažvelgus iš kitos pusės, kaip masės yra įsiutinamos ir užprogramuojamos patikėti tuo tironu, kaip rašė Nyčė (“Stabų Saulėlydis”):

Kvailybė, o iš esmės instinktų išsigimimas, lemiantis visas nūdienos kvailybes, yra tai, kad apskritai egzistuoja darbininkų klausimas. Apie tam tikrus dalykus neklausinėjama: pirmas instinkto imperatyvas.- Aš niekaip nesuprantu, ką norima padaryti su europiečiais darbininkais po to, kai iš pradžių jie paverčiami klausimu. Jie jaučiasi per daug gerai, kad nuolat vis daugiau klausinėtų, nekukliai klausinėtų. Galiausiai jų yra didžiulė dauguma. Visiškai prarasta viltis, kad čia atsiras kuklaus ir savimi patenkinto žmogaus tipas, savotiškas kinietis: o tai kaip tik būtų protinga, to kaip tik labai reikėtų. Kas gi buvo padaryta? – Viskas, kad būtų sunaikintos net prielaidos tokiam luomui atsirasti,- pačiu neatsakingiausiu ir neprotingiausiu būdu buvo visiškai sugriauti tie instinktai, dėl kurių gali atsirasti darbininkas kaip luomas, darbininkas, pakenčiantis patį save. Darbininkas buvo padarytas karingu, jam buvo suteikta sąjungų teisė, politinė balsavimo teisė: ko stebėtis, kad savo egzistenciją jis šiandien suvokia kaip prakeikimą (moralės kalba – kaip neteisingumą)? Tačiau paklauskime dar sykį: ko norima? Jei siekiama tikslo, reikia siekti ir atitinkamų priemonių; jei reikia vergų, didžiausia kvailystė juos auklėti kaip ponus. (F.Nyčė)

Nors pastaroji frazė šiais laikais ir skamba kontraversiškai, tačiau jei būsit atsakingi ir vertinsit ją savo kontekste, tai netrukus atpažinsit tai ir savo realybėj. Būtent identiteto klausimas, koks jis bebūtų (mano kartoje Lietuvoje, tai mums būdingas Fata Morgana, rodantis kiekvienam išsilavinusiam jaunam žmogui, kad jo laukia kažkokia tai ypatinga ateitis, kad jis turi pretenziją į kažkokią ypatingą vietą pasaulyje, ypatingą gerovę – žodžiu, kad pasaulis jam privalo suteikti galimybę save realizuoti, kad jis turi būti išklausytas, kad būta kažkokios tai ypatingos rolės jam (vertybė prieš realybę norisi sakyti)), yra patsai sudėtingiausias.

Įsiutintos minios, vienos pykstančios dėl neišsipildžiusių lūkesčių (ar tai Amerika po “amerikietiškos svajonės” mirties, ar Lietuva po ne tokios gerovės, kokios vylėsi iš nepriklausomybės kai kurie piliečiai – mes visgi ne visais aspektais esame skirtingi), kitos siekiančios savo tikėjimu pramušti pasaulį, kuris šiandien labiau nei per pastaruosius tris dešimtmečius yra nestabilus, kaip du poliai – negalintys ir negalėsiantys susikalbėti, reiškiantys vienas kitam pretenziją dėl savo patiriamos neteisybės. Ir didele dalimi ant jų pečių turi būti kuriamas rytojus.

O saugumo jausmo ir nėra.

Jeigu viskas ir toliau vakaruose plėtosis taip, kaip plėtojasi dabar, ne inovacijų inkubatoriai ir darbo kodeksai ar civilinės teisės taps svarbiausiu prioritetu, tačiau siekis per dialogą ir supratingumą įtikinti tuos, kurių jau nesudrausminsim, įtikinti, kad liberali demokratija jiems jau padovanojo daugiau saugumo ir laisvės, nei bet kas kitas kada nors anksčiau.

O žmonės ir toliau jaučiasi nesaugūs. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir svetur ir jų daugėja. Liberalų Sąjūdis sako padvigubins patruliuojančių pareigūnų skaičių. Kad būtume saugesni. Danijoje policijos pareigūnų skaičius tenkantis vienam gyventojui mažiausias Europoje. Vis tie paradoksai. Kavoliško liberalizmo vis dar nėra. Gal rytoj.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: