Apie tai, kas, kaip ir kodėl organizavo tas teroro atakas Paryžiuje, bus kalbama dar ilgai. Ir kaip ir įprasta panašiems teroro atvejams, kažkurių galų išsiaiškinti dar ilgai nepavyks. Gal būt, po kelių dešimtmečių išeis viešumon kokios nors valstybės archyvai, o gal kažkas iš organizatorių tiesiog prisipažins, o gal dar kažkas atsitiks.
Visgi dabar duomenų nepakanka tam, kad galėtume pasakyti, jog viskas ten aišku. Nors ir aišku kai kas, bet neaiškumų visvien begalės. Todėl aš jums geriau papasakosiu apie kai kuriuos kitus, labai keistus dalykus, paternus ir sutapimus. Apie tai, kas sieja Apokalipsę, Antikristą, Siriją, teroro aktus ir Kremlių. O, taip, viskas išties šitaip supainiota. Bent jau visokių islamistų ir su jais susijusių veikėjų galvose – tai jau tikrai.
Aš suprantu, kad kalbos apie Antikristą atrodo labai durnai, bet gal pradėkim pradžioje nuo to, kad ISIS (Islamo Valstybė) – tai ne šiaip kažkoks keistas pusiau valstybę primenantis darinys su labai radikaliais islamistiniais reguliavimais. ISIS yra visiškai kraštutinėmis religinėmis dogmomis paremta religinė organizacija, kurios esminis skirtumas nuo kitų islamistinių grupių (netgi tokių, kaip Al-Quaeda, aka Al Kaida) – tai, kad jie tiki, jog labai labai greitai ateis Pasaulio pabaiga.
Jei kas nors esate kapstęsi po visokius religinių grupuočių reikalus, tai matyt jau žinote, ką tie apokaliptiniai dalykai ir visokios pasaulių pabaigos reiškia. Sektos, kurių esminiu tikėjimo elementu tampa artėjanti pasaulio pabaiga, labai dažnai tampa sektomis-žudikėmis, kurios užsiima labai negerais darbais. Bet čia tik šiaip lyrinis nuokrypis. Nes viskas, kaip suprantate, daug labiau pripainiota.
Su islamo terorizmu nesusijusi Rusija
Prieš nepilnus metus, 2015 sausį, Prancūzijos teisėsauga suėmė grupę Rusijos piliečių, čečėnų, susietų su iki tol buvusomis teroro atakomis. Jie buvo atsakingi už logistinę teroro aktų dalį, t.y., už ginklų ir sprogmeų tiekimą teroristui, kuris nukovė penkis žmones žydų parduotuvėje. Lyg ir šiaip nesusiję su Rusija. Matyt, tiesiog organizuotas nusikalstamumas.
Jungtinėse Valstijose, 2013 balandį, per Bostono maratoną irgi bombą susprogdino du atvykėliai iš Rusijos, tiksliau, vėlgi čečėnai. Lyg ir nesusiję su Rusija, tiesiog šiaip matyt kažkokie teroristiniai pamišėliai.
Rusijai įsijungus į karą Sirijoje, kažkodėl pirmiausiai buvo bombarduojamos ne islamistinės ISIS pajėgos, o kaip tik žymiai nuosaikesni sukilėliai, kurie kaip tik tuo metu ir buvo pagrindiniu ISIS taikiniu. To rezultatas buvo labai aiškus – ISIS staigai puolė sukilėlius ir išplėtė savo kotroliuojamas teritorijas. Irgi tiesiog šiaip matyt kažkoks sutapimas. Bendrai imant, apie 80% Rusijos vykdomų antskrydžių yra nukreipti ne prieš ISIS, o prieš tuos, kas kovoja prieš ISIS.
Libane veikiančios Hezbollah lyderis Hassan Nasrallah pasveikino Rusiją įsijungiant į kovą prieš ISIS ir pasiuntė į Siriją savo kovotojus. Sirija, mainais už šios grupuotės palaikymą, suteikė Hezbollah veikėjams 75 tankus. O dar ir Iranas įsijungė ir pasiūlė 100 instruktorių, kurie apmokys Hezbollah kovotojus geriau veikti miestų sąlygomis. Šiaip irgi niekuo niekas nesusiję. Juk vieni radikalai kovoja prieš kitus.
1972 metais, per vasaros olimpines žaidynes Miunchene, teroristų grupė „Juodasis rugsėjis“ pagrobė 11 Izraelio sportininkų, kuriuos nužudė. Teroristai reikalavo, kad Vokietijos valdžia paleistų du veikėjus iš kitos teroristų grupuotės – anais laikais smarkiai garsėjusios Raudonosios armijos frakcijos. Pastaroji, kaip nesunku suprasti, kovojo už komunizmo pergalę ir labai rėmėsi multikultūralistinės Naujosios Kairės idėjomis. Niekaip nesusiję su SSRS. Nu niekaip, jokių sąsajų.
Miuncheno olimpinės žudynės buvo pirmas kartas, kai islamistai šitaip siautėjo Europoje. Palestinos išsivadavimo judėjimas, multikultūralizmo aušra ir visokios naujakairiškos idėjos apie tai, kad kadangi klasių kova ekonominiu pagrindu nėra įmanoma, reikia ieškoti kokių nors kitų būdų revoliucijai sukelti. Ir žinoma, KGB organizuojama antivakarietiška propaganda, kurios dėka teroristai būdavo pateikiami, kaip kažkokie kankiniai ir kovotojai už nuskriaustųjų gerovę.
Čia dar prisiminkime tas senas idėjines ir organizacines sąsajas tarp islamiškojo ekstremizmo ir nacių bei komunistų, kurios labai daug ką gali pasakyti: tas islamizmas su visokiomis teroro grupėmis ne šiaip sau augo – pradžioje jis buvo organizuojamas nacių, o paskui jau ir sovietų. Taip, ta pati visokius arabų socialistinius frontus auginusi SSRS pusę šimtmečio buvo esminiu žaidėju tuose arabų kraštuose. Beje, netgi ne šiaip auginusi – „skaldyk ir valdyk“ buvo esminis metodas, dėl kurio ta valstybė nesibodėjo remti netgi tarpusavyje atvirai besipjovusių šalių. Bet čia vėlgi nuokrypis, kontekstui tiesiog.
Vahabizmas, Al Kaida ir religinis gryninimasis
XXa. terorizmas vystėsi visokiais vingiais, tačiau tuo metu nelabai kas pastebėjo vienos, vahabizmo krypties. Čia, beje, išsyk reiktų suprasti, kad islamas, panašiai, kaip ir krikščionybė – labai nevienalytis. Maždaug toks, koks Europoje buvo Viduramžiais. Be dviejų pagrindinių krypčių, sunizmo ir šiizmo, ten dar begalės visokių smulkesnių atšakėlių. Kai kurios iš jų – labai teroristinės. Kai kurios – smarkiai kitokios. Visokių yra.
Bendrai, kad būtų įsivaizdavimo – pasaulyje yra dvi pagrindinės islamo kryptys – šiizmas ir sunizmas. Šiizmas remiasi idėja, jog tikėjimo tiesas teisingai išmanyti ir skelbti tegali pranašo Mahometo palikuonys. Šiizmas sudaro apie kokius 10% musulmonų, bet pagrindinai išplitęs Artimuosiuose Rytuose (kur tų tiesioginių Mahometo palikuonių labai nemažai), tad ten šiitų dalis keleriopai didesnė. Tuo tarpu sunizmas remiasi idėja, kad svarbu gerai išmanyti Koraną, o visi giminystės ryšiai nieko nereiškia. Pasaulyje sunitai sudaro apie kokius 80%, o kraštuose, kurie labiau nutolę nuo Artimųjų Rytų – ir išvis beveik 100%. Gana nesunku suprasti, kad jau vien dėl tokių skirtingų tikėjimo tiesų vieni pjaunasi su kitais labai smarkiai. Kita vertus, nesunku suprasti ir tai, kad sunizmas, kuriame kiekvienas Koraną gali suprasti pats, irgi turi labai labai skirtingas atšakas, dargi sektas.
Ko gero ryškiausia naujesnių laikų sunitų sekta tapo vahabitai (salafitai), kurie XIXa. pradėjo siautėti maždaug tose žemėse, kur dabar Saudo Arabija. Nuokrypis nuo įprasto sunizmo ten labai paprastas: vahabizmas buvo paremtas idėja, kad tikri musulmonai turi gyventi asketiškai ir su tikrosiomis islamo vertybėmis, todėl reikia atimti turtus iš tų asmenų, kas tų turtų turi per daug, o dvasinių vertybių per mažai. Žodžiu, primena kai ką, tiesa? Būtų kaip ir komunizmas, tik kad kažkoks religinis, o ne ekonominis.
Taigi, tie vahabitai siautėjo ir plėšikavo, kol XXa. pradžioje toksai anųjų vadas Abdul-Aziz Ibn Saud įkūrė Saudo Arabiją, paremtą tuo pačiu dvasingumu. O paskui ten kažkas atrado naftą, o tada ėmė tekėt pinigai ir staiga paaiškėjo, kad komunizmas puikiausiai įmanomas, bent jau vienos valstybės ribose. Žodžiu, vahabitai gavo visus savo tikėjimo teisingumo įrodymus.
Truputį užbėgant viskam už akių, tiesiog priimkim vieną dalyką: Al Kaida yra ne kas kita, kaip tas pats vahabizmas, tačiau papildytas keliomis Osamos bin Ladeno idėjomis apie tai, kad dabartinis vahabizmas (salafizmas) nukrypo nuo tikėjimo tiesų, kad reikia grįžti prie tų vahabizmo metodų, kurie buvo XIXa., o taip pat kad reikia plačiau skleisti islamą visame pasaulyje ir kovoti prieš netikėlius. Taip, jūs teisingai supratote: Al Kaida nėra šiaip kokia nors teroristinė grupė, apsidangsčiusi islamu. Tai yra tiesiog religinė sekta, kuri savo tikėjimo tiesas papildė terorizmo idėjomis.
Islamas ir socializmas
Kai SSRS vykdė pasaulinį komunistinės revoliucijos eksportą, viskas visur vykdavo vienodai – rasdavosi grupės kovotojų už žmonių gerovę, tos grupės vienaip ar kitaip lįsdavo į valdžią, ginkluodavosi ir galų gale per kokį nors perversmą, remiamą internacionalinių jėgų, ateidavo į valdžią. Ir visur viskas būdavo paprastai – kaip kokioje Kuboje, Kambodžoje, Kinijoje ar Lietuvoje: komunistai valdo, liaudis džiaugiasi visokiais laimėjimais. O kas nesidžiaugia – tie keliauja į koncentracijos stovyklas ar dar kur nors. Taip buvo visur, išskyrus islamo kraštus.
Islamo kraštuose tiesioginis komunizmo eksportas nesigaudavo. Tiesiog islame ekonomika yra gana smarkiai reguliuojama Korane surašytomis tiesomis, tad taip paprastai nieko nepadarysi. O ir už paburnojimą gali būti labai nubaustas. Taigi, visas socializmas arabų kraštuose gaudavosi be ateizmo ir kartu leidžiantis šiokią tokią prekybą ir panašiai. Kažkoksai lyg ir komunistinis, lyg ir socialistinis, bet koksai tai toksai nelabai aiškus. Atitinkamai ir tos arabiškos komunistų bei socialistų partijos gaudavosi tokios, kaip čia pasakius. Labai smarkiai kitokios.
Kita vertus, čia jau berods spėjome užkabinti tai, kad radikalus islamas dar XIXa. susigalvojo panašias idėjas, kaip ir komunistai – kad iš turtingų reikia atimti ir išdalinti vargšams. O kai ten pradėjo nosį kišti komunistai – atsirado ir idėjos apie pasaulinę revoliuciją, tik jau ne kokių darbininkų ir valstiečių, o musulmonų. Beje, netgi Irano 1979 revoliucija buvo remiama komunistų, nors toje šalyje dominuoja šiizmas. Apie tai, kad visokie socialistų kliedesiai su sunizmu susiderina kardinaliai lengviau, matyt neverta nei kalbėti.
Kaip tipinį islamo šalių socialistinės partijos atvejį galime prisiminti (ir būtinai čia prisiminkime) tokią Arabų socialistinę Ba’ath partiją, kuriai vadovavo Saddam Hussein. Sunistinė partija, tarp kitko. Žodžiu, su kažkiek panašiomis idėjomis, kaip ir vahabizmas bei iš jo išaugusi Al Kaida, tik kad nukrypusi ne tiek į radikalų religingumą, kiek į komunizmą. Bet kaip jau suprantate, kai kurie skirtumai ne tokie jau dideli. Pasaulinė komunizmo pergalė ir panašiai. Kiti socialistinės krypties islamiški režimai irgi daug kuo panašūs.
Grįžtant prie sovietų, nuo kurių pradėjau visą straipsnį – jie irgi puikiausiai sutarė su visokiomis ten radikalaus islamizmo idėjomis. Ta pati mintis, kad reikia atimti turtą iš tų, kas jo turi, o tada visi ims gyventi gerai – puikiausiai susiderino, tad atsirado visa krūva įvairiarūšių arabiškų režimų, kurie buvo tuo pat metu ir komunistiniai, ir kažkokie kartu tokie. Na, tokie, gana keisti. Čia vėl prisiminkime tik ką minėtą Saddam Hussein ir jo Ba’ath socialistus.
Visame tame islamistiniame-komunistiniame bardake paradoksu tapo tai, vahabistinė Saudo Arabija sugebėjo sovietams atsispirti – gal dėl to, kad buvo užsidirbusi tiek pinigų iš naftos, kad jokių turto nusavinimų jiems jau nesinorėjo, o priešingai – geriau norėjosi ramiai draugauti su JAV ir turtus kaupti dar labiau. Juoba kad tie turtai su JAV įtaka buvo labai susiję.
Vat tada viskas ir pasisuko – SSRS pradeda invaziją į Afganistaną, JAV ieško sąjungininkų tarp musulmoniškų šalių, o ten – štai jums ir prašom – arba jau visokie komunistiniai režimai, arba šiaip kažkokios nesąmonės, arba Saudo Arabija kokia nors. Vat toje Saudo Arabijoje anie ir surado vienintelę grupelę vahabitų, kurie norėjo kažką organizuotis. Tarp jų buvo ir kažkoksai Osama bin Laden. Irgi vahabitas, tik kad norintis atgaivinti senąsias grynojo islamo tradicijas.
Žodžiu, karas Afganistane kažkada baigėsi, o Osama bin Ladenas paaiškėjo besąs visai ne tokiu jau ir suvaldomu. Idėjinis, žinote. Už visokią ten lygybę, brolybę tikėjime ir taip toliau. Žodžiu, Al Kaida (Al Qaeda, Al Kaeda ar dar kaip norit galima užrašyti) visame gražume. Su visokiomis Ayman al-Zawahiri idėjomis apie tai, kaip reikia kovoti, kad visi laimingi būtų ir išnaikinti tuos netikėlius vakariečius, kurie paskendę nuodėmėse, vartotojiškume ir panašiai, kai tuo tarpu vargšai arabai skursta. Primena kai ką, netgi labai smarkiai.
Beje, prisiminkime čia, lyg tarp kitko, dar vieną skirtumą, kuris yra tarp ISIS ir kitų islamistinių sektų: nesvarbu, ar būtum labai nukrypęs nuo tikėjimo, tikėjimas daugumai musulmonų krypčių draudžia kariauti prieš kitus musulmonus. Bet ISIS šios taisyklės nesilaiko – jie remiasi principu „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Kažkur girdėta, ar ne? Taip, komunistinės revoliucijos visada būdavo paremtos tuo pačiu principu: arba kariauji už komunistus, arba esi nužudomas. Metodai irgi persimaišo, kaip ir idėjos.
ISIS atsiradimas, sektos ir kova prieš Vakarus
Al Kaida turėjo vieną bėdą ir ji buvo paprasta: Osama bin Ladenas neturėjo aiškių vizijų apie artimą ateitį. Jie buvo greičiau jau panašūs į visokius XIXa. socialistus, kurie anais laikais irgi bombų sprogdinimais užsiimdavo, paraleliai teoretizuodami apie tai, kad teisingai organizuota visuomenė turi būti teisinga ir visi ten bus laimingi. Šiaip jau labai panašūs. Irgi už visuotinę gerovę. Kada nors. Po kelių šimtų metų.
Situacija pasikeitė tada, kai 2003 metais JAV pradėjo invaziją į Iraką. Saddam Hussein buvo nuverstas, bet čia į kovą įsijungė Al Kaida. Vienas iš Al Kaidos sparnų, taip vadinama Irako Al Kaida, vadovaujamas Abu Musab al-Zarqawi, ten jau reiškėsi ir iki tol (Irake dešimtis metų tęsėsi didesni ar mažesni konfliktai tarp šiitų ir sunitų). Po JAV invazijos prie šitų Abu Musab al-Zarqawi vadovaujamų islamistų prisijungė ir daugiau visokių radikalių grupuočių, o kartu ir kai kurie Saddamo Husseino vadovautos Arabų socialistinės Ba’ath partijos kovotojai.
Trumpai tariant, Al Kaidos idėjos banaliai pasipildė socializmais (ypač kliedesiais apie klasių kovą ir pasaulinę revoliuciją), dar labiau suradikalėjo, o tada prasidėjo visokie svaigimai apie tai, kaip komunizmo, atsiprašau, islamizmo pergalė jau čia pat ir ateis pasaulinė revoliucija, tiksliau, Armagedonas ir Apokalipsė, kur lemiamame mūšyje blogio jėgos bus nugalėtos.
Čia vėl nukrypkim nuo temos kažkur į šoną: sektos, kurių tikėjimo ašimi tampa kokia nors Pasaulio pabaiga, dažniausiai būna blogos. Netgi labai blogos. Nes paprastai ta Pasaulio pabaiga joms reiškia, kad nieko kurti ir apie ateitį galvoti nereikia, nes visvien greitai bus galas. Ir bus kokia nors kova tarp gerųjų ir blogųjų, o tada visi blogieji žus, o gerieji paklius į Rojų. Viskas fanatikų galvose susisuka taip, kad mirtis jiems tampa amžinuoju gyvenimu ir vieninteliu būdu išsigelbėti nuo kažkokios pragaišties. Na, atitinkamai jie ir ima elgtis.
Sektos žudikės – siauruose sluoksniuose plačiai žinomas reiškinys. Tarp ryškiausių – Aum Shinrikyo, Liaudies šventykla, Saulės šventykla, Dovydo šaka, Rojaus vartai. Žodžiu, tokios sektos, kurios visos rėmėsi prielaida apie tai, kad greitai ateis galas viskam, todėl arba visi netikėliai turi numirti, arba numirti turi patys sektos nariai. Kokia pusė iš šių sektų biblinėmis pranašystėmis apie artėjantį Armagedoną ne tai kad šiaip tikėjo, bet rėmėsi tuo, kaip esminiu doktrinos elementu. Visos baigė labai labai blogai.
O dabar ir pasižiūrėkim į tą ISIS ne kaip į kokį nors eilinį arabišką režimą, o kaip į religinį judėjimą. Dar, beje, prisiminkime ir tokį niuansą: islame Jėzus Kristus yra pripažįstamas pranašu, kaip ir Mahometas. Tiesiog Mahometas buvo jau vėliau, todėl jis jau ir krikščionybę pataiso teisingai, todėl ir islamas yra teisingas, o krikščionybė – jau nebe. Bet šiaip visokie dalykai visvien dalinai sutampa.
Čia dar labiau nukrypstant į šalį, būtų galima netgi tarti, kad islamas – tai tokia labai keista krikščionybės atšaka, Artimuosiuose Rytuose atsiradusi prieš pusantro tūkstančio metų ir nuėjusi tokiu keistu keliu, kad mums tai tiesiog sunku suvokti. Bet patys musulmonai krikščionybę supranta, kaip kažkokią islamo priešistorę, bent jau dalinai. Panašiai kaip krikščionys savo tikėjimo priešistorėje mato judaizmą.
ISIS laukia Apokalipsės ir Armagedono
Čia aš vėl aišku nukrypinėjau į visokius šonus, bet jau atleiskit, nesigauna kitaip. Pernelyg jau daug visko ten susipynę. Trumpai tariant, išsiaiškinome jau, kad idėjiškai vahabizmas, o tuo pačiu ir Al Kaida bei ISIS yra artimi komunizmui. Ir kad metodus visokius perimdinėjo. Ir kad kartu tai visgi yra sektos, o ne politiniai judėjimai.
Trumpai tariant, apie tai, kad turi ateiti Apokalipsė ir Antikristas, o tada bus Armagedonas – didžiausias mūšis, kuriame susikaus gėrio ir blogio jėgos, žino kiekvienas krikščionis. Bet prisiminkim, kad islamas išaugo jau su ta pačia legenda apie Apokalipsę, tad ją gerokai modifikavo ir pervadino šį bei tą. Pvz., Armagedonas pas juos vadinasi Malahim.
Pranašas Mahometas maždaug taip kartą pasakė apie Armagedoną:
Paskutinė valanda neateis tol, kol romėnai neateis į al-A’mak slėnį (Amik slėnis, Turkijos pietuose, netoli Sirijos) ar į Dabiq miestą. Kariuomenė, sudaryta iš geriausiųjų pasaulio kareivių tuo metu ateis iš Medinos pasipriešinti jiems.
Trumpai tariant, galime suprasti, jog romėnai – tai tie patys krikščionys. O štai Dabiq yra Sirijoje. Kaip tik toje vietoje, į kurią aršiausiai lenda ISIS pajėgos.
Turkija ne šiaip sau nenorėjo kištis į visokius karus Artimuosiuose Rytuose – ten gyvas galas visokių nesąmonių. Tačiau kai karas Sirijoje įsisiautėjo ir ISIS ėmė brautis link Dabiq miesto (kad ir labai senas, jis nėra didelis – apie 3000 gyventojų ten buvo prieš karą), Turkija sureagavo kraštutinai rimtai. Skirtingai nuo kitų NATO valstybių, turkai suvokia, kas ISIS galvose per vėjai.
Pagal ISIS tikėjimą (prisiminkim, kad tai ne kažkokia šiaip valstybė, o didžiulė karinė sekta), jų laukia Armagedonas. Ir jie turi padaryti viską tam, kad laimėtų prieš Antikristą. Ir negana to, jei Armagedonas neateis, tai sekta sužlugs. Čia vėl grįžkim prie tų visokių apokaliptinių sektų žudikių: jos ne šiaip sau ima kelti žudynes, kaip Aum Sinrikyo – joms reikia, kad Apokalipsė ateitų. Tas Pasaulio pabaigos troškimas ir tampa žudynių priežastimi.
Aha, jūs jau teisingai imate suprasti: karas Sirijoje – tai nėra šiaip koks nors karas. ISIS ir daugelio kitų islamistų supratimu, tai yra karas, kuris jau yra Apokalipsė. Pranašas Mahometas sakė, kad tikrieji musulmonai susirinks al-Ghutah mieste, netoli Damasko. Ir tenai ir sukaups savo armijas, kurios jau kariaus Jėzaus Kristaus pusėje.
Taip, vienas iš dalykų, kuriuo remiasi ISIS, yra sunkiai suvokiamas Vakarų pasauliui: Jėzus Kristus nužengs į Žemę, tada kovos už islamą ir prieš krikščionybę. Ir tada žlugs visos kitos religijos, o liks tik islamas. Jėzus Kristus nugalės Antikristą, o tada visą Pasaulį valdys 40 metų.
Taip, jūs teisingai supratote, jie laukia Jėzaus Kristaus atėjimo. Tikratikių armija jau sukaupta, ir Dabiq miestas, kuriame įvyks Malahimas (Armagedonas) – jau užimtas. Greitai ateis ir lemiamas laikas. Ne šiaip sau ISIS leidžia žurnalą, kuris taip ir vadinasi – Dabiq. Ir skelbia jame savo apokaliptines tiesas. Vienintelis niuansėlis – krikščionys pagal juos yra Antikristo garbintojai.
