Filmai turi ypatingą savybę ne tik linksminti, bet ir mokyti, nes juose galima įžvalgiai susipažinti su įvairiais gyvenimo aspektais, pradedant žmogaus elgesio subtilybėmis ir baigiant sudėtingomis visuomenės struktūromis. Šiame straipsnyje pateikiamas dešimties filmų, kurie žada daugiau nei tik kino pramogą, sąrašas. Jų tikslas yra „pamankštinti“ jūsų smegenis ir pagilinti pasaulio supratimą. Kiekvienas atrinktas filmas, pasižymintis įtikinamu pasakojimu ir apgalvotomis temomis, kviečia žiūrovus giliai susimąstyti, suabejoti tikrove ir įgyti naujų perspektyvų. Šie filmai, nuo gąsdinančios tiesos, slypinčios už technologinių naujovių, iki kraupios socialinės ir ekonominės nelygybės realybės, leis jums ne tik pasijuokti, bet ir tapti gerokai protingesniais.
10. „Amerikietiška fikcija“ (American Fiction, 2023)
Amerikos kino institutas šį daugybę apdovanojimų gavusį debiutinį režisieriaus Cordo Jeffersono darbą įtraukė į 10 geriausių 2023-ųjų metų filmų sąrašą. O 96-ojoje Oskarų apdovanojimų ceremonijoje jis pelnė penkias nominacijas, įskaitant geriausio filmo ir geriausio aktoriaus pagrindinėje ir antro plano kategorijose. Taip pat filmas turi dvi Auksinio gaublio nominacijas.
Būtų įdomu giliau patyrinėti tokį nedažnai pasitaikantį fenomeną. Juolab kad jis yra ženklus kūrinys politinio korektiškumo koordinatėse.
Remiantis 2001 metais knygų rinkoje pasirodžiusiu Percivalio Everetto romanu „Ištrynimas“ (Erasure), filmas pasakoja apie nusivylusį Los Andželo profesorių Telonijų Elisoną, kuris, pats būdamas juodaodis, rašo neįprastai stereotipinę „juodąją“ knygą kaip satyrą, kad knyga skaitytojus šokiruotų, būtų išleista dideliu tiražu ir sulauktų pagyrų.
Tokio tikrai rizikingo žygio vyras ėmėsi tada, kai redaktorius papriekaištavo, jog ankstesnė Telonijaus knyga buvo „nepakankamai juoda“.
Dabar, kad pasiektų savo tikslą naujos knygos autorius nori surinkti visus stereotipus apie juodaodžius JAV gyventojus (veltėdžiai tėvai, seksualinė prievarta, plėšimai, gaujų smurtas, narkotikai ir pan.). Kadangi dauguma tokių stereotipų dabartiniame politinio korektiškumo pasaulyje yra akivaizdžiai rasistiniai, autorius knygą išleidžia anonimiškai. Ir ką jūs sau galvojat? – knyga akimirksniu tampa tikra sensacija, o ją į platų pasaulį paleidusiam rašytojui tenka susidurti su absoliučiai neplanuotomis pasekmėmis.
Rašytojui pasiūlomas 750 tūkstančių dolerių avansas, o agentas Artūras bando įtikinti autorių pasivadinti buvusio nuteistojo pavarde. Šia pavarde vienas kino prodiuseris Elisonui siūlo kontraktą knygos ekranizacijai. Bet reaguodamas į visas šias iniciatyvas užpykęs vyras bando sabotuoti sandorį ir reikalauja knygą pavadinti labai lakoniškai ir aiškiai – „Fuck“.
Seniai žinoma, kad bet kokiame versle nieko gero nepasieksi be reklamos ir viešinamų skandalų. Ne paslaptis ir tai, kad jie dažniausiai tiesiog sugalvojami. Na, o svajojantys išgarsėti rašytojai, be abejo, žino svarbiausią taisyklę – „reikia duoti rinkai tai, ko ji nori“.
Filmas vykusiai išnaudoja vadinamojo blaxploitation (juodaodžių problemas nagrinėjančio) kino specifiką.
O finale „Amerikietiškos fikcijos“ autoriai pateikia ne vieną, bet kelias atomazgas. (G.J.)
9. „Mėnesiena“ (Moonlight, 2016)
Kai filmas nuskina „Auksinį gaublį“ tapdamas geriausia dramine juosta ir patenka tarp nominantų dar penkiose kategorijose – natūralu, kad šie titulai suformuoja didžiulius lūkesčius. Režisieriaus Barry Jenkins filmas „Moonlight“ turi aštrių vietų, nagrinėja keblias temas ir įsuka žiūrovą į sunkių emocijų sūkurį. Kuo išskirtinė ši drama?
Skurdas, patyčios, narkomanė motina – toks nesvetingas pasaulis nuo pat vaikystės lydi pagrindinį juostos herojų Chironą. Paradoksalu, tačiau prieglobstį jis suranda narkotikų prekeivio Juano namuose. Čia jis ne tik slepiasi nuo jį kamuojančios vienatvės, bet ir leidžia laiką, kai nuo narkotikų apsvaigusi motina neranda kada juo pasirūpinti.
Filme Chirono istorija padalijama į tris dalis: vaikystę, paauglystę ir suaugystę. Užaugęs jis pats tampa narkotikų prekeiviu, kopijuodamas Juano gyvenimo būdą. Tačiau po auksinėmis grandinėmis, brangiu automobiliu, raumenimis ir išoriniu pasitikėjimu savimi, slepiasi tas pats sutrikęs, jautrus vaikas.
Sužalotos asmenybės vidinės dramos yra pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi filmas. Nubrėžiamos gana akivaizdžios sąsajos tarp trauminių patirčių ir gynybinių mechanizmų, siekiančių jas nuslopinti. Vaikystėje vadintas „mažyliu“ ir persekiotas savo klasiokų, užaugęs jis įtvirtina savo viršenybę pinigais ir išpampusiais bicepsais. Kriminaliniam pasauliui filme dėmesio neskiriama, paliekant jį nuošalyje, ir šis manevras tik suteikia juostai subtilumo.
Kine mane visuomet erzina klišės. Juodaodis narkotikų prekeivis, vyrus į namus parsivedanti motina, mokyklos chuliganai, priverčiantys geriausią ir vienintelį Chirono draugą jam trenkti. Šie ir kiti motyvai ganėtinai nuvalkioti, tačiau negaliu sakyti, kad labai rėžiantys akį. Tiesa, filmui kartais pritrūksta įtaigumo. Kai kurios scenos man pasirodė pernelyg dirbtinos ir nuspėjamos. Kita vertus, žmogaus gyvenimas, apskritai yra velniškai nuspėjamas. Tai gal tada viskas tvarkoje.
„Kažkada turi nuspręsti, kuo tu nori būti ir neleisti kitiems už tave priimti sprendimo“, – sako Juanas. Bręsdamas Chironas artėja link šios minties, kuri nuveda žiūrovą į filmo kulminaciją. Tas lūžio taškas tampa jo naujo gyvenimo pradžia, kurioje jis ne visai sėkmingai siekia atsiriboti nuo savo praeities.
Filmas neša stiprų emocinį užtaisą ir būtent tai yra jo stiprybė, kurią įvertino daugybė žiūrovų visame pasaulyje. Tai nėra kažkoks šedevras, kurį žūtbūt privaloma pamatyti, tačiau 2016 m. „iškeptų“ filmų kontekste, jis tikrai nenublanksta. (Karolis Bareckas)
8. „Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog, 1997)
Režisieriaus Barry Levinsono filmas, sukurtas pagal Larry Beinharto knygą, pasakoja istoriją apie JAV prezidentą (Michael Belson), kuris yra apkaltinamas užmezgęs romaną su nepilnamete mergina ir visa tai įvyksta, kai iki naujųjų prezidento rinkimų telieka tik dvi savaitės. Norint apsaugoti žiniasklaidą nuo šių žinių, Prezidento patarėja Winifred Ames (Anne Heche) nusamdo politikos konsultantą ir Conrad Brean (Robert De Niro), kuris yra specialistas tokiose situacijose. Brean pataria suklastoti paneigimus apie neegzistuojančius kritinius pavojus – tokius kaip neigimas apie B-3 bombonešius.
