Nesvarbu, ar jums 13 ar 33, jūs tikriausiai girdėjote frazę „suprasi, kai užaugsi“ milijonus kartų. Kai kurie žmonės naudoja šią frazę tam, kad pateisintų savo iracionalų elgesį, o kiti tiesiog bando jus išgelbėti nuo neišvengiamų gyvenimo kančių. Iš tiesų, dauguma žmonių, kurie laikosi šios nuomonės per daug susikoncentruoja į amžių, kaip brandos rodiklį. Tačiau yra keletas sričių, kuriose sukaupta didelė patirtis gali padėti jums suprasti gilesnę kasdienybės prasmę.
Kinematografija yra viena iš šių sričių ir lygiai taip pat kaip ir vynas, daugelis jos kūrinių bręsta geriau, nei mes kada nors subręsim. Filmai, kuriuose yra daug specialiųjų efektų ar, kurie remiasi dabartiniais įvykiais, sėkmė pakankamai greitai užgęsta, nes jų auditorija juos „perauga“. Todėl gerus filmus po kurio laiko verta peržiūrėti ir vėl.
Tai nebūtinai reiškia, kad šie filmai charakterizuoja senatvės minusus, bet jie tikrai pavaizduoja sunkias realaus gyvenimo situacijas. Tai nereiškia, kad jaunuoliai negali jų įvertinti, tiesiog reiškia jaunesni žiūrovai taip „neįsitrauks“ į tokias dramas.
Beje, mes tikrai nekalbame apie filmus, tapusius klasika ir, kuriuos galima žiūrėti vėl ir vėl (pvz.: filmą „Pilietis Keinas“ (angl. „Citizen Kane“) galima žiūrėti ir 6 ir 60 m.). Mes kalbame apie filmus, kurie reikalauja šiek tiek gyvenimiškos patirties. Kai tik nustosite būti maištingais jaunuoliais ir subręsite pažiūrėti į kasdienę, kaip turinčią begalę atsakomybių, šių filmų galvosūkiai taps kur kas lengviau išsprendžiami.
Šis sąrašas nėra geriausių filmų TOP 10 sąrašas, o senų, naujų, gerai žinomų filmų asortimentas. Asortimentas, kuris gali jus maloniai nustebinti arba „įvaryti jums vėžį“. Manau, visa tai priklauso nuo jūsų amžiaus.
10. „Sulaužytos gėlės“ (Broken Flowers, 2005)
Sunku nemylėti aktoriaus Bill Murray, net jei jis vaidina aptriušusį ir žmonių vengiantį Don Žuaną. Don Žuanas, jausdamas kaltę ir smalsumą, yra priverstas sekti jo buvusių mylimųjų pėdsakais, kad surastų savo prarastą sūnų. Filmą režisavo Jim Jarmusch, o jame vaidino tokios Holivudo kino žvaigždės, kaip Tilda Swinton ir Jeffrey Wright, kartu su senosiomis dievaitėmis Sharon Stone, Julie Delpy ir Chloe Sevigny. „Sulaužytos gėlės“ iš tiesų varginantis filmas.
„Daug gyvenimo mačiusiam“ žiūrovui, šis filmas gali pasirodyti liūdnas ir pilnas humoro ir gyvenimo kartėlio. Jame kalbama apie vienatvę, kaltę ir pasekmes, tačiau išvengiant „romantinės komedijos“ bruožų, dėl kurių daugelis filmų nesulaukia sėkmės. Jaunesniajai auditorijai šis filmas gali pasirodyti nuobodus, tik kartais juokingas ir neaiškus.
Mūsų patarimas? Jei priskiriate save tikslinei „Sulaužytų gėlių“ auditorijai, įsitaisykite patogiai jaukiame krėsle su taure gaivaus gėrimo ir mėgaukitės Bill Murray išmintimi. Jei ne, tiesiog pažiūrėkite lengvesnio siužeto filmą „Šventasis Vincentas“ (angl. „St. Vincent“), kuriame šis aktorius vaidina panašiame vaidmenyje.
9. „Viso gero, Leninai!“ (Good Bye, Lenin! 2003)
Vokiečių filmas, kuris pasauliui leido sužinoti apie aktorių Daniel Brühl, yra kupinas socialinės nostalgijos ar „ostalgie“ Vokietijos žiūrovams. Iš pirmo žvilgsnio, filmas „Viso gero, Leninai!“ yra švelni, tarsi močiutės pyragas, socialinė drama ir komedija.
Tą dieną, kai į kosmosą pakilo pirmasis Rytų Vokietijos kosmonautas, Kristiana Kerner (Katrin Saß) Rytų Vokietijos pilietė ir entuziastinga socialistų partijos rėmėja sužinojo, kad jos vyras paspruko į Vakarus. Tačiau užuot sielvartavusi moteris kimba į partinę veiklą. Kristiana taip ir nepamatė, kaip griuvo Berlyno siena, mat likus vos kelioms dienoms iki istorinio įvykio, ją ištiko širdies priepuolis.
Iš komos Kristiana pabuda tik 1990-ųjų vasarą, tik tam, kad sužinotų, jog pasaulio, kuriame ji gyveno, nebėra. Tačiau jos mylintis sūnus Aleksas (Danielis Brühlis) negali leisti, kad dėl galybės permainų vos atsipeikėjusią motiną ištiktų dar vienas širdies smūgis. Jis sugalvojo būdą, kaip sustabdyti laiką, kad Kristiana tikėtų, jog VDR tebeegzistuoja…
Tam, kad nenugarmėtų atgal į užmarštį, jos sūnus Aleksas, bando užkirsti Kristijanai kelią, kad nesužinotų kiek dalykų pasikeitė per aštuonis mėnesius kuomet ji buvo komoje. Norėdamas tai padaryti, jis nusprendžia paslėpti keletą „nedidelių “ detalių, tokių kaip Berlyno sienos griūtis ir kapitalizmo atėjimą į šalį.
Iš pirmo žvilgsnio „Viso gero, Leninai!“ yra smagi Europietiška komedija, tačiau į šį filmą „įsigilinę“ vyresnės kartos žiūrovai, supras, kad tai yra šeimos drama, kurioje vaizduojami gražūs santykiai tarp Alekso ir jo mamos. Be to, jei toks žiūrovas dar ir kažkaip pats patyrė komunistų išėjimą, „Viso gero, Leninai!“ peržengia istorinės tragedijos ribas. G.J.
8. „Apie Šmitą“ (About Schmidt, 2002)
Filme „Apie Šmitą“ pasakojama apie tai, ką maža dalis žmonių norėtų girdėti, tačiau galų gale, visi su tuo turime susidurti. Tai istorija apie buvimą niekam nereikalingu, apie tai, ko jaunesni žiūrovai beveik nepatiria (tikiuosi). Nenuostabu, kad dėl Šmito vaidmens – ką tik išėjusio į pensiją draudimo profesionalo, prodiuseriai pirmiausia pagalvojo apie Bill Murray. Laimei, Murray pakeitė niekas kitas, kaip Jack Nicholson – titanas, kuris pats pareiškė norą suvaidinti šį vaidmenį.
Varenas Šmitas, karjerą baigusio ir ūmaus vyro įvaizdis, įgauna kur kas daugiau prasmės Nicholson‘o amžiuje. Jaunesnis aktorius būtų vaidmeniui suteikęs galimybę atsiimti už prarastą laiką, o Nicholson‘o įkūnytas Šmitas, beveik visada yra paskendęs praeityje. Tai filmas, kuriuo galite mėgautis būdami bet kokio amžiaus. Tačiau, pajusti pagrindinio veikėjo skausmą galėsite tik tuomet, kai išgirsite šią repliką: „Viskas gerai, jums tikrai neprivalote ten būti!“.
7. „Kivirčas“ (Carnage, 2011)
Romano Polanskio juoda, tačiau neįprasta komedija „Kivirčas“ vyksta vienoje mažoje erdvėjė – bute, taip pat viso siužeto metu vaidina tik 4 asmenys. Aktorių pasitikėjimas savimi šiame filme yra tiesiog būtinas, tad režisierius Polanski šiam vaidmeniui paskyre 4 pagrindinius aktorius: Jodie Foster, John C. Reilly, Chritoph Waltz ir – Kate Winslet. Siužetas gali nereikšti daug įprastam žiūrovui – dvi poros tėvų susitinka tam, kad aptartų neseniai įvykusį konfliktą tarp jų berniukų, besimokančių toje pačioje klasėje.
Du berniukai susimuša parko žaidimų aikštelėje. Nukentėjusiojo berniuko tėvai pakvietė kito berniuko tėvus pokalbiui. Iš pradžių tai turėjo būti tik trumpas, oficialus susitikimas, tačiau jis išauga į proto mūšį (arba jo trūkumą) ir kaltininimus. Malonus pokalbis virsta tikromis skerdynėmis, kurių metu visi keturi tėvai parodo savo tikruosius veidus. Pamiršę civilizuotumą ir draugiškas intensijas, kiekvienas iš susirinkusių pradeda skųstis vienas kitu, kambaryje įsitvyrauja chaoas. Žmonos kaltina vyrus, vyrai žmonas, staiga trys užsipuola vieną arba pora konfrontuoja kitą porą. Kate Winslet personažė šiame filme išlieka pati ramiausia mama, ypač gerai atsiskleidžia jos nuoširdumas, bet taip pat puikūs ir jos satyriški pasisakymai.
Įprastam kinomanui, „Kivirčas“ yra tarsi komedija, kurios nuotaiką sukuria aktoriai. Tačiau tėvui, ar motinai šis filmas atveria tai, į ką pavirsta tėvų susirinkimas mokykloje, juolab kai tu turi laviruoti tarp savo darbo, sutuoktinio ir savo (kartais) erzinančių atžalų.
6. „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003)
Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu. Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė. Dviems vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo. Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. Bet jie abu Tokijuje apsistoję tik trumpam.
“Pasiklydę vertime” – režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų. Tai komiški epizodai iš japoniškų – amerikietiškų papročių, tradicijų ir įpročių radikalių skirtumų, jaudinančios romantiškos scenos, puiki muzika, scenarijuje nenumatytos improvizacijos ir žodžiais neaprašoma aktorių vaidyba.
Dauguma jūsų tikriausiai jau matėte šį filmą, nepriklausomai nuo jūsų amžiaus ar asmeninių ypatybių. Istorija, kurioje vaizduojami keisti ir šiek tiek romantiški santykiai tarp buvusio aktoriaus ir koledžo absolventės, kuri dar tik atskleis savo potencialą, yra tokia, kurią būtų galima žiūrėti vėl ir vėl. Tačiau tikroji šio filmo stiprybė slypi tame, kaip pats filmas stengiasi nutiesti taką tarp kartų. Filme „Pasiklydę vertime“ neišgirsite frazės „visi mes esame vienodi“. Vietoj to, jis leidžia jums būti tuo, kas esate, jei tik jūs nesistengiate gyventi kieno nors kito gyvenimo, arba kaip pasakė nepakartojamasis Bob Harris: „Kuo labiau pažįsti save ir žinai ko nori, tuo mažiau nusivilsi.“
Filmo “Kinds of Kindness” kadras
5. „Malonės rūšys“ (The Kinds of Kindness, 2024)
Jorgo Lantimoso pavardė gerai žinoma kino pasaulyje. Šis graikas nustebino kino mėgėjus tokiomis keistomis ir ekcentriškomis kino juostomis kaip neseniai rodyta „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023), kiek seniau – „Omaras“ (The Lobster, 2015), „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer, 2017) ir kt..
Įdomus faktas apie Jorgą – jis mėgsta dirbti su ta pačia filmavimo komanda. „Malonės rūšys“ projekte režisierius toliau tęsė bedradarbiavimą su Ema Stoun (Emma Stone), Viljemu Dafo (Willem Dafoe), Margaret Kuali (Margaret Qualley) matytais ir filme „Prasti reikalai“. Į pagrindinių vaidmenų gretą priėmė Džesį Plemonsą (Jesse Plemons). Režisierius scenarijų rašė su kitu savo senu bendražygiu Eftimiu Filipou (Efthimis Filippou), kuris kartu su Jorgu dirbo dar prie trijų filmų – „Šventojo elnio nužudymas“, „Omaras“ ir „Iltinis dantis“ (Dogtooth, 2009).
Apie pačią kino juostą „Malonės rūšys“ verta išskirti tai, kad filmas nėra viena nuosekli istorija, o trys po valandą trunkantys pasakojimai, nesusiję vienas su kitu siužetais, kuriuose vaidina tie patys minėti aktoriai. Pirmasis pasakojimas sukasi apie didelės koorporacijos darbuotoją Robertą (Jesse Plemons), kuris yra panašesnis į savo viršininko Reimondo (Willem Dafoe) vergą, mat iki smulkmenų paklūsta jo komandoms – ką valgyti, kaip rengtis, kiek sverti, kada mylėtis su žmona, turėti su ja vaikų ar neturėti. Filmo režisierius pasirinko intriguojančią strategiją, nes neparodo visko iš karto, žiūrovams tenka po truputį išvynioti siužeto ritę ir pamažu aiškintis, kaip susijęs nebylus barzdočius R.M.F su jauna mergina trumpu chalatėsiu ir barzdočių bandantis partrenkti kostiumuotas vyriškas. Roberto paskutinis kantrybės lašas Reimondo kontrolės atžvilgiu nuvarva tada, kai šis liepia jam nužudyti žmogų. Atsisakęs paklusti šiam nurodymui, Robertas praranda Reimondo malonę ir tuomet prasideda detektyvas, kaip viską atgauti.
Antrasis pasakojimas netgi dar keistesnis. Danielis (Jesse Plemons) dirba policininku, tačiau po žmonos Liz (Emma Stone) dingimo jo elgesys pasidaro labai keistas. Ilgėdamasis žmonos jis jos atvaizdą įžvelgia netgi nusikaltėlių veiduose, kartu su draugais nori žiūrėti jų dar žmonai esant šalia turėto grupinio sekso vaizdo įrašą, jam nuolat kažkas skambina, bet nekalba į ragelį, kol vieną dieną žmona atsiranda, tačiau Danielis netiki, kad čia ji. Psichiatras nustato maniakinę depresiją, išrašo vaistų, tačiau Danieliui paranoja nepraeina – jis šventai įsitikinęs, kad moteris, gyvenanti jo namuose, yra apsimetėlė.
Trečioji istorija sukasi apie grupę sektantų, kurie iš saviškių turi išsirinkę savotiškus dievukus. Su jais vienais galima mylėtis, jų vienų ašarų vandenį vienintelį galima gerti, jų vienų teorijoms reikia paklusti. Emilė (Emma Stone) ir Endriu (Jesse Plemons) yra išrinkti leistis į sektos šventosios paiešką, nes jie įsitikinę, kad kažkur gyvena mergina, mokanti gydyti žaizdas ir prikelti žmones iš mirusiųjų. Endriu – tipiškai atrodantis sektantas, su skusta galva, plačiais drabužiais ir visad avintis sandalus, o Emilė kitokia – ji turi vyrą ir dukrą, nuo kurių jai vis dar sunku atsiskirti. Išaiškėja, kad šventoji tikrai egzistuoja, o Emilė, patyrusi sektos dievų nemalonę, desperatiškai bando ją sugauti.
Jorgo Lantimoso drama „Malonės rūšys“ primena graikų tragediją. Matyt, dėl fone leidžiamos sakralinės muzikos, kuri, beje, būdinga ir kitiems jo filmams. Jo filmai tiesiogiai nėra susiję su religija ir jis nenagrinėja tikėjimo klausimų, tačiau atrodo, kad savo siužetuose bando suprasti dievo vaidmenį, dievo ir žmonių santykį. (Dora Žibaitė)
4. „Tenenbaumų šeima“ (The Royal Tenenbaums, 2001)
Kad ir ką kalbėtume apie amerikiečius, turime pripažinti, jog šios nacijos stiprybę sudaro patriotizmas ir šeimos kultas. Neatsitiktinai abi šios nacionalinės vertybės puikuojasi šalia svarbiausioje amerikiečių giesmėje „Dieve, saugok Ameriką ir mano gimtus namus“. Tokį epigrafą laisvai galėtų turėti ir filmas „Tenenbaumai“. Tai istorija apie vieną ekscentrišką šeimą. Kartais jos nariai primena Adamsų šeimynėlę (matyt, neatsitiktinai motiną čia vaidina Anjelica Huston), o kai kada šmėkšteli ir groteskiškas Simpsonų šešėlis arba pakvimpa broliukų Coenų išdaigomis. Tenenbaumų šeimos kronika pateikiama kaip solidus metraštis: su prologu, gausiais komentarais, begale tragikomiškų nesusipratimų ir susimąstyti verčiančia pabaiga.
Jokių ypatingų dramų po šio įvykio šeimoje neatsitiko. Gal net atvirkščiai: mamytė nuo šiol galėjo visą savo energiją skirti savo vaikams Čezui (Benas Stilleris) bei Ričiui (Luke‘as Wilsonas) ir įdukrai Margo (Gwyneth Paltrow). Mamytės programa maksimum buvo išties grandiozinė: ji pasiryžo įrodyti, kad visi jos vaikai genialūs, ir savo tikslą pasiekė. Ričis tapo įžymiu tenisininku, depresyvi autistė Margo išgarsėjo kaip talentinga dramaturgė, o Čezas anksti tapo finansų genijumi ir sugebėjo per teismą atimti tėtušio teisę į jo paties namus.
Bet tai tik viena filmo siužeto dalis. Kita – kur kas linksmesnė – prasideda tada, kai gimtuosius namus prieš dvidešimt dvejus metus palikęs tėtušis paklydėlis sugrįžta. O kad ištirpdytų neapykantos ledus, jis griebiasi ne visai garbingo triuko – paskelbia, kad mirtinai serga ir jo dienos suskaičiuotos.
Regis, po tokio siužeto posūkio turėtų prasidėti ašaras spaudžianti tradicinė melodrama, bet Wesui Andersonui tai būtų pernelyg lengva užduotis. Į širdies kardiogramą panašus siužeto grafikas (o gal analogija su amerikietiškų kalnelių judėjimo trajektorija būtų dar tikslesnis palyginimas), sumaniai valdomas režisieriaus, pateiks dar ne vieną staigmeną.* (G.J.)
3. „ŽMOGUS-PAUKŠTIS“ (Birdman, 2014)
Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Operatorius Emmanuelis Lubezki Oskarą gavo ir metais anksčiau už tai, kad bekraštį kosmosą filmui „Gravitacija“ (2013, rež. Alfonso Cuarónas) įsigudrino nufilmuoti… Holivudo paviljonuose.
„Žmogus-paukštis“ yra ne menkesnis eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.
Ne mažesnio pagyrimo vertas ir režisierius, kurio ankstesni filmai („Meilė-kalė“, „21 gramas“, „Babelis“) buvo sukurti polifoniniu metodu, kai į vieną pasakojimą muzikinės fugos komponavimo principu pinasi kelios istorijos. „Žmoguje-paukštyje“ taip pat yra keli lygmenys, nors kamera beveik neišleidžia iš savo stebėjimų lauko aktoriaus Michaelo Keatono, kuriam pagrindinis vaidmuo tapo tikru benefisu. Jo suvaidintas Riganas Tomsonas, buvęs garsus Holivudo aktorius, žiūrovų populiarumo ir prodiuserių pagarbos nusipelnęs už keliuose filmuose vaidintą komikso personažą Žmogų-paukštį. Nesunku numanyti, kodėl šiam vaidmeniui buvo pakviestas būtent M. Keatonas, kuriam du kartus suvaidinto Žmogaus-šikšnosparnio (paprasčiau kalbant, Betmeno) kostiumas užgožė kitų jo aktorinių galimybių spektrą.
Todėl anekdotą primenančią istoriją, kad po lėktuvo katastrofos laikraščiai praneštų tik apie George‘ą Clooney, o Rigano net nepaminėtų, M. Keatonas pasakoja taip, kad panašaus efekto neleis pasiekti jokia aktorinė technika. Čia jau pulsuoja ne suvaidintos, o iškentėtos intonacijos.
Holivude (ir ne tik jame) apstu morališkai traumuotų menininkų, kurie kažkada buvo populiarūs, o dabar visų pamiršti. Tai amžinas siužetas, vertas gilių psichologinių romanų ir jaudinančių filmų. A. Gonzálezas Iñárritu jį interpretuoja, pasitelkęs sudėtingą tragikomedijos, grotesko ir (nebūtų meksikietis!) Lotynų Amerikos literatų išgarsintą magišką realizmą.
Riganas bando susigrąžinti buvusią šlovę ir Brodvėjuje stato spektaklį pagal Raymondo Carverio apsakymą „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę?“. Spektaklis Riganui reiškia ne tiek pergalingo sugrįžimo iš užmirštųjų pasaulio galimybę, kiek paskutinis šansas įrodyti (visų pirma pačiam sau), kad jis dar „turi parako“. Ir visai nesvarbu, kad toks tikslas reikalauja maksimalių fizinių ir psichologinių resursų. Kai ant kortos statomas visas gyvenimas, blefuoti būtų nesąžininga. Todėl autoriai negaili nusivylimo padiktuotos kritikos teatro pasaulyje įsišaknijusiam cinizmui ir publikai, kurią modernių technologijų laikais labiau jaudina ne sielų apnuoginimas scenoje, o galimybė mobiliu telefonu nufilmuoti garsenybę (jei ypatingai pasiseks, dėvintį vien trumpikes) tiesiog gatvėje.
Filmas turi iš pirmo žvilgsnio keistą paantraštę „Netikėtas nežinojimo privalumas“, kuri suteikia visam pasakojimui dar vieną dimensiją. Nuo pradinių kadrų režisierius tarsi perspėja, kad atsisakytume įprastų mąstymo klišių ir vėliau ilgai vedžioja žiūrovus painiais teatro koridoriais bei herojų pasąmonės labirintais, kad dingsta riba tarp tikros realybės ir vaidybos. (G.J.)
2. „Vaikystė“ (Boyhood, 2014)
„Boyhood“ (Vaikystė) – 12 (!) metų filmuota gyvenimiška drama, kurioje nepamatysime specialiųjų efektų ar įspūdingo grimo. Šis filmas ypatingas savo paprastumu, šiluma ir nuoširdumu. Tai šeimos istorija, papasakota nuolat natūraliai augančių ar senstančių aktorių, jiems susitinkant ir tęsiant filmavimą vos po porą kartų kasmet.
Filme matome pagrindinio veikėjo Mason‘o (Ellan Coltrane) vaikystę ir paauglystę nuo šešerių iki 18 metų. Aktorius užaugo prieš kameras – matome jo, kaip asmenybės, augimą, pokyčius, brandą, stebime, kaip aplinkos pokyčiai daro įtaką berniuko tapimui vaikinu, vėliau – vyru. Olivia (Patricia Arquette) – vieniša mama, auginanti du vaikus – Mason‘ą ir jos seserį Samanthą. Neseniai išgyventos skyrybos palieka pėdsaką visų šeimų narių gyvenimuose. Vaikai vis daugiau laiko praleidžia su biologiniu tėvu, kuris vis dar yra klajojanti siela. Vėliau seka naujas mamos draugas (tampantis patėviu), bandantis kontroliuoti kiekvieną šeimos narių žingsnį. Gyvenimas nuolat keičiasi ir žiūrovas mato kaitą vaiko akimis – vis dar naiviomis, tačiau smalsiomis ir daug ką suprantančiomis.
Apimantis daugiau nei 12 metų pagrindinio aktoriaus gyvenimo ir trunkantis beveik tris valandas, filmas „Vaikystė“ yra labai vertinimas kinematografijos prasme, tačiau gerai vertinti filmo atžvilgiu, sunku. Tai tampa akivaizdu, jei jums sunku suprasti besikeičiančius Ethan Hawke ir Patricia Arquette vaidmenis.
Nepriklausomai nuo to, kaip jūs suprasite pasakojimą, tačiau tik su amžiumi galėsite pažvelgti į šį filmą per akivaizdžiai paprastos egzistencijos prizmę. Jūs negalite nuoširdžiai džiaugtis akimirka, jei per daug stengiatės ją tokia padaryti. Judant tik šiek tiek lėčiau nei gyvenimas, „Vaikystė“ suteikia jums tai, ko niekada nežinojote, kad praleidote. (G.J.)
1. Bacchus ponia“ / “The Bacchus Lady”(Lee Jae-yong, 2016)
Pietų Korėjos kino pasaulyje jau seniai žinomas režisierius E J-yong savo naujausiame filme „Bacchus ponia“ nagrinėja sukrečiančią temą, nuo kurios dauguma verčiau rinktųsi nusukti akis. Filme pasakojama senyvo amžiaus moters istorija, kurios vienintelė išeitis prasimanyti pinigų yra parsidavinėti. Per jos akis galima išvysti žiaurią pensinio amžiaus sulaukusių žmonių realybę dabartinėje Pietų Korėjos visuomenėje.
So-young, kurios vaidmenį atlieka aktorė Youn Yuh-jung, yra viena iš Seulo „Bacchu ponių“ – senyvo amžiaus moterų, siūlančių prostitucijos paslaugas vyrams miesto parkuose. Jos gyvenimas monotoniškas, besisukantis tik apie darbą ir du neturimą šeimą atstojančius kaimynus – transeksualę Tiną ir invalidą Do-hoon. Tačiau jos gyvenimas pasisuka netikėta linkme kai ji imasi globoti maišytos kilmės berniuką Minho. Tuo pat metu vienas po kito So-young ilgalaikiai klientai ima iš jos prašyti daugiau nei jos „paslaugų“ – nusivylę savo gyvenimais, jie prašo moters pagalbos juos užbaigti.
Nors filme atspindėta nemažai socialinių problemų, į jas labai nesigilinama, nenukrypstama nuo pagrindinės siužeto linijos. Gilinamasi į pagrindinės veikėjos neviltį ir sunkumus, jos vidinę dilemą, kai iš prigimties geraširdė ir užjaučianti, ji priversta rinktis tarp savo pačios likimo ir galimybės padėti besikankinantiems savo klientams. Nors siužetas rimtas, filme netrūksta ir ironijos bei šiek tiek humoro. Pagrindinė veikėja juokauja, kad kalėjimas jos gyvenime nebūtų blogai, kadangi ji neturi pakankamai pinigų gyventi senelių namuose.
Tiek daug kandidatų tokiai galybei skirtingų jausmų. Laimei, mūsų širdys ir mintys sensta skirtingu greičiu. Štai kodėl mes jums leisime pabaigti šį filmų sąrašą tokiais filmais, kurie leis jums išgyventi sunkumus ar patirti gyvenimo džiaugsmą.
*Gediminas Jankauskas, **Ingrida Monkevičiūtė, ***Laura Aleknavičiūtė
Taip pat skaitykite: TOP 10 stiprių ir tikroviškų realių moterų portretų kine
