Prancūzų filosofas Andre Glucksmannas (Andrė Gliuksmanas) – buvęs maoistas, vėliau perėjęs prie dešiniųjų pažiūrų ir pasmerkęs komunizmo nusikaltimus, mirė pirmadienio vakarą, būdamas 78 metų, antradienį pranešė jo sūnus.
Šis didelį dėmesį politikai skyręs mąstytojas išgarsėjo 8-ame dešimtmetyje kartu su Bernard’u-Henri Levy (Bernaru Anri Levi) kaip vienas iš Prancūzijos “naujųjų filosofų”, kurie atsiribojo nuo marksizmo po to, kai 1968 metais vykę gatvių protestai buvo atvedę šalį prie revoliucijos slenksčio.
“Mano pirmojo ir geriausio draugo nebėra, – savo “Facebook” paskyroje rašė filosofo sūnus Raphaelis Glucksmannas (Rafaelis Gliuksmanas). – Man teko neįtikėtina galimybė jį pažinti, juoktis, ginčytis, keliauti, žaisti – daryti viską ir nieko – su šiuo geru ir nuostabiu žmogumi.”
A.Glucksmannas, kuriam didelę įtaką padarė rusų disidento ir politinio kalinio Aleksandro Solženicyno prisiminimai apie gyvenimą Sovietų Sąjungos kalinimo įstaigose, aprašyti knygoje “Gulago archipelagas” (Archipelag GULAG), kritikavo sovietų totalitarinę santvarką savo 1975 metų knygoje “Virėjas ir žmogėdra” (La Cuisiniere et le Mangeur d’Hommes). Pasikeitusios pažiūros lėmė jo atotrūkį nuo kairiosios pakraipos egzistencialistų intelektualų, vadovaujamų Jeano-Paulo Sartre’o (Žano Polio Sartro).
Kad ir kokie būtų jų nesutarimai, A.Glucksmannas sugebėjo įtikinti J.-P.Sartre’ą kartu su tuomečiu vedančiuoju dešiniųjų pažiūrų mąstytoju Raymond’u Aronu (Reimonu Aronu) pasisakyti už pagalbą vietnamiečiams “valčių žmonėms”, kurių tūkstančiai pabėgo nuo komunistinio režimo savo tėvynėje 1979 metais.
Jo draugas rašytojas ir filosofas Pascalis Bruckneris (Paskalis Briukneris), išgyvenęs panašią transformaciją iš kairės į dešinę, sakė Prancūzijos radijui, kad A.Glucksmannas bus prisimenamas kaip autorius, “sudavęs triuškinamą smūgį komunistinei mąstysenai” Prancūzijoje.
“Tuo metu jis turėjo daugybę priešų, prieš jį nusistačiusių žmonių – bet jis atsilaikė”, – aiškino P.Bruckneris.
Žydų kilmės filosofas vaikystėje išgyveno nacių okupaciją Prancūzijoje, o apie tą traumą papasakojo savo 2006 metų knygoje “Vaiko įniršis” (Une rage d’enfant). A.Glucksmannas tapo prisiekusiu karinių intervencijų užsienyje šalininku, kaltindamas Vakarus “sąmoningu aklumu” blogybėms kitose šalyse.
Vėliau jis išsakė pritarimą JAV intervencijoms Irake ir Afganistane, taip pat užsiėmė lobistine veikla, kad padėtų čečėnams per karą su Rusijos valdžia praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį, o vėliau perspėjo, kad Europa neturėtų nuolaidžiauti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Buvęs socialistų kultūros ministras Jackas Langas (Žakas Langas) sakė, kad jis dažnai nesutikdavo su A.Glucksmannu, kuris buvo kilęs iš Vidurio Europos pabėgėlių, radusių prieglobstį Prancūzijoje, tačiau pabrėžė, jog filosofas visada buvęs bebaimis silpnųjų gynėjas.
“Dabar didelė dalis Vakarų visuomenės migrantų atžvilgiu laikosi panašios pozicijos, kurią jis atakavo, kalbėdamas apie “valčių žmones”, – sakė J.Langas.
