Filmo "Midsommar," kadras

Siaubo filmai kine jau ilgą laiką laikomi žanru su daugybe įvairių aspektų, daugiausiai dėl to, kad baimė yra pirminė emocija, o tai, kas gąsdina mus, drastiškai skiriasi nuo to, ko bijo kiti. Kiekvienas esame vienokiu ar kitokiu būdu patyrę baimę, nors kartais nesistengiame to pripažinti, būtent ši juntama empatija ir yra pagrindinė šio žanro sėkmingumo dalis. Dažnas režisierius debiutuoja būtent siaubo filmų srityje, Deividas Linčas su „Trintuku“, Stiuartas Gordonas su „Re-animatoriumi“ ir Robertas Egersas su „Ragana“ yra tik keletas pavyzdžių. Bet dažniausiai nesusimąstome, koks nepalyginamai didžiulis galų gale yra siaubo filmų spektras; platus tinklas, kurį sudaro daugybė kitų šiurpių subkategorijų.

Pradedant detektyvais bei žudynėmis ir baigiant psichologiniais trileriais, siaubo filmai apstulbina aistringiausius kino gerbėjus įvairiomis formomis, tačiau nei viena iš šio daugelių sričių neprilygsta konspiraciniams siaubo filmams, kuriuose vien stebint kaip siautėja paranoja darosi baisu. Konspiraciniai siaubo filmai geriausiai apibūdinami neaiškiu jausmu, jog kažkas čia negerai, nepaisant to, jog net nežinome kas. Dažniausiai filme stebime pagrindinį veikėją, pasiklydusį painioje mįslėje ir krūvelę užslėptų antraeilių veikėjų, rezgančių slaptus planus pagrindiniam veikėjui. Tokios temos dažnai nagrinėjamos ne visai vadovėliniuose siaubo filmuose, pavyzdžiui psichoseksualiniame Stenlio Kubriko šedevre „Plačiai užmerktos akys“ arba šiurpą keliančioje Filipo Kaufmano mokslinės fantastikos „Kūnų grobikų įsiveržimas“ interpretacijoje. Žinoma, šie filmai be abejonės laikomi tikra klasika, bet niekas neprilygsta konspiraciniam filmui, kupinam slaptų šiurpą keliančių sąmokslų.

10. „Saulės kultas“ (2019) / „Midsommar“

Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja režisieriaus Ari Aster filmas „Saulės Kultas“. „Saulės Kultas“ pasakoja Kristijano ir Dani poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.

Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudaro įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu

Drebinančio, pagrindinės veikėjos Dani vaidmenį atliekančios Florencijos Pju pasirodymo metu mes patiriame visą žmogiškųjų emocijų platybę, pradedant sielvartu ir baigiant laime. Filmo veiksmas vyksta nuošalioje Švedijos bendruomenėje, vietovėje, kurioje saulė niekada nenusileidžia, o mėnulis niekada nepakyla ir tai tik parodo Asterio gebėjimą sukelti siaubą pasitelkus vien atmosferą ir palikti žiūrovus be žado. Pju pasirodymas yra vadovėlinis nerimo pavyzdys dar labiau apsunkinantis filmo žiūrėjimą. Režisieriaus ar kino teatrų versija, „Saulės kultas“ yra vienas geriausių šiuolaikinų konspiracinių siaubo filmų ir vienas geriausių kada nors sukurtų „išsiskyrimo“ filmų.

getout-mv-12

9. „Pradink“ (2017) / „Get out“

Neabejotinai pats originaliausias šios subkategorijos filmas. „Pradink“ pasakoja istoriją apie juodaodį vaikiną, vardu Krisas (akt. Daniel Kaluuya), kuris užsiima fotografija. Krisas draugauja su baltaode mergina Rouz (akt. Allison Williams). Kartu pora jau penkis mėnesius tad mergina nusprendžia vaikiną supažindinti su savo tėvais, kurie pasak jos, nežino, kad Krisas yra juodaodis. Rouz ramina savo vaikiną juokaudama, kad jei jos tėtis turėtų šansą, tai ir trečią kartą balsuotų už Baraką Obamą..

