Kai pasineriame į fantastikos sritį ir tyrinėjame žmogaus būklę pasaulyje, kurį vis labiau formuoja technologijos, „Juodojo veidrodžio“ serialo koncepcija peržengia originalaus serialo ribas. Mąstyti verčiančių pasakojimų, distopinių temų ir technologijų pažangos poveikio visuomenei sintezė sužavėjo žiūrovus, paskatindama diskusijas apie galimybę esamas serijas perkurti į pilnametražius filmus kaip „Juodojo veidrodžio“ visatos dalį. Na, o kol diskusijos verda, norime pristatyti jums 10 filmų, kurie jau sukurti ir turi tokių teminių elementų ir pasakojimo gilumo, kad galėtų sklandžiai persikūnyti į „Juodojo veidrodžio“ serialą.
Prieš pradedant gilintis į konkrečius filmus, būtina išsiaiškinti pagrindinius „Juodojo veidrodžio“ serijos ir jos tematikos pagrindus. Charlie Brookerio sukurtas serialas „Juodasis veidrodis“ tarnauja kaip platforma tamsesniems technologijų aspektams, jų poveikiui žmogaus elgesiui, visuomenei ir moralinėms dilemoms, kylančioms dėl jų įtakos, tyrinėti. Seriale nagrinėjami įvairūs spekuliatyvūs scenarijai, dažnai vaizduojantys netolimos ateities pasaulį, kuriame technologinė pažanga susikerta su sudėtinga žmogaus prigimtimi, todėl sukuriami susimąstyti verčiantys ir dažnai nerimą keliantys pasakojimai.
Svarstant filmus, kurie galėtų būti „Juodojo veidrodžio“ serijos dalis, labai svarbu nustatyti konkrečius kriterijus, kurie atitiktų originalios laidos teminę esmę. Šie kriterijai apima, be kita ko, žmogaus ir technologijų sąsajos tyrinėjimą, technologinės pažangos etines pasekmes, technologinės priklausomybės visuomenines pasekmes ir psichologinį naujų technologijų poveikį individams ir bendruomenėms. Be to, atrinkti filmai turėtų pasižymėti pasakojimo gilumu, kuris leistų toliau tyrinėti ir plėsti „Juodojo veidrodžio“ visatą. Taigi, susipažinkite su dešimtuku būtent tokių filmų.
10. „Po Jang“ (After Yang, 2021)
Kogonada padarė nemenką ažiotažą su savo debiutiniu pilnametražiu filmu „Kolumbas“. Kritikai dievino santūrią dramą, net jei paprastesni žiūrovai jautėsi sutrikę dėl didelių statymų trūkumo. Kogonados antrasis darbas „Po Jang“ sukurtas pagal panašų šabloną.
Šiuo metu pasaulis masiškai išgyvena sielvartą. Tai tiesioginis sielvartas dėl mirties, su kuria žmonės susidūrė per pastaruosius dvejus metus, taip pat sielvartas dėl gyvenimo būdo, kuris pasikeitė, galbūt visiems laikams, ir dėl visuomenės susiskaldymo, kurį išryškino pandemija. Kogonada („Po Jang“) sukūrė filmą, kuriame praradimas ir sielvartas jaučiami progresyviai ir kartu pažįstamai. Jo sukurta Aleksandro Veinšteino apsakymo „Atsisveikinimas su Jangu“ adaptacija vyksta ateityje, kurioje egzistuoja šiandien neegzistuojančios technologijos, ir vis dėlto tai yra vienas aktualiausių kada nors matytų mokslinės fantastikos filmų. Tiek daug ateities vizijų atrodo tolimos, tačiau „Po Jang“ pataikauja tuo, kad jo centre – ryšys ir patirtis, su kuria visi galime būti susiję. Tai galinga, jaudinanti drama apie tai, ką reiškia būti gyvam.
Filme, kuomet sugenda jaunos dukters mylimas kompanionas androidas, vardu Jang, Džeikas ieško būdo, kaip jį pataisyti. Šiame procese Džeikas atranda gyvenimą, kuris prabėgo prieš jį, kai jis vėl užmezga ryšį su žmona ir dukra.
Didžioji dalis „Po Jang“ atrodo tarsi sapnas. Tai, kaip Jang prisiminimų vaizdai, skambant nuostabiai ASKA ir Ryuichi Sakamoto muzikai, pereina vienas į kitą. Tai – pasaulio, kuris nėra mūsų, bet ir ne per daug nutolęs, vizija, įprasta svajonių peizažų fone. Kogonados filmas nuolat užduoda neįtikėtinai gilius klausimus, kurių kulminacija – retrospektyvinė scena, kurioje Kyra ir Yangas kalbasi apie tai, kas bus toliau. Jang nebuvo užprogramuotas tikėti niekuo, jis net sako: „Nėra kažko be nieko“. Ar gyvenimas yra kažkas, po kurio seka niekas? Tačiau atrodo, kad jis keičiasi net ir šioje scenoje, pavartodamas citatą, kuri priskiriama Lao Tzu: „Tai, ką vikšras vadina pabaiga, likęs pasaulis vadina drugeliu“. Jo egzistencijos vizijos keičiasi ir auga, tolsta nuo tikslių jo kodavimo detalių ir pereina prie žmogiškumo netikslumo, garuoja kaip gera arbata. Mes visi esame.
Tai lėta, rami drama, kurioje greta vertingos istorijos vaidina puikūs aktoriai. Atsižvelgiant į filmo tempą, jis neišvengiamai sukels nuomonių skirtumų, tačiau tokio tipo filmams tikrai yra auditorija. Pavyzdžiui, „mažiau yra daugiau“ siužeto gerbėjai turėtų jaustis kaip namie. Akivaizdu, kad jūsų pagreitis gali skirtis, todėl nepamirškite savęs paklausti, ar tai jums tinkamas filmas.
9. „Nesijaudink, brangioji“ (Don’t Worry Darling, 2022)
Aktorei Olivijai Wilde šlovės tikrai netrūksta. Jos vaidmenų kine skaičius jau perkopė šešto dešimtuko slenkstį (nuo sausio 20-osios ją pamatysime žvaigždžių kompanijoje filme „Babilonas“), o įtakingas tinklapis ją tituluoja „modernia renesanso epochos moterimi“.
Bet, matyt, vien aktorinės sėkmės per maža, tad retsykiais ji išbando jėgas režisūroje. Seksualus psichologinis trileris „Nesijaudink, brangioji“ yra jos antrasis savarankiškai sukurtas pilnametražis filmas, apdovanotas Venecijos kino festivalyje.
Sutuoktinių pora Alisa ir Džekas Čeimbersai (juos suvaidino Florence Pugh ir Harry Stylesas) persikelia į naujojo darbdavio dykumoje įkurtą uždarą kompanijos miestelį Kalifornijoje.
Iš pirmo žvilgsnio, uždaras miestelis – tikra idilė, kur viskas skirta darbuotojų ir jų antrų pusių patogumui. Kol vyrai dirba prie itin įslaptintų projektų, jų žmonos laiką leidžia vien savo malonumui, apsuptos visos įmanomos prabangos. Viskas čia primena nuotraukas iš madingų gyvenimo būdo žurnalų: drabužiai, automobiliai ir būstų dizainai.
O miestelio gyventojų vakarai ir naktys skirtos aktyviam poilsiui bei seksualiniam atsipalaidavimui. Žodžiu, tikra išsvajota utopija, kažkada išpranašauto „Saulės miesto“ supermoderni reinkarnacija.
Už šį žemišką rojų primenantį gyvenimą reikalaujama tik vieno – nesigilinti į smulkmenas ir nieko neklausinėti. Tokią tvarką čia įsteigė valdžios vadžias tvirtai savo rankose laikantis charizmatiškas kompanijos vadovas Frenkas (akt. Chrisas Pine‘as).
Anksčiau ar vėliau klausimų turėjo kilti. Visų pirma, ką reiškia slapti „progresyvių medžiagų plėtros“ eksperimentai, sudarantys čia dirbančių vyrų veiklos esmę?
Tokius klausimus jau ir anksčiau kėlė miestelyje seniau gyvenantys žmonės. Nenuostabu, kad jie ima kelti nerimą ir Alisai. Pamažu už idealaus gyvenimo fasado ima ryškėti keisti, bauginantys ir grėsmingi tikrosios realybės kontūrai.
Filmo veiksmas plėtojasi šeštajame XX a. dešimtmetyje, bet akivaizdu, kad problematiką autoriai projektuoja į mūsų laikus. Apie tai liudija ir į pagrindinį veiksmą vis įterpiami veikėjų „alternatyvaus gyvenimo“ dabartyje vaizdai.
Filmas susilaukė triukšmingo rezonanso dar gerokai prieš premjerą. Net Katie Silberman scenarijus buvo atsidūręs vadinamajame „Juodajame sąraše“ drauge su keliais kitais drąsiais tekstais, kurių niekas nenorėjo imtis.
Kai projektu susidomėjo Olivia Wilde, reikalai pajudėjo. Rezultatas tikrai įspūdingas. Dauguma komponentų patyrusia ranka dėliojami į įsimenamą kompoziciją. Čia išsiskiria ir pats siužetas, ir geras ritmas, ir svaiginantys kameros (operatorius Matthew Libatique‘as) piruetai, ir hičkokiškas saspensas (Alisos bėgimas per dykumą susišaukia su klasikiniu „Į šiaurę per šiaurės vakarus“), ir saikingi specialieji efektai (kaipgi be jų?), beveik privalomas šiais laikais feministinis diskursas (moterų emancipacija ir vyrų dominavimo tema).
Matyt, dabar tampa madinga daryti taip, kad būtų „viskas iškart ir visur“.
O kas dėl filme akcentuojamos, deja, dar niekaip neišnaikinamos lyčių nelygybės, tai paminėkime vieną aplinkybę. Kalbama, kad Džeką suvaidinusiam dainininkui Harry Stylesui sumokėtas honoraras buvo tris kartus didesnis už pagrindinio vaidmens atlikėjos Florence Pugh… (Gediminas Jankauskas)
8. „Mėnulis“ (Moon, 2009)
Kosmoso erdvė yra ta aplinka, kur labiausiai išryškėja žmogaus charakteris, psichologinė sveikata ir sugebėjimai adaptuotis ekstremaliose sąlygose. Keletas pastaruoju metu sukurtų kosminės tematikos filmų kaip tik šį fenomeną ir nagrinėja. Septyniais Oskarais apdovanota „Gravitacija“ (2013, rež. Alfonso Cuarónas) tuoj po premjeros buvo praminta kinematografine metafora, puikiai perteikiančia erdvėje pasimetusio ir nuo kitų izoliuoto žmogaus savijautą.
Panašu, kad „Gravitacija“ atvėrė fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas. Panašų kontekstą plėtojo ir Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014), kosminius pavojus susiejęs su apokaliptiniu netolimos ateities peizažu, kai dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė bus taip nustekenta, kad žmonių lauks siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Nepaisant gana pesimistinio fono, filme visgi skamba gana optimistiškas teiginys: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“.
Vadinasi, gelbėtis turime patys. Apie tai bylojo režisieriaus Ridley Scotto fantastinis filmas „Marsietis“ (Marsietis, 2015). Po kosminės tematikos „Prometėjaus“ (2012) režisierius ekranizavo garsią Andy Weiro knygą „Marsietis“, kurią galime paskaityti ir lietuviškai. Kurdamas „Marsietį“ režisierius bendradarbiavo su NASA, todėl filme gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties. Įspūdingo pasakojimo centre atsidūrė ambicingą NASA misiją Marse, kurią nutraukia galinga kosminė audra, todėl astronautų įgula nedelsiant evakuojama į Žemę. Deja nuo įgulos atsiskyręs astronautas Markas Votnis (Mattas Damonas) pasilieka Raudonojoje planetoje, o ekspedicijos vadovams tenka pranešti liūdną žinią, kad Votnis žuvo. Bet vyrukas liko gyvas ir net prisitaikė prie atšiaurių klimato sąlygų, belaukdamas, kol kolegos skrupulingai realizavo jo gelbėjimo operaciją (ji vaizduojama laikantis tradicinių amerikietiško kino kanonų). Sakoma, kad dabar NASA rekomenduoja visiems astronautams Andy Weiro knygą kaip išlikimo vadovėlį.
Nors „Marsietyje“ yra daug personažų, svarbiausi filmo įvykiai koncentruojami į kosminio vienišiaus išlikimo odisėją. Panašiu monofilmu galima vadinti ir dar vieną fantastinę dramą „Mėnulis“ (Moon, 2009), kurią realizavo garsaus roko dainininko Davido Bowie sūnus Duncanas Jonesas.
Filmas neišvengiamai gimdo asociacijas su Stanley Kubricko šedevru „2001-ųjų kosminė odisėja“: joje svarbiausias konfliktas vyko tarp astronauto ir kosminį skrydį valdančio kompiuterio, kurio dirbtinis intelektas tapo nebevaldomas.
Duncano Joneso „Mėnulyje“ vienišas astronautas Semas Belas (Samas Rockwellas) jau trečius metus vykdo korporacijos Lunar Industries misiją ir darbuojasi ekspedicijoje Mėnulyje, kur gaminama švari energija Žemei. Jis skaičiuoja paskutines dvi savaites, kai galės grįžti atgal, apkabinti mylimą žmoną ir pabučiuoti dukrelę. Artimiausiu astronauto draugu visos jo misijos metu buvo kalbantis ir kosminės bazės kompiuterinę sistemą kontroliuojantis robotas Gertis, kalbantis švelniu Kevino Spacey balsu. Artėjant suplanuotam skrydžiui namo, Semą ima kamuoti alinantys galvos skausmai bei haliucinacijos. Vieno tokio migrenos priepuolio metu jis padaro avariją. Sąmonę atgavusį ir iš miego prabudusį astronautą apstulbina netikėtas susitikimas su jaunesniuoju Semu Belu.
Šioje vietoje prasideda asociacijos su Andrejaus Tarkovskio kino šedevru „Soliaris“ (1972), vėliau atsiras „Bėgančio skustuvų ašmenimis“ ir net „Matricos“ motyvai. Kitaip turbūt ir negalėjo būti. Komentuodamas savo debiutinį „Mėnulį“ režisierius pasakojo, kaip tėvo pamokytas vakarais skaitydavo fantastinius George‘o Orwello, Philipo K. Dicko ir Jameso Ballardo romanus.
Sėkmingai „Mėnuliu“ pradėjęs kinematografinę karjerą Duncanas Jones ir toliau lieka ištikimas fantastinei tematikai: trileryje „Išeities kodas“ (Source Code, 2011) persipina trys vis dažniau kine pasitaikančios temos – tarptautinis terorizmas, kelionės laike ir žmonių persikūnijimas, filme „Nebylys“ (Mute, 2018) kriminalinis veiksmas plėtojasi 2052-aisiais futuristiniame Berlyne, o dabar kuriamas filmas Rogue Trooper bus komikso ekranizacija ir pasakos apie ateities pasaulio genetiškai modifikuotus superkarius. (Gediminas Jankauskas)
7. „NERVE: drąsos žaidimas“ (Nerve, 2016)
„NERVE: drąsos žaidimas“ labai primena vidurinę mokyklą: visą smagumą patiria sportininkai ir gražuoliai, o galiausiai juos iš bėdų ištraukia į mokyklą iškilmingai neįtraukti moksliukai. Čia minimas moksliukas yra Tomis (akt. Miles Heizer), kompiuterių specialistas, kuris serga už pagrindinę merginą Vee Delmoniko (akt. Emma Roberts). Vee yra šviesiaplaukė, graži ir ką tik priimta į „CalArts“ institutą. Nėra jokių galimybių, kad ji atsidurs Tomio glėbyje. Vis dėlto Tomis gelbsti ją, kai Vee įsitraukia į grėsmingą išmaniųjų telefonų žaidimą, kurio internetinio ringo vadovas įtartinai panašus į Stepheną Hawkingą.
Trumpa filmo istorija atskleidžia, kad jis pradėtas kurti kaip populiarus Jeanne Ryan romanas jaunimui. „Nerve“ pogrindiniame žaidime yra du režimai: žaidėjo ir stebėtojo. Žaidėjams stebėtojai duoda „drąsas“. Žaidėjui ir kitiems stebėtojams įvykdžius drąsos užduotis, kurias fiksuoja žaidėjas ir kiti stebėtojai, į žaidėjo sąskaitą iš karto pervedami pinigai. Kuo pavojingesnė drąsa, tuo daugiau pinigų galima uždirbti. Jei žaidėjui nepavyksta arba jis išsisuka nuo drąsos, jo žaidimas baigiasi ir jis praranda visus pinigus. Jei žaidėjas išprotėja ir į šį reikalą įtraukia teisėsaugos institucijas, gatvės patarlė „įskundėjas gauna dūrį“ gana grubiai įrodo, kad tai – nepadoru.
„NERVE: drąsos žaidimas“ – pamokantis pasakojimas apie šlovės troškimo per socialinę žiniasklaidą pavojus, tačiau filmas nesileidžia į per tamsias gelmes, todėl filmą žiūrėti daug lengviau nei daugelį kitų mokslinės fantastikos juostų. Jis pasirenka paviršutinišką lygmenį, ir tikrai turi savo malonų žavesį.
Filmas veiksmingiausias, kai vaizduoja paauglių visatos dinamiką. Scenarijaus autorė Jessica Sharzer suteikia aktoriams pakankamai erdvės, kad jie galėtų išryškinti ir įkūnyti savo standartinius paauglių filmų personažus, ir lengva susitapatinti su bet kuriuo tipu, kuriuo buvote vidurinėje mokykloje. Pagrindinių veikėjų tarpusavio santykiai yra tikroviški. Pavyzdžiui, Vee pradeda žaisti „Nerve“ kaip priemonę pabėgti nuo populiaresnės draugės Sidnės (akt. Emily Meade, čia labai gera) šešėlio. Jų santykiai sudėtingi, ir filmui reikia laiko jiems ištirti. Kaip ir dauguma paauglių, Vee ir Sidnė nori būti populiarios, o šiuolaikiniame pasaulyje tai reiškia, kad jos turi būti populiarios internete.
Atmetus beprotiškus triukus (arba kitaip – drąsas), kamerai patinka Roberts ir Franco, tarp kurių tiek vienų, tiek kartu yra didžiulė chemija. Galiausiai Tomis, kai reikalai pasidaro neaiškūs, gali tapti potencialiu Vee gelbėtoju. Na, nes taip gaunamos trokštamos merginos… Jis susilaiko nuo dalyvavimo žaidime dėl to, nes žino, jog žaidimas iš interneto paima visą informaciją apie žaidėjus ir panaudoja ją nedoriems tikslams. Tai, filmas, kuris yra maloni pramoga su tikrai geromis nuorodomis kas vyksta interneto pasaulyje ir kiek daugelis iš mūsų nežinome.
6. „Nepaleisk manęs“ (Never Let Me Go, 2010)
Šis režisieriaus Marko Romaneko filmas sukurtas pagal japonų rašytojo Kazuo Ishiguro romaną. Pagal vieną jo knygą 1993-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo sukurtas puikus filmas „Dienos pėdsakais“ (The Remains of the Day, rež. Jamesas Ivory), kuriame pagrindinius vaidmenis vaidino Anthony Hopkinsas ir Emma Thompson. Vertindami šią knygą britų literatūros kritikai sakė, kad japonui pavyko parašyti geriausią XX a. britų romaną.
2017 m. rašytojui buvo įtekta Nobelio premija, kurio formuluotėje pabrėžiama, kad rašytojo „didžiulės emocinės galios romanuose atskleidžiama praraja tarp pasaulio ir mūsų iliuzinio jo suvokimo“.
Kazuo Ishiguro knygą „Nepaleisk manęs“ įtakingas žurnalas „TIME“ įtraukė į šimto geriausių visų laikų britų romanų sąrašą.
Filmas pasakoja nuostabią meilės istoriją, kurioje, kaip geriausiuose britų romanuose, didelę reikšmę turi ilgai slepiama tikroji tiesa. Pagrindinių herojų tamprūs tarpusavio ryšiai užsimezgė dar vaikystėje, kai Ketė, Rūta ir Tomis augo Charleso Dickenso internatus primenančioje įstaigoje – privačioje Hevišemo mokykloje. Čia vyrauja griežtos taisyklės, auklėtiniai izoliuojami nuo giminaičių, bet negali skųstis gera priežiūra: čia rūpinamasi ir vaikų sveikata, ir jų dvasiniu tobulėjimu – skatinama bet kokia jų kūrybinė veikla. Geriausi vaikų darbai net išvežami demonstruoti į kažkokią Galeriją. Kokiu tikslu – ilgai lieka neaišku.
Ketė yra kukli ir romantiška paauglė, Rūta – visiška jos priešingybė – ekstravertė ir lyderė. O Tomis, nemokantis kontroliuoti savo emocijų, šiame trikampyje gana ilgai atrodo kaip „silpnoji grandis“.
Veiksmas plėtojasi šiuolaikinėje Anglijoje, bet ne tikroje, o alternatyvioje, kurioje žmonių klonavimas tapo įprastu reiškiniu. Trys pagrindiniai Hevišemo mokyklos auklėtiniai anksti supranta baisią paslaptį: kai jie taps pilnamečiais, jų laukia organų donorų dalia. Baigusieji mokyklą perkeliami į užmiesčio kotedžą, kuriame po truputį susipažįsta su pasauliu, nuo kurio daug metų buvo izoliuoti, o tai gerokai pakoreguoja jų vaikystėje susiformavusius tarpusavio santykius.
Organų donorystė – ne tokia jau reta tema šiuolaikiniame kine. Dažniausiai ji eksploatuojama fantastiniuose siužetuose. Ryškus pavyzdys – filmas „Sala“ (The Island, 2005 m., rež. Michaelas Bay’us), kuriame XXI a. viduryje specialiame rezervate laikomi žmonės, laukiantys, kada jų organų prireiks “aukštesnės rasės” šeimininkams.
„Saloje“ veiksmas plėtojamas akivaizdžiai futuristinėje aplinkoje. Filme „Nepaleisk manęs“ jokių futuristinės ateities ženklų nėra. Autoriai nekvaršina savo ir žiūrovų galvų samprotavimais apie klonavimo tokiems tikslams amoralumą. Pagrindinis dėmesys nukreipiamas į savo pasmerktumą suvokiančių žmonių emocijas. Labiausiai šia prasme trijulėje išsiskiria suaugusią Rūtą vaidinanti Keira Knightley.
Dar vienas filmo privalumas kyla iš ankstesnio Marko Romaneko amato – prieš tapdamas kino režisieriumi, jis kūrė muzikinius klipus Madonnai, Michaelui Jacksonui, Davidui Bowie ir kitoms estrados žvaigždėms. Todėl daug dėmesio filme „Nepaleisk manęs“ skiriama vaizdo klipams būdingam vizualumui, kuris neretai kompensuoja ir aktorių statiką, ir paties siužeto dramaturgijos spragas. (Gediminas Jankauskas)
5. „Pradink“ (Get Out, 2017)
Nepaisant to, kad šis filmas priskiriamas siaubo filmų kategorijai, jame netrūksta juodojo humoro, kuris ypač šaiposi iš rasizmo ir atrodo itin komiškai. Toks dviejų skirtingų žanrų persipinimas neleis nuobodžiauti žiūrovui.
Dažnai nutinka taip, kad filmas išgarsėja dar prieš jam pasirodant ekranuose. Tokiais atvejais išpopuliarintiems filmams būna sunkiau palikti gerą nuomonę po filmo, nes kiekvienas nuėjęs į filmą jau turi susidaręs nuomonę ir tikisi, kad ji bus patvirtina. Neretai po tokių filmų lydi nusivylimas, tačiau šis filmas nepriklauso šiam sąrašui ir turi būti pamatytas kiekvieno save gerbiančio kinomano.
Laikui bėgant ir Barakui Obamai pasitraukus iš valdžios, Donaldas Trumpas parodė savo galią, o Jordan Peele taip pat įsitraukė į istoriškai svarbų momentą. ,,Get Out“ buvo išleistas tapačią dieną, kai naujasis prezidentas tam tikras žiniasklaidos medijas pažymėjo kaip ,,žmonių priešais“. Plačiai paplitę nuogąstavimai dėl naujosios Amerikos valdžios padėjo išgarsėti filmui, nes visi žmonės aktyviai domėjosi įvykiais. ,,Pradink“ tapo žiūrimiausiu ir populiariausiu filmu visoje šalyje per savo pirmąją atsidarymo savaitę ir vis dar turi kur sužibėti.
Jei manėte, kad Jordan Peele šiuo filmu sieks susilaukti jūsų juoko ar išgąsdinti pigiais ir nuvalkiotais siaubo triukais, jūs labai klystate. Kuriant filmo scenarijų pagrindinė taisyklė buvo sukurti kažką naujo ir išsiskirti iš vis labiau panašėjančių siaubo filmų. Ir jam pavyko tai įgyvendinti, nes režisieriui buvo svarbi kiekviena filmo detalė ir jis žinojo, ką nori pasakyti šiuo kruopščiai apgalvotu filmu. Charakteriams filme sudaryti buvo skirtas didelis dėmesys, jie dažnai vaizduojami stambiu planu ir pasirenkant aktorius nebuvo padaryta klaidų. Garso efektai taip pat atrinkti skrupulingai, o vietos, kuriose jų nėra tik dar labiau kelia įtampą, kuri filme laikosi iki pat pabaigos.
,,Pradink“ pasakoja istoriją apie juodaodį vaikiną, vardu Krisas (akt. Daniel Kaluuya), kuris užsiima fotografija. Krisas draugauja su baltaode mergina Rouz (akt. Allison Williams). Kartu pora jau penkis mėnesius tad mergina nusprendžia vaikiną supažindinti su savo tėvais, kurie pasak jos, nežino, kad Krisas yra juodaodis. Rouz ramina savo vaikiną juokaudama, kad jei jos tėtis turėtų šansą, tai ir trečią kartą balsuotų už Baraką Obamą.
Filmo siužetui persikėlus į Rouz tėvų namus veiksmas pradeda kaisti. Merginos tėvams namuose ir lauke darbus atlieka juodaodžiai. Su Krisu stengiamasi bendrauti maloniai, gal net per daug. Vaikinui greitai kyla įtarimų dėl merginos šeimos ir tai, ką jis išsiaiškina nustebins ne vieną žiūrovą. Filmas paremtas keistomis aplinkybėmis, kurios augina mumyse paranoją dėl pagrindinių aktorių ir visa tai yra puikiai atlikta. Užuominos į laukiančius įvykius pasirodo jau nuo pat filmo pradžios, tačiau reikia laiko joms suprasti. Tokie ,,įkalčiai“ žiūrovą gali sugundyti pažiūrėti filmą ir dar kartelį, nes viskas atrodys jau kitaip ir lengviau bus pastebimos visos užuominos, kurių filme gausu.
Filmas puikiai perteikia socialinę nelygybę šiandieninėje Amerikoje, Peele‘as paliečia rasizmo temą pačiais išradingiausiais būdais, tuo pačiu pabrėždamas savanaudišką aukštesniosios klasės atstovų elgesį. Iš pradžių galvoji, kad „Get Out“ bus vienoks, tačiau vėliau jis perauga į šį tą visiškai kitokio. Nors ir nebūdamas atvirai šiurpinantis, tačiau jis akivaizdžiai baisus ir kai kuriose scenose kelia įtampą kartu su humoro elementais. (Goda Varneckaitė)
4. „Omaras“ (The Lobster, 2015)
Pirmasis režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas anglų kalba pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui.
Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Net absurdiškiausios viešbučio taisyklės (kurių yra ne viena) filme niekam neatrodo keistos. Deividui atvykus į viešbutį su šunimi, kurį jis pristato kaip savo brolį, niekas į tai nekreipia dėmesio. Niekas neabejoja žiūrovui keistai atrodančių taisyklių prigimtimi ir funkcija. Jos priimamos, lyg tai būtų nuo seno susiformavusi tradicija, neįsivaizduojant kaip gali būti kitaip.
Beveik visi personažai nedemonstruoja jokių emocijų. Nors viešbučio svečiai tiesiogine to žodžio prasme yra verčiami įsimylėti, kiekvienas intymus veiksmas turi būti patvirtintas, taigi aplink tvyro apatija. Nei romantikos, nei skubėjimo dėl senkančio laiko beveik nejaučiama. Viešbučio svečiai skatinami partnerius rinktis pagal bet kokias juos vienijančias smulkmenas: fizines ydas, išvaizdos panašumus, charakterio bruožus ir pan.
Desperatiškas bandymai rasti kažką bendro veda prie absurdiškų ir nejaukių pokalbių, o vietoj asmeninio ryšio užmezgimo, temos dažniausiai nublanksta į pasikeitimą keletu dalykiškų sakinių. Lyg gyvūnų pasaulyje, poros skatinama ieškotis tarp panašių į save. Tačiau nesunku atrasti panašumų ir su mūsų pasauliu, kur pažintys internetu veikia panašiu principu. Juosta siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame kaip pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai?
3. „Trumeno šou“ (The Truman Show, 1998)
Panašu, kad tik dabar pradedame suvokti tikrąją prasmę, slypėjusią sename anekdote: pažvelgęs iš pragaro į dabartinį pasaulį Hitleris su nuostaba konstatuoja – jeigu aš savo metu būčiau turėjęs tokią televiziją, tai niekas iki šiol nežinotų, kad aš karą pralaimėjau!
Ne taip seniai miręs garsus kultūrologas Karlas Poperis šį pokštą komentavo jau be jokios ironijos: „Hitlerio laikais televizijos nebuvo, bet propaganda buvo organizuota taip tobulai, kad išpranašavo televizijos galimybes. Dabar jaunasis Hitleris, kontroliuojantis palydovinę televiziją, įgautų neribojamą valdžią“. Kokie jau čia juokai…
Beveik vienu metu pasaulio ekranuose pasirodė trys filmai, kuriuos vienija kasmet vis aktualesnė tema. „Beprotiškas miestas“ (Mad City, 1997, rež. Costa-Gavras), „Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog, 1997, rež. Barry Levinsonas) ir „Trumeno šou“ skiriasi stiliumi, intonacijomis ir fantazijos lygiu, tačiau visų išvados identiškos: televizija jau seniai peržengė ribą, skiriančią informaciją nuo įžūlios propagandos ir vis labiau stiprina galingiausio psichinio poveikio priemonės pozicijas.
Dėl televizijos reklamos dabar milijonai žmonių pasaulyje pradeda dieną nuo šiuo metu reklamuojamos kavos puodelio, o savo šalies prezidentu renka tą kandidatą, kurį TV sugeba gražiausiai „įpakuoti“.
Beje, per ilgus dabar vykstančio futbolo čempionato reklaminius blokus girdėdamas nesibaigiančiu raginimus lošti (lažybose, kazino, kortomis, rulete ir pan.) rimtai pradedu galvoti apie tokios įžūlios invazijos į mūsų tautiečių pasąmonę pasekmes.
Australų režisierius Peteris Weiras Amerikoje sukurtame filme „Trumeno šou“, regis, idealiai realizavo tai, ką kažkada pranašavo vienas stagnacijos laikų rusų kino herojus filme „Maskva ašaromis netiki“: „Artimoje ateityje neliks teatro ir kino, juos pakeis viską apimanti televiziją“. Rusų televizijoje dirbančiam naivuoliui toks pasaulis, matyt, tada buvo panašus šviesios žmonijos ateities viziją.
Kaip tik tokį žemiškąjį rojų ir regime filme „Trumeno šou“. Šioje kandžioje satyroje TV manipuliavimas žmonėmis įgauna klaikaus absurdo pavidalus.
Televizijos šiais laikais nekeikia tik aistringi serialų, „muilo operų“ ir realybės šou mėgėjai. Tačiau vis dažniau pasigirsta balsų apie tai, kad ši masiškiausia komunikacijos priemonė įžūliai manipuliuoja žiūrovų sąmone, primesdama žmonėms primityvaus mąstymo šablonus ir įkaldama į pasąmonę reklamuojamų prekių pavadinimus.
Jimo Carrey suvaidintas Trumenas Berbankas gimė prieš dvidešimt devynerius metus ir jį įsisūnijo TV kompanija. Beveik trisdešimt metų jaunuolis pragyveno nė neįtardamas, kad kiekvieną sekundę yra filmuojamas kamerų, o vaizdai non stop transliuojami milijonams TV žiūrovų beprotiškai populiariame realybės šou.
Trumenas nežino, kad saulėtas miestelis, kuriame jis gyvena – tai didžiulė dekoracija, o jį supantis žmonės – aktoriai. Net jo švelni žmona ir ištikimas draugas – pasamdyti aktoriai dirbantys pagal kontraktą.
Trumenas gal net būtų laimingas vaikinas, jeigu ne tas kankinamas jausmas, kad jį kažkas stebi. Pamažu vaikinas pradeda suvokti klastą… Tik ar ne per vėlai? (Gediminas Jankauskas)
2. „Ex Machina“ (2014)
Režisieriaus Alekso Garlando „Ex machina“ įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės.
Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.
Filmas labiau koncentruojasi į žmogaus ir roboto atskirties nykimą, vienas kito suvokimą, jausmus, dėlto čia neišvysite šokiruojančių efektų. Pagrindinis filmo veiksmas vyksta viename pastate, kuriame ir rutuliojasi visa istorija. Didžiosios Britanijos sukurtas filmas nepasižymi milžinišku biudžetu, kaip kad amerikietiški, todėl einama paprastesniu keliu, veiksmas sukasi apie tris pagrindinius personažus ir jų tarpusavio santykių plėtojimą.
Filmo kūrėjas Aleksas Garlandas pristato tobulų formų, žavingos išvaizdos ir nepriekaištingai glotnios odos robotę Avą. Tai ir tampa kur kas galingesniu ginklu, nei jos dirbtinis intelektas. Avos pagrindinė užduotis neišgąsdinti, bet įlysti į Jūsų galvą, ką ji puikiai padaro su Kalebu. Kasdieniai jų trumpi pokalbiai, kelios sekundės privačių prisipažinimų be kamerų Kalebą pastūmėję link artimesnės ir pavojingesnės draugystės su Ava. Toks besiklostantis filmo scenarijus primena vieną Jonathano Glazerio filmą „Under the skin“ (liet. „Po tavo oda“). Esmė yra panaši: kaip žmogaus kūrinys atsigręžia prieš patį kūrėją. Abiejuose filmuose suteikta per didelė laisvė „kūriniui“ sužlugdo siektus tikslus ir bendrą jų taiką. Toks besikeičiantis lyderių vaidmuo vis stipriau prikausto žiūrovus prie ekranų ir dviejų valandų istorija prabėga lyg per 30 minučių. (Renata Stulgaitytė)
1. „Ji“ (Her, 2013)
„Oskaru“ už „Geriausią originalų scenarijų“ apdovanota mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.
Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
Istorija apie intymumą ir buvimą žmogumi laikotarpiu, kai technologijos bet kokį tarpusavio kontaktą padaro kiek įmanoma operatyvesnį, bet kartu ir visiškai šaltą. Kita vertus, filmo režisierius teigia, jog filmas savo esme nėra pareiškimas apie įtinklintos visuomenės poveikį žmonių bendravimui ar technologinės pažangos neigiamą pusę: „Filmas apie meilę, apie troškimą užmegsti ryšį, bet kartu dalykus žmogaus viduje, gąsdinančius ir neleidžiančius mums to ryšio atrasti“. Savo ruožtu technologizuota visuomenė tai tik aplinka, erdvė ar terpė, kurioje egzistuoja tiek filmo herojai, tiek dabartinė žmonija.
Vizualiai filme vyrauja švelnūs tonai ir pedantiškas dėmesys detalėms. Nuo futuristinio Losandželo miesto architektūros iki namų interjero dizaino viskas idealiai tvarkinga, savo vietose ir susideda į gan neišsišokančią aplinką, kurioje svarbūs ir ryškūs tampa tik veikėjų charakterių virsmai. „Arcade fire“ garso takelis kuria užburiančią melancholiją ir realistiškumo jausmą; žiūrint filmą labai lengva įsijausti ir asmeniškai patirti veikėjų transliuojamas emocijas, kai tuo tarpu logiškai patikėti, jog tokie santykiai gali egzistuoti – tikrai sunku. (Greta Rozenbergaitė)
