Biografiniai filmai yra populiarūs visada. Pakanka net dabar peržvelgi vieno sezono vaidybinių filmų sąrašą, mes jame pamatysime filmus apie imperatorių Napoleoną, garsų auto lenktynininką Enzą Ferrarį, JAV kompozitorių bei dirigentą Leonardą Bernsteiną („Maestro“), Elvio Presley žmoną („Priscilla“) ir pan.
Dar daugiau pamatysime filmų, kurių pradiniuose titruose parašyta „sukurta pagal tikrus įvykius“.
Tikros tiesos tokiuose vaidybiniuose filmuose niekada nebūna šimtas procentų. To ir nereikia, juk tai ne dokumentinis kinas.
Vaidybinio kino taisyklės leidžia tokių filmų autoriams nukrypti nuo realių biografijų, o kartais kinematografininkai pasirenka netikėtą optiką arba eksperimentuoja su žanrais.
10. „ŽAKLINA“ (Jackie, 2016)
Vieno garsiausių Čilės režisierių, Pablo Larraín biografinė drama „Žaklina“ apie pirmąją Baltųjų rūmų damą, 35-ojo Amerikos prezidento Johno F. Kenedžio žmoną. Ir jeigu tikitės plataus politinio konteksto, supažindinimo su prezidento biografija, svarbiausiais to meto JAV pasiekimais ir kruopščia jo žmogžudystės analize, šioje kino juostoje viso to nerasite. Juostos istorija sukoncentruota į pirmosios ledi portretą (vaidina Natalie Portman) ir tą, nematomą istorijos pusę – jos gyvenimą, o tiksliau, jauseną ir išgyvenimus po vyro mirties.
Kai pasauliui tai tik dar viena tragedija, o žiniasklaidai – tik dar viena sensacinga, nesurežisuota istorija, palengvinanti gyvenimą, pagaliau jie turės apie ką rašyti ilgiau nei vieną savaitgalį. O jai, Žaklinai, – absoliuti pasaulio griūtis, kuomet sustoja laikas, ir viskas skyla į gyvenimą „prieš“ ir „po“ lemtingojo šūvio, arba laikiną, auksinio Kameloto skambesį iš vinilinės plokštelės ir juodą šydą, atimantį tau norą gyventi. Filmo genialumas slypi pasakojimo būde – neskubriame, jausmingame, per dialogus (atvirą interviu „Life“ reporteriui, praėjus vos savaitei po tragedijos, ar pokalbį su kunigu) iš prisiminimų sulipdytame Žaklinos pasakojime. Iš pirmo žvilgsnio kuliminaciją juostoje pakelia tik du momentai – prezidento nužudymas ir laidotuvių procesija. O visa kita, tarsi pasiruošimas „tarp“, t. y. laidotuvėms, ir klausimas – kaip gyventi toliau. Vis dėlto, filmas ir yra būtent apie šitą „tarp“, kuris žymi visą iki tol buvusį išorinės ir vidinės, arba politinės, viešos ir asmeninės monotonijos arba, kitaip tariant, kasdienio gyvenimo sugriuvimą. Pagrindinį, pirmosios ledi vaidmenį Natalie Portman atlieka puikiai, parodydama visą jos įvaizdžio ir emocijų spektrą – nuo koketiškai besišypsančios mados ikonos, prieš televizijos kameras aprodinėjančios ištaigingus prezidento apartamentus, meno ir muzikos gerbėjos, valdingos ir įtakingos moters, atviros ir tuo pačiu uždaros bei sarkastiškos interviu respondentės ir sensacingos žiniasklaidos ekspertės, du vaikus praradusios ir du užauginusios motinos, iki šoko, širdgėlos ir nevilties pilnos buvusios pirmosios damos. (G.V.)
9. „BLONDINĖ“ (Blonde, 2022)
Be jokios abejonės, tai vienas labiausiai laukiamų ir intriguojančių šių metų filmų, kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje.
Atrodytų, ką dar naujo galima pasakyti apie garsią Holivudo kino žvaigždę, kurios gyvybė tragiškai užgeso prieš šešis dešimtmečius, 1962-ųjų rugpjūčio penktąją?
Tikrosios M. Monroe mirties priežastys (kaip beje, ir jos artimo bičiulio JAV prezidento Džono Kenedžio) iki šiol neišaiškintos, bet užtai viena už kitą skandalingesnių versijų nors vežimu vežk! Apie tai sukurta begalė dokumentinių ir vaidybinių filmų, net serialų. Bet „Blondinė“ – ne apie tai.
Iš Naujosios Zelandijos kilęs režisierius Andrew Dominikas pasirinko ankstyvąjį būsimos kino žvaigždės gyvenimo laikotarpį, kurį savo knygoje aprašė Joyce Carol Oates. Iš abiejų šių šaltinių (romano ir filmo) darosi aišku, kad Normos Džinos Mortensen vaikystė buvo kupina traumuojančių patirčių, gilaus liūdesio ir didelio nuoširdžios meilės ilgesio, lydėjusio ją visą gyvenimą.
Ji buvo minios deivė, o iš tikrųjų jai nuolat trūko paprastos žmogiškos meilės ir šeimos šilumos.
„Blondinė“ – tai drąsus, bekompromisis ir vietomis negailestingas pasakojimas apie moterį, kurią sentimentų nepripažįstanti Holivudo mašina pavertė prabangiai spindinčiu masinio vartojimo produktu. Istorija ne tik apie nepaprastai šaunią karjerą kinematografijos pasaulyje, bet ir apie išvirkščią beprotiško garbinimo pusę.
Gerai pažinojusi klasikinio Holivudo gyvenimą ir šiame „kino rojuje“ egzistavusias taisykles M. Monroe kažkada sakė: „Tai vieta, kur tau sumokės tūkstantį dolerių už bučinį ir 50 centų už tavo sielą“.
Šiuos žvaigždės žodžius storoje biografinėje knygoje panaudojusi Joyce Carol Oates buvo viena pirmųjų naujojo filmo gynėjų. Ji filmą pavadino „stulbinančia, nuostabia, nerimą keliančia ir visiškai feministinę interpretaciją“.
Bet daugelis filmo kritikų nebuvo tokie geranoriški. Nors po filmo premjeros Venecijoje griaudėjo keturiolika minučių (!) trukusios ovacijos (tai minėjo ne vienas recenzentas), vertintojų nuomonės pasiskirstė beveik per pusę. Jau vien todėl filmą reikia pažiūrėti, kad turėtum savo nuomonę. (G.J.)
8. „SNIEGO BROLIJA“ (Society of the Snow, 2023)
1972 metais Urugvajaus oro pajėgų reisas 571, kuris buvo užsakytas skristi regbio komandai į Čilę, sudužo Andų širdyje. Tik 29 iš 45 keleivių išgyveno avariją. Įstrigę vienoje priešiškiausių ir neprieinamiausių aplinkų planetoje, katastrofą patyrę žmonės turi imtis ekstremalių priemonių, kad išliktų gyvi.
Pirmieji šią katastrofą ir po jos sekusią išlikimo dramą filmu pavertė meksikiečiai („Išgyvenk!“, 1976 m.).
1993-aisiais šią istoriją priminė amerikiečiai: režisieriaus Franko Marshallo filme „Išlikę gyvi“ (Alive) vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė tada po „Mirusių poetų draugijos“ išpopuliarėjęs jaunas aktorius Ethanas Hawke‘as. Prisimenu, kaip labiausiai sukrėtė tas momentas, kai po aštuonių dienų nutraukus nelaimėlių paieškas ir pasibaigus maisto atsargoms, visiškai išsekusiems žmonėms tenka spręsti tragišką dilemą – valgyti mirusius ar papildyti jų gretas.
Pernai ispanų režisierius J.A. Bayona „Netflix“ platformoje sukūrė dar vieną nepamirštamų įvykių versiją „Sniego brolija“, šiemet nominuojamą dviem Oskarams.
Pristatydamas filmą pernai Venecijos kino festivalyje režisierius sakė: „Sniego brolija“ yra filmas apie gyvenimą ten, kur gyvenimas neįmanomas. Ir toje vietoje, nesvetingoje, mirusioje, žmonėms tenka iš naujo išrasti patį gyvenimą. Ryšiai, įpročiai ir įsitikinimai siaubingų negandų akivaizdoje turi prisitaikyti prie naujos situacijos ir galiausiai atskleidžia mūsų tikrąją prigimtį. Būtent ten Andų odisėja tampa universalia istorija, pasakojančia apie tai, kas esame iš esmės, kai pasiekus ribą bičiulystė ir abipusis palaikymas iškyla į paviršių kaip pagrindinis išgyvenimo įrankis“.
Urugvajaus oro pajėgų skrydis 571 iš Montevidėjaus į Čilę gabenęs sportininkus nėra vienintelė tokia katastrofa. Bet viena nedaugelio, kai lėktuvui sudužus liko gyvųjų. Bet čia kaip tik tas atvejis, kai (kaip neretai sakoma siaubo filmuose) „gyvieji pavydės mirusiems“.
Pagalba atvyko tik po 72 dienų.
Ši katastrofa net buvo praminta „Stebuklu Anduose“. Idėja apie jį sukurti filmą režisierių J.A. Bayonai gimė dar 2012-aisiais filmuojant kitą katastrofos dramą „Pragaras rojuje“ (The Impossible). Tai pagal tikrus įvykius atkurta istorija apie 2004 m. Tailando kurortą nusiaubusį cunamį. Ši katastrofa nusinešė daugiau nei 230 tūkstančių gyvybių. Karštų įvykiu epicentre filme atsidūrė ir sutuoktiniai Henris bei Marija (juos suvaidino Ewanas McGregoras ir Naomi Watts) su vaikais.
„Sniego broliją“ J.A. Bayona filmavo tikrų įvykių vietoje, ir tai buvo ekstremalus iššūkis visai komandai. Siekdamas maksimaliai realistinio rezultato scenarijaus detales režisierius aptarinėjo su mūsų laikų sulaukusiais katastrofos dalyviais. Vienas šių konsultantų Carlosas Páez Rodríguezas, Urugvajaus menininko Carloso Páezo Vilaró sūnus (vėliau pramintas „geležinės dvasios žmogumi“) anuomet kalnuose pasitiko savo 19-ąjį gimtadienį.
Filmavimo komanda keturis mėnesius praleido kalnuose – pradžioje katastrofos vietoje Anduose, maždaug 20 tūkstančių pėdų aukštyje, o dar didesnę filmavimo darbų dalį – Sjera Nevados kalnagūbryje Ispanijoje.
Aktorius Enzo Vogrincic‘ius, suvaidinęs moralinį ir dvasinį komandos lyderį Numą Turkatį, pasakojo: „124 dienas buvome kalnuose po atviru dangumi, visą laiką sušalę ir alkani. Tačiau tai sukėlė pojūčius, kuriuos turėjome pajausti, kad įsigyventume į tai, kas iš tikrųjų tada įvyko. Kai pirmą kartą išvykome į Andus dviem dienoms, buvo taip šalta, kad vanduo mūsų palapinėje užšalo. Tačiau buvo neįtikėtina atsidurti toje vietoje, kur pabuvojo šie žmonės, stovėti ten, kur jie stovėjo ir jautė, kad ištrūkti iš čia neįmanoma“.
Viena šiurpiausia filmo akimirkų yra ta, kai išgyvenusieji, susiglaudę kad truputį sušiltų sudužusio lėktuvo fiuzeliažo viduje, patenka į lavina, kuri palaidoja juos gyvus. Panašių scenų filme yra ir daugiau. Ir būtent jos suteikia „Sniego brolijai“ nesumeluotą autentiškumo įspūdį. (G.J.)
Filmo “Spencer” kadras
7. „SPENCER“ (Spencer, 2021)
Apie 1997-ųjų metų rugpjūčio 31 dieną Paryžiaus centre tragiškai žuvusią Velso princesę Dianą Spencer prikurta tiek dokumentinių ir vaidybinių filmų, kad, regis, atrasti kažką nauja jau neįmanoma.
Tačiau vokiečių režisieriui Oliveriui Hirschbiegeliui pavyko atkapstyti ilgai slėptą istoriją, kurią jis plačiai perteikė biografinėje dramoje „Diana“ (2013 m., mūsų platintojai buvo filmą pavadinę tiesiog „Princese Diana“). Čia didžiausias dėmesys skiriamas Velso princesės slaptam meilės romanui su pakistaniečiu mediku Hasnatu Khanu.
Pernai režisieriaus Pablo Larraino sukurta dar viena biografinė drama lakonišku pavadinimu „Spencer“ renkasi karališkai porai lemtingus metus. Besibaigiant 1991-iesiems prieš Kalėdas Diana buvo apsisprendusi skirtis su princu Čarlzu. Santuokoje pragyventas dešimtmetis, matyt, nepaliko jokių iliuzijų dėl šviesios ir laimingos ateities.
Dianai jau nebėra paslaptis ir Čarlzo romanas su kita moterimi – Kamila. Bet vien dėl savo mylimų berniukų Viljamo ir Hario princesė nusprendžia apsimesti, kad viskas yra gerai.
Į britų karališkajai šeimai priklausantį Sendringemo dvarą Norfolko grafystėje Diana atvyksta per patį pasiruošimo Kalėdoms šurmulį. Būtent šiame dvare svarbiausias metų šventes sutiks karalienė Elžbieta II ir visa jos šeima. Bet kaip tik ši „paskutinė vakarienė“ padės Dianai suprasti, kokia ji buvo, yra ir bus svetima šio pasaulio gyventojams su jų apsimestinėmis emocijomis, apkalbomis, šnipinėjimu ir protokoliniais ritualais.
Vienas tokių ritualų įpareigoja visus puotos dalyvius atvykti anksčiau už karalienę. Visiems pavyko sėkmingai įveikti šį protokolo reikalavimą. Visiems, išskyrus Dianą, kuriai ši viešnagė neteikia jokio džiaugsmo. Atvirkščiai, ji jaučiasi pasmerkta, ir tai vaizdingai perteikta per haliucinacijas (princesei vaidenasi monarcho Henriko VIII įsakymu galvos ant ešafoto netekusi karalienė Ana Bolin) ir gana tiesmuka simbolika (suplėšytas Čarlzo žmonai padovanotas perlų vėrinys).
Filmo pradžioje teigiama, kad tai „alegorinė istorija, pagrįsta realiais tragiškais įvykiais“.
Čilietis režisierius Pablo Larraínas tokias istorijas mėgsta. 2016-aisiais jis biografinėje dramoje „Neruda“ papasakojo apie tai, kaip tėvynėje už valdžios kritiką ir simpatijas komunistams buvo persekiojamas garsus rašytojas Pablo Neruda.
O filmo „Žaklina“ (Jackie, 2016 m.) pagrindinė herojė – 35-ojo JAV prezidento Džono Ficdžeraldo Kenedžio (amerikiečiai jį vadina tiesiog JFK) žmona Žaklina, kuri dar gyva būdama buvo vadinama ir elegantiškumo įsikūnijimu, ir stiliaus ikona, ir idealia žmona. Filmo autoriai visą dėmesį nukreipia į tą žmonėms nematomą pirmosios ponios pusę, kurioje nuo svetimų žvilgsnių slepiama kančia, pasauliui nematomos ašaros, privataus gyvenimo smulkmenos ir mažos moteriškos paslaptys.
