Eimutis Markūnas ir ženklo palikimas per gestą

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-06-27 02:57

Spausdinti | Komentarai

Eimučio Markūno „Miesto spalvinis kodas. Juoda“ – tai paroda, kuri pristato šiuolaikinio piešinio kaip impulso per gestą kūrimo procesą. Parodoje ne be reikalo pagrindinis pradinis ir konceptualus dėmesys skiriamas piešiniui. Jis piešiamas nedidelio formato popieriaus lapuose, iš anksto padengtuose spausdintuvo dažais, kuriamas vaizdas nuolat kinta priklausomai nuo menininko prisilietimų skaičiaus ir jų trukmės. Gestas matomas kaip ašis, kaip pagrindinis elementas vaizdui atsirasti. Popieriuje paliktas ženklas yra sąmoningai įgyvendinamas jausmas arba prisiminimas, kuris tampa matomas, sutelkus dėmesį į pirštą arba rankos plaštakos gestą, siekiant išgauti lengvesnį, šviesesnį ar storesnį kuriamo ženklo elementą, kuriant psichogeografinį miesto žemėlapį, pripildytą šių ženklų. Ženklas paliekamas nuimant nuo popieriaus juodų dažų sluoksnį. Tokiu būdu atsiranda atpažįstami žmogaus įvaizdžiai, antropomorfiniai monochrominiai siluetai arba sunkiai apibūdinamos būtybės. Ženklas duoda užuominą į įvietintas gyvas ar mitologines būtybes, įvietintus judesius.

Vienu iš pirmųjų pasaulio meno istorijoje piešinio per gestus pavyzdžiu galima vadinti bėgančių arklių, priešistorinių paleolito būtybių ir žmogaus su paukščio galva atvaizdus Lascaux (liet. Lasko) urvuose pietvakarių Prancūzijoje, kurie sukurti prieš 15–18 tūkst. metų. Lascaux urvuose yra apie 150 polichrominių bei monochrominių piešinių. Prisilietimo prie plokštumos momentas ir ženklo palikimas daro idėjas matomas plokštumoje ir yra minties per ranką vizualizavimo pėdsakas. Piešinys dabartiniame kontekste yra eksperimento arena, dažnai siejama, be atvaizdo sukūrimo ir ženklo palikimo, su įvietintos patirties dokumentacija. E. Markūnui, regis, piešimas yra daugiau negu meninė saviraiška. Čia susipina dvi pagrindinės menininko veiklos: menas ir pedagogika. E. Markūno bandymo praplėsti piešimo disciplinos sąvoką pavyzdys galėtų būti menininko pasiūlytas piešimo kurso (Vilniaus dailės akademijoje) dėstymo metodas, kai suteikiama galimybė modelio piešimo pamokoms vykti alternatyvioje aplinkoje, t. y. meno ar kitose viešosiose institucijose, kur būtų svarbus ne tik modelis, bet ir fonas, aplinka, architektūra, o studentai patirtų piešimo praktiką kaip performatyvią veiklą. Pavyzdžiui, dalis piešimo pamokų buvo perkeltos į Kauno zoologijos muziejų. Taip pat svarbu skatinti studentus atrasti individualią raišką ir individualią priemonę piešiniui sukurti[1].

E.Markunas.miesto.spalvinis.kodas.juoda.foto.L.Markuniene.

L.Markunienės nuotr.