Žinoma, šis paneigimas yra tikras, nes iš tikrųjų jokie B-3 neegzistuoja. Taip pat Brean apsilanko pas Holivudo prodiuserį Stanley Motss (Dustin Hoffman) ir paskiria jam užduotį sukurti patriotinę kampaniją apie karą Albanijoje. Šis filmas parodijuoja kaip realūs politiniai įvykiai yra slepiami ir kaip dažnai naujienos būna netikros, sukurtos tik tam, kad būtų nukreiptas visuomenės dėmesys nuo tikrųjų įvykių. (Milena Silvestravičiūtė)
Žiūrint filmą darosi baisu, kokia ši medžiaga yra absurdiška ir kartu įtikinama. Levinsonas, remdamasis protingu, šmaikščiu Davido Mameto ir Hilary Henkino scenarijumi, sukurtu pagal Larry Beinharto knygą „Amerikos didvyris“, dekonstruoja žiniasklaidos sukeltą triukšmą, lydintį bet kurią šiuolaikinę tarptautinę krizę. Net kai konfliktas yra tikras ir būtinas (pavyzdžiui, Persijos įlankos karas), jo įpakavimas visada būna paviršutiniškas ir nekvestionuojamas. Kaip ir sporto žurnalistai, karo korespondentai atsisako bet kokių objektyvumo ir atsainumo pretenzijų ir džiugiai palaiko savo pusę.
De Niro vaidinamas Brean yra būtybė, gimusi gyventi šešėlyje, ir De Niro vaidina jį su tikro sukčiaus, kuris meluoja kaip profesionalus specialistas, tikroviškumu. Jų pokalbius Mametas sukūrė kaip dviejų vyrų, mėgstančių savo amato žargoną, žodinį baletą.
„Kodėl šuo vizgina uodegą?“ Brean klausia vienoje filmo vietoje. „Nes šuo protingesnis už uodegą. Jei uodega būtų protingesnė, ji vizgintų šunį.“ Brean visatoje uodega yra protingesnė, o mes, skaitytojai, esame kviečiami būti šunimis.
7. „Ex Machina“ (2014)
Režisieriaus Alekso Garlando „Ex machina“ įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės.
Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.
Filmas labiau koncentruojasi į žmogaus ir roboto atskirties nykimą, vienas kito suvokimą, jausmus, dėlto čia neišvysite šokiruojančių efektų. Pagrindinis filmo veiksmas vyksta viename pastate, kuriame ir rutuliojasi visa istorija. Didžiosios Britanijos sukurtas filmas nepasižymi milžinišku biudžetu, kaip kad amerikietiški, todėl einama paprastesniu keliu, veiksmas sukasi apie tris pagrindinius personažus ir jų tarpusavio santykių plėtojimą.
Filmo kūrėjas Aleksas Garlandas pristato tobulų formų, žavingos išvaizdos ir nepriekaištingai glotnios odos robotę Avą. Tai ir tampa kur kas galingesniu ginklu, nei jos dirbtinis intelektas. Avos pagrindinė užduotis neišgąsdinti, bet įlysti į Jūsų galvą, ką ji puikiai padaro su Kalebu. Kasdieniai jų trumpi pokalbiai, kelios sekundės privačių prisipažinimų be kamerų Kalebą pastūmėję link artimesnės ir pavojingesnės draugystės su Ava. Toks besiklostantis filmo scenarijus primena vieną Jonathano Glazerio filmą „Under the skin“ (liet. „Po tavo oda“). Esmė yra panaši: kaip žmogaus kūrinys atsigręžia prieš patį kūrėją. Abiejuose filmuose suteikta per didelė laisvė „kūriniui“ sužlugdo siektus tikslus ir bendrą jų taiką. Toks besikeičiantis lyderių vaidmuo vis stipriau prikausto žiūrovus prie ekranų ir dviejų valandų istorija prabėga lyg per 30 minučių. (Renata Stulgaitytė)
6. „Melo Išradimas“ (The Invention of Lying, 2009)
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame niekas nemeluoja – ir apie tai net nepagalvoja! Mark’as Bellison’as yra scenarijų rašytojas, kurį planuojama atleisti iš darbo. Jis žemas, apkūnus, turi plačią nosį – vyras iš prigimties nėra patrauklus, o tai reiškia, kad turi mažai šansų būti kartu su Anna, moterimi, kurią myli.
Kartą, būdamas banke, jis išplepa, atrodo, nekaltą melą. Vėliau, kai budi prie mirštančios mamos lovos, vėl pameluoja – sukuria pasakojimą apie Rojų. Ligoninės darbuotojai nugirsta šį pasakojimą, patiki kiekvienu ištartu žodžiu ir pradeda pasakoti kitiems. Taip Mark‘as tampa pranašu, jo pirmasis pramanytas scenarijus sukrauna jam turtus ir jis visuomenės akyse tampa „geriečiu“. Tačiau ar to užteks užkariauti Annos širdžiai? „Melo išradimas“ įtikinamai ir subtiliai pateikia žmogaus visada sakančio tik tiesą paveikslą ir ryškiai piešia spalvotą melo kelią…
Melas paliečia kiekvieną ir viskas ima keistis. O įsivaizduokite kaip gera melo išradėjui – juo visi tiki! Nėra prasmės juo abejoti, juk niekam niekada tiesiog nešovė į galvą sakyti ne tiesą. Tačiau šio skolų prislėgto scenaristo galvoje trūksta kažkoks tai laidelis ir melas liejasi laisvai!
Filme niekas nešokinėja iš sprogstančių lėktuvų ir nesivartalioja atvirame kosmose, tačiau filmo tempas pakankamai greitas ir visai neprailgsta. Prie tos malonios laiko tėkmės žiūrint filmą nemažai prisideda ir puikiai savo darbą atliekanti aktorių komanda.
Nei vienas iš aktorių per daug neišsišoka, jie visi maloniai dera tarpusavyje ir vienas kito neužgožia. Pagrindinis aktorius Ricky Gervais, kuris vaidiną filmo herojų Marką, puikiai susitvarko su nemenka užduotimi, o greta jo besisukiojanti Jenifer Garner šiam filmui tinka labiau nei gali pasirodyti iš pradžių. Epizodiniai aktoriai taip pat spalvingi ir apgavoti ir tai be abejo padeda „Melo išradimui“ užsitarnauti išbaigto filmo vardą. Filme galite išvysti tokias žvaigždes kaip Jonah’ą Hill, Louis’ą C.K., Edward’ą Norton’ą. (Raminta Česnaitė)
5. „1917“ (2019)
1917- ųjų balandžio šeštoji. Trumpo atokvėpio valandėlę pavasariškai pražydusioje pievoje dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas) nutraukia komanda kuo greičiau žygiuoti į štabą. Kadangi su vaikinais nori pasikalbėti specialiai čia atvykęs generolas Erinmoras (Colinas Firthas), vadinasi, atsitiko kažkas ekstremalaus. „Bus sugadintas savaitgalis“, – nusiskundžia vienas karių, dar nenutuokiantis, koks tas savaitgalis iš tikrųjų bus.
Štabe vaikinai informuojami apie tai, kad britų žvalgyba sužinojo, jog šiaurės Prancūzijoje du jų kariuomenės batalionai – net 1600 nieko nenutuokiančių karių, vadovaujamų pulkininko Makenzio – sparčiai žygiuoja paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Pulkininkas Makenzis (Benedictas Cumberbatchas) dar nesupranta, kad tai tik apgaulingas priešo manevras, ir britų kariai žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus, kad naujame fronto ruože būtų sunaikinti. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos, priešai nukirto telegrafo laidus. Perspėti apie mirtinai pavojingą situaciją galima tik kuo skubiausiai pasiuntus į būsimo konflikto zoną pasiuntinius. Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus daugiau nei pusantro tūkstančio ginklo brolių, tarp kurių yra ir Bleiko vyresnysis brolis Džozefas. Situacija ekstremali. Gaišti negalima nė sekundės.
Žinoma, toks operacijos planas tik teoriškai atrodo paprastas ir aiškus. Akivaizdu, kad vos išlipus iš apkasų pasiuntiniams teks spręsti begalę taktinių problemų, kai negalima suklysti, nes mirtiną pavojų gali išprovokuoti menkiausias neatsargus judesys, net grobį tempianti žiurkė gali pajudinti sprogmenų detonatorių. Jau nekalbant apie pamuštą priešo lėktuvą, kuris nežinia iš kur atsiradęs gali nukristi beveik ant galvos. Laiko mažėja, įtampa auga ir karinis trileris pagaliau pasiekia kulminaciją likus vos kelioms akimirkoms prieš pulkininko Makenzio komandą atakuoti priešą.
Karinė drama lakonišku pavadinimu „1917“ pripažinta geriausiu metų filmų, o pats Samas Mendesas – geriausiu režisieriumi. Be jokios abejonės, aukščiausių įvertinimų nusipelnė ir operatorius Rogeris Deakinsas, nominuotas Oskarui net 13 kartų. (Gediminas Jankauskas) Stulbinantis Mendeso pasiekimas visiškai įtraukia žiūrovus į įtraukiančią, nors ir širdį veriančią istoriją apie įtemptas lenktynes su laiku, kuri nufilmuota vienu kadru. Neįtikėtina karo drama „1917“ sulaukė ne tik daugybės apdovanojimų, bet ir buvo puikiai įvertinta kino teatrų kasose – uždirbo daugiau nei 384 milijonus dolerių.
4. „Dingusi“ (Gone Girl, 2014)
Paremtas to paties pavadinimo Gillian‘o Flynno bestseleriu, David‘o Fincher‘io režisuota Dingusi yra stilingas, tačiau sujauktas trileris, pasakojantis apie griūvančią santuoką ir naikinantį keršto troškimą.
Istorija pradedama Niko grįžimu namo jo ir žmonos Eimės penktųjų vestuvių metinių dieną – grįžęs, namie žmonos neranda. Name radus kraujo ir grumtynių pėdsakų, Nikas tampa įtariamuoju nužudymu, nepaisant jo ryžtingo savo nekaltumo gynimo. Policija taip pat randa Eimės dienoraštį, kuriame ji detaliai aprašo, kaip Nikas tariamai smurtavo prieš ją. Nikas tampa pagrindiniu įtariamuoju, žiniasklaidos pradedamas vaizduoti kaip žmona nesirūpinantis vyras, Nikas desperatiškai bando pataisyti savo įvaizdį ir įtikinti aplinkinius, jog iš tiesų yra niekuo dėtas.
Deividas Finčeris be jokios abejonės yra vienas geriausių „tamsių“ filmų kūrėjų po šiai dienai. Tai įrodė ir su pribloškiančiu „Septyni“, ir su kultiniu „Kovos klubu“, ir tik dar sykį patvirtino su „Dingusi“. Tai ne tik kriminalinė drama. Ją visą gaubia paslapties šydas. Ko jau ko, bet iš šio režisieriaus reikėjo tikėtis būtent to.
Filmui nė neįpusėjus, siužetas pasisuka netikėta linkme – Eimė gyva ir sveika, ir savo nužudymo sceną suplanavo siekdama sukompromituoti Niką ir gauti pinigų. Ji atrado, kad jis buvo užmezgęs santykius su viena iš savo studenčių, ir siekė jam už tai atkeršyti. Šis faktas pakeičia filmo nuotaiką, ir netikėtai užklumpa žiūrovus. Toks netikėtas ir ankstyvas siužeto posūkis suteikia didžiulį adrenalino pliūpsnį.
Tolimesni įvykiai paskatina Niką perprasti Eimės planą, ir jis pasisamdo žinomą advokatą tam, kad įrodytų savo nekaltumą. Susiekęs su buvusiais žmonos vaikinais, jis sužino, kad šioji gudravo ir su jais – siekė įrodyti, kad šie ją seksualiai išnaudojo. Jis bando gauti pagalbos iš Dezio, kurį Eimė yra suvysčiusi apie pirštą, tačiau šis neatskleidžia, kodėl.
Ji siekia išsilaisvinti su Dezio pagalba jį įtikindama, kad Nikas ją laikė priespaudoje. Ji pamato, kad josios vyras dalyvauja televizijos pokalbių laidoje, ir meldžia jos sugrįžti, ir vėliau yra sulaikomas už nužudymą. Toks siužetas tiktų paprastam, fantazijos nežadinančiam filmui, tačiau Dingusi – toli gražu kitokia. Istorija pakrypsta darsyk, kai Eimė suvokia, kad televizijoje pasirodęs vyras yra tas, kurį ji įsimylėjo, todėl nužudo Dezį ir grįžta namo, taip išteisindama jos žmogžudyste kaltinamą Niką.
Jis siekia su ja išskirti, tačiau ši teigia esanti nėščia. Nikas tampa situacijos įkaitu, ir jaučia turįs pasilikti su žmona visam laikui.
Kaip ir knyga, filmas yra sklandus ir išskirtinis, jame – daug daugiau nei mįslingos žmogžudystės išaiškinimas. Klaidingas įsitikinimas, kad istorija teka viena vaga, kelis kartus tarsi ištraukia tvirtą pagrindą žiūrovui iš po kojų, ir tai padaro filmą jaudinančiu ir stebinančiu reginiu.
3. „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream, 2000)
Nors filmo „Requiem for a Dream“ oficialus IMDB reitingas yra 8,4 balo, tačiau šis šedevras tiesiog prašosi būti vertinamas tvirtu dešimtuku. Būna tokių filmų, kurie tiesiog paliečia. Nesvarbu kaip seniai juos žiūrėjai, su kokia kompanija ar kokiu paros laiku – jie tiesiog pasilieka su žiūrovu visam laikui. Būtent tokia yra drama „Requiem for a Dream“. Paliečianti ir įsimenanti ilgam.
Režisierius Darenas Aronofskis šiuo filmu pasidėjo tvirtus pamatus ir susikūrė talentingo režisieriaus vardą. Tiesa, pateikęs tokį stiprų kūrinį savo karjeros, sakykim, viduryje vėliau jis nebe taip galingai stebina žiūrovus. Tiesiog tai atvejis, kuomet yra labai sunku perspjaut patį save. Nors su „Juodąja gulbe“ režisierius vėl gana ryškiai žybtelėjo, „Requiem for a Dream“ išlieka stipriuoju šedevru.
Būrelis jaunuolių: Haris, Merijon, Taironas yra žavūs ir drąsūs, veržlūs, turintys svajonių. Jie trokšta lengvų pinigų ir nesibaigiančių malonumų. Pinigus susigalvoja užsidirbti prekiaudami narkotikais, o kaip patikimi prekeiviai jie vis po truputį paragauja savo prekės. Na, kad žinotų ar kokybišku daiktu prekiauja. Žinoma, be abejo, pripažinti, kad tai ne ragavimas, o priklausomybė nėra lengva ir visai nesinori. Dozė po dozės, švirkštas po švirkšto ir kompanijos svajonės virsta košmarais, o būdų tam sustabdyti tiesiog nebėra.
Greta viso to sukasi antraeilė siužetinė linija, kuri taip pat demonstruoja, kaip greitai priklausomybė nuo svajonių virsta košmarais. Hario mama Sara, pagyvenusi vieniša moteris gyvena labiau televizijos nei realiame pasaulyje ir vieną dieną išsipildo jos svajonė – ji pakviečiama į savo mėgiamiausios laidos filmavimą. Moteriškė užsimoja atrodyti kuo nuostabiau ir taip gauna naują priklausomybę – svorio metimą. Mesti svorį dietomis sunku, todėl tai ji bando padaryti tai radikaliais metodais. Svoris lyg ir krenta, bet kartu ritasi ir visas gyvenimas…
Režisierius meistriškai ir įtaigiai atskleidžia priklausomybių galią ir pabrėžia kokia mažytė ir trapi ta linija tarp saldžių sapnų, svajonių ir košmarų. (Raminta Česnaitė)
2. „SENSACIJA“ (Spotlight, 2015)
Vaidybinis filmas „Sensacija“, sukurtas pagal tikrus įvykius, nukelia į 2002-uosius, kai Amerikos visuomenę sukrėtė vaikus tvirkinančių kunigų skandalas. Ilgiau nei metus trukęs tyrimas iki pamatų supurtė vieną stabiliausių pasaulio organizacijų – Bažnyčią, o žurnalistams pelnė Pulitzerio premiją.
2002-aisiais Amerika dar nebuvo atsigavusi po šoko, patirto prieš metus rugsėjo vienuoliktąją. O Masačiusetso valstijoje esančio Bostono miesto žurnalistiniais tyrimais garsėjančio amerikiečių dienraščio „The Boston Globe“ redakciją pasiekia protu nesuvokiama žinia – vietinėje arkivyskupijoje net keli kunigai įtariami vaikų tvirkinimu. Bažnyčios atstovai šią informaciją kategoriškai neigia. Naujiena tokia baisi, kad, regis, niekas nenori ja patikėti.
Laikraščio tyrimo skyriuje ir be to vyrauja prastos nuotaikos. Neseniai pasikeitus vadovybei darbuotojų ateities perspektyvos neaiškios. O ir temų, kurios galėtų pagerinti stagnacijos apimtą leidinį, nesimato. Beveik atsitiktinai naujojo redaktoriaus Marčio Barono ( Lievas Schreiberis) aptikta sensacija žada staigų proveržį, bet kelias link tiesos bus ilgas ir painus. Nes skandalo aukos ir liudininkai nenori kalbėti: aukoms skaudu prisiminti savo kančias ir pažeminimą, tylos siena atsitveria ir Bažnyčios tarnai, o jiems talkina patyrusių advokatų armija. Tačiau tiesa triumfavo: būtent po šio skandalo Katalikų Bažnyčia pagaliau oficialiai pripažino, jog ne visi Dievo tarnai – be nuodėmės.
Atrodytų, kas gali būti įdomaus laikraščio redakcijos kasdienio darbo rutinoje? Intriguojančiam filmui tai, regis, ne pati dėkingiausia aplinka. Bet režisierius Tomas McCarthy sugebėjo čia išplėtotų tikrą trilerį, kuris prasideda ramiai, o paskui vis didina tempą ir gerai vysto dar trilerių klasiko Alfredo Hitchcocko puoselėtą saspensą. Blogis ir jo išprovokuota paranoja užvaldo visus, kuriuos įtraukia baisi pedofilijos pelkė.
Nepaskęsti joje padeda darnus aktorių kolektyvas, kuriame yra ryškūs solo partijos atlikėjai, bet ir jie paklūsta gerai sustyguoto ansamblio dirigentui.
1. „Parazitas“ (Parasite, 2019)
Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Vasario 10 d. naktį Los Andžele iškilmingoje ceremonije JAV Kino meno ir mokslo akademija „Parazitas“ įvertintas net 4 „Oskarų“statulėlėmis. Ir tikrai ne be reikalo. Juosta pripažinta geriausiu filmu, geriausiu užsienio filmu, apdovanota už geriausią originalų scenarijų, o Bong Joon-ho atsiėmė „Oskarą“ už geriausią režisūrą. „Parazitas“ taip pat yra pirmasis filmas sukurtas ne anglų kalba laimėjęs „geriausio filmo” kategorijoje.
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“
Pamąstyti tikrai yra apie ką. (Gediminas Jankauskas)