Džekę suvaidino prancūzų kino gražuolė Natalie Portman, o į „širdžių princesę“ Dianą filme „Spencer“ persikūnijo amerikietė Kristen Stewart.
6. „VAIKINAI NEVERKIA“ (Boys Don’t Cry, 1999)
Šis pagal realius įvykius sukurtas filmas sujaudina dar vienu neišgalvoto nepakantumo aspektu.
„Politinio korektiškumo“ mada Amerikoje jau įpratino žiūrovus būti atlaidiems žmonių „kitoniškumui“ ir net netradicinėms orientacijoms, bet jauna režisierė Kimberly Peirce prieš ketvirtį amžiaus tarsi iš naujo atrado šią temą.
Mažas provincijos miestelis Nebraskos valstijoje, kuriame plėtojasi filmo veiksmas, pavadintas „Falls City“, ir tai, žinoma, ne atsitiktinė detalė. Šį pavadinimą galima versti ir kaip „Krioklių miestas“, ir kaip „Nuopuolių miestas“.
Krioklių tema autorių nedomina, o štai žmogiškų nuopuolių ir smurto istorijų tikrai bus.
Iš Linkolno miesto į Falls City atvykęs dvidešimtmetis Brendonas Tina (jį vaidina aktorė Hilary Swank) iš tikrųjų pasirodys esąs romantiškos sielos mergina Tina Brendon. Jos begalinis optimizmas ir jautri romantiška siela nušviečia viską aplink kažkokia magiška šviesa, tačiau greitai šį spindesį pradės gesinti pragmatiška ir brutali realybė. Tikra tragedija pakvips tada, kai Brendonas pamils blondinę Laną Tisdel (akt. Chloë Sevigny) ir norės būti šalia mylimosios.
Laną iš pat pradžios sužavi tai, kad Brendonas visai nepanašus į jos aplinkos vaikinus – nevalyvus, grubius ir atvirai kvailus.
Žinoma, ilgai ylos maiše laikyti nepavyks, o kai tikroji tiesa išaiškės, prasidės smurto ir tragedijų virtinė. Ypač paaiškėjus apgaulei pasius buvęs Lenos vaikinas Džonas Loteris (akt. Peteris Sarsgaardas). Kad ji nurungė kitas bernas, Džonas dar gal ir būtų pakentęs, bet kad jį nukonkuravo kažkokia merga…
Kadangi filmo pagrindą sudaro tikra istorija, režisierė Kimberly Peirce ir Andy Bienenas atliko išsamų tragiškos istorijos tyrimą, prie kurio dirbo beveik penkerius metus. Pasinaudota ir archyviniais kadrais, ir 1998 metais sukurtu dokumentiniu filmu „The Brandon Teena Story“.
Ilgokai (beveik trejus metus) truko ir pagrindinio vaidmens atlikėjos paieška. Galiausiai buvo pasirinkta Hilary Swank, kuri iki tol dažniausiai vaidino serialuose. Rizika pasiteisino – aktorė taip įsijautė į siūlomas aplinkybes ir susitapatino su filmo veikėja, kad buvo apdovanota Oskaru.
Filmuoti Nebraskos mieste Falls City, kur plėtojosi realūs įvykiai nepavyko – tai lėmė biudžeto apribojimai, todėl filmas buvo susuktas Dalase Teksaso valstijoje. Operatorius Jimas Denault dažniausiai naudojo blankų ir dirbtinį apšvietimą – tokį sprendimą paveikė įvairūs stiliai, įskaitant klasikinį itališką neorealizmą ir Martino Scorsese‘s filmus, o garso takelį daugiausia sudarė kantri, bliuzo ir roko muzika.
Filmas susilaukė plataus rezonanso ir teigiamų vertinimų. Kai kas, žinoma, kritikavo, ypač tie žmonės, kurie buvo susiję su Brandonu realiame gyvenime: jie buvo nepatenkinti dėl to, kad ne visi įvykiai buvo tiksliai pavaizduoti.
Bet 2019-aisiais JAV Kongreso biblioteka įtraukė šį filmą į garbingą nacionalinių kūrinių sąrašą, kuriame puikuojasi „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingi“ filmai. (G.J.).
5. „Priscilla“ (2023)
Vokietija, 1959-ieji. Elviui buvo 24, Priscillai – 14. Keli vakarėliai, keli privatūs pokalbiai apie jausmus, planus Amerikoje pasibaigus karo tarnystei, kelios Placidylio tabletės ir kelios paros miego jas išgėrus. O toliau viskas išsirutuliojo savaime. 80-ajame Venecijos kino festivalyje režisierė Sofia Coppola pristatė biografinį filmą apie skandalingojo popmuzikos atlikėjo žmoną, į realybę grąžindama tuos, kuriems akis aptemdė pompastika ir šypsenos, matomos ankstesnėse istorijos ekranizacijose.
Nors pažinties kaltininkai yra patys jaunuoliai, jų santykius kaipmat kuruoti pradeda merginos šeima. Priscillą (vaid. Cailee Spaeny) susitelkti į mokslus kvietęs tėvas netrunka atslūgti, iš pažiūros – pavergtas Elvio (vaid. Jacob Elordi) iškalbos ar kariškio aprangos, o gal net minties, kad žymus dainininkas juk tikrai nerizikuotų karjera, jog išpildytų nepadorius troškimus su jauna mergina.
Netrunka persigalvoti ir motina, tarytum supratusi, kad aptariant dukros širdies reikalus su aplinkiniais garsi pavardė greta įsimylėjėlių amžiaus skirtumo nuskambėtų ne taip ir prastai. Konkrečios tėvų priežastys nėra svarbios, mat pats faktas, kad sprendimas, kaip klostysis poros ateitis, paliktas jiems, kloja pamatą Priscillos konformizmui ir sumažėjusiam pasitikėjimui savimi, o žiūrovui nepalieka abejonių dėl vaizduojamo laikmečio ir šiam būdingų tėvystės modelių.
Mergina neišsižada kuklumo net pagaliau pelniusi teisę maudytis šlovės spinduliuose drauge su Elviu. Jai lyg ir smagu bet kada dėvėti, valgyti ir veikti tai, ko geidžia širdis, tačiau Priscilla niekada neperžengia piktnaudžiavimo ribos – tarsi visa tai tebūtų malonūs, bet nuo santykių atsietini atributai. Staigus bendraklasių elgesio pokytis, pasklidus žiniai apie pažintį, sufleruoja, kad daugelis jų padarytų viską už progą apsilankyti dainininko namuose ar bent išvysti jį iš arčiau, kuo Priscilla pasinaudoja dienomis, kai tingisi savarankiškai atlikti namų darbus ar kontrolinius. Tačiau net visoms aplinkybėms diktuojant, kad likti šiuose santykiuose būtų išmintinga, kyla klausimas, ar to vis dar nori pati Priscilla.
Už gražių nuotraukų ir išėjimų viešumon susikibus rankomis slypi tamsesnė santykių pusė. Tarp visų privilegijų, kurias Priscillai suteikia bendravimas su Elviu, – galimybė išvysti, kas glūdi už jo kaukės. Kartais tai nuoširdus žmogus, žavintis savo jautrumu, pasižadėjimais niekada nepalikti ir gerų intencijų spinduliavimu. Kitais sykiais – nenuspėjamas žvėris, gebantis be precedento į mylimąją sviesti kėdę studijoje, liepti jai išsikraustyti ir labai sutrikdyti, kai pykčio protrūkius po kelių akimirkų veja gailūs atsiprašinėjimai. Režisierė nepateikia vienprasmio šių kontradikcijų motyvo, tad tenka interpretuoti užuominas – ar protą sujaukė vaistai, ar toksiškas vyriškumas, sutrikimų kombinacija. Vis tik Priscilla nerizikuoja saugumu, kad išsiaiškintų – ilgai besitaiksčiusi su nederamu elgesiu, suteikusi keliolika šansų, sulig 50-ąja filmo minute ji pirmą kartą paprieštarauja Elviui, šitaip tarytum pradėdama asmeninę kelionę, kurios metu susigrąžina pasitikėjimą savimi ir kaupia ryžtą ilgai šalin vytai idėjai – vienintelė išeitis – išsiskirti.
Stereotipiška ar nelabai, istorija paremta tikrais įvykiais ir padabinta dėmesiu aspektams, kurie kitų režisierių rankose prapultų neišplėtoti. Pastarųjų filmų apie Elvį varikliu buvo fone skambantys žymiausi atlikėjo kūriniai, tad S. Coppolos vengimą naudoti autorines dainas vertėtų vadinti pareiškimu. Gal kuris režisierius pajėgtų tokį pareiškimą atkartoti, gal irgi būtų galėjęs užsitikrinti, kad į kadrą patekusių rekvizitų spalvos neviršytų pastelinės ribos. Tačiau, kaip pastebėtina iš ankstesnių darbų, greičiausiai tik S. Coppola geba atskleisti tokius „žalius“ veikėjų, užmezgusių santykius, portretus; aplinkinius paversti kintamaisiais ir taip izoliuoti duetą nuo pašalinio triukšmo. Elvis ir Priscilla sulig kiekvienu dialogu tarytum bando suderinti savo charakterių savybių paketus, tačiau vis paaiškėja ta pati problematika – kažkuriam tektų leistis į kompromisus, bet griežtos priežasties, kodėl vienam, o ne kitam, nėra. (Rokas Jonas)
4. „PRARASTASIS MIESTAS Z“ (The Lost City of Z, 2016)
Prarastų civilizacijų beieškant
Gera žinia aktoriaus Roberto Pattinsono gerbėjoms – jų numylėtinį, bandantį nutolti nuo „Saulėlydžio“ sagoje suvaidinto vampyro amplua, galima pamatyti ir kitokiuose filmuose. Vienas jų – realiais įvykiais grįsta nuotykių drama „Prarastasis miestas Z“, sukurta pagal Davido Granno knygą „Prarastas miestas Z: Pasakojimas apie mirtiną apsėdimą Amazonėje“ (The Lost City of Z: A Tale of Deadly Obsession in the Amazon).
Panašu, kad populiarus aktorius komfortiškai jaučiasi XX a. pradžios atmosferoje, todėl neretai renkasi filmus, kuriuose atgyja būtent šis laikotarpis. Diktatorių fenomeno paslaptį bandančio įspėti filmo „Lyderio vaikystė“ (2015 m., rež. Brady Corbetas) veiksmas prasideda 1918-aisiais, kai I pasaulinio karo nugalėtojų atstovai rengiasi pasirašyti Versalio taikos sutartį. Smėlynų karščiu alsuojančioje biografinėje dramoje „Dykumos karalienė“ (2015 m., rež. Werneris Herzogas) pagrindinė herojė yra garsi britų archeologė Gertrudą Bel (akt. Nicole Kidman), Rytų kultūros tyrinėtojos profesiją sumaniai derinusi su šnipės misija, o beduino apdaru pasidabinęs Robertas Pattinsonas vaidino legendinį britų žvalgą Tomą Lawrence‘ą.
Nuotykių dramoje „Prarastasis miestas Z“ R. Pattinsonas suvaidino keliautoją Henrį Kostiną, kuris XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje lydėjo Karališkosios geografijos draugijos narį pulkininką Percy Fawcettą jo pavojingoje ekspedicijoje po neaprėpiamos Amazonės platybes. Pulkininkas tikėjo, kad jam lemta džiunglėse surasti žmonijos dar neatrastos inkų civilizacijos įrodymus.
Žmonėms nuo senų laikų ramybės neduoda troškimas sužinoti, kur yra paslaptinga šalis Eldoradas arba kokiose vandenynų gelmėse reikėtų ieškoti pasakiškos Atlantidos. Kol romantikai apie tokius žygdarbius tik svajoja, naujų teritorijų atradimo virusu užsikrėtę mokslininkai imasi darbo. Jie tyrinėja išlikusių rašytinių šaltinių užuominas ir mėgėjiškų žemėlapių fragmentus, kad patys galėtų pelnyti teisę vadintis žmonėmis, pramynusiais takus į anksčiau nežinomas teritorijas.
Panašus troškimas buvo užvaldęs britų kariškį ir keliautoją Percy Fawcettą (apie jį ne kartą pasakojo „National Geographic“): norėdamas pajudinti įstrigusią karinę karjerą jis leidžiasi į pavojingą ekspediciją Bolivijon, iš kurios sugrįžta su upės Rio Verde žemėlapiu. Ramybės jam ilgai neduoda džiunglėse išgirsta istorija apie paslaptingą miestą ir savo akimis pamatyti artefaktai, priklausantys senai civilizacijai.
1925-aisiais metais tyrinėtojo aistros užvaldytas pulkininkas su vyriausiu sūnumi išvyksta į trečiąją – lemtingą – ekspediciją. Paskutinį kartą juos matė 1925 m. gegužės 29 dieną Brazilijos Mato Groso apylinkėse.
Filmo autoriai nesivaiko sensacijų. Jie tik bando įsivaizduoti, su kokiais pavojais keliautojai buvo susidūrę. Bet klausimas – kas verčia žmones rizikuojant gyvybe pasmerkti save pražūčiai – lieka be atsako. (G.J.).
3. „PIANISTAS“ (The Pianist, 2002)
Lenkų režisieriaus Romano Polanskio gyvenime ligi šiol netrūksta netikėtų „siužeto posūkių“ ir dramatiškų išmėginimų. Pavojai jį lydėjo jau nuo vaikystės.
Romanas Polanskis gimė 1933 metais Paryžiuje. Bet 1936- aisiais šeima iš Prancūzijos grįžo į Lenkiją, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui visa šeima atsidūrė Krokuvos gete. Iš jo abu tėvai buvo išsiųsti į skirtingas koncentracijos stovyklas: tėvas – į Mauthauzeną Austrijoje, kur jis išliko iki karo pabaigos, o motina buvo nužudyta Aušvice. Pats Romanas, būdamas septynerių, gerų žmonių padedamas, pabėgo iš geto ilgai klajojo po Lenkijos kaimus, apsimesdamas katalikų vaiku, kuris ieško savo giminių.
Anksčiau ar vėliau šio režisieriaus filmografijoje turėjo atsirasti kūrinys, kuriame atsispindėtų jo ilgam į atmintį įsirėžusios atminties skeveldros.
Trimis “Oskarais” apdovanotame filme „Pianistas“ nemaža siužeto dalis plėtojasi Varšuvos gete. Čia matome nemažai šokiruojančių detalių, bet didžiausią psichologinį šoką sukelia visai ne tai, o centrinė figūra.
Dramatiško pasakojimo centre atsidūrė Vladislavas Špilmanas (Adrienas Brody) – garsus Lenkijos kompozitorius ir fortepijono virtuozas, daugelio populiarių šlagerių autorius. Jo grojama muzika skambėjo Lenkijos radijo bangomis tada, kai į taikius Varšuvos gyventojus pasipylė pirmieji nacių aviacijos sviediniai.
Atsidūręs gete, legendinis pianistas buvo tik visų šiurpių įvykių stebėtojas, absoliučiai pasyvus ir tarsi “atsiribojęs” nuo viso šito košmaro. Tokia atvirai “inteligentiška” pozicija labai kontrastuoja su tais aktyviais kaliniais, kurių pasiaukojimo dėka gete įvyko garsusis sukilimas, o pats Špilmanas, kaip iškiliausia asmenybė, gavo galimybę ištrūkti iš istorinės “mėsmalės”.
Visą likusį iki filmo pabaigos laiką pianistas stengėsi išlikti bet kokia kaina. Ir jam tai pavyksta gerų žmonių ir apvaizdos dėka. Prisitaikėliškumas tapo gyvenimo būdu. Pergalę švenčia ne Pasipriešinimo didvyris, o silpnavalis žmogus, anksčiau galėjęs pretenduoti tik į paniekinančią niekšo ir išdaviko pravardę. Bet argi mirties akivaizdoje visi gali būti didvyriai?
Filmas ragina susimąstyti ir apie tai, kad toli gražu ne visi naciai buvo išprotėjusio fiurerio idėjų fanatikai. Lemiamą vaidmenį karo pabaigos laukiančio Špilmano gyvenime suvaidino „geras vokietis“ – inteligentiškas vermachto kapitonas Vilmas Hosenfeldas (Thomas Kretschmannas), aptikęs jį Varšuvos griuvėsiuose ir padėjęs išlikti. Deja, tuo pačiu atsilyginti savo išgelbėtojui jau pasibaigus karui Špilmanas nesuspėjo.
Filmas sukurtas pagal Vladislavo Špilmano prisiminimų knygą. Pats legendinis pianistas filmo premjeros nebesulaukė – mirė kiek anksčiau būdamas 88-erių. (G.J.)
2. „12 metų vergovės“ (12 years a Slave, 2014)
Styvo Makvyno filmas 2014-aisiais nominuotas devyniems “Oskarams”, gavo tris iš jų, tame tarpe ir kaip geriausias 2013-ųjų filmas. Juota skirta tiems, kurie nori paragauti psichologiškai stipraus kino su tobula aktorių vaidyba, nepriekaištingu scenarijumi bei nemažiau gražiai perteiktais to meto vaizdais ir idealiai filmui tinkančiu garso takeliu.
Filmo pradžia, iš pirmo žvilgsnio, gali priminti kažkokį tai neaiškų trumpų epizodų kratinį, kuris nežada nieko gero. Trumpi epizodai trunkantys vos kelias sekundes iš tiesų savyje turi kiek daugiau nei mūsų akys mato iš karto. Pradžia, tarsi filmo pavadinimo pratęsimas ir papildymas, kuriuo aiškiai pasakoma, apie ką ši istorinė bei biografinė drama pasakos. Kad tik pradėję žiūrėti filmą nepamanytumėt kad teks sukti galvą ir bandyti sujungti atskirus įvykius, kad teks įtemptai gilintis į detales, galiu Jus nuraminti – to nebus. Režisierius kur kas daugiau dėmesio skiria kiekvieno veikėjo vidiniams išgyvenimams bei charakteriams atskleisti. Taip pat nepamiršdamas svarbiausios, šio filmo misijos – parodyti to meto realijas be pagražinimų.
Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindiniam herojui – Solomonui, kadangi šiame filme pasakojama jo istorija, o gal tiksliau reikėtų sakyti jo didžioji gyvenimo tragedija. Solomonas Norkutas XIX a. gyvenęs laisvas pilietis, talentingas smuikininkas turėjęs ramų, šeimyninį gyvenimą su žmona, sūnumi ir dukra Niujorko valstijoje, Saratogos miestelyje. Kol vieną dieną negavo netikėto pasiūlymo dirbti su keliaujančia cirko trupe, kuri iš tiesų tebuvo priedanga. Jis vieną rytą atsibunda kažkokiame rūsy, surakintas grandinėmis, nors jo paskutinis prisiminimas greičiausiai yra smagus vakaras su tais pačiais dviem vyrais, kurie jį pakvietė į cirko trupę, o po to kaip jau supratote pardavė vergijon.
Po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Nortonoas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais ūkyje. Scenos Epso ūkyje sudaro didžiąją ir svarbiausią filmo dalį, per jas režisieriui geriausiai pavyksta perteikti tikrą vergo ir jo šeimininko santykį, tikrą ir nepagražintą vergų dalią anuomet. Negana to, vaidybinė komanda tiesiog tobulai perteikia patiriamas kančias bei išgyvenimus, kad akimirkomis gali pasijusti, tarsi pats tai išgyventum arba tai vyktų ne prieš šimtus metų, bet šiomis dienomis. Ypatingą ir turbūt didžiausią įspūdį palieka filmo antroje pusėje rodoma bausmės scena.
Bene septynias minutes trunkantis įtampos pripildytas kadras, kuriame Solomonas, vergvaldys Epsas, vergė Pecė, Epso žmona suvaidina nė vieno abejingo nepalikusią sceną. Šį kadrą lydi daug įtampos, netgi savotiškos baimės, dėl Epso numylėtosios vergės Pecės likimo bei kitų veikėjų. Scenoje persipina įvairūs jausmai: žiaurumas ir kančia, absurdiškumas ir bejėgiškumas, sielvartas dėl kito ir neišmatuojama neteisybė. Tačiau šią sceną žiūrėti nepakeliamai sunku, bet tuo pat metu ir negali sustoti žiūrėjus, kad suvoktum istorijos tikrumą ir autentiškumą bei nors maža dalele išgyventum, ką išgyveno prieš šimtmečius gyvenę žmonės, kad pervertintumėm, tai ką turim šiandien ir ko pasiekėm per tuos ilgus metus. Apskritai visas filmas kelia daug probleminių klausimų, kurie aktualūs ir nūdienoj.
1. „INTERESŲ ZONA“ (The Zone of Interest, 2023)
Šis režisieriaus Jonathano Glazerio filmas pernai Kanuose buvo apdovanotas Grand Prix ir buvo linksniuojamas poroje su prancūzų režisierės Justine‘s Triet „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall). Mat abejuose filmuose labai efektingai pagrindinius vaidmenis suvaidino vokiečių aktorė Sandra Hüller.
„Kryčio anatomija“ Europos kino akademijos ceremonijoje pelnė net penkis prizus.
Tai, žinoma, nereiškia, kad „Kryčio anatomija“ yra penkis kartus geresnis filmas, negu „Interesų zona“ (nominuota penkiems Europos kino apdovanojimams, bet nelaimėjusi nė vieno). Tiesiog tai du visiškai skirtingi filmai, turintys vienintelį bendrą vardiklį – nuostabiąją Sandrą Hüller.
„Kryčio anatomijoje“ ji vaidina sėkmingą vokiečių rašytoją, kaltinamą nužudžiusi vyrą, kuris paslaptingomis aplinkybėmis žuvo iškritęs iš kalnų kotedžo. O „Interesų zonoje“ Sandrą Hüller persikūnijo į vieno didžiausių XX a. nusikaltėlio žmoną. Ji vaidina odiozinės trečiojo reicho asmenybės Rudolfo Hösso žmoną Hedvigą tuo metu, kai jos vyras (jį suvaidino Christianas Friedelis) buvo laikomas ištikimiausiu fiurerio bendražygiu ir buvo Aušvico komendantas.
Jiedu su vaikais gyvena naujutėliuose namuose visai šalia koncentracijos stovyklos tvoros. Artima mirties fabriko kaimynystė šeimai nekelia jokio diskomforto, atvirkščiai, pora labiau susirūpinusi savo ateities gyvenimo perspektyvomis ir atkakliai kuria svajonių pasaulį sau ir savo vaikams. Hedviga puoselėja pavyzdinį arijų sodą (krematorijaus krosnyje sudegintų žmonių pelenai naudojami kaip trąša!) ir stengiasi atitikti trečiojo reicho moters idealą (Kinder, Küche, Kirche – vok. „vaikai, virtuvė, bažnyčia“), o Rudolfas susirūpinęs vien karjera ir stengiasi savo darbe nepadaryti klaidų, dėl kurių galėtų būti perkeltas iš šio žemiško rojaus kitur (pavyzdžiui, į Rytų frontą).
„Interesų zoną“ viena pirmųjų Kanų kino festivalyje pamačiusi kritikė Aistė Račaitytė šviežius festivalio įspūdžius aprašė taip: „Filmas seka Michaelio Haneke’s „Balto kaspino“ pėdomis ir kamerą nukreipia ne į blogio aukas, o jo vykdytojus, iš pažiūros gyvenančius niekuo neypatingą gyvenimą kitoje mirties stovyklos sienos pusėje… Siaubas filme kuriamas itin tiksliai pasirinkta kino kalba, kuri priartina šį filmą prie šedevro. Iš tradicinio kinematografiškumo apdaro išrengtas vaizdas toks nepakeliamai plikas ir realistiškas, kad, rodos, leidžia užuosti naujai pastatytų namų dažų kvapą, sumišusį su degančių kūnų tvaiku, girdėti sienomis nuaidinčius klyksmus ir krosnių degimą. Garsinis fonas toks stiprus, kad nuo pirmų filmo sekundžių gerklėje stringa gumulas, o įsitempę veido raumenys tokie lieka iki pat pabaigos.
Reikėtų vardinti visą didelę filmo dailininkų, specialiųjų efektų ir garso kūrėjų komandą, kuri kartu su operatoriumi Lukaszu Zalu, kompozitore Mica Levi ir Glazeriu sukūrė kažką, kas, spėčiau, labiausiai priartėja prie hiperrealistiško blogio banalumo portreto“.
„Interesų zoną“ trečiajame reiche buvo vadinamos koncentracijos stovyklos. O pats žydų masinis naikinimas – „galutiniu sprendimu“.
Beje, Martino Amiso knygoje, pagal kurią parašytas „Interesų zonos“ scenarijus, pagrindiniai veikėjai yra nuasmeninti, bet būtent režisierius jiems suteikė realius pavidalus. Bet pačios mirties stovyklos pasaulis perteikiamas ne tiesioginiais vaizdais (kiek jau jų buvo nesuskaičiuojamoje daugybėje filmų!), o per garsų takelį – šunų lojimą, isteriškas prižiūrėtojų komandas, šūvius, siaubingus aukų riksmus. Kai jie filmui įpusėjus tampa įprastu fonu, garso takelyje pasigirsta dramatiški britų kompozitoriaus Mikos Levio dramatiškos muzikos akordai.
Iš viso to susidėlioja šiurpi ir kontrastinga filmo atmosfera, leidžianti ne tik išgyventi pasakojamą istoriją, bet ir pajusti ją, kaip sakoma, savo kailiu. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Gintarė Visockytė, Rokas Jonas