Taip, jeigu darotės išvadas, jos jau labai aiškios: ISIS laukia ir padarys viską, kad tik Vakarų kariuomenė ateitų į Dabiq miestą. Ir jau po to islamistai turi laimėti. O iki tol, kol bus lemiamas mūšis, islamistai turi atvertinėti į tikrąjį tikėjimą visus, ką gali, o tuo tarpu Antikristo garbintojus tiesiog naikinti. Ir jei šiaip naikins – tai gerai. O jei susilauks atsako – tai bus dar geriau, nes tada ir ateis Armagedonas.
Pats ISIS įkūrėjas Abu Musab al-Zarqawi kartą pasakė apie tai:
Kibirkštis buvo įžiebta Irake ir jos liepsnos augs tol, kol sudegins kryžiuočių armijas Dabiq mieste.
Pabėgėliai ir ISIS teroristai
Štai čia, jei jau perskaitėte visą tą mano pastebėjimų ir asociacijų kratinį, pagalvokite apie tuos pačius pabėgėlius iš naujo. Ir apie tą patį terorizmą. Ir apie karą Sirijoje. Ir apie visokius komunistus bei Kremliaus planus. Ir apie tai, kokioje situacijoje visa Europa.
Beje, apie pabėgėlius reikia pirmiausiai įsisąmoninti vieną labai paprastą, bet kartu sunkų dalyką: absoliuti jų dauguma bėga nuo karo. Ir natūralu, kad pirmiausiai bėga vyrai – jei tik jie pasilieka toje zonoje, kur gali veikti ISIS, jie tučtuojau bus paimti į islamistus arba žudomi. Pasirinkimo jie elementariai neturi. Kita vertus, neužmiršti reikia ir to, kad ir pabėgėliai visokie, ir persimaišo jie su kuo papuola, ir tarpe ir kovotojų gali įsimaišyti. Ir kad negana to, apie tuos pabėgėlius skleidžiamas nenormaliai didelis informacinis triukšmas.
Dauguma teroro aktų, kuriuos organizuodavo Al Kaida, o dabar – ir ISIS, turi bendrą bruožą: juose dalyvauja vietiniai, senų seniausiai integravęsi musulmonai, kurie įtraukiami į sektų veiklą grynai per religiją. Ne šiaip sau įtraukiami, o po truputį plaunant smegenis – pirmiausiai apie tai, kad tikėjimas turi būti išgrynintas, paskui jau apie tai, kad reikia kovoti prieš visokius Vakarų patvirkimus ir nuokrypius nuo islamo tiesų. Visa tai praplečiama kalbomis apie visokią socialinę gerovę (prisiminkim, beje, kad Osama bin Ladenas savo laiku garsėjo kaip labai didelis vargšų globėjas), kalbomis apie tai, kad turtingieji išnaudotojai turi būti sudoroti ir taip toliau. O jau paskui viskas nukrypsta į šnekas apie Apokalipsę.
Galutinis to religinio nuokrypio rezultatas – žmonės, buvę musulmonais, patys ima pažeidinėti kai kuriuos esminius islamo principus – t.y., užsiima žudynėmis. O taip, džihadas leidžiamas tik kaip gynybinis karas, o jau juo labiau neleidžiama naikinti krikščionių. Bet kai žmonėms praplaunamos smegenys, jiems viskas pasidaro atvirkščiai. Ir tai yra religija.
Štai čia dar prisiminkime visai ne į temą apie visokius Herbert Marcuse ir kitokius Naujosios Kairės veikėjus, kurie ieškojo, kaip sukelti revoliuciją ir padidinti priešpriešą visuomenėje. Žinoma, kad jei jau kapitalizmas nustojo kelti klasių kovą, tai pagal tuos naujakairininkus reikia skatinti visaip visokius islamizmus, nes tai yra gerai. Todėl reikia labai tolerancijos visokiems ten ekstremizmams ir panašiai. Ai, taip, dar prisimenate, kieno ten išlaisvinimo reikalavo Miuncheno teroro akto rengėjai? Kažkur straipsnio pradžioje tą minėjau.
Atleiskit, jūs suprantate, kas vyksta? Iš vienos pusės, raudonuojantys tolerantai su tomis pačiomis priešpriešos skatinimo idėjomis, o iš kitos pusės – nuo seno tų pačių raudonų idėjų persisunkę islamo fundamentalistai. Ir į visą šitą reikalą įsijungia Kremlius, kuris ima bombarduoti ISIS priešus. Tuo tarpu ISIS viskuo džiaugiasi – kuo blogiau Europai, kuo čia daugiau bus teroro ir kuo sunkiau nuo tų problemų bus apsisaugoti, tuo greičiau Vakarų šalys ims pulti tą patį Dabiq miestelį. O tada jau bus Armagedonas.
Jūs suprantate, koksai čia vyksta viso ko persimaišymas į kažkokią kruviną teroro, religijos ir tolerancijos košę? Šito košmaro jau atsikandę pabėgėliai tuntais bėga į Europą, tačiau ir čia prasideda tas pat. O ramiai gyventi besitikintys europiečiai tuo tarpu galvoja, kad pakaks nepriimti pabėgėlių ir viskas nusiramins.
Patys ISIS nariai tiesiog laukte laukia, kol Vakarų šalys puls. Įprastas teroristų diskursas yra toks: „tegul bombarduoja mūsų vadavietes ir pozicijas aplink Dabiq miestą, o mes ten laikysimės tol, kol Vakarai bus priversti ten išsilaipinti su sausumos kariuomene, štai tada jums ir bus Malahim, ir Jėzus Kristus bus su mumis!„.
Ko gero, esminė klaida, kurią dešimtis metų darė Vakarų politikai – tai buvo tikėjimas, kad su religiniais radikalais įmanoma kalbėti kaip nors racionaliai. Deja, realybė yra tokia: arba iš visų ISIS kontroliuojamų regionų pabėgs visi, kas tik turi bent kiek smegenų, o tada jau ISIS tiesiog nudus iš bado (ir nuo bombardavimų, reikia to tikėtis), arba jei jiems pavyks bent kiek stabilizuotis, jie tik dar labiau plėsis, dar labiau kariaus ir kels vis daugiau teroro.
Čia išties yra situacija, kurioje nesimato normalios išeities: jeigu pabėgėlius priimam, turime bardaką, o kartu – potencialiai dar labiau augančią terorizmo grėsmę. Jei pabėgėliai neturi, kur dėtis – ISIS auga dar labiau, praplaudama smegenis vis didesniam kiekiui žmonių. Kas iš to išlošia? Ogi tik tie patys ISIS, kurie taip laukia Armagedono ir Kremlius, kuris taip laukia, kada Europos Sąjunga tiesiog subyrės.
Labai paprastas ir labai sunkuaii suvokiamas dalykas: Kremliui karas Sirijoje – tai galimybė sukelti kokią nors katastrofą Vakarams, t.y., jei dėl to Vakarų šalys pralaimi, Maskva laimi. O tiems teroristams iš ISIS – tai irgi tas pats: jei jiems gaunasi sukelti tą savo susigalvotą Armagedoną, taigi to jie ir tenori. Taigi, interesai sutampa tiesiog visiškai. Ir kartu visokios, ligi šiol gyvos sovietinės-komunistinės idėjos apie pasaulinę revoliuciją ar šiaip Rusijos dominavimą Eurazijoje (BTW, Eurazijos sąjunga – ne šiaip sau anų susigalvotas pavadinimas) puikiai susiderina.
Patikėkit manim, ir ISIS, ir Kremlius, kad ir kokie bebūtų pamišėliai, sugeba planuotis savo veiksmus toli į priekį. O kai Europos Sąjungoje dominuoja požiūris, kad bet kas gali užsiimti bet kokiomis tikėjimo tiesomis ir religija yra neliečiama, mes sukuriame visas galimybes augti sektoms žudikėms ir terorui tiesiog čia pat, visiškai šalia mūsų. Štai taip ir gaunasi visokie teroro aktai.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
