Nesvarbu, ar jums 13 ar 33, jūs tikriausiai girdėjote frazę „suprasi, kai užaugsi“ milijonus kartų. Kai kurie žmonės naudoja šią frazę tam, kad pateisintų savo iracionalų elgesį, o kiti tiesiog bando jus išgelbėti nuo neišvengiamų gyvenimo kančių. Iš tiesų, dauguma žmonių, kurie laikosi šios nuomonės per daug susikoncentruoja į amžių, kaip brandos rodiklį. Tačiau yra keletas sričių, kuriose sukaupta didelė patirtis gali padėti jums suprasti gilesnę kasdienybės prasmę.
Kinematografija yra viena iš šių sričių ir lygiai taip pat kaip ir vynas, daugelis jos kūrinių bręsta geriau, nei mes kada nors subręsim. Filmai, kuriuose yra daug specialiųjų efektų ar, kurie remiasi dabartiniais įvykiais, sėkmė pakankamai greitai užgęsta, nes jų auditorija juos „perauga“. Todėl tokius filmus po kurio laiko reik peržiūrėti ir vėl.
Tai nebūtinai reiškia, kad šie filmai charakterizuoja senatvės minusus, bet jie tikrai pavaizduoja sunkias realaus gyvenimo situacijas. Tai nereiškia, kad jaunuoliai negali jų įvertinti, tiesiog reiškia jaunesni žiūrovai taip „neįsitrauks“ į tokias dramas.
Beje, mes tikrai nekalbame apie filmus, tapusius klasika ir, kuriuos galima žiūrėti vėl ir vėl (pvz.: filmą „Pilietis Keinas“ (angl. „Citizen Kane“) galima žiūrėti ir 6 ir 60 m.). Mes kalbame apie filmus, kurie reikalauja šiek tiek gyvenimiškos patirties. Kai tik nustosite būti maištingais jaunuoliais ir subręsite pažiūrėti į kasdienę, kaip turinčią begalę atsakomybių, šių filmų galvosūkiai taps kur kas lengviau išsprendžiami.
Šis sąrašas nėra geriausių filmų TOP 10 sąrašas, o senų, naujų, gerai žinomų filmų asortimentas. Asortimentas, kuris gali jus maloniai nustebinti arba „įvaryti jums vėžį“. Manau, visa tai priklauso nuo jūsų amžiaus.
10. „Sulaužytos gėlės“ (Broken Flowers, 2005)
Sunku nemylėti aktoriaus Bill Murray, net jei jis vaidina aptriušusį ir žmonių vengiantį Don Žuaną. Don Žuanas, jausdamas kaltę ir smalsumą, yra priverstas sekti jo buvusių mylimųjų pėdsakais, kad surastų savo prarastą sūnų. Filmą režisavo Jim Jarmusch, o jame vaidino tokios Holivudo kino žvaigždės, kaip Tilda Swinton ir Jeffrey Wright, kartu su senosiomis dievaitėmis Sharon Stone, Julie Delpy ir Chloe Sevigny. „Sulaužytos gėlės“ iš tiesų varginantis filmas.
„Daug gyvenimo mačiusiam“ žiūrovui, šis filmas gali pasirodyti liūdnas ir pilnas humoro ir gyvenimo kartėlio. Jame kalbama apie vienatvę, kaltę ir pasekmes, tačiau išvengiant „romantinės komedijos“ bruožų, dėl kurių daugelis filmų nesulaukia sėkmės. Jaunesniajai auditorijai šis filmas gali pasirodyti nuobodus, tik kartais juokingas ir neaiškus.
Mūsų patarimas? Jei priskiriate save tikslinei „Sulaužytų gėlių“ auditorijai, įsitaisykite patogiai jaukiame krėsle su taure gaivaus gėrimo ir mėgaukitės Bill Murray išmintimi. Jei ne, tiesiog pažiūrėkite lengvesnio siužeto filmą „Šventasis Vincentas“ (angl. „St. Vincent“), kuriame šis aktorius vaidina panašiame vaidmenyje.
9. „Viso gero, Leninai!“ (Good Bye, Lenin! 2003)
Vokiečių filmas, kuris pasauliui leido sužinoti apie aktorių Daniel Brühl, yra kupinas socialinės nostalgijos ar „ostalgie“ Vokietijos žiūrovams. Iš pirmo žvilgsnio, filmas „Viso gero, Leninai!“ yra švelni, tarsi močiutės pyragas, socialinė drama ir komedija.
Tą dieną, kai į kosmosą pakilo pirmasis Rytų Vokietijos kosmonautas, Kristiana Kerner (Katrin Saß) Rytų Vokietijos pilietė ir entuziastinga socialistų partijos rėmėja sužinojo, kad jos vyras paspruko į Vakarus. Tačiau užuot sielvartavusi moteris kimba į partinę veiklą. Kristiana taip ir nepamatė, kaip griuvo Berlyno siena, mat likus vos kelioms dienoms iki istorinio įvykio, ją ištiko širdies priepuolis.
Iš komos Kristiana pabuda tik 1990-ųjų vasarą, tik tam, kad sužinotų, jog pasaulio, kuriame ji gyveno, nebėra. Tačiau jos mylintis sūnus Aleksas (Danielis Brühlis) negali leisti, kad dėl galybės permainų vos atsipeikėjusią motiną ištiktų dar vienas širdies smūgis. Jis sugalvojo būdą, kaip sustabdyti laiką, kad Kristiana tikėtų, jog VDR tebeegzistuoja…
Tam, kad nenugarmėtų atgal į užmarštį, jos sūnus Aleksas, bando užkirsti Kristijanai kelią, kad nesužinotų kiek dalykų pasikeitė per aštuonis mėnesius kuomet ji buvo komoje. Norėdamas tai padaryti, jis nusprendžia paslėpti keletą „nedidelių “ detalių, tokių kaip Berlyno sienos griūtis ir kapitalizmo atėjimą į šalį.
Iš pirmo žvilgsnio „Viso gero, Leninai!“ yra smagi Europietiška komedija, tačiau į šį filmą „įsigilinę“ vyresnės kartos žiūrovai, supras, kad tai yra šeimos drama, kurioje vaizduojami gražūs santykiai tarp Alekso ir jo mamos. Be to, jei toks žiūrovas dar ir kažkaip pats patyrė komunistų išėjimą, „Viso gero, Leninai!“ peržengia istorinės tragedijos ribas.
8. „Apie Šmitą“ (About Schmidt, 2002)
Filme „Apie Šmitą“ pasakojama apie tai, ką maža dalis žmonių norėtų girdėti, tačiau galų gale, visi su tuo turime susidurti. Tai istorija apie buvimą niekam nereikalingu, apie tai, ko jaunesni žiūrovai beveik nepatiria (tikiuosi). Nenuostabu, kad dėl Šmito vaidmens – ką tik išėjusio į pensiją draudimo profesionalo, prodiuseriai pirmiausia pagalvojo apie Bill Murray. Laimei, Murray pakeitė niekas kitas, kaip Jack Nicholson – titanas, kuris pats pareiškė norą suvaidinti šį vaidmenį.
Varenas Šmitas, karjerą baigusio ir ūmaus vyro įvaizdis, įgauna kur kas daugiau prasmės Nicholson‘o amžiuje. Jaunesnis aktorius būtų vaidmeniui suteikęs galimybę atsiimti už prarastą laiką, o Nicholson‘o įkūnytas Šmitas, beveik visada yra paskendęs praeityje. Tai filmas, kuriuo galite mėgautis būdami bet kokio amžiaus. Tačiau, pajusti pagrindinio veikėjo skausmą galėsite tik tuomet, kai išgirsite šią repliką: „Viskas gerai, jums tikrai neprivalote ten būti!“.
7. „Kivirčas“ (Carnage, 2011)
Romano Polanskio juoda, tačiau neįprasta komedija „Kivirčas“ vyksta vienoje mažoje erdvėjė – bute, taip pat viso siužeto metu vaidina tik 4 asmenys. Aktorių pasitikėjimas savimi šiame filme yra tiesiog būtinas, tad režisierius Polanski šiam vaidmeniui paskyre 4 pagrindinius aktorius: Jodie Foster, John C. Reilly, Chritoph Waltz ir – Kate Winslet. Siužetas gali nereikšti daug įprastam žiūrovui – dvi poros tėvų susitinka tam, kad aptartų neseniai įvykusį konfliktą tarp jų berniukų, besimokančių toje pačioje klasėje.
Du berniukai susimuša parko žaidimų aikštelėje. Nukentėjusiojo berniuko tėvai pakvietė kito berniuko tėvus pokalbiui. Iš pradžių tai turėjo būti tik trumpas, oficialus susitikimas, tačiau jis išauga į proto mūšį (arba jo trūkumą) ir kaltininimus. Malonus pokalbis virsta tikromis skerdynėmis, kurių metu visi keturi tėvai parodo savo tikruosius veidus. Pamiršę civilizuotumą ir draugiškas intensijas, kiekvienas iš susirinkusių pradeda skųstis vienas kitu, kambaryje įsitvyrauja chaoas. Žmonos kaltina vyrus, vyrai žmonas, staiga trys užsipuola vieną arba pora konfrontuoja kitą porą. Kate Winslet personažė šiame filme išlieka pati ramiausia mama, ypač gerai atsiskleidžia jos nuoširdumas, bet taip pat puikūs ir jos satyriški pasisakymai.
Įprastam kinomanui, „Kivirčas“ yra tarsi komedija, kurios nuotaiką sukuria aktoriai. Tačiau tėvui, ar motinai šis filmas atveria tai, į ką pavirsta tėvų susirinkimas mokykloje, juolab kai tu turi laviruoti tarp savo darbo, sutuoktinio ir savo (kartais) erzinančių atžalų.
6. „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003)
Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu. Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė. Dviems vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo. Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. Bet jie abu Tokijuje apsistoję tik trumpam.
“Pasiklydę vertime” – režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų. Tai komiški epizodai iš japoniškų – amerikietiškų papročių, tradicijų ir įpročių radikalių skirtumų, jaudinančios romantiškos scenos, puiki muzika, scenarijuje nenumatytos improvizacijos ir žodžiais neaprašoma aktorių vaidyba.
Dauguma jūsų tikriausiai jau matėte šį filmą, nepriklausomai nuo jūsų amžiaus ar asmeninių ypatybių. Istorija, kurioje vaizduojami keisti ir šiek tiek romantiški santykiai tarp buvusio aktoriaus ir koledžo absolventės, kuri dar tik atskleis savo potencialą, yra tokia, kurią būtų galima žiūrėti vėl ir vėl. Tačiau tikroji šio filmo stiprybė slypi tame, kaip pats filmas stengiasi nutiesti taką tarp kartų. Filme „Pasiklydę vertime“ neišgirsite frazės „visi mes esame vienodi“. Vietoj to, jis leidžia jums būti tuo, kas esate, jei tik jūs nesistengiate gyventi kieno nors kito gyvenimo, arba kaip pasakė nepakartojamasis Bob Harris: „Kuo labiau pažįsti save ir žinai ko nori, tuo mažiau nusivilsi.“
5. „Meilė“ (Amour, 2012)
Po sudėtingos konstrukcijos ir gilių kontekstų kupino „Balto kaspino“ kitas režisieriaus Michaelio Haneke‘s filmas lakonišku pavadinimu „Meilė“ yra pabrėžtinai paprastas, tačiau taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio.
Šį kartą režisierius idealiai laikosi teatralams gerai žinomo laiko, veiksmo ir vietos vienybės principo. Veiksmo laikas – viena para, vieta – pagyvenusių intelektualų butas, o pats veiksmas kiek įmanoma minimalizuotas ir gali būti pavadintas mirties laukimu. Tik pradžioje mes pamatome Žoržą (Jeanas-Louis Trintignantas) ir Aną (Emmanuelle Riva) filharmonijos salėje klausančius fortepijoninio koncerto).
Žiūrint „Meilę“ gana ilgai neapleidžia mintis, kad šį kartą režisierius ignoruoja jį išgarsinusius kozirius – postmodernistinę dėlionę iš smurto ir dinamišku montažu susietų smurto scenų, drąsių metaforų ir globalių iššūkių kupino konteksto.
Nieko panašaus „Meilėje“ lyg ir nėra – tik ramus (bet vidinės įtampos nestokojantis) besiartinančios mirties laukimas. Mat Ana paveikta sunkios ligos: po operacijos progresuoja silpnėjanti atmintis, o kūnas netenka jėgų ir vis labiau apimamas paralyžiaus. Du vienas po kito sekę insultai dar labiau pablogina ligonės savijautą.
Žoržas ir Ana drauge nugyveno ilgą gyvenimą. Dabar jiedu artėjančios mirties alsavimą priima kaip neišvengiamą žemiško kelio pabaigos akcentą. Ir nors istorijos atomazga aiški, finalas priverčia į daugelį dalykų pažvelgti kitaip.
Nenumaldomą atomazgos artėjimą režisierius pabrėžia subtiliais niuansais, elegiška atmosfera, iškalbingomis detalėmis-simboliais, sapnais. Ypač įspūdingas yra Žoržo sapnas, kai jis mato save vaikščiojantį vandens apsemtoje laiptinėje šalia lifto užkaltomis durimis.*
Filme „Meilė“ atskleidžiami sunkumai, kuriuos turi įveikti vyras, kurio mylima žmona netenka sveikatos, o jis kantrybės ir vilties. Šis filmas nėra susijęs tik su senatve ar mirtimi. Kaip sako režisierius Heneke, filmas yra apie tai, kaip mes susidorojame su kitų skausmu, su skausmu, kurio nuslopinti negali joks filmas.
„Meilė“, tai filmas apie gyvenimą ir apie kovą su savimi ir su mus supančiais žmonėmis, prieš susitaikant su neišvengiama pabaiga. Būtent dėl to sunku žiūrėti šį filmą tiems, kurie turėjo susidoroti su panašiomis situacijomis ir tiems, kurie yra per jauni arba palaiminti, kad nieko panašaus jiems nėra nutikę.
4. „Tenenbaumų šeima“ (The Royal Tenenbaums, 2001)
Kad ir ką kalbėtume apie amerikiečius, turime pripažinti, jog šios nacijos stiprybę sudaro patriotizmas ir šeimos kultas. Neatsitiktinai abi šios nacionalinės vertybės puikuojasi šalia svarbiausioje amerikiečių giesmėje „Dieve, saugok Ameriką ir mano gimtus namus“. Tokį epigrafą laisvai galėtų turėti ir filmas „Tenenbaumai“. Tai istorija apie vieną ekscentrišką šeimą. Kartais jos nariai primena Adamsų šeimynėlę (matyt, neatsitiktinai motiną čia vaidina Anjelica Huston), o kai kada šmėkšteli ir groteskiškas Simpsonų šešėlis arba pakvimpa broliukų Coenų išdaigomis. Tenenbaumų šeimos kronika pateikiama kaip solidus metraštis: su prologu, gausiais komentarais, begale tragikomiškų nesusipratimų ir susimąstyti verčiančia pabaiga.
Jokių ypatingų dramų po šio įvykio šeimoje neatsitiko. Gal net atvirkščiai: mamytė nuo šiol galėjo visą savo energiją skirti savo vaikams Čezui (Benas Stilleris) bei Ričiui (Luke‘as Wilsonas) ir įdukrai Margo (Gwyneth Paltrow). Mamytės programa maksimum buvo išties grandiozinė: ji pasiryžo įrodyti, kad visi jos vaikai genialūs, ir savo tikslą pasiekė. Ričis tapo įžymiu tenisininku, depresyvi autistė Margo išgarsėjo kaip talentinga dramaturgė, o Čezas anksti tapo finansų genijumi ir sugebėjo per teismą atimti tėtušio teisę į jo paties namus.
Bet tai tik viena filmo siužeto dalis. Kita – kur kas linksmesnė – prasideda tada, kai gimtuosius namus prieš dvidešimt dvejus metus palikęs tėtušis paklydėlis sugrįžta. O kad ištirpdytų neapykantos ledus, jis griebiasi ne visai garbingo triuko – paskelbia, kad mirtinai serga ir jo dienos suskaičiuotos.
Regis, po tokio siužeto posūkio turėtų prasidėti ašaras spaudžianti tradicinė melodrama, bet Wesui Andersonui tai būtų pernelyg lengva užduotis. Į širdies kardiogramą panašus siužeto grafikas (o gal analogija su amerikietiškų kalnelių judėjimo trajektorija būtų dar tikslesnis palyginimas), sumaniai valdomas režisieriaus, pateiks dar ne vieną staigmeną.*
3. „Gyvenimas yra gražus“ (La Vita e Bella, 1997)
“Gyvenimas yra gražus” (it. “La Vita e Bella“) meistriškas italų komiko Roberto Benigni darbas. Šioje tragikomedijoje jis ne tik režisavo, bet atliko ir vieną pagrindinių vaidmenų. Istorija apie žydą italą, knygyno savininką Guido Orefice (Roberto Benigni) ir jo siekį apsaugoti savo sūnų nuo siaubo, vykdomo nacių koncentracijos stovykloje. Filmas, susilaukęs didelio pripažinimo, įrodė, kad Holokausto tema galima kalbėti ir šmaikščiai. Nuo pradžioje ramios įvykių eigos iki širdį veriančio finalo – tai neabejotinai vienas geriausių šių laikų filmų.
Tikrais įvykiais paremtame filme pasakojama žydų Guido, jo žmonos Doros (akt. Nicoletta Braschi) ir sūnaus Joshua (akt. Giorgio Cantarini) istorija. Veiksmas mus perkelia į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Gvildenama žydų holokausto tema. Šis filmas skiriasi nuo kitų šia tema sukurtų filmų. Tai optimistiškas ir bent jau pradžioje linksmas kūrinys.
„Gyvenimas yra gražus“ yra paprasta pasaka apie mylinčio tėvo (aktorius Roberto Benigni) pastangas tam, kad apsaugotų vienintelio vaiko nekaltumą.**
Kadangi filmo siužetas vyksta koncentracijos stovykloje, žiūrovas gali lengvai sutrikti, matydamas kaip keičiasi Benigni‘o pasaka. Tačiau, nepaisant dramos, trumpos juokingos akimirkos ir maži žaidimai, kuriuos sukuria tėvas tam, kad apsaugotų savo vaiką nuo tiesos, „Gyvenimas yra gražus“ yra filmas apie meilę. Apie tokią meilę, kuria galima mėgautis būnant bet kokio amžiaus, tačiau, kuri tampa nepakeliamai skausminga, jei pats turi vaikų. Vaikų, kuriuos norėsite apsaugoti nuo negailestingų gyvenimo įvykių, nes gyvenimas išties nėra toks gailestingas.
2. „Vaikystė“ (Boyhood, 2014)
„Boyhood“ (Vaikystė) – 12 (!) metų filmuota gyvenimiška drama, kurioje nepamatysime specialiųjų efektų ar įspūdingo grimo. Šis filmas ypatingas savo paprastumu, šiluma ir nuoširdumu. Tai šeimos istorija, papasakota nuolat natūraliai augančių ar senstančių aktorių, jiems susitinkant ir tęsiant filmavimą vos po porą kartų kasmet.
Filme matome pagrindinio veikėjo Mason‘o (Ellan Coltrane) vaikystę ir paauglystę nuo šešerių iki 18 metų. Aktorius užaugo prieš kameras – matome jo, kaip asmenybės, augimą, pokyčius, brandą, stebime, kaip aplinkos pokyčiai daro įtaką berniuko tapimui vaikinu, vėliau – vyru. Olivia (Patricia Arquette) – vieniša mama, auginanti du vaikus – Mason‘ą ir jos seserį Samanthą. Neseniai išgyventos skyrybos palieka pėdsaką visų šeimų narių gyvenimuose. Vaikai vis daugiau laiko praleidžia su biologiniu tėvu, kuris vis dar yra klajojanti siela. Vėliau seka naujas mamos draugas (tampantis patėviu), bandantis kontroliuoti kiekvieną šeimos narių žingsnį. Gyvenimas nuolat keičiasi ir žiūrovas mato kaitą vaiko akimis – vis dar naiviomis, tačiau smalsiomis ir daug ką suprantančiomis.
Apimantis daugiau nei 12 metų pagrindinio aktoriaus gyvenimo ir trunkantis beveik tris valandas, filmas „Vaikystė“ yra labai vertinimas kinematografijos prasme, tačiau gerai vertinti filmo atžvilgiu, sunku. Tai tampa akivaizdu, jei jums sunku suprasti besikeičiančius Ethan Hawke ir Patricia Arquette vaidmenis.
Nepriklausomai nuo to, kaip jūs suprasite pasakojimą, tačiau tik su amžiumi galėsite pažvelgti į šį filmą per akivaizdžiai paprastos egzistencijos prizmę. Jūs negalite nuoširdžiai džiaugtis akimirka, jei per daug stengiatės ją tokia padaryti. Judant tik šiek tiek lėčiau nei gyvenimas, „Vaikystė“ suteikia jums tai, ko niekada nežinojote, kad praleidote.
1. „Kvartetas“ (Quartet, 2012)
Filme „Kvartetas“, amžinai maloni, bet sumani senolė, Dame Maggie Smith, įkūnija dar vieną klasišką vaidmenį. Tai operos himnas senatvei, kurį giedojo ne kas kitas, o pats Dustinas Hoffmanas. „Kvartetas“ sutelkia dėmesį į gležnus santykius tarp amžiaus ir profesijos, tuo pačiu metu paminėdamas nereikalingumo jausmą.
Beveik bankrutavusio pensionato gyventojai ruošiasi muzikiniam pasirodymui, kuris galiausiai galėtų išgelbėti jų prieglobsčiu, tapusius namus. Faktas, kad visi filmo personažai yra profesionalūs muzikantai ir kiekvienas jų turi savo ego ir nekokius santykius, suteikia šiam filmui pranašumą panašių filmų atžvilgiu. Visų pirma, „Kvartetas“ priverčia tave susimastyti dėl to, ko žiūrovai ir filmo kūrėjai dažnai klausia: ar amžius tikrai turi reikšmės?
Daugiau nebevardinsime klausimų, iškylančių šiame filme, tačiau panašių filmų yra išties daug. Kadangi mes jau kalbėjome apie britų numylėtinę Maggie Smith, mes taip pat galėjome paminėti jos naujausią filmą „Dama furgone“ (angl. „The Lady in the Van“) (2015). Klasika jau tapęs filmas „Amerikos grožybės“ (angl. „American Beauty“) ir „Prieš pakratant kojas“ (angl. „The Bucket List“), „Konkurentai“ (angl. „Glengarry Glen Ross“), „Velnio tą darbą“ (angl. „Office Space“), „Psichoanalitikas“ (angl. „Shrink“) ir net „Gabus mokinys“ (angl. „Apt Mokinys“) galėjo būti lengvai įtraukti į šį sąrašą. Mes galėjome net įterpti filmą „Seni bambekliai“ (angl. „Grumpy Old Men“), nors 90-ųjų vaikams, neseniai išleistas „Loganas“ (angl. „Logan“) būtų buvęs tikra palaima.
Tiek daug kandidatų tokiai galybei skirtingų jausmų. Laimei, mūsų širdys ir mintys sensta skirtingu greičiu. Štai kodėl mes jums leisime pabaigti šį filmų sąrašą tokiais filmais, kurie leis jums išgyventi sunkumus ar patirti gyvenimo džiaugsmą. Nesijaudinkite nes po lietaus visada ateina saulė, nors geriausi siužetai niekada nepasirodo ekrane.
*Gediminas Jankauskas, **Ingrida Monkevičiūtė, ***Laura Aleknavičiūtė
Taip pat skaitykite: TOP 10 stiprių ir tikroviškų realių moterų portretų kine