Piešinys yra prisilietimo pėdsakas. Jo trukmė lemia vaizdą nepriklausomai nuo to, kur jis kuriamas – ar menininko studijoje Kaune, ar Skandinavijos pajūrio aplinkoje rašytojo Leif Hasle rezidencijoje Danijoje. Į šią rezidenciją E. Markūnas buvo pakviestas kartu su fotografe Liucija Markūniene ir menininke Marija Griniuk (šio straipsnio autore) realizuoti meninį-pedagoginį projektą „Radical Moments“ (liet. „Radikalūs momentai“) bendradarbiaujant su Faksės miesto savivaldybe. Projektas buvo tiesiogiai susijęs su vaikų ir jaunimo miesto aplinkos tyrimu per tapymo ir performatyvų gestus ir su E. Markūno, L. Markūnienės ir M. Griniuk (straipsnio autorės) individualių projektų plėtojimu. Čia E. Markūnas realizavo dalį į projektą „Miesto spalvinis kodas. Juoda“ įtrauktų kūrinių. Rašytojas L. Hasle dalyje savo kūrinių, pavyzdžiui, „Lad os bygge en by“ (liet. „Sukurkime miestą“), nagrinėja miestą kaip sociopolitinę areną ir aprašo Kopenhagos miesto gatvių pasikeitimus, atsižvelgdamas į politinius sprendimus, pavyzdžiui, Kristianshauno rajono gatvių platinimą bei pastatų griovimą atsiradus dideliam transporto srautui 1960-aisiais. E. Markūno susidomėjimas miesto dabarties momentu, prisiminimais, miesto spalvomis, struktūromis ir jų šiuolaikine autentika, pažinimas, savęs tapatinimas su miestu yra susiję su L. Hasle susidomėjimu besikeičiančia miesto erdve. Jos dabartinio momento fiksavimą spalva, gestu ar tekstu matau kaip abstrakčią meninę priemonę abstrakčiam (gal subjektyviam) miesto archyvui kurti. L. Hasle fondo rezidencijos iniciatyva skirta menininkams, muzikantams ir rašytojams.

thumbnail_E.Markunas.miesto.spalvinis.kodas.juoda.foto.E.Markunas.2.

E. Markūno nuotr.

Rezidencija yra įsikūrusi netoli Faksės ir Kopenhagos pastate, statytame maždaug 1650 m. Ne be reikalo matau E. Markūno subtilių monochrominių kūrinių sąsają su istorinės architektūros bei aplinkinio peizažo koloritu, naktine miesto erdve ir joje sutinkamais personažais. Lig šiol E. Markūno kūryboje, sietoje su miesto aplinka ir Kauno rajonu, spalvos autentika, gestas ir judesys buvo sutelktas į didelio formato tapybos kūrinių realizavimą, turintis tiesioginių užuominų į „Action Painting“ (veiksmo tapybos tradicija, kur vaizdui sukurti reikalingas judesys). Šie menininko kūriniai buvo reprezentuojami skirtingose ekspozicinėse erdvėse, kaip galerija „Akademija“ (Vilnius, 2017) ir „Šiuolaikinio meno ir mokslo centras“ (ŠMMC) (Kaunas, 2018). Parodoje „Miesto spalvinis kodas. Juoda“ judesys tarsi pakeičia savo trajektoriją ir koncentruojasi į mikrogestą, rankos prisilietimą prie nedidelio formato popieriaus plokštumos ženklui sukurti. Šis darbo metodas primena Jasper John piešinius, sukurtus plokštumoje menininko pirštų judesiais[2]. Tokiu būdu erdvės poveikis yra internalizuotas. Toks erdvės internalizavimo būdas yra sutelktas būtent į impulsą per rankos gestą, mikrogestą mažoje erdvėje kaip metodą ženklui palikti. Tapatinimas savęs su miestu, geografine vietove, kur būtent tuo metu vyksta kūrybinis procesas, taip pat matomas kaip internalizuotas ryšys su savo aplinka. Kai gestas įžengia į plokštumą, jis nustoja būti judesiu ir tampa ženklu. Tokie ženklai yra personažai ir neapibūdintos būtybės. Atpažįstamos žiūrovui detalės – piešiniuose esančios užuominos į akis, veido bruožus, vaizduojamų subjektų figūras – siekia atitraukti naratyvą nuo jų pradinio kūrimo proceso – gesto ir suteikti kūriniams nepriklausomybę nuo jo egzistavimo dabartyje.

Piešimas kaip medija, gestas ir ženklo palikimas man (kaip ir E. Markūnui) artimi konceptai. Taip pat man artimi E. Markūno meninis aktyvizmas, dalyvaujamasis aspektas meno kūriniuose ir kūno, kaip meninės priemonės, panaudojimas.

Marija Griniuk, menininkė

Paroda „Miesto spalvinis kodas. Juoda“ vyksta Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) iki liepos 7 d.

[1] Griniuk pokalbis su Markūnu, viešasis renginys, galerija Delfi, Malmė, Švedija, 2019-02-16

[2] Whitney Museum of American Art, https://whitney.org/artists/653?page=4 (2019-06-23)

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt