Filmo "Lady Macbeth" kadras

Melodrama yra vienas seniausių ir visada populiarus kino žanras, nes pasakoja žmonių meilės istorijas. Vieni pirmųjų šią aukso gyslą ėmė plėtoti danų kinematografininkai. Dar antrajame XX a.  lenkų kino istorikas Jerzy Toeplitzas rašė: „Jei spręstume pagal danų filmus, tai vienintelis dalykas, kuris rūpi žmonėms – meilė, dažniausiai nelaiminga, pasibaigianti vieno abiejų meilužių mirtimi. Danija padarė nelaimingą meilę savo credo, todėl jeigu kartais filmas pasibaigdavo laimingai, žiūrovai protestavo. Tragiški tokių filmų finalai ypač buvo mėgiami carinėje Rusijoje, kurioje klestėjo pesimistinė dekadentinė literatūra“. 

Anuometinis kritikas Felixas Haldenas labai vaizdžiai aprašė svarbią tokio kino ypatybę:  „Bučiniai pasikeitė neišpasakytai. Dabar jau nebeužtenka lengvo lūpų prisilietimo, kaip anksčiau; nuo šiol lūpos susilieja ilgam, aistringai, o ekstazės apimta moteris atlošia galvą atgal“. 

Daug vandens nubėgo nuo tų romantiškų laikų. Kai kurių dabartinių filmų veikėjai dažniau kalba apie „meilės chemiją“ ir jokios romantikos intymiuose santykiuose nemato. Štai pvz. aktorės Julianne Moore filme „Kloja“ (Chloe, 2009, rež. Atomas Egoyanas) savo pacientėms ( ji – ginekologė) tiesiai šviesiai aiškina: „Orgazmas – viso labo tik raumenų susitraukimas, klitorio stimuliavimo rezultatas. Jokios paslapties ir kažkokio ypatingo stebuklo čia nėra“. Tiesa, netrukus visgi paaiškėja, kad tokiomis tvirtomis nuostatomis apsiginklavusi moteris giliai širdyje yra nepaprastai trapi ir lengvai pažeidžiama.

Klasikinės melodramos atomazgos nuo senų laikų yra dvi: pirmoji pasibaigia gerai („..jie gyveno ilgai ir laimingai“) antroji geriausiu atveju baigiasi išsiskyrimu arba meilė grubiai nutraukia mirtis.

Tiesa, yra dar trečioji melodramų kategorija, kurią prancūzai vadina „meilės liga“ (la maladie d’amour), o čia jau nuo meilės iki beprotybės tik vienas žingsnis…

LEDI-MAKBET-2

10. „LEDI MAKBET“ (Ledi Macbeth, 2016) Rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, pirmą kartą visuomenėje pasirodė dar 1865 metais, kai buvo išspausdinta „Dostojevskio epochos“ laikraštyje. Sukrėtusi daugybę skaitytojų ir teatro žiūrovų, garsioji drama galiausiai įkvėpė ir pripažintą britų teatro ir operos režisierių Williamą Oldroydą, sukurti pirmąjį pilnametražį filmą, atskleidžiantį painiai tragišką jaunos merginos gyvenimą.

Ši, naujausia „Ledi Makbet“ ekranizacija, kupina naujovių ir įdomių scenarijaus sprendimų. Iš Rusijos į Viktorijos laikų Angliją perkelta istorija, pripildyta aistros ir maišto, kurie sudaro nervingą troškimo, intrigos ir žudynių kokteilį. O pagrindinį vaidmenį atlikusi jaunoji aktorė Florence Pugh, pasak užsienio kritikų, jau dabar vadinama vienu įdomiausių ekrano talentų.

1865 metai. Šiaurės Anglijos kaimas. Pagrindinė istorijos veikėja, 17-metė Ledi Ketrin, lyg koks gyvulys, kartu su lopinėliu nederlingos žemės, parduodama pasiturinčiam didikui Borisui, tiksliau – jo sūnui Aleksandrui, už kurio Ketrin, paskubomis, ne savo noru ištekinama. Atgrasus, visiškai neišvaizdus ir už nuotaką daug vyresnis jaunikis, jau nuo pirmosios jų santuokos dienos parodo, kad Ketrin jo visiškai nedomina, todėl nelaiminga, niekaip naujoje šeimoje nepritampanti mergina, nuolat tūno izoliuota tvankiame erdvių rūmų kambaryje, prižiūrima tarnaitės Anos.

Viskas po truputį ima keistis tik tuomet, kai Aleksandras kuriam laikui išjoja verslo reikalais, o Ketrin, ištrūkusi pasivaikščioti, sutinka tarną Sebastianą, kurį, pasiilgusi artumo, įsivilioja į lovą. Beprotiška ir aistringa dviejų žmonių meilė netrunka išaiškėti, atnešdama siaubingas pasekmes visiems rūmų gyventojams.

9. COCO CHANEL IR IGORIS STRAVINSKIS“ (Coco Chanel & Igor Stravinsky, 2009 m.) Mada išeina iš mados, o stilius – niekada“ – mėgo kartoti viena garsiausių XX a moterų, kurios vardą žino net ir tie, kurie madai yra visiškai abejingi.

Elegantiškumo įsikūnijimu laikoma Coco Chanel (tikroji jos pavardė Gabrielei Bonheur Chanel) įvykdė tikrą revoliuciją mados pasaulyje, paliko po savęs begalę pasekėjų, „labiausiai gundančių kvepalų“ Chanel Nr 5 aromatą ir daug taiklių aforizmų.

Nenuostabu, kad šiai mados karalienei statomi paminklai, dedikuojamos knygos ir madingų rūbų pristatymo sesijos. 1969-aisiais, dar būdama gyva, Coco susilaukė jai skirto biografinio miuziklo (Brodvėjuje ją suvaidino legendinė Holivudo veteranė Katherine Hepburn). Ne kartą jos gyvenimas buvo atgijęs ir kine.

Beveik vienu metu pasaulio ekranuose pasirodė du vaidybiniai filmai, kurie gerokai papildė mūsų žinomą prancūzų drabužių dizainerės portretą.

Režisierės Anne Fontaine filmas „Coco prieš Chanel“ (Coco avant Chanel, 2009) skirtas madų karalienės jaunystėje išgyventiems meilės romanams. Coco tąsyk vaidino Audrey Tautou. Filmo autoriai nepretendavo atskleisti visus mados pasaulio ikona vadinamos moters gyvenimo įvykius. Gražiausios scenos skirtos Coco Chanel ir britų pramonininko Artūro Kapelio romantiškiems santykiams. Kiek anksčiau kita meilės istorija būsimą madų diktatorę buvo susiejusi su turtingu verslininku Etjenu Balsanu.

O režisierius Janas Kounenas filme „Coco Chanel ir Igoris Stravinskis“ pasakoja apie dar vieną madų karalienės meilę – rusų kompozitoriui Igoriui Stravinskiui.

Filmas nukelia į trečiąjį dešimtmetį, kai įvyko trumpa, tačiau kupina inteligentiškos aistros ir elegancijos dviejų menininkų konfrontacija. Jų pažintis prasidėjo dar 1913-taisiais, Eliziejaus laukų teatre, kur Coco Chanel, kylanti mados žvaigždė, žiūrėjo visų nušvilptą Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ spektaklį.

Coco iš karto pajuto sutikusį giminingą sielą ir artimos pasaulėžiūros menininką, mėgstantį rizikuoti. Abu menininkus kūrybiniame kelyje vedė novatoriškos idėjos. Modernistinė, disonuojanti I. Stravinskio harmonija kėsinosi sugriauti konservatyvios buržuazinės visuomenės muzikinį skonį, o Coco plėtojo naujas prabangios ir elegantiškos, tačiau demokratiškos mados idėjas.

Paryžiuje emigrantas rusų kompozitorius su sergančia žmona Jekaterina ir keturiais vaikais tada buvo apsigyvenęs dizainerės užmiesčio viloje, kur tarp dviejų kūrėjų maištingų kūrėjų ir įsiplieskė ilgos bei laimingos istorijos nežadantis romanas.

Madų ir baleto žinovai tuoj po premjeros pareiškė, kad tikrų faktų apie šį meilės ryšį nėra, ir kad filmo autoriai sukūrė gražią pasaką apie įvykius, kurių realybėje tikrai nebuvo. Bet pasaka iš tikrųjų graži. Prabangūs interjerai, stilingi drabužiai, gražiais rakursais filmuojami abu personažai (Anna Mouglalis ir Madsas Mikkelsenas).

Stravinskis iš tikrųjų garsėjo ne tik kaip avangardinės muzikos genijus, bet ir kaip širdžių ėdikas. Jis patiko moterims ir buvo vedęs ne vieną kartą. Įsimylėjęs savo pusseserę Jekateriną Nosenko ją vesti galėjo tik sunkiai gavęs Šv. Sinodo leidimą. Pajutęs aistrą menininkei Verai Sudeikinai (juos supažindino 1913 m. Sergejus Diagilevas) Stravinskis nepaliko sergančios žmonos iki pat jos mirties 1939 metais. Tik tada vedė Verą, su kuria pragyveno paskutiniuosius 31 savo gyvenimo metus.

P.S. filmas „Coco Chanel ir Igoris Stravinskis“ ekranuose pasirodė 2009-aisiais, kai buvo pažymimos 100-osios garsiųjų Rusijos baleto sezonų Paryžiuje teatre Chatelet metinės. Dar po metų Prancūzijos sostinės žiūrovams buvo pateiktas I. Stravinskio baletas „Stebuklinga paukštė“, sukurtas rusų liaudies pasakų motyvais. O 1913-aisiais Sergejus Diagilevas ir Vaclavas Nižinskis pastatė „Šventąjį pavasarį“, nuo kurio ir prasidėjo kompozitoriaus bei Coco Chanel draugystė. (G.J.)

8. „KARTĄ NIUJORKE“ (The Immigrant, 2013 m.) Pagrindinėje Kanų kino festivalio programoje parodytą filmą „Kartą Niujorke“ sukūręs režisierius Jamesas Gray‘us Holivude yra laikomas rusiškos mafijos „ekspertu“ ir žmogumi, kuris ne iš knygų žino, kuo ir kaip nuo seno Amerikoje verčiasi imigrantai iš Rusijos ir Rytų Europos šalių. Ir tai suprantama, juk režisieriaus seneliai tuoj po Rusijoje įvykusios revoliucijos paliko gimtinę ir išvyko laimės ieškoti į Ameriką. Jų pasakojimai apie vargus, patirtus naujoje tėvynėje neliko vien šeimyniniuose archyvuose. J. Gray‘us neslepia, kad kurdamas filmus naudojasi savo artimųjų prisiminimais ir į siužetus vis įpina biografinius motyvus. Ypač jų daug filme „Kartą Niujorke“ (originalus pavadinimas „Imigrantė“).

Jau pirmasis J. Gray‘aus darbas „Mažoji Odesa“, 1994-aisiais metais Sidabro prizu apdovanotas Venecijos kino festivalyje, sukrėtė Bruklino rajone įsikūrusios išeivių iš Sovietų sąjungos kriminalinės irštvos vaizdais ir sodriais rusiškais keiksmažodžiais, byrėjusiais iš aktorės Natalijos Andreičenko burnos.

Tikrų rusų aktorių matėme ir kituose šio režisieriaus filmuose. Po ilgos pertraukos jo kriminalinėje dramoje „Mes valdome naktį“ (2007 m.) regėjome, kaip dabar atrodo seniai į Ameriką emigravusi ir stipriai pasikeitusi romantiškų vaidmenų atlikėja Jelena Solovej, suvaidinusi narkobarono Bužajevo žmoną Kaliną. Nedidelį vaidmenį ji vaidina ir šį kartą.

Filmas „Kartą Niujorke“ prasideda rūkuose skendinčios Laisvės statulos panorama ir tuoj po to sekančia scena Elliso saloje, kurioje visiems atvykėliams iš Europos prasidėdavo pirmoji pažintis su laisvės šalimi ir čia vyraujančiais įstatymais. 1921-ųjų sausį į šią „pažadėtąją žemę“ iš perpildyto laivo su sergančia seserimi nužengė imigrantė iš Lenkijos Eva Cybulska (ją emocingai suvaidino žavioji prancūzė Marion Cotillard). Po žeminančių procedūrų nemaža dalis atvykėlių pripažįstami „našta valstybei“ (dėl prastos sveikatos ar įtarimų anksčiau pažeidus įstatymus) ir turi laukti teismo arba deportacijos. Evai likimas buvo gailestingas – ją selekcijos metu įsidėmėjo Bruno Veisas (jį vaidina jau ketvirtą kartą su J.Gray‘umi dirbantis aktorius Joaquin Phoenixas) – geraširdis „perkeltųjų asmenų“ (lietuviškai, „dipukų“) bendrijos narys.

Filmo pagrindą sudaro gerai imigrantų vargus žinojusio Luco Sante knyga „Low Life“ („Sunkus gyvenimas“), o Evos Cybulskos prototipė buvo visame Manhatane žinoma lenkaitė, išgarsėjusi dėl laisvo elgesio bei dažnų proto aptemimų.

Jau pirmuose filmo kadruose liūdną nuotaiką skleidžia ir būsimas dramas pranašauja graži klasikinė muzika. Giacomo Puccinio, Richardo Wagnerio ir Charleso Gounod melodijos ir paties Enriko Karuzo pasirodymas filme yra nepaprastai svarbūs. Jie išduoda ir režisieriaus susižavėjimą klasikinėmis operomis, kuriose, anot J.Gray‘aus, „dominuoja perdėtos aistros ir ryškus tragizmas“. Tarp šių dviejų polių plėtojasi ir filmo siužetas, kuriame žiauri gyvenimo realybė persipina su rafinuotai estetizuotu teatro pasauliu ir čia vyraujančiais melodramos konfliktais. Pasirodo, kad geraširdis Evos globėjas Bruno Veisas visai nėra paklydusių sielų gelbėtojas gerasis samarietis, o greičiau paprasčiausias suteneris.

Šiame pasaulyje Evai bus skirtas turtingų klientų viliotojos vaidmuo, ir iš šio amplua spąstų jai pačiai ištrūkti neįmanoma. Nebent padėtų tikras meilės stebuklas arba kokie nors magiški triukai… (G.J.)

7.PASIKALBĖK SU JA“ (Hable con ella, 2002 m.) Anksčiau Pedro Almodóvaro filmuose dominavo „stiprioji silpnoji lytis“, režisieriaus besąlygiškai pamilta dar nuo šviesios atminties „Moterų ties nervų krizės riba“ (1988). Galima net sakyti, kad jo filmai yra tikri himnai moteriškumui, o vyrai dažniausiai buvo verti tik pajuokos ar paniekos. Bet filme „Pasikalbėk su ja“ viskas pasikeitė. Tokios pasiaukojančios vyriškos meilės jūs tikrai dar nesate regėję.

Du anksčiau vienas kitą tik vieną kartą mačiusius vyrus Benigną (Javieras Cámara) ir Marką (Darío Grandinetti) likimas atveda į privačią Madrido ligoninę. Prieš keletą mėnesių jie atsitiktinai buvo susitikę teatro spektaklyje, bet šį kartą vyriškius suvienija tragedija – Miško klinikoje gydomos jų mylimos moterys, dėl skirtingų priežasčių panirusios į komą.

Benignas ligoninėje dirba slaugu ir prižiūri baleto šokėją Alisiją (Leonor Watling), kurią gatvėje partrenkė automobilis, o žurnalistas Markas atvyksta budėti prie matadorės Lidijos (Rosario Flores), sunkiai sužeistos per kovą su jaučiu koridoje. Abu vyrai kalbasi ir dalijasi išgyvenimais su savo mylimosiomis, nors iš jų nesulaukia jokio atsakymo.

Benignas tiki, kad ir Alisija jį myli, nors mergina jį anksčiau kažin ar pažinojo. Jis ne tik nuoširdžiai slaugo Alisiją, bet ir lanko merginos mėgtus baleto spektaklius ir nebylius filmus, kad vėliau mylimajai galėtų viską papasakoti.

Pastaroji aplinkybė leido Almodóvarui įterpti į savo pagrindinį pasakojimą tikrai originalų intarpą, perteiktą kaip nespalvotas nebylus filmas, kurį neva kino teatre pažiūrėjo Benignas. Tai siurrealistinis siužetas apie susimažinusį vyrą, kuris tokiu būdu gavo galimybę apsigyventi mylimosios… rankinėje, o svaigiuose erotiniuose sapnuose gali paklaidžioti jos intymiausiomis kūno vietelėmis.

Ypatingo dėmesio vertas ir filmo garso takelis, kuriame klasikinės Henry Purcello ir Benjamino Britteno melodijos puikiai dera su žinomais, bet visai naujai nuskambėjusiais ispanų hitais („Cucurrucucú Paloma“ ir kt.). (G.J.)

6. „SLAPTASIS RAŠTAS“ (The Secret Scripture, 2016 m.) Airių režisierius Jimas Sheridanas į kino pasaulį įsiveržė jaudinančia drama „Mano kairioji koja“ (My Left Foot, 1989). Atsitiko negirdėtas dalykas: šiam Airijoje sukurtam debiutanto filmui 1990 metais atiteko net du „Oskarai“ o mažai kam žinomas aktorius Danielis Day-Lewis nurungė publikos numylėtinį Tomą Cruise’ą. Pagrindinis filmo herojus Kristis Braunas nuo vaikystės prikaustytas prie invalido vežimėlio. Dėl smegenų paralyžiaus jis valdo tik vieną – kairiąją – koją, kuria užrašė nelinksmą savo gyvenimo istoriją. Vaikinas augo jausdamas svetimų žmonių gailestį ir savo tikro tėvo panieką. Kaip tik ši aplinkybė paskatino Kristį begalinį troškimą priešintis savo ligai.

Ne mažiau dramatiški buvo ir kiti Jimo Sheridano filmai. „Laukas“ (The Field, 1990) skirtas seno fermerio kovai už savo žemės valdas, kurias varžytinėse nori nusipirkti amerikietis. „Vardan tėvo“ (In the Name of the Father, 1993) – vienas rūsčiausių filmų apie kruvinus konfliktus Airijoje, kai buvo įkalinti visai ne Airijos revoliucinės armijos (IRA) teroristai, o niekuo nekalti žmonės (vėliau išgarsėję kaip “Gilfordo ketvertas”). Liūdniausia tokia “juridinė klaida” baigėsi hipiui Geriui Konlonui (Danielis Day-Lewisasas), kuriam teks be kaltės už grotų praleisti net 14 metų. Berlyne filmas apdovanotas “Aukso lokiu”, o Amerikoje susilaukė septynių nominacijų “Oskarui”.

Tarsi pratęsdamas „Vardan tėvo“ problematiką kitame Jimo Sheridano filme „Boksininkas“ (The Boxer, 1997) Danielis Day-Lewisas suvaidino buvusį IRA kovotoją Donį Flyną, kuris pasibaigus įkalinimo laikui nori kovoti su amžinais priešais anglais jau ne su ginklu rankose, o tik bokso ringe.

O dramą „Amerikoje“ (In America, 2002) visų pirma reikėtų rekomenduoti tiems, kurie įsivaizduoja, kad pasakų šalyje Amerikoje lyja auksinėmis monetomis ir niekas netrukdo džiaugtis visais įmanomais žemiškais malonumais. Režisierius Jimas Sheridanas gerai žino emigrantų problemas, todėl trokšta perspėti apie neišvengiamus pavojus, kurie laukia pasiryžusių Jungtinėse Valstijose ieškoti laimės ir klestėjimo. Apie tai svajojo ir teatro aktorius Džonis (Paddy Considine’as). Kartu su žmona Sara (Samantha Morton) ir dviem dukrelėm iš Airijos jie emigravo į Niujorką, tačiau jau pirmieji žingsniai svetimoje žemėje išsklaidė visas rožines svajones. Šeima norėjo pabėgti nuo skurdo ir praeities šmėklų, bet kažkokia mistinė pikta lemtis ėmė juos persekioti jau pirmajame varganame būste.

Kol kas naujausio J. Sheridano filmo „Slaptasis raštas“ fabula užsimezga psichiatrinėje ligoninėje, kurioje didelę gyvenimo dalį praleido Rozana Maknolti (Vanessa Redgrave). Kokiomis aplinkybėmis ji šioje nelinksmoje įstaigoje prieš daugelį metų atsidūrė, dabar nebepamena niekas. Optimizmo neprarandanti senolė aplinkinių suvokiama kaip visiškai suprantamas dalykas. Niekam dėl jos ligi šiol nekilo jokių klausimų.

Klausimų kilo gydytojui Grynui (Ericas Bana), kai jis perskaitė keistos pacientės rašytą dienoraštį. Pasinėręs į jo tekstą daktaras atranda penktojo dešimtmečio Airijos provinciją, gyvenančią pagal griežtas moralines tradicijas.

Tada ir prasidėjo Rozanos vargų odisėja: mergina tada patyrė trumpos laimės akimirkas, kurias sužlugdė išdavystė ir ilgus dešimtmečius trukusios kančios. (G.J.)

5.PURPURINĖ KALVA“ (Crimson Peak, 2015 m.) Garsiausiu kino vizionieriumi dažnai vadinamo meksikietis Guillermo del Toro siaubo trileryje „Purpurinė kalva“ šiurpą keliantys įvykiai plėtojasi blogos reputacijos dvare, įsikūrusiame XIX a. šiaurės Anglijoje virš miesto ant kalvos. Kai ateina žiemą, dvaras skendi kruvinai nudažytame sniege. Vieni vietiniai gyventojai sako, kad taip iš po žemės veržiasi raudonas molis, o kiti šnabždasi apie mirtiną prakeiksmą.

Šiame dvare po vestuvių su vyru seru Tomu Šarpu ir jo seserimi Liusile apsigyvena jauna rašytoja Edita, kuri pasižymi ypatinga galia regėti kito pasaulio būtybes. Geresnės vietos nė negali būti, nes dvaras „Purpurinė kalva“ tiesiog pertekęs šiurpių paslapčių, nusikaltimų ir tragedijų.

Jau pirmi „Purpurinės kalvos“ kadrai dvelkia lediniu šalčiu ir primena klasikinių gotikinių siaubo romanų atmosferą, kuria Guillermo del Toro moka meistriškai valdyti.

Turtingo pramonininko dukra Edita Kašing (ją vaidina Mia Wasikowska) filmo prologe teigia, kad vaiduokliai egzistuoja, ir ji tai tikrai žinanti. Tolimesni filmo įvykiai šią kategorišką tezę įrodinėja.

O didelis klasikinių gotikinių siaubo romanų gerbėjas G. del Toro įrodinėja, kad moka adaptuoti perskaitytų ir gerai įsisavintų knygų specifiką. Tiems, kurie mėgsta žvelgti giliau režisierius parengė daug stilingų nuorodų į tokios literatūros pradininkų (Ann Radcliffe, Horace‘o Walpole‘o, Matthew Gregory Lewiso, Edgaro Allan Poe) kūrinius.

Savo siaubų mozaiką G. del Toro papildo ir kitais akivaizdžiais įkvėpimo šaltiniais – seniai pamėgto rašytojo Sheridano Le Fanu makabriško romano „Dėdė Sailas“ detalėmis ir Alfredo Hitchcocko trileriu „Rebeka“, sukurtu pagal Daphne Du Maurier romaną. Režisierius prisipažino, kad istorijas apie vaiduoklius ir giminės prakeikimus pamėgo po to, kai būdamas keturiolikos pirmą kartą pamatė Emily Brontë romano „Vėtrų kalnas“ ekranizaciją (Wuthering Heights,1939 m., rež. Williamas Wyleris).

Nesunku pastebėti dar vieną G. del Toro kūrybos ypatybę – jo siaubo filmų vizualinis pasaulis dažnai primena režisieriaus mylimiausių dailininkų paveikslus. Filme „Pano labirintas“ (2006 m.) akivaizdžiai dominavo flamandų dailininkų šedevrus primenančios kompozicijos, o kai kurios „Purpurinės kalvos“ scenos panašios į Francisco Goya‘os ofortus ar Albrechto Dürerio graviūras. O pati Edita dažnai filmuojama taip, kad tampa panaši į prerafaelitų modelį.

Edita Kašing išbandė jėgas literatūroje – ji parašė mistinį siaubo romaną, nors aplinkiniai jai pataria geriau sekti Jane Austin pėdomis ir kurti romantines meilės istorijas. Bet britų verslininkas Tomas Šarpas (Tomas Hiddlestonas) susidomi ir pačia mergina, ir jos knyga („Ten, iš kur aš kilęs į vaiduoklius įprasta žiūrėti rimtai“).

Tomo Šarpo seserį Liusilę suvaidinusi amerikietė Jessika Chastain režisierių charakterizavo taip: „Jis reto talento fantazuotojas: banaliausiame ir nuobodžiausiame gyvenime jis būtinai suras begalę slaptų durų, vedančių į paralelinius pasaulius, kur pasaka tampa realybe, o realybė – pasaka, ir ne taip lengva pasakyti, kas baisiau“. (G.J.)

4.MEILĖS ROMANO PABAIGA“ (The End of the Affair, 1999 m.) Britų režisierius Neilas Jordanas mėgsta stebinti netikėtais temų ir pasakojimo stiliaus deriniais. Dar savo karjeros pradžioje jis Šalio Pero pasaką apie Raudonkepuraitę pavertė šiurpiu “siaubiaku”, kuris vadinosi „Vilkų kompanijoje“ (The Company of Wolves, 1984).

Vėliau gana standartinio siaubo romano pagrindu sukūrė gilų egzistencialistinį traktatą apie amžinybę „Interviu su vampyru“ (Interview with the Vampire, 1994). Filme „Žiaurus žaidimas“ (The Crying Game, 1992) į tragišką Airijos karinio terorizmo problemą jis pažvelgė filosofiniu ir kartu ironišku žvilgsniu. O ryškiu kinematografiniu įvykiu tapusiame filme „Mėsininko berniukas“ (The Butcher Boy, 1998) ne prasčiau už Larsą von Trierą kvestionavo krikščioniškojo stebuklo sampratą.

Katalikiški motyvai valdo ir „Meilės romano pabaigos“ (pagal Grahamo Greene’o knygą) fabulą. Tai tikras “karo lauko romanas”, su didžiule aistra įsiplieskęs Antrojo pasaulinio karo metu. Londone apsigyvenęs rašytojas Morisas Bendriksas (Ralphas Fiennesas) įsimyli valstybės tarnautojo Endriu Mailzo (Stephenas Rea) žmoną Sarą (Julianne Moore). Jie tampa meilužiais, tačiau tą dieną, kai per vokiečių oro antskrydį į Moriso namą pataikė bomba, Sara palieka mylimąjį.

Pirmą kartą britų rašytojo Grahamo Greene‘o romanas buvo ekranizuotas dar 1955-aisiais (rež. Edwardas Dmytrykas), kai knyga buvo tik parašyta.

Tada filmas susilaukė rimtos cenzorių kritikos, ypač Amerikoje, kurioje dar nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios vadinamajame „Heiso kodekse“ buvo juodu ant balto parašyta: „svetimavimas ir neteisėtas seksas, jeigu tai reikalinga siužeto medžiaga, neturi būti pateisinami ar pateikiami patraukliai“.

Tačiau, kita vertus, ir knygoje, ir filme labai ryškiai skambėjo katalikiški kaltės ir atgailos motyvai. Būtent tai padėjo šiam kontraversiškam filmui išvengti uždrausto kūrinio likimo.

Svarbiausi filmo įvykiai rodomi abiejų pagrindinių herojų akimis. Antras – moteriškas – požiūris iškyla iš Saros dienoraščio, kurį praėjus keleriems metams po karo perskaito Morisas. Tik tada jis sužino tikrąją Saros apsisprendimo priežastį. Bijau, kad ji nuvils sensacijų ištroškusią publiką. Bet paradoksus mėgstantis režisierius visai nebijo būti viešai apšauktas senamadišku moralistu. (G.J.)

4. „ARČIAU“ (Closer, 2004)

Iš esmės filmas yra apie meilę, santykius ir pilnatvės paieškas, o nuo ko viskas prasideda? Nuo pažinties, žinoma. Toks Denas, neva žurnalistas – nekrologų skilties rašeiva, prisipažįstantis, kad jam trūksta talento imtis kažko rimtesnio, vieną dieną ima ir sutinka paslaptingumu ir seksualumu spinduliuojančią jauną merginą Elis. Toji greitai apsuka Deno galvelę ir tampa jo mūza, įsiplieskia meilė ir bene galima regėti juos drauge senstančius balta tvora aptvertoje lauko terasoje, bet deja gyvenimas esti kiek sudėtingesnis…

Taip jau yra, kad gyvendami savo gyvenimus žmonės nori nenori sutinka kitus individus. Kartais tie piliečiai erzina, o kartais visai netikėtai ima ir patinka. Taip nutinka ir Denui. Jį patraukia žavi fotografė Ana ir čia jau atsiranda trikampis, o laikui bėgant jis dar pavirsta ir į keturkampį. Nors keturkampis gal ne visai tinkamas daiktavardis šiai istorijai – tai apskritimas. Viskas sukasi ratu, o emocijų, klaidų, pakilimų ir nusivylimų gausa ilgam pripildo galvą.

„Arčiau“ tiesiog skriete praskrieja ir nei karto nepasidaro smalsu, ką rodo laikrodis. Scenarijaus paprastumas ir genialumas žavi, išpildymas ir pateikimas apgalvotas iki smulkmenų, geresnius aktorius atrasti būtų sunku. Stipru iki pačio aukščiausio lygio, tačiau tai filmas, kurį žiūrėti galima tik kartą… Na, galima ir antrą, jei turite prastą atmintį arba tarkim norite pažiūrėti jį su antrąja puse, tačiau bet kokiu atveju efektas žiūrint antrą kartą bus jau nebe tas. (R.Č.)

2. „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread, 2017)

Amerikiečio Paulo Thomo Andersono filmas „Nematomas siūlas“ aštuntasis režisieriaus pilnametražis meninis kūrinys, kuris buvo išskirtinai nufilmuotas Didžiojoje Britanijoje. Oskaruose filmas sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo nominuotas net šešiose kategorijose: Geriausias filmas, Geriausias režisierius, Geriausias aktorius, Geriausia antro plano aktorė, Geriausia muzika ir Geriausias kostiumų dizainas, už pastarąjį „Nematomas siūlas“ laimėjo ir pačią Oskarų statulėlę.

Pigmaliono – menininko, kurio skulptūra atgyja – mitas per pastarąjį šimtmetį daugybėję filmų įgavo naują pavidalą, pavyzdžiui, „Mano puikioji ledi“, „Pinokis“ ir De Palma filmas „Obsession“. Atsižvelgiant į tai, kad šis mitas, iš esmės yra istorija apie iliuzijos tapsmą realybe, o ribos tarp meno ir gyvenimo išnyksta – jis puikiai tinka didžiajam ekranui. Mitas taip pat atsispindi ir Paulo Thomaso Andersono filme, kuriame pasakojama apie pripažintą, aikštingą dizainerį Reynoldsą Woodcocką, kurį vaidina Danielis Day-Lewisas, ir jo santykius su Alma Elson (Vicky Krieps), padavėja, kuri taps jo mūza – žinoma, už tam tikrą kainą.

Reynoldsas yra tikras darboholikas, atsidavęs moteriškų drabužių siuvimui, todėl savo darbotvarkėje neranda laiko parodyti Almai simpatijos ar dėkingumo. Labiausiai filme intriguoja tai, kad santykiai tarp Reynoldso ir Almos niekada netampa visiškai romantiškais. Nepaisant to, kad romantika pasireiškia kažkokiu atstūmimo ir traukimo atgal principu bei meile ir neapykanta tarp dviejų pagrindinių vaidmenų, Alma visada atstoja mūzą, įkvėpimą, kuris bent iš pradžių, tampa istorijos prioritetu. Pagrindinė santykių varomoji jėga – abipusė priklausomybė. Iš tiesų, juos, kaip bendradarbius, jei ne meilužius, kartu išlaiko faktas, jog jiems reikia vienas kito ir taip priverčia save tai pajusti. Alma nuolatos nuodija Reynoldsą, kad galėtų slaugyti jį ir būtų šalia; Reynoldasas noriai leidžiasi į tokius santykius ir savęs nuodijimą, kad tik galėtų išlaikyti savo mūza šalia savęs.

Andersonas panaudoja Pigmaliono motyvą, kad sukurtų meistrišką istoriją apie maniją, panašią į Hičkoko gotiką („Rebeka“, „Svaigulys“), kur iliuzijos sukūrimas ir sunaikinimas yra sutarta, abipusė veikla; kur meilė ir neapykanta kukliai sukasi viena aplink kitą. „Nematomas siūlas“ tai jausmingas, nevilties kupinas požiūris į tai, ką tenka iškęsti, norint palaikyti santykius su menininku, o menininkui prisiimti atsakomybę už tai, ką sukūrė.

10. „LEMTINGA PAGUNDA“ (The Beguiled, 2017, rež. Sofija Kopola) Tai filmas, sukurtas pagal 1966 m. išleistą Thomaso Cullinano romaną „The Beguiled“, kurio pavadinimą reikėtų versti „Apgautasis“ arba „Suvedžiotas“. Pavadinimas „Lemtinga pagunda“ gerai atspindi mūsų kino platintojų plačiai naudojamą praktiką, kai originalus filmo pavadinimas yra ignoruojamas, o vietoj jo sugalvojamas žiūrovus labiau intriguojantis. Nors variantas „Suvedžiotas“, manau, intriguotų ne mažiau, nei „Lemtinga pagunda“.

Beje, pirmą kartą pagal Thomaso Cullinano romaną filmas buvo sukurtas dar 1971 metais (rež. Donas Siegelas). Jame Clintas Eastwoodas vaidina Pilietinio karo kareivį Džoną Makbernį, kurį sužeistą miške randa mergaičių mokyklos auklėtinės, pargabena jį į savo namus ir ima juo rūpintis. Jau daug metų nematęs jokios moters sužeistasis pasijunta kaip septintame danguje. Akivaizdu, kad šešios moksleivės, jų mokytoja ir direktorė greitai ims konfliktuoti tarpusavyje dėl tylenio dėmesio. Jis be vargo galėtų suvedžioti bet kurią savo išgelbėtoją, bet, atrodo, pats bus suvedžiotas ir žiauriai nubaustas…

„Lemtinga pagunda“ gana tiksliai atpasakoja svarbiausias klasikinio siužeto peripetijas ir dėl to kelia akivaizdų klausimą – kam tai reikėjo daryti? Kai kas pasiskubino naująjį filmą pavadinti feminisčių manifestu (nejaugi feminisčių tikslas yra bet kokia kaina laimėti konkurencinę kovą dėl vienintelio į bandą patekusio patino?), o pati režisierė Sofija Kopola savo filmą pristatė kaip „linksmą, siautulingą ir tuo pačiu niūroką, tačiau labai seksualų filmą“: „Žiūrovui dovanoju intriguojantį seksualumą, provokuoju jį, o galiausiai siužetą pakreipiu tokia linkme, kokios jūs negalėjote nė numanyti“.

Nieko „linksmo ir siautulingo“ klasikiniame filme nė su žiburiu neaptiktumėte. Bet Donas Siegelas savo filmą kūrė tada, kai „intriguojantis seksualumas“ buvo būdingas visai kitokių žanrų filmams.

„Lemtinga pagunda“ žiūrovą nukelia į XIX a. antrosios pusės Vidžinijos valstiją ir bando atkurti JAV pilietinio karo atmosferą. Priglaudusi uždarame merginų pensionate sužeistą šiaurietį karininką Džoną Makbernį (Collinas Farrellas) šios įstaigos direktorė Marta Farnsvort (Nicole Kidman), žinoma, vadovaujasi bendražmogišku gailestingumu ir krikščioniškąja morale. Bent jau pradžioje. Tačiau situacija ima keistis, kai patrauklus įnamis ima sveikti ir išprovokuoja masinį ilgai tramdomų seksualinių emocijų proveržį. Prasideda net savotiškos lenktynės dėl žavaus bruneto dėmesio, o ir pats Džonas netrukus ima mėgautis savo privilegijuota vienintelio „gaidžio vištidėje“ padėtimi.

Euforijos ir neįtikėtinų galimybių užvaldytas Džonas Makbernis pradeda intymiai bendrauti ir su melancholiškąja auklėtoja Edvina Debni (Kirsten Dunst), ir su lengvabūde auklėtine Elizą (Elle Fanning), visai pamiršęs tai, kad tokiu savo elgesiu paniekina subordinacijos taisykles. Atpildo už šį prasižengimą ilgai laukti nereikės. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Raminta Česnaitė

Taip pat skaitykite: 10 psichologinių trilerių, kuriuos norisi peržiūrėti dar kartą, net jei žinai kuo jie baigsis

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: