Nors Rėjus Lijota per visą savo gyvenimą suvaidino daugybę skirtingų įsimintinų vaidmenų, tačiau liko geriausiai žinomas dėl vaidybos Martino Scorsese mafijiniame šedevre „Geri vyrukai“. Pastaruoju metu jis buvo ypač aktyvus televizijoje, dalyvavo tokiuose projektuose kaip NBC TV dramoje „Mėlynos atspalviai“, Amazon Prime juostoje „Hanna“ ir netrukus pasirodysiančiame TV seriale „Black bird“. Deja, šiais metais gegužės 26 d. Lijota, būdamas vos 67 metų, miegodamas paliko šį pasaulį. Vis dėlto jis mums visiems padovanojo didelį aktorinį palikimą.
10. „Santuokos istorija“ (Marriage Story, 2019)
Karčios skyrybų patirties turintis režisierius Noah Baumbachas (2013 m. jis išsiskyrė su aktore Jennifer Jason Leigh, su kuria santuokoje pragyveno aštuonerius metus) rašo nepakartojamai ir kuria puikius personažus. „Santuokos istorijoje“ vaidinantiems aktoriams puikiai pavyko perteikti „nužmogėjimo“ transformaciją, o režisieriui – atskleisti ne visiems žinomą JAV teismuose veikiančią absurdišką skyrybų sistemą, materialiai naudingą tik brangiai apmokamiems advokatams. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Adamas Draiveris ir Skarlet Johanson, tačiau, tiesą sakant, kiekvienas veikėjas yra kuo nors ypatingas. Tai ypač galima pasakyti apie poros advokatus, kuriuos suvaidino Alanas Alda, Laura Dern ir vienintelis bei nepakartojamas Rėjus Lijota. Jie visi savo vaidmenis atlieka taip puikiai, kad baigus žiūrėti filmą norisi dar atskiros kino juostos apie juos.
Lijota suvaidino Džėjų Marotą – antrą Adamo Draiverio personažo advokatą, kurį šis pasamdė supratęs, kad pirmasis prastai atlieka savo darbą. Marota pasižymi tokiu charakteriu, kurį Lijotai atskleisti sekasi puikiai. Veikėjas mėgsta garsiai kalbėti, tačiau neužgožia kitų, jis ne iš kelmo spirtas, tačiau ne perdėtai, maža to, jis taip pat ir juokingas. Kai kada taip puikiai ištaria scenarijaus žodžius, kad jie tampa pagrindiniu scenos akcentu. Norisi jo klausytis dar ir dar, o tai ir sudaro išties gero aktoriaus esmę. Greičiausiai Lijota per visą filmą ekrane pasirodo tik dešimt minučių, tačiau išspaudžia iš jų maksimumą. Jo vaidyba tokia įsimintina, kad turbūt daugumai baigus žiūrėti filmą atrodo, kad šio aktoriaus vaidmuo buvo žymiai didesnis.
Už savo vaidybą šiame filme „Oskarą“ gavo Laura Dern, o Lijota, deja, nebuvo nominuotas. Vizualiųjų menų ir mokslų akademija tiesiog ignoravo Lijotos indėlį ir pareiškė, kad jam skirta scenarijaus dalis buvo „nepakankamai išplėtota“. Jam niekad neskirdavo užtektinai dėmesio, nors atlikus puikius vaidmenis filmuose „Santuokos istorija“ ir „Mafijos šventieji“ atrodo, kad Lijotos karjera atsivėrė antram kvėpavimui. Jis dar vienu žingsniu priartėjo prie akimirkos, kai jo aktorystės talentas bus pripažintas, o mes galime džiaugtis jo vienas po kito puikiai atliekamais vaidmenimis.
9. „Farų žemė“ (Cop Land,1997)
Džeimso Mangoldo filmas „Farų žemė“ sukelia įdomų įspūdį, primenantį senus laikus. Tokias kriminalines dramas paprastai kurdavo Sidnis Lumetas. Režisuodamas savo antrą kino juostą, Mangoldas, galima sakyti, atiduoda duoklę tokiems režisieriams kaip Lumetas, Skorsezė ir kitiems, tačiau neapsiriboja tik tuo – jis dar ir dėmesingai poliruoja savo paties stilių.
Filmas tam tikra prasme panašus į vesterną. Įtemptas siužetas, o policininkų korupcijos tema intriguoja. Vis dėlto labiausiai sublizga aktoriai. 10-ajame deš. Silvestras Stalonė ilgą laiką bandė užsitarnauti gero aktoriaus vardą, taigi naudodamasis savo išvaizda ėmėsi nestandartinių vaidmenų. Filme taip pat pasirodo tokios kino legendos kaip De Niro ir Keitelis, o tokius aktorius kaip Džanin Garofalo, Anabelę Skiora ir Robertą Patriką didžiuosiuose ekranuose yra visada malonu matyti.
Vis dėlto tikrasis pagrindinis žaidėjas šioje kino juostoje yra Rėjus Lijota. Tiesą sakant, labai tikėtina, kad labiausiai jums įsiminusi scena bus ta, kurioje Rėjus trenkia Robertą Patriką į sieną. Lijota savo sudėtingą personažą Figį gerai vaidina visose scenose, tačiau minėtasis epizodas yra pats svarbiausias, kadangi jis tarsi Rėjaus prekės ženklas, pristatantis, kokie pavojingi gali būti šio aktoriaus vaidmenys. Tampa akivaizdu, kad Lijota tuoj ruošiasi sprogti, laikote užgniaužę kvapą laukdami, kol tai nutiks, ir galiausiai kai tai nutinka, negalite atitraukti akių nuo ekrano. Jaučiatės ir sukrėsti, ir sužavėti. Lijota visada spinduliuoja tokią galingą energiją. Būtent dėl šios savo savybės jis taip gerai susižiūri televizijos ekrane.
8. „Kazino apiplėšimas“ (Killing Them Softly, 2012)
Lijota dažnai vaidindavo kriminalinėse dramose, tačiau, visų nuostabai, niekada negaudavo vaidmenų pagal tipažą, t. y. jis niekad nevaidindavo to paties vaidmens iš naujo ir iš naujo – jie visuomet būdavo labai skirtingi. Endriu Dominiko filme „Kazino apiplėšimas“ Lijota suvaidino vyruką, vardu Markis Tratmanas. Markis vadovauja slaptiems pokerio turnyrams, kuriuose paprastai ant kortos statoma viskas. Nereikšmingas sukčius Frenkis su savo į narkotikus įnikusiu draugeliu Raselu pasamdomi sužlugdyti žaidimą. Markis tampa pagrindiniu įtariamuoju.
Lijota patraukia jūsų dėmesį jau pačią pirmą savo pasirodymo ekrane minutę. Jo vaidyba nepakartojama, kupina tragizmo. Vienoje iš įsimintiniausių filmo scenų jo veikėją primuša. Šis muštynių epizodas turbūt vienas geriausių kino istorijoje – jis taip sukrečia, kad net sunku žiūrėti, net supykina. Toks jausmas, kad šitai nėra skirta žiūrovo akiai. Tokią sceną nepaprastai sunku gerai pateikti, tačiau Lijota savo darbą atlieka genialiai. „Pats svarbiausias dalykas kuriant filmą yra pasakojimas… Man patiko, kad [vaidinant filme „Kazino apiplėšimas“] man nereikėjo talžyti žmonių, – aš pats turėjau būti talžomas. Man tai pasirodė labai įdomu“, – taip teigė Lijota, tik dar kartelį įrodydamas, kad jam svarbu atlikti įvairius ir skirtingus vaidmenis.
7. „Svajonių laukas“ (Field of Dreams,1989)
Rėjus Kinsela ūkininkauja savo kukurūzų fermoje Ajovoje, turi žmoną Anę ir jauną dukterį Karin. Jo gyvenimas teka sava vaga, kol vieną dieną dirbant laukuose pasigirsta tylus, paslaptingas balsas, sakantis: „Jeigu tai pastatysi, jis sugrįš.“ Rėjaus kukurūzų laukai pritraukia beisbolo legendų šmėklas. Viena iš jų – Basasis Džo Džeksonas, XX a. pr. didžiojoje beisbolo lygoje žaidęs amerikiečių beisbolininkas.
Lijota prisipažino, kad pirmą kartą perskaitęs scenarijų jo nelabai suprato, o knygos nebuvo skaitęs, tačiau vis tiek ilgai netruko, kol sutiko dalyvauti projekte. Nors tokie vaidmenys Lijotai nebūdingi, ir šį kartą jis pasirodo puikiai – moka nustatyti balsą būtent taip, kaip kalbėtų tikras sportininkas, o poetinius intarpus deklamuoja taip išraiškingai, kad jie nė iš tolo neskamba banaliai. Tai dar viena proga pasigrožėti aktoriaus kūno kalba. Viename įsimintiname epizode Kevino Kostnerio personažas paerzina Basąjį Džo: „Manai galintis mane nustebinti?“ Ir Basasis Džo jį nustebina. „Tai, kas tąkart nutiko filmuojant, buvo tikra“, – Rėjui mirus rašė Kostneris. „Dievas tada mums padėjo atlikti tą numerį. Dabar Rėjus pas Dievą.“
6. “Corrina, Corrina“ (1994)
Galbūt ekrane Lijota atrodo grėsmingai, tačiau jei kada nors jį matėte tikrame gyvenime – pasirodant viešai ar duodant interviu – įsitikinote, kad jis buvo mielas žmogus. Jo žavesys akivaizdus, nesvarbu, ar vaidintų piktadarį, ar geradarį. Netgi filme „Svajonių laukas“ visos akys krypo į Lijotą kaip į emocinį pasakojimo centrą. Deja, nors ir pasižymėjo žavesiu bei patrauklia išvaizda, jis retai gaudavo romantinių vaidmenų. Tačiau kai jau gaudavo, mokėdavo susidoroti su užduotimi.
Vupė Goldberg suvaidino geraširdę auklę, pasamdytą prižiūrėti vienos po mamos mirties amą praradusios mergaitės. Ji ne tik prakalbino mažąją, bet ir tapo idealia jos tėvo, vaidinamo Lijotos, žmona. Iš pradžių žiūrėti labai smagu ir linksma, tačiau po kurio laiko pabaiga pasidaro nuspėjama. Jeigu mėgstate filmus, tuomet numanysite siužeto vingius, tačiau vis tiek toliau žiiūrėsite, nes norėsite pamatyti, kaip filmas išpildo scenarijų. Tam, kad klišės suveiktų, reikia gero aktoriaus, kuris įneštų šilumos, šviežumo. Lijota pagrindinį vaidmenį atlieka nuostabiai ir puikiai tinka į porą su Goldberg. Dar vienas įrodymas, kad tai buvo puikus aktorius.
5. “Dominick and Eugene“ (1988)
Dominykas ir Judžinas yra du kartu gyvenantys broliai. Dominykas po nelaimingo nutikimo vaikystėje tapo protiškai neįgalus. Jis dirba šiukšlių išvežėju, tačiau nuolat patiria patyčias bei kitus sunkumus, susijusius su jo būkle. Judžinas ar, trumpiau tariant, „Judžis“, prižiūri brolį, tačiau netrukus susidomi viena jauna moterimi (kurią vaidina Li Kurtis), maža to, jam pasitaiko puiki proga studijuoti užsienyje, taigi reikalai pašlyja. Filmą užgožė kita tais pačiais metais išleista kino juosta panašia tematika „Lietaus žmogus“. Dabar jį netgi sunku rasti arba išgirsti apie jį kalbant. Vis dėlto šis filmas yra vertas dėmesio, gal netgi ne ką prastesnis už „Lietaus žmogų“.
Tiesa, jame galime pamatyti keletą sentimentalių akimirkų, tačiau jos netampa manipuliatyvios. Filmas tikrai įtaigus, kadangi ir patys aktoriai įtaigūs. Tomas Hiulsas niekad nepersistengia. Jo vaidinamas Dominykas panašus į mielą vyriškį. Lijota vaidina netgi dar geriau. Nors jo personažas ne taip atkreipia dėmesį, tačiau akivaizdu, kad jis yra netgi dar sudėtingesnis. Gyvenime jam tenka patirti daug visko, todėl kartais neišeina suturėti emocijų, suvaldyti pykčio. Taip pat jis pasirodo ir keliose romantinėse scenose. Visi šie epizodai Lijotos rankose žiūrisi skaniai. Niekad nesuabejojate, kad tai, ką daro Lijota, yra nuoširdu. Hiulsas pelnytai už savo vaidmenį buvo nominuotas Auksiniu gaubliu, tačiau Lijotą ir vėl visi užmiršo.
4. „Narkotikų skyriaus agentas“ (Narc, 2002)
„Narkotikų skyriaus agentas“ yra vienas iš geriausių Džo Karnahano filmų. Labai atmosferinis ir įtraukiantis. Kai kurie jo elementai primena Viljamo Frydkino šedervą „Prancūziškas tranzitas“, tačiau filmas vis tiek išlieka originalus. Kaip pirmam blynui, energijos jame užtenka. Režisierius atsargiai bando nupiešti sudėtingą ir trikdantį policininkų portretą, kurie vis dėlto stengiasi išlikti žmoniški ir kovoti su tokiame darbe neišvengiamu žiaurumu ir neteisybe.
Į Džeisoną Patriką visada įdomu žiūrėti. Dažnai jis ilgam laikui pradingsta iš ekranų, o žiūrovai kartais jo ir neatpažįsta, tačiau paprastai jam tenka tapti pagrindine žvaigžde svarbiuose projektuose. Jam puikiai sekasi vaidinti ir šiame filme, tačiau Lijotai sekasi dar geriau, kadangi jo personažas gerokai įtaigesnis. Lijota vaidina Henrį Ąžuolą, patyrusį Detroito narkotikų skyriaus farą, kurio porininką neseniai nužudė. Lijotos vaidyba – žiauri ir tikroviška, kaip ir pats filmas. Jis priaugo daugiau nei 11 kg ir po drabužiais slėpė kamšalą, kad atrodytų sunkesnis apie 30 kg. Taip pat nusiskuto plaukus, užsiaugino ožio barzdelę ir tam tikru būdu dažėsi akis, kad apie jas atrodytų susikaupę daugiau raukšlių. Nors filmuoti ir nebuvo lengva, Lijotos tai neišgąsdino – jis buvo įgudęs profesionalas.
3. „Neteisėtas įsibrovimas“ (Unlawful Entry1992)
Jeigu tokiems filmams kaip „Corrina, Corrina“, „Dominick and Eugene“ ir „Svajonių laukas“ būtų pasamdyti netinkami aktoriai, kurie būtų neperpratę personažų, visas darbas galimai nueitų šuniui ant uodegos. O Lijota puikiai perprato savo veikėjus ir būtent dėl to prikaustydavo prie savęs dėmesį. Filmo „Neteisėtas įsibrovimas“ scenarijuje galima rasti ne vieną stiprų kitų 10 deš. pr. pasirodžiusių trilerių apie persekiojimus elementą, tačiau pagrindinis dalykas, kuris juos skiria, yra tas, kad šįkart persekiotojas tarnauja policijoje. Kūnu bėga pagaugai – porelę apginti paskirtas vyras pats tampa grėsme.
Vis dėlto tokiuose trileriuose naudojamasi tam tikra formule ir galima laukti tam tikrų nuspėjamų siužeto vingių. Jie lemia viską, tačiau filmą puikiai režisuojant Džonatanui Kaplanui, o Kurtui Raselui, Rėjui Lijotai ir Medeleinei Stouv (kurios vaidyba visuomet buvo per mažai vertinama) stebinant savo aktoriniais sugebėjimais, ši kino juosta parodo tikrąjį savo veidą. Lijota vaidina policininką, turintį sutrikusią asmenybę. Po vieno iškvietimo dėl vagystės jį apsėda meilė ištekėjusiai moteriai (Stouv). Policininkas susidraugauja su šeima, tačiau neilgai trukus jie pastebi, kad naujasis draugas peržengia visas ribas. Kituose filmuose, kuriuose vaidina Lijota („Farų žemė“ ar „Kazino apiplėšimas“), žiūrovas kaip ir galėtų išsirinkti savo mėgstamiausius epizodus, tačiau tai neįmanoma filme „Neteisėtas įsibrovimas“, kadangi jame Lijota kiekviename epizode skleidžia savo tamsią magnetišką energiją. Jis nuostabus, gąsdinantis ir visuomet įdomus aktorius.
2. “Something Wild“ (1986)
Kalbant apie anksti išėjusius puikius menininkus, neįmanoma neprisiminti Džonatano Demio. Jis buvo genialus režisierius, nepakeičiamas savo srities meistras, mokėjęs statyti įvairių žanrų filmus. „Something Wild“ – tai juokingas romantinis filmas apie kelionę. Pašėlusių nuotykių ir originalių idėjų kupinas pasakojimas apie laisvamanišką moterį, savaitgalio pasilinksminimui pagrobusią vieną hipsterį. Komiški įvykiai pasisuka kita linkme, kai moteris sutinka savo psichotišką neseniai iš kalėjimo paleistą buvusį vyrą Rėjų. Drąsu žengti tokį žingsnį režisuojant, tačiau Demis visad buvo šios srities specialistas ir jis neabejotinai neapsiriko pasirinkdamas Lijotą. Tą pačią akimirką, kai aktorius pasirodo ekrane, filmo energija, kaip ir pasakojimo tonas, pasikeičia. Melani Grifit ir Džefas Danielsas nusipelno visų jiems skirtų laurų už pagrindinių vaidmenų atlikimą, tačiau būtent Lijota tampa filmo akcentu.
Lijotos vaidybai unikalumo suteikia daug aspektų: jo žavesys, komiškumas, charizma, spontaniškumas, pavojus ir grėsmė, kuriuos jis kelia. Jo personažas atrodo efektingas, tačiau savyje slepia ir gylį bei kitus niuansus. Kritikai iškart jį pastebėjo. Rodžeris Ebertas pavadino Rėjų „hipnotizuojančiu“ ir tai gryna tiesa. Su šiuo vaidmeniu Lijota įžengė į kino pasaulį, o ateityje būtent dėl jo gavo daugybę kitų gerų rolių. Tai buvo vienintelis vaidmuo, už kurį jį nominavo Auksiniam gaubliui. Iš Bostono kino kritikų asociacijos Lijota gavo Geriausio antraeilio aktoriaus apdovanojimą, o dvi didžiausios kino kritikų organizacijos – Nacionalinė kino kritikų asociacija ir Niujorko kino kritikų asociacija – paminėjo jį tarp nominantų. Filmo gerbėjai turėtų būti amžinai dėkingi Melanei Grifit, kad ši parekomendavo Lijotą Demiui.
1. „Geri vyrukai“ (Goodfellas, 1990)
Didelių pristatymų čia nereikia, tai – vienas iš kelių Martino Scorsese šedevrų, kurie buvo įtraukti į šį sąrašą, ir filmui „Geri vyrukai“ tai pelnyta vieta. Šis filmas 1991 m. laimėjo „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią antro plano aktorių (aktorius Joe Pesci) ir buvo nominuotas dar 5 „Oskarams“, tarp kurių buvo geriausio filmo ir geriausio režisieriaus kategorijos. Filmas „Geri vyrukai“ turi viską – nuo tobulų aktorių iki puikios istorijos. Šis kūrinys be jokios abejonės yra vienas geriausių visų laikų gangsterių filmų.
Tai – labai įdomi biografija, kurią aktorius Ray Liotta pasakoja pirmuoju asmeniu kaip realaus gyvenimo nusikaltėlis ir išmintingas vaikinas Henry Hill. Šiame filme yra genialių akimirkų, kurios kartais perteikiamos humoro forma, kaip, pavyzdžiui, garsioje scenoje „Ką turi omenyje sakydamas, jog aš juokingas?“, kur genijus Joe Pesci erzina tobulai vaidmeniui tinkantį Rėjų Lijotą.
Vienas iš nuostabiausių Martino Scorsese derinių – filmas ir puikus garso takelis, kadangi nedaugelis žino, kaip tai padaryti taip meistriškai, pasitarnaujantis kaip autentiškas gidas visose scenose ir filmo eigoje.