Filmo siužetui persikėlus į Rouz tėvų namus veiksmas pradeda kaisti. Merginos tėvams namuose ir lauke darbus atlieka juodaodžiai. Su Krisu stengiamasi bendrauti maloniai, gal net per daug. Vaikinui greitai kyla įtarimų dėl merginos šeimos ir tai, ką jis išsiaiškina nustebins ne vieną žiūrovą. Filmas paremtas keistomis aplinkybėmis, kurios augina mumyse paranoją dėl pagrindinių aktorių ir visa tai yra puikiai atlikta. Užuominos į laukiančius įvykius pasirodo jau nuo pat filmo pradžios, tačiau reikia laiko joms suprasti. Tokie ,,įkalčiai“ žiūrovą gali sugundyti pažiūrėti filmą ir dar kartelį, nes viskas atrodys jau kitaip ir lengviau bus pastebimos visos užuominos, kurių filme gausu.

Turint tai omenyje, „Pradink“ veikia kaip puikus ardomasis aktas: paima balta tvorele aptvertą įprastų konspiracinių filmų schemą ir apverčia ją aukštyn kojomis. Pagrindinis Danielio Kalujos vaidmuo vertas vietos istorijos vadovėliuose, tam kad būtų prisimenamas kaip vienas svarbiausių, ikoniškiausių posūkių juodaodžių veikėjų istorijoje. Jo pasirodymas pasidaro tik dar įdomesnis supratus, jog jis yra anglas, o amerikietiškas jo akcentas – vienas geriausių. Pilas papildo Kalujos nuoširdumą kandžiais socialiniais komentarais, tokiu būdu sukurdamas atgaivinantį siaubo ir linksmumo miksą. Tokia pat pasiturinti šeima iš filmo „Ištraukti peiliai“ irgi buvo nemaloni, tačiau ji nublanksta prieš negailestingą Armitažų piktybę.

8. „Velnio namai“ (2009) / „The house of the Devil“

2010-sais suklestėjo retro filmų atgaivinimas, įskaitant ir tokius klasika tapusius filmus kaip „Važiuok“, „Svečias“ ar net „Džono Viko“ franšizė, bet šio pamišimo varomąja jėga, panašu, buvo 2009 metų filmas „Velnio namai“. 1980-ųjų Ti Vesto duoklė buvo labiausiai į Džoną Karpenterį panašus dalykas, kokį kinui teko matyti per daugybę metų, su lėtais priartinimais, sintezatoriaus muzika ir paprastais, lėto veiksmo kadrais sujungiančiais šias ypatybes. Vesto filmas su pagirtinu atsidavimu veda mus šiurpiu, nostalgijos kupinu keliu ir tuomet nukrentame į 15 paskutinių filmo minučių, kurių metu nebelieka jokio susilaikymo. Šio filmo kadruotė itin šiurpi ir „Egzorcistas“ yra vienas iš nedaugelio filmų, galinčių konkuruoti nederančios technikos panaudojimo srityje.

Ti Vesto lėtai besivystanti pamokanti pasaka atrodo lyg 1980-ųjų artefaktas, rastas dulkėtame, apleistos vaizdo įrašų parduotuvės kampe. Naivi koledžo studentė įsidarbina aukle dviejų neaiškių veikėjų namuose. Prieš prasidedant trečiajai pragaro vartų atsidarymo scenai, „Velnio Namai“ įtraukia baisią atmosferą ir retro stilių, įtraukiantį sužūlusią aparatūrą, Fixx dainą ir sukelia didelę žiūrovų baimę, kad viskas baigsis labai blogai.

Sekant koledžo studentės Samantos gyvenimą, kuri imasi paslaptingo auklės darbo tokią dieną, kuri sutampa su mėnulio užtemimu ir pamažu atskleidžiant žiaurias ją pasamdžiusios šeimos paslaptis bei suvokiant, kad jai nelemta palikti šių namų, paranoja įsisiautėja visu pajėgumu. Su vienodai patrauklia Džoselin Donahiu ir nuolat blogą lemiančio Tomo Nunano vaidyba bei išskirtinai ankstyvu aktorės/režisierės Gretos Gervig pasirodymu, „Velnio namai“ yra 16 mm nuoširdaus amato laiko kapsulė. Tai taip pat vienas geriausių moderniųjų filmų, parodančių kaip mobilieji telefonai, kad ir kaip sunku tai pripažinti, sugadino šiuolaikinių siaubo filmų įtampą.

7. „The possessed“ (1965)

Su Franku Rozeliniu  režisieriaus kėdėje ir Renzu Rozeliniu  orkestruojančiu muziką, „The possessed“ yra kraują stingdanti kilmingųjų italų prieš detektyvinio siaubo praktika, tačiau dėl neaiškių priežasčių vis tiek yra nustumiama į šoną. Ryškių kontūrų, juodai balta scenografija yra tikras vizualinio meistriškumo pavyzdys, o dinamiški kameros judesiai lengvai susilieja su visais gerbtinais Federiko Felinio tikslumais, matomais ankstesniuose jo darbuose. Filme pasakojama apie prislėgtą vyrą, kurį tiesiog apsėda tariama moters, su kuria jis turėjo romantinių santykių, savižudybė. Apsėdimui paėmus viršų, iš pažiūros nepavojingas šalia ežero įsikūrusio miestelio rajonas tampa įtarimų kupina aplinka, kurioje kiekvienas veikėjas kažkokiu siaubingu būdu ką nors žino.

Daugybe atvejų, „The possessed“ yra pagrindinis detektyvinių siaubo filmų žanro pirmtakas. Gali būti, kad Mario Bavos „Kraujo įlanka“ sėmėsi tam tikrų idėjų iš šio filmo, su savo šiurpia, rudenine atmosfera ir niūria paežerės estetika. Neorealizmas yra kertinis kino industrijos akmuo, su kuriuo dažnai elgiamasi kaip su labiau į žanrą orientuota forma ir Rozelinio darbas tai įrodo. Su bendro režisieriaus Luidžio Bazonio pagalba, „The possessed“ atlieka nuvertinto konspiracinio siaubo filmo santraukos vaidmenį. Neįtikėtinai užburianti, juodąjį kiną primenanti ekskursija, sukelianti kankinančią paranoją.

6. „Žudynių sąrašas“ (2011) / „Kill list“

Panaši tiek į „Švytėjimą“, tiek į „Karklų žmogų“, Beno Vitlio itin grubi kultinio siaubo klasika ekrane vaizduoja tokius detalius sužalojimus, kuriuos dauguma cenzorių vargu ar laikytų moraliai priimtinais. Visiems žinomas žiaurusis S. Krego Zalerio vesternas „Kaulo tomahaukas“ yra vienas iš nedaugelio galinčių lygiuotis su tokio lygio barbarizmu, tačiau net ir jam trūksta tų sadistinių ketinimų, slypinčių po smurto kauke. „Žudynių sąrašas“ prasideda įprastos britų kriminalinės istorijos pavidalu ir staiga apverčia viską aukštyn kojomis, kai mažiausiai to tikimės.

Šiame filme jaučiama Vitlio trauka sąmokslui, gilėjant triušio duobei atsiskleidžia klastingas filmo siužetas. Tai, kas prasideda drama tarp dviejų sąjungininkų samdomų žudikų, galiausiai tampa kažkuo visiškai kitu, tiesmukas siautulys virsta ekstravagantiška eksploatacija. Turėdamas apytiksliai 800 tūkst. dolerių biudžetą su šiuo filmu Vitlis sukūrė tikrą magiją, o žmona ir bendraautorė Eimė Džamp padėjo padaryti tai iki pabaigos. Iki šiol tik keletas britiškų filmų varžėsi su tokio lygio grafiniu turiniu. Kad ir kaip stengtumėtės, šio filmo vaizdinių tiesiog neįmanoma pamiršti.

Suspiria-2018-horror-Movie

Daugelį seniau sukurtų siaubo filmų galima pavadinti ganėtinai paviršutiniškais, nes šie dažniau naudojo vaizdinį įrankį (siekė žiūrovą sukrėsti vaizdais, o ne pojūčiais), tačiau dabar, vis dažniau, siaubo filmų kūrėjai stengiasi taikyti į garsinius bei emocinius žmogaus pojūčius sukurdami mistikos ir siaubo mišinį. Filmas „Suspiria“ pasakoja istoriją apie amerikietę merginą Sara Banon (vaidina Dakota Johnson), kuri nori mokytis šokio meno ir įstoja į šokių akademiją Berlyne. Tobulindama savo šokio meno įgūdžius Sara susižavi šokio vadove Madam Blanš (vaidina Tilda Swinton), tačiau netikėtai akademijoje ima dėtis keisti mistiški dalykai: pasakojamos paslaptingos istorijos apie vadoves bei dingusias merginas, kai kurios merginos iš tikrųjų paslaptingai dingsta.

Šis filmas pasakoja istoriją apie raganas ir jas gaubiančia tamsą. Iš tikrųjų pačio filmo idėja yra paimta iš Thomas De Quincey sukurtos esė „Suspiria de Profundis“ (1885 m.), pagal kurią režisierius Dario Argento sukūrė pirmą šio filmo versiją 1970 metais. Tai buvo labiausiai pasisekęs jo filmas, pelnęs nemažai apdovanojimų ir liaupsių. Pirmoji versija pasižymėjo vizualiniu ir stilistiniu skoniu, ryškiomis spalvomis, tad po keturiasdešimties metų režisierius Luca Guadagnino nusprendė sukurti savo „Suspiria“ versiją ir atgaivinti istoriją. Antros versijos „Suspiria“ filmo metu lydi grakšti ir lyriška įvykių eiga, tačiau viską tarsi užgožia sunki filmo atmosfera. Ji mistiška ir dažnai nesuprantama, naudojamos tam tikros detalės, kurios priverčia mąstyti apie jų reikšmę.

Režisierius puikiai sužaidė su filmo ritmu, keisdamas kadrus, bei „sudvigubindamas“ ir sujungdamas scenas, kurios siejosi tarpusavyje (pavyzdžiui merginos šokis ir kankinimas tuo pat metu). Viso filmo metu jaučiama, jog kažkas dar nepasakyta, kažkas slepiama ir kažkas vyksta mistiško, todėl tai prikausto žvilgsnį žiūrėti filmą iki galo. Filmo spalvos niūros, pasirinktas tamsus koloritas. Puikiai pasirinkti ir garso atspindžiai, filme galime girdėti šokėjos alsavimą ir net kūno skleidžiamus garsus šokio metu, tai tikrai sukuria nejaukią ir gan baisią atmosferą filmo žiūrėjimo metu.

4. „Šešios moterys žudikui“ (1964) / „Blood and black lace“

Dažnai laikomas „giallo“ žanro krikštatėviu, Mario Bavos pasižymėjimas šioje aplinkoje įrodė esantis toks pat ilgaamžiškas kaip ir kitų režisierių. Ar tai būtų „Šėtono kaukė“ ar „Kraujo įlanka“, Bavos filmai vienareikšmiškai nutiesė šiam žanrui kelią ir įkvėpė tokius Italijos maestro kaip Lučio Fulči ir anksčiau minėtas Darijus Ardžentas, o taip pat ir keletą už Europos sienų, pavyzdžiui, Džoną Karpenterį, Brajaną De Palmą. „Šešios moterys žudikui“ yra pripažįstamas ne tik kaip vienas pirmųjų „giallo“ žanro filmų matomų ekrane, bet ir kaip filmas turintis „kas tai padarė?“ žanro motyvų su krūva nepatiklių veikėjų, iš kurių ne vienas mums atrodo kaltas dėl žmogžudystės.

Besipuikuojantis šešėliuose skendinčia scenografija ir blyksinčiomis neoninėmis šviesomis, konspiracinis Bavos klasikos filmas savyje turi kur kas daugiau nei vien įtarimus keliančią išorę, jo žvilganti fotografija paverčia filmą vienu gražiausių kada nors sukurtų kino juostų. Kiekvieną nužudymą temdo paslaptys, mes suprantame atsakymą į klausimą „kas?“, tačiau vis laukiame kada bus atskleista „kodėl?“. Francuo Trufo kartą puikiai išsireiškė apie Alfredą Hičkoką, „Mes gerbiame jį, nes nužudymo scenas jis filmuoja taip pat, kaip ir meilės“. Tą patį galima pasakyti ir apie Darijuso Ardžento „Suspiria“ bei apie šį filmą. „Šešios moterys žudikui“ yra Hičkoko tipo siaubo filmas, besimėgaujantis vis stiprėjančiu savo paties grėsmingumu bei atsisakantis iškelti aikštėn paslaptis iki kol pasiekia protu nesuvokiamą finalinį atskleidimą.

3. „Visuomenė“ (1989) / „Society“

Nepelnytai sukritikuotas vos išleidus, Brajano Yuznos filmas „Visuomenė“ yra itin keblus ir ne itin kokybiškas, tačiau jame slypi kur kas gilesnių dalykų, nei tie, kuriuos pastebime iš pirmo žvilgsnio. Nepaisant gan bjauraus kūniško smurto, su kuriuo varžytis galėtų pats Deividas Kornenbergas, filmas kupinas tokių tiriančių komentarų apie kapitalizmą ir klasių pasiskirstymą, kokių pasitaiko gan retai. Kadangi filmas buvo išleistas 1989 metais, jis akivaizdžiai veikia kaip odė to atitinkamo dešimtmečio filmams bei kaip daugiau liaupsių nusipelniusių filmų, tokių kaip „Padaras“ ir „Amerikietis vilkolakis Londone“, tęsinys.

Be techninių subtilumų smurto srityje, sąmokslas, kurį Yuzna metodiškai kuria „Visuomenėje“, yra labiausiai viliojanti dalis. Stebint turtuolių vaikio Bilio Vitnio gyvenimą pamažu kyla panikos jausmas, kai vyrukas išsiaiškina tamsią savo šeimos paslaptį ir stačia galva pasineria į liguistai viliojančią tiesos paieškų misiją. Kaip ir dauguma Los Andželo filmų, „Visuomenė“ pasakoja išskirtinai satyrinę istoriją, kupiną farso ir kvailų dialogų, kuri vėliau tampa panaši į „Rozmari kūdikį“. Iš galybės kultinių filmų, „Visuomenė“ tikrai yra vienas labiausiais neįvertintų filmų. Kad ir koks stilizuotas jis būtų, kito tokio paprasčiausiai nėra.

2. „Karklų žmogus“ (1973) / „The wicker man“ 

„Karklų žmogus“ tai ankstyvųjų 1970-ųjų britų filmas, kuris supainioja ne tik daugybę žanrų, bet ir žiūrovus. Šis filmas, kuris priešinasi skirstymui į kategorijas, gali būti laikomas siaubo filmu, psichologiniu trileriu, miuziklu ar net melodrama. Tiesą sakant, kadangi jis turi bent po keletą savybių iš visų žanrų, galima sakyti, kad kiekvienas šiame kūrinyje ras ką nors savito. O dėl gyvybingos ir sumanios istorijos, kuri galiausiai pasiekia netikėtą kulminaciją, nei vienas iš žiūrovu neliks bent šiek tiek nesukrėstas. Tai vienas tokių filmų, kurių paskutiniai vaizdai dar ilgai išlieka žiūrovų mintyse ir persekioja juos net ir išėjus iš kino salės (ar išjungus filmą).

Vieną 1973-ųjų metų sekmadienį seržantas Nilas Hauvis išskrenda į netoli Škotijos pakrantės esančią Samareil (org. Summerisle) salą. Į šią salą vyras nusprendė atvykti po to, kai gavo būtent jam adresuotą anoniminį laišką, kuriame buvo pranešama, jog dingo dvylikametė salos gyventoja Rovan Morison. Prie laiško buvo pridėta ir mergaitės nuotrauka. Atvykęs į salą Hauvis supranta, kad vietiniai gyventojai yra gan siaurų pažiūrų ir nenoriai bendraujantys, o apie mergaitę pasako tik tiek, kad Rovan niekada čia negyveno ir nei vienas nėra matęs merginos, matomos nuotraukoje. Ponia Morison pripažįsta, kad turi septynmetę dukrą Mirtlę, tačiau apie Rovan nėra girdėjusi. Kalbindamas vis daugiau žmonių, seržantas pradeda tikėti, kad Rovan šioje saloje tikrai gyvena ar gyveno, bet vietiniai bando nuslėpti, jog kažką apie ją žino. Jis taip pat pastebi, kad vietiniai turi tam tikrų pagoniškų įsitikinimų, o jų „religijoje“ dauginimasis laikomas gyvybės šaltiniu. Tačiau tas dauginimasis galimas ne tik santuokoje, todėl čia tiek privačiai, tiek viešai didžiuojamasi seksualiniu gyvenimu, o toks tikėjimas prieštarauja krikščioniškosioms Hauvio moralinėms normoms. Panašu, kad viskas, kas vyksta saloje, yra diktuojama Samareil lordo, kurio protėviai prieš daugybę metų nusipirko salą. Hauviui kyla įtarimas, jog Rovan buvo nužudyta ir vietinių salos gyventojų paaukota aukštesnėms jėgoms, tam kad užtikrintų gausų obuolių derlių (tai pagrindinis salos derlius), kuris praėjusiais metais buvo itin prastas. Artėjant Gegužės 1-ajai, svarbiai gyvenimo ciklo dienai, Hauvis bando išsiaiškinti ne tik tai ar Rovan tikrai buvo nužudyta ir paaukota, bet ir ar šią svarbią dieną ruošiamasi paaukoti kitą auką.

Kaip dauguma kitų geriausių siaubo filmų ar trilerių, „Karklų žmogus“ puikus tuo, kad nustebina žiūrovus pasitelkdamas kruopščiai ir palengva keldamas įtampą, o ne gąsdindamas pigiais triukais ir kraujo klanais. Jo įspūdingas aplinkos dizainas ir dėmesingas bei tikslus istorinių detalių panaudojimas priverčia publiką iškelti tam tikrus klausimus ar problemas, o tai nėra būdinga tokio žanro filmams. Taip pat „Karklų žmogų“ supa tokios užkadrinės istorijos, kurios įtraukia beveik taip pat, kaip ir filmas. Jo kūrybos procesas buvo itin sudėtingas, ir stebėtina, kad filmas iš vis išliko iki šių dienų. Mėtomas iš vienos kino kompanijos į kitą, filmas buvo atsidūręs net ir šiukšlyne, kai netyčia pateko tarp išmetimui paruoštų daiktų. Tačiau, kad ir kokį sunkų bei apkarpytą kelią šiam filmui teko nueiti, atkaklaus aktoriaus Kristoferio Li (kuris įvardiją filmą vienu geriausių, kuriuose teko suvaidinti) dėka ir su Rodžerio Kormano, kuris turėjo vienintelę išlikusią pilną filmo kopiją, pagalba, mes ir dabar galime mėgautis vienu geriausių siaubo filmų.

Alegorine prasme „Karklų žmogus“ yra pasaulietiškumo prieš ortodoksišką religiją aiškinimas, itin prieštaringas šio meto tyrinėjimų subjektas. Visų pirma, tai yra tiesiog sproginėjančio nerimo ir pagoniškų dainų fonetinė meistriškumo klasė, beatodairiškas siaubo miuziklas, toks pats nepalenkiamas, koks ir nepraleidžiamas bei toks, kokio kinui dar neteko matyti.

1. „Rozmari kūdikis“ (1968) / „Rosmary‘s baby“

Apie „Rozmari kūdikį“ pasakyti ką nors daugiau, nei jau buvo pasakyta anksčiau gan sunku. Kalbant apie konspiracinius siaubo filmus, šis yra pačioje žanro ikonografijos viršūnėje. Kad ir ką besakytumėte apie režisierių Romaną Polanksį, galiausiai tai bus kažkokiu būdu susiję su šia laikui nepavaldžia istorija, prie kurios prisidėjo daugybė kitų neatimamų menininkų. Su lygių neturinčia Rūta Gordon savo Oskarus laiminčiame vaidmenyje, Polanskio filmas pilnas geriausių kino aktorių, nuostabiai niekingų Mijos Ferou ir Džono Kasavetės pasirodymų, kurie tik dar labiau sustiprina beprotišką Gordon žvilgsnį.

Jei mus sužavi ne nuostabūs pasirodymai ir griežta režisūra, tuomet tai tikrai tas iš anksto juntamas isterijos pojūtis, aspektas, kuris dažniausiai būna svarbiausia konspiracinių siaubo filmų dalimi. Dar prieš susipažįstant su veikėjais, kažkas jau atrodo ne taip, Polenskio objektyvas akylai krypsta tvarkingai išsidėsčiusiais Niujorko stogais, pradžios titrai slenka skambant vaiduokliškai Kšyštofo Komedos muzikai, kuri galiausiai sinchronizuojasi su vaizdiniais. Nuo ten palengva atsiveria pragaras, stabiliai atsiskleidžiantis siužetas panyra į tamsą.

Mijos Ferou įkūnijama Rozmari Vudhaus žino, jog jai gresia pavojus, bet tikrasis klausimas – iš ko? Šis miglotas neaiškumas yra itin svarbus filmo galiai, patvirtinantis jo pelnytą visų laikų geriausio bute vykstančio trilerio reputaciją. Įpusėjus pirmajam savo nėštumui, Rozmari yra itin pažeidžiama ir būtent dėl to jos situacija tokia neišvengiamai bauginanti. Galiausiai, atskleidus tų, kurie nori pakenkti jai ir jos negimusiam kūdikiui, motyvus, mes sustojame iškreipto katarsio akimirkoje, kuri, rodos, trunka visą amžinybę. Jei „Rozamari kūdikis“ skamba kaip lopšinė, neapsigaukite, siaubas smogia visu pajėgumu, persmelktas itin realistiško požiūrio, kuris osmoso būdu prasiskverbia į žiūrovų pasąmonę. Tai ne sapnas, o jei toks ir būtų, tai neatsirastų nei vieno dalyko, kurio žmogus nepadarytų, kad tik pabustų.

Taip pat skaitykite: TOP 10 šokiruojantys siaubo filmai, kurių antrąkart tikrai nežiūrėsite

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: