Willem Dafoe filme "The Grand Budapest Hotel"

Willemas Dafoe gimė 1955 m. liepos 22-ąją Epltono mieste (Viskonsino valstija). Pirmą vaidmenį kine suvaidino 1980 m. Michaelo Cimino epiniame vesterne „Dangaus vartai“, finansiškai sužlugdžiusiame studiją „United Artists“: Willemo vaidmuo ir taip buvo nedidelis, bet montuojant šis personažas iš filmo visai dingo.

Bet pamažu kvietimų filmuotis daugėja. Režisierės Kathryn Bigelow debiutinėje juostoje „Nemylimi“ (1981 m.) Willemas suvaidina baikerį poetą, Williamo Friedkino kriminaliniame trileryje „Gyventi ir mirti Los Andžele“ (1985 m.) – pinigų padirbinėtoją.

O tikra žvaigžde jis tapo suvaidinęs seržantą Eliją Oliverio Stone‘o karinėje dramoje „Būrys“ (1986 m.).

Matėme šį aktorių filmuose „Liepsnojanti Misisipė“ (1988 m.), „Gimęs liepos 4-ąją“ (1989 m.), „Laukine širdis“ (1990 m.), „Anglas ligonis“ (1996 m.) ir kituose.

Tarp Willemo Dafoe vaidmenų daug realių istorinių personažų – britų poetas Tomas Eliotas („Tomas ir Vivė“, 1994 m.), nebylaus kino aktorius Maxas Schreckas („Vampyro šešėlis“, 2000 m.), italų kino režisierius Pieras Paolo Pasolini („Pasolini“, 2014 m.), Vincentas van Goghas („Prie amžinybes vartų“ 2018 m.).

Bene garsiausias Willemo Dafoe vaidmuo – Jėzus Kristus režisieriaus Martino Scoirsese‘s dramoje „Paskutinis Kristaus gundymas“ (1988 m.), sukurtoje pagal mums žinomą Nikoso Kazantzakio romaną.

Filmas savo metu išprovokavo milžinišką Katalikų bažnyčios pasipriešinimą, bet aistroms aprimus buvo pripažintas modernaus kino šedevru.

10.LIEPSNOJANTI MISISIPĖ“ (Mississippi Burning, 1988)

Britų režisierius Alanas Parkeris vieną po kito Amerikoje sukūrė du visiškai nepanašius filmus – mistinį trilerį „Angelo širdis“ (Angel Heart, 1987 m.) ir realiais įvykiais pagrįstą dramą „Liepsnojanti Misisipė“ (1988 m.), kuriuos visgi vienija vienas motyvas: svarbūs įvykiai abejuose filmuose plėtojasi prie „Didžiosios upės“ (taip JAV indėnai nuo seno vadino Misisipę). Williamas Faulkneris parašė, kad ši upė „prasideda prie įėjimo į Memfio viešbutį, o baigiasi Meksikos įlankoje“.

Pagal Williamo Hjortsbergo romaną sukurtoje „Angelo širdyje“ privatų detektyvą Harį Angelą (Mickey Rourke’as) painios kriminalinės bylos klystkeliai nuveda į viduramžiškų prietarų kupiną Naująjį Orleaną.

O „Liepsnojančios Misisipės“ pagrindą sudaro realūs įvykiai, primenantys šiurpią ne tokių jau tolimų laikų tikrovę, kai Amerikoje siautėjo juodaodžius linčiuojantys kukluksklanininkai.

Filmo pagrindą sudaro realūs 1964 metų įvykiai, kai reakcingos kukluksklano organizacijos smogikai Alabamoje nužudė tris juodaodžius kovotojus už žmogaus teises. Tačiau režisierius A. Parkeris visai nesiekia tiksliai rekonstruoti šių realijų ir savo idėjų vardan net nusižengia istorinei tiesai. Bet šiurpą keliančią pietinių JAV valstijų atmosferą perteikė taip, kad tiesiog fiziškai jauti net pačius įtakingiausius gyventojus paveikusio rasinės neapykantos viruso poveikį ir aplinkinių baimę jam pasipriešinti.

Filme į ramų pietinių valstijų miestelį atvyksta du FTB agentai – jaunas idealistas Alenas Vordas (Willemas Dafoe) ir didelę gyvenimišką bei profesinę patirtį turintis ciniškas realistas Rupertas Andersonas (Gene’as Hackmanas). Jie nori ištirti rasistinio nusikaltimo aplinkybes, tačiau tuoj pat susiduria su aklina visuotinio tylaus sąmokslo siena. Po padorių žmonių ir lojalių piliečių kaukėmis čia slypi fanatiška neapykanta kitos rasės žmonėms, ir šis virusas paveikė pačius įtakingiausius gyventojus.

Kai JAV kino studijos „Orion“ vadovai A. Parkeriui pasiūlė realizuoti Chriso Gerolmo scenarijų „Liepsnojanti Misisipė“, režisierius jį perskaitęs pasakė: „Scenarijus labai blogas, bet idėja labai gera“. Ir sutiko imtis darbo jeigu jam bus leista gerokai perdirbti scenarijų ir parašyti naujus dialogus.

Taip dar kartą buvo patvirtinta senai žinoma tiesa – geri filmai gimsta tik iš gerų scenarijų. 

9.VAMPYRO ŠEŠĖLIS“ (Shadow of the Vampire, 2000)

1922 metais Vokietijoje pasirodė garsus ekspresionistinio kino šedevras „Nosferatu – siaubo simfonija“, kurį pagal Bramo Stokerio romaną „Drakula“ sukūrė režisierius Friedrichas Wilhelmas Murnau.

Režisierius ir filmą prodiusavęs Albinas Grau (jis buvo dailininkas bei kostiumų dizaineris) kreipėsi į rašytojo našlę. Ši kategoriškai atsisakė parduoti teises, tačiau režisierius sugalvojo, kaip išvengti konflikto.

F.W. Murnau pakeitė herojų vardus, veiksmą iš Londono perkėlė į Visborgą, o filmą pavadino „Nosferatu, siaubo simfonija“ (Nosferatu, eine Symphonie des Grauens). Drakula čia pavadintas grafu Orloku, Džonatanas Harkeris – Tomu Huteriu, Harkerio žmona Mina tapo Elen, bet pagrindinės klasikinio siužeto linijos išliko. Išvengti teismo visgi nepavyko: po kelerių posėdžių buvo liepta sunaikinti visas Anglijoje egzistuojančias filmo kopijas. Laimė, Vokietijai šis teismo nuosprendis įtakos neturėjo. Todėl vienas garsiausių nebyliojo kino šedevrų išliko.

Jame aktorius Maksas Šrekas taip tobulai persikūnijo į vampyro vaidmenį, kad gimė legenda apie tai, jog jis iš tikrųjų buvo vampyras, malšinantis savo amžiną alkį karštu filmavimo grupės narių krauju. O apie režisierių imta kalbėti, jog jis pats pardavęs sielą šėtonui.

2000- aisiais sukurtas „Vampyro šešėlis“ bando atsekti šių legendų ištakas ir surinkti tikras žinias apie „Nosferatu“ filmavimą.

Kinomanams tai tikra dovana. Neatpažįstamai užgrimuotas Willemas Dafoe vaidina Maksą Šreką ir garsiausią pasaulyje vampyrą, Johnas Malkovich’ius – režisierių Murnau. Gaila, kad montuojant filmą visai dingo režisieriaus žmoną vaidinusi Ingeborga Dapkūnaitė. Užtai vampyrišką kino prigimtį autoriams pavyko perteikti puikiai.

Filmo režisierius E. Elias Merhige‘as jau pirmajame pilnametražiame filme „Pagimdytas“ (Begotten, 1989 m.) buvo pasinėręs į siurrealistinių siaubo filmų atmosferą. Absoliučiai avangardinės stilistikos kūrinys buvo labai niūri (galima net sakyti, postapokaliptinė) „Būties Knygos“ parafrazė.

Po „Vampyro šešėlio“ E. Elias Merhige‘as sukūrė tik dar vieną vaidybinį filmą – mistinį kriminalinį trilerį „Neįtariamasis“ (Suspect Zero, 2004 m.). 

8.MEDŽIOTOJAS“ (The Hunter, 2011)

Šį režisieriaus Danielio Nettheimo veiksmo trilerį lengva priskirti vadinamosioms „ekstremalaus išlikimo“ dramoms.

Veiksmas čia plėtojasi atokioje Tasmanijos saloje, į kurią su slapta misija siunčiamas patyręs profesionalus medžiotojas Martinas Deividas (Willemas Dafoe). Jo tikslas – surasti ir sugauti vadinamąjį Tasmanijos tigrą, kuris laikomas seniai išmirusiu.

Užsakovai – karinė kompanija „Raudonasis lapas“: jo vadovai projektuoja naują biologinį ginklą ir yra įsitikinę, kad Tasmanijos tigro organizmas išskiria ypatingą mirtiną toksiną. Martinas privalo vieną tigrą sugauti, o likusius (jei tokių džiunglėse yra) – išžudyti, kad jie neatitektų konkurentams.

Atvykęs į salą Martinas apsigyvena Liusės Armstrong (akt. Frances O’Connor) namuose. Moteris gyvena su dviem vaikais, o jos vyras prieš metus pražuvo, medžiodamas tokį patį tigrą. Nelaimės prislėgta moteris ieško nusiraminimo narkotikuose, o jos vaikais rūpinasi vietinis gyventojas Džekas Mindis (akt. Samas Neillas)

Pirmųjų ekspedicijų metu Martinas aptinka tigro pėdsakus ir žmogaus kūno liekanas.

Tolimesni filmo įvykiai vystysis su geram trileriui būdingu pagreičiu ir sumaniai dozuojama įtampa.

Kažkuriuo metu kelią Martinui pastos konkurentų korporacijos pasamdytas medžiotojas.

Kuo baigsis ši žiauri „ekstremalaus išlikimo“ drama atskleisti nevalia. Todėl ir gadinti žiūrovams nuotaikos tikrai neketiname. Tik rekomenduojame įtraukti filmą į „must see“ sąrašą. 

7.BUNDOKO ŠVENTIEJI“ (The Boondock Saints, 1999)

Po Šventojo Patriko dienos airiškame Bostono rajone ima siausti žudikų gauja. Žiaurūs nusikaltimai savo užmoju stebina net visko mačiusius policijos pareigūnus. Aukomis tampa tik išrinktieji – mafijos sindikatų vadeivos, smogikai ir kiti rankas krauju susitepę žmonės.

Beje, pirmosios aukos yra… rusų banditai, Šventojo Patriko dieną panorę užvaldyti svetimą pabą ir po juo esančią žemę.

Ir šios, ir vėliau sekusios žmogžudystės įvykdytos labai įspūdingai, net teatrališkai, tarsi kokie ritualai. Šiuos nusikaltimus tirti imasi FTB agentas Polas Smekeris (jį ir vaidina Willemas Dafoe). Jis iškart supranta, kad tai ypatinga istorija, kuriai išaiškinti prireiks ne tik detektyvo įgūdžių, bet ir menininko fantazijos.

Greitai paaiškėja, kad paslaptingoji gauja tėra du broliukai Makmanusai – labai religingi airiai, norintys išvaduoti Bostoną iš mafijos gniaužtų. Prisižiūrėję filmų apie Džeimsą Bondą Konoras (Seanas Patrickas Flanery) ir Merfis (Normanas Reedusas) nusprendė patys imtis teisingumo misijos. Be to, abu patikėjo, kad juos šiai ypatingai misijai neva palaimino pats Dangaus valdovas.

Pirmiausiai broliai susidorojo su likusiais rusų banditais. Tada pavojų pajuto vietinės mafijos bosas „tėtušiu Džo“ vadinamas Džiuzepė Jakaveta (Carlo Rota), pasamdęs žudiką, tačiau broliukams pavyksta iš jo surengtos pasalos pasprukti gyviems.

Keistoka šioje istorijoje tai, kad W. Dafoe suvaidintas Polas Smekeris, tiriantis žiaurias ritualines žmogžudystes, atsiduria labai komplikuotoje situacijoje: kaip įstatymo sergėtojui tarnybinė pareiga jam liepia kuo greičiau nutraukti broliukų kriminalinę veiklą, bet širdyje jis ne tik simpatizuoja „kilniems keršytojams“, bet ir pajunta norą jiems kaip nors padėti…

Praėjus dešimčiai metų buvo pabandyta pakartoti šio filmo sėkmę, ir nors „Bundoko šventuosius 2“ (The Boondock Saints II: All Saints Day, 2009) vėl režisavo Troy‘us Duffy, o pagrindinius vaidmenis vėl suvaidino Seanas Patrickas Flanery ir Normanas Reedus, šis filmas yra puikus „antro vandens nuo kisieliaus“ pavyzdys. Willemas Dafoe čia tik pasirodo epizode, bet jo pavardė titruose nenurodyta. 

6. FLORIDOS PROJEKTAS“ (The Florida Project, 2017)

Floridos projektą“ sukūrusį Seaną Bakerį amerikiečiai vadina ne tik perspektyviu jaunu režisieriumi, bet ir pabrėžia jo išradingumą. Ankstesnį filmą „Mandarinas“ (Tangerine, 2015) jis Los Andžele nufilmavo iPhone‘u, o „Floridos projektui“ pasirinko nūnai nebemadingą 35 mm kino juostą, nors nemažai scenų čia nufilmuota rankine kino kamera.

Nacionalinė apžvalgos taryba (National Board of Review) ir Amerikos kino institutas (American Film Institute) „Floridos projektą“ įtraukė į geriausių metų filmų dešimtuką.

Čia yra tas atvejis, kai sunku pasakyti „apie ką filmas“. Tiksliau, pačios istorijos kontūrus apibrėžti paprasta, bet siužeto sinopsis visai nenusako paties svarbiausio. O svarbiausia filme – pati atmosfera, ir labai reali (net galima pasakyti „tiršta“), ir kartu fantasmagorinė.

Veiksmas nukelia į šalia greitkelio esantį motelį Floridoje, netoli „Disney World“ pramogų parko, ir tokia kaimynystė tampa svarbiu viso filmo kamertonu. Čia su maištinga mama Hali gyvena šešiametė Muni (šešiametė Brooklynn Prince yra tokia organiška, kad galima prisiminti seną kinematografinę tiesą – dar neišmokę apsimesti ir vaidinti maži vaikai kine nurungia bet kokius aktorius profesionalus).

Mama su dukra mėgaujasi kiekviena diena ryškiomis spalvomis išdažytoje „Magiškoje pilyje“, kurią prižiūri jautrus ir rūpestingas vadybininkas Bobis Hiksas (Willemas Dafoe).

Nepaisant atšiaurios aplinkos, vėjavaikiškai it gyvsidabris Muni nerūpi realybė – ji švenčia kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ji ir jos padaužos draugai kasdien smalsiai ir be baimės tyrinėja aplinkinį pasaulį. Tačiau Munės mama Heilė, kad galėtų išlaikyti dukrelę, priversta ieškoti pavojingų darbų ir sprendimų, paprasčiau kalbant sukčiauja, prekiauja nelegalia kosmetika, o už būsto nuoma susimoka iš prostitucijos gautais pinigais.

Floridos projektas“ rodo tą šalį, kuri kadaise buvo pavadinta „mažąja Amerika“ – tą, kurioje mažai kas keičiasi dešimtmečiais. Bet filmo herojai – anaiptol ne marginalai, jiems gyvenime tiesiog pritrūko laimės. O kas dėl to kaltas – politinė sistema, socialinė tvarka ar asmeninės iniciatyvos stoka – į tokius samprotavimus filmo autoriai nesileidžia, palikdami visa tai vertinti patiems žiūrovams.

Ne visiems gi lemta būti lyderiais ir sėkmės kūdikiais: tokių visuomet ir visur yra mažuma.

Nors kai kurie filmo herojai gyvena iš valstybės teikiamų bedarbio pašalpų, autoriai nenuvažiuoja į socialinio kritinio kino lankas. Nesunku pastebėti, kad filmo herojai neskirstomi į gerus ir blogus: kiekvienas turi savo problemų, net maži vaikai čia visai nepanašūs į tradicinius angeliukus – piktoms vaikų išdaigoms skirta nemažai dėmesio. Žodžiu, nereikia tikėtis dar vieno nostalgiško reginio apie senus gerus laikus ar „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimus.

Gal todėl filmas ir vadinasi „Floridos projektas“: taip paprastai pradinėje parengiamojoje stadijoje vadinami filmai, kurių pagrindinės idėjos dar nėra galutinai iškristalizuotos. Panašu, kad daug kas šiame filme atsirado ne pagal išankstinį scenarijų, o tiesiog improvizuojant filmavimo aikštelėje. Kaip ir į daugtaškį (pakankamai emocingą ir dramatišką) panašus finalas – aukšta gaida nebaigtoje muzikinėje frazėje. 

5.ANTIKRISTAS“ (Antichrist, 2009)

Kiekvieno festivalio kasdienybę nuo seno įprasta „pagardinti“ kokiais nors skandalais. Jeigu sensacijos neįvyksta savaime, jos išprovokuojamos arba sumaniai surežisuojamos. 2009-aisiais į Kanų kino festivalio konkursinę programą įtrauktas danų režisieriaus Larso von Triero „Antikristas“ dar iki oficialios premjeros susilaukė beprecedenčio dėmesio, o po seanso kilo baisus triukšmas.

Dar gerokai anksčiau režisierius intrigavo kino pasaulį artimiausiais ateities planais, kuriuose buvo du vienodai sensacingi projektai – arba intelektualus pornografinis (!) filmas, arba šokiruojanti pasaulio sutvėrimo versija, kurioje pagrindinis vaidmuo atitektų šėtonui. Pasirodo, kad tai buvo ne tušti plepalai – pagaliau pamatę „Antikristą“ galėtume liudyti, kad šis filmas apjungia abi žadėtas generalines linijas.

Žiūrovų reakcija Kanuose jau seanso metu buvo nervinga – kai kas neslėpė nusivylimo, kiti laidė piktus juokelius, o kai finale pasirodė užrašas, kad „Antikristas“ dedikuojamas rusų kino genijui Andrejui Tarkovskiui, per salę nuvilnijo garsi nepasitenkinimo banga. Po premjeros įvykusioje konferencijoje režisierius buvo be jokių ceremonijų užsipultas ir apkaltintas pasityčiojimu iš klasiko ir nepagarba žiūrovams. Kai kas net reikalavo, kad režisierius visų atsiprašytų.

L. von Trieras ramiai atrėmė išpuolius, bet festivalio pabaigos jau nebelaukė. Ir, kaip parodė rezultatai, visai be reikalo – vienas svarbiausių prizų (už geriausią moters vaidmenį) buvo įteiktas aktorei Charlotte Gainsbourg, kuriai teko tikrai nelengva užduotis.

Panašu, kad panašios reakcijos režisierius ir tikėjosi. „Piktą kritiką laikau gera pradžia, – tąsyk pasakė filmo autorius. – Man svarbu, kad „Antikristas“ išjudino užsistovėjusį pelkės vandenį ir išprovokavo diskusijas. Aš norėjau, kad žiūrovai, panašiai kaip ir patys filmo herojai, patirtų kažką panašaus į hipnotizuojantį poveikį“.

Šokas ir sąmonę paralyžiuojantis siaubas šio filmo žiūrovą apimą ne kartą. Be jokių įžangų jau pradiniuose kadruose skambant nuostabiai F. Haendelio muzikai tėvų kūniškos ekstazės metu (kai kurie meilės akto vaizdai nufilmuoti taip, tarsi tai iš tikrųjų būtų pornografinis filmas) mažas vaikas, lyg kažkokių saldžiabalsių sirenų paviliotas (o gal lunatizmo paveiktas) iškrenta pro langą.

Jau nuo šio momento sutuoktinių poros (ji – rašytoja, jis – psichoterapeutas) tragedija nenumaldomai artėja prie žiaurios atomazgos. Skausmo palaužta motina pakliūva į psichiatrinę ligoninę, o vėliau jos dvasinius lūžius hipnozės pagalba ima gydyti pats vyras. Sadomazochistinės terapijos eksperimentų aikštele tampa „Edenu“ pavadintas namelis miško tankmėje. Bet nelaukime įprastų ir banalių asociacijų su žemiškuoju rojumi. Gamta čia, anot beprotybės apimtos herojės, – „tai šėtono šventykla“. Šiai svarbiai filmo minčiai antrina ir dar vienas personažas – tikra lapė, kuri žmogaus balsu (!) ištaria mylimiausią režisieriaus frazę „Chaosas valdo“ (sakoma, kad ši sentencija „Chaos Reigns“, raudonomis raidėmis užrašyta virš durų į L. von Triero biurą).

Antikristo“ seanso metu žiūrovas visą laiką jaučia, kad jausmai ir protu gimdomos asociacijos, užuot papildę vieni kitus, juda skirtingomis trajektorijomis, todėl sumaištis yra tiesiog neišvengiama. Iš chaoso tik gerokai vėliau gimsta minčių ir vaizdinių fragmentai, palengva susidėliojantys į paradoksalių išvadų mozaiką. 

4.BŪRYS“ (Platoon, 1986)

Apie gėdingą ir žiaurų karą Vietname gerus filmus kūrė ne vienas garsus JAV kino režisierius. Svarbią vietą ši tema užima ir Oliverio Stone‘o kūryboje. Bet skirtingai nuo savo kolegų, žvelgusių į Vietnamo karą iš šalies, O. Stone‘as matė šį pragarą savo akimis.

Dar 1967-aisiais jis išvyko ginti savo tėvynę toli už savo šalies ribų, mūšiuose buvo sužeistas ir apdovanotas ordinu „Bronzinė žvaigždė“ bei medaliu „Purpurinė širdis“.

Keturiais „Oskarais“ ir Sidabro Lokiu Berlyne apdovanotas „Būrys“ labai emocingai pasakoja apie kruviną mėsmalę, į kurią 1967-aisiais metais pakliuvo devyniolikmetis savanoris Krisas Teiloras (šį režisieriaus alter ego suvaidino Charlie Sheenas), atvykęs ginti amerikietiškos demokratijos nuo komunizmo šmėklos.

Vos išlipęs iš lėktuvo idealistas gauna kovos „krikštą“, o visas jo tolesnis gyvenimas džiunglėse taps nuoseklia gražių iliuzijų laidojimo grandine. Jo būryje yra labai marga kompanija. Čia petis petin karo sunkumus įveikia indėnai ir juodaodžiai, mulatai ir narkomanai, „žudikai iš prigimties“ ir net vienas filosofas.

Žaidimo taisykles čia nustato piktasis seržantas Barnsas (aktorius Tomas Berengeris) – tikras „karo dievas“, nemėgstantis bet kokio priešgyniavimo. Tačiau kartą totaliam jo despotiškumui pasipriešina seržantas Elias (jį ir vaidina Willemas Dafoe). Štai tada ir prasideda kova ne tik už išlikimą, bet ir už elementariausią žmogiškumą.

Veiksmas plėtojasi 1967—1968 m. Pietų Vietname pasienyje su Kambodža. Krisas Teiloras ir kiti jo kovos bendražygiai priklauso JAV 25-ajai pėstininkų divizijai. Susidūręs su pirmaisiais pavojais vaikinas pradeda gailėtis, kad taip neapdairiai pasielgė – metė mokslus koledže ir atvyko čia kariauti.

Kartą jis net saviškių buvo apkaltintas, kad užsnūdo poste ir pražiopsojo prisiartinusius priešus. Tada žuvo naujokas Gardneris. Vėliau būrio narių skaičius dar ne kartą tragiškai retėjo. Selas ir Sendis žuvo aktyvavę paslėptą miną. Netrukus džiunglėse kariai aptinka dar vieno kario Menio kūną.

Aišku, kad tokios netektys dar labiau didina amerikiečių neapykantą mirtiniems priešams. Tikru konfrontacijos apogėjumi tapo įvykiai viename kaime, kuriame amerikiečiai aptinka slaptavietes su ginklais. Tada įtūžęs seržantas Barnsas nužudo vietinę gyventoją ir grasina taip pat pasielgti su paaugle mergaite.

Seržantas Elias pasipriešina tokiai perteklinei savivalei, net surašo raportą vyresnybei. Bernsas, žinoma, dar labiau įsiunta ir ima laukti patogaus momento, kad niekam nematant susidorotų su mirtinu priešu.

Filmo scenarijų O. Stone‘as buvo parašęs dar 1976-aisiais, bet ilgai negalėjo jo realizuoti. Vėliau karui Vietname režisierius skyrė dar du savo vaidybinius filmus – „Gimusiame liepos ketvirtąją“ (Born on the Fourth of July, 1989) pagrindinį vaidmenį – kulkos paralyžiuotą karį – suvaidino Tomas Cruise‘as (Tomas Berengeris ir Willemas Dafoe čia pasirodė tik epizoduose), o dar vienoje karinėje dramoje „Dangus ir žemė“ (Heaven & Earth, 1993) pirmuoju smuiku griežė aktorius Tommy Lee Jonesas. 

3. „ŠVYTURYS“ (The Lighthouse, 2019)

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pirmą kartą Lietuvoje parodytas filmas „Švyturys“ imponuoja vien tuo, kad pagrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę. Dėl Willemo Dafoe ir anksčiau jokių klausimų nekilo. Pakanka prisiminti jo virtuozišką vaidybą Martino Scorsese‘s „Paskutiniame Kristaus gundyme“ arba jo Vincentą Van Goghą („Prie amžinybės vartų“, 2018 m.). Kas kita – jaunasis Robertas Pattinsonas, dabar vis atkakliau kovojantis su „Sutemų“ sagos jam primesto romantiško vampyro amplua.

„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.

„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.

Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).

Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.

„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.

Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.

Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.

Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai…

At Eternity's Gate, 2018

2. „PRIE AMŽINYBĖS VARTŲ“ (At Eternity’s Gate, 2018)

Ekscentrišku charakteriu garsėjantis amerikiečių dailininkas Julianas Schnabelis seniai yra ne tik JAV meninės bohemos lyderis. Po 1979-ųjų metų personalinės parodos Niujorko Modernaus meno muziejuje tapęs tikra žvaigžde jis eksponavo savo darbus Londono galerijoje „Tate“ ir G. Pompidou Menų centre Paryžiuje. 1987-aisiais parašė memuarų knygą, o 1995-aisiais išleido country muzikos albumą. Dar po metų debiutavo kine filmu „Basquiat“ (1996 m.).

Kino režisieriaus Juliano Schnabelio kūrybą žinome neblogai. Matėme jo debiutinę biografinę dramą „Baskija“ pasakojančią apie menininką Jeaną Michelį Basquiat (1960–1988), kuris po mirties buvo pripažintas pirmuoju juodaodžiu dailininku, pasiekusiu šios rasės žmonėms neįveikiamų meninių ir komercinių aukštumų. Jo trumpas gyvenimas (Baskija mirė nuo per didelės heroino dozės būdamas tik dvidešimt aštuonerių) neatsiejamas nuo Niujorko, kuriame septintajame dešimtmetyje spindėjo poparto genijaus Andy Warholo žvaigždė. Beje, patį Warholą, anksti pastebėjusį Baskijos originalumą, filme vaidina roko dainininkas Davidas Bowie (Warholo muziejus tokiam kilniam tikslui nepagailėjo paskolinti seniai mirusio klasiko perukus ir drabužius). Pasirodo ir kiti A. Warholo aplinkos menininkai. Finaliniuose titruose minimas net Jonas Mekas.

Filmas „Kol dar neatėjo naktis“ (Before Night Falls, 2000) atskleidė dar vieną tragišką menininko likimą: ispanų aktorius Javieras Bardemas labai emocingai suvaidino Kubos rašytoją Reynaldo Arenasą (1943- 1990), kuris dėl savo homoseksualumo pateko į kalėjimą, 1980 metais buvo deportuotas iš „Laisvės salos“ ir apsigyveno Niujorke, kur pasislėpęs nuo visų gyveno labai skurdžiai, užsikrėtė ŽIV ir gyvenimo pabaigoje ryšius palaikė tik su vieninteliu draugu.

Atskiro paminėjimo tikrai verta dar viena Juliano Schnabelio biografinė drama „Skafandras ir drugelis“ (Le scaphandre et le papillon, 2007), kurios herojus. Jeanas-Dominique‘as Bauby buvo populiaraus madų žurnalo „Elle“ prancūziškosios versijos vyriausiasis redaktorius. Po staiga driokstelėjusio insulto energingas ir guvus keturiasdešimtmetis donžuanas atsigauna visiškai paralyžuotas. Nuo šiol jis bus įkalintas savo kūno skafandre ir galės judinti tik kairiąją akį. Neįtikėtina, bet pagal specialiai jam pritaikytą metodiką jis sugebėjo padiktuoti prisiminimų knygą, siųsdamas signalus sveika akimi.

Autobiografinis romanas „Skafandras ir drugelis“ pasirodė prekyboje 1997-siais, likus vos trims dienoms iki knygos autoriaus Jeano-Dominique Bauby mirties. Jam buvo tik keturiasdešimt penkeri.

Kol kas naujausio Juliano Schnabelio filmo „Prie amžinybės vartų“ herojus yra vos trisdešimt septynerius metus pragyvenęs genialus tapytojas Vincentas van Goghas, kuris gyvas būdamas pardavė vos vieną savo paveikslą, o dabar už kiekvieną jo darbą meno kūrinių aukcionuose mokami šimtai milijonų dolerių.

Pirmasis vaidybinis filmas apie žymųjį olandų menininką Vincentą van Gogą „Gyvenimo geismas“ pasirodė dar 1956 m., kuriame genijų įkūnijo legendinis Kirkas Douglas. Iki šiol apie V. van Goghą yra sukurta beveik 20 filmų ir televizijos serialų. Per trumpą laiką pamatėme du labai unikalius filmus. „Kino pavasaryje“ parodytas filmas „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent, 2017, rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchmanas) sudarytas iš 125-ių dailininkų per septynerius metus nutapytų 65 tūkstančių kadrų (!).  Tokio masto tapytojų ir kinematografininkų bendradarbiavimo pavyzdžių dar nėra buvę.

Kas kita – filmas „Prie amžinybės vartų“. Tai vaidybinė biografinė drama, kurioje pagrindinis dėmesys sufokusuojamas į paskutinį V. van Gogho gyvenimo laikotarpį, kai jis, paragintas bičiulio, taip pat dailininko Paulo Gauguino, pabėga nuo Paryžiaus šurmulio ir persikelia į ramų Prancūzijos Arlio miestelį. Pabėgimas nuo didmiesčio triukšmo ir pagundų išeina į naudą – menininką įkvepia rami, idiliška ir nuostabiai graži kaimo gamta: būtent čia van Goghas nutapo garsiausius savo darbus.

Tačiau yra ir tamsioji naujo gyvenimo pusė: neišsilavinusių vietinių gyventojų  įtarumas dažnai perauga į neapykantą keistuoliui menininkui; o dar svarbiau – vis drąsiau ir garsiau iš pasąmonės tamsybių pasigirsta vidinių demonų balsai.

Filmo pavadinimas „Prie amžinybės vartų“ pasiskolintas iš vieno V. van Gogho paveikslo, iš kurio tiesiog sklinda vienatvė, skausmas ir neviltis. Tokia savijauta buvo paženklinti paskutinieji genijaus metai, kai jis dažnai guodėsi jį nuolat lankiusiam broliui Teo (Rupertas Friendas), su vietiniu kunigu (Madsas Mikkelsenas) aistringai diskutavo apie Dievą ir su siaubu suvokė stiprėjančią savo beprotybę, su kuria įnirtingai kovojo vieninteliu būdu – tapo lyg pamišėlis.

Genialaus dailininko mirties priežasčių buvo įvardinta daug (taip pat ne iki galo aiški jo ausies spenelio nupjovimo istorija). Režisierius Julianas Schnabelis pasirinko ne plačiausiai žinomą menininko savižudybės istoriją, bet tą, kuri mūs pasiekė iš neva tikrų gandų.

1. „PASKUTINIS KRISTAUS GUNDYMAS“ (The Last Temptation of Christ, 1988)

Ši pagal mums žinomą graikų rašytojo Nikoso Kazantzakio romaną sukurta drama savo metu išprovokavo milžinišką Katalikų bažnyčios pasipriešinimą, bet aistroms aprimus buvo pripažinta modernaus kino šedevru.

Ortodoksus papiktino tai, kad Kristuje režisierius akcentuoja pernelyg „žmogišką“ pradą: Willemas Dafoe vaidino jautrų, silpną, prieštaravimų bei vidinių konfliktų draskomą abejojantį Kristų, pernelyg reflektuojantį dėl žemiškų pagundų.

Ko gera, labiausiai fanatiškus Kristaus garbinimus papiktino scena, kurioje savo misija suabejojusiam nukryžiuotam Kristui angelas suteikia galimybę įsivaizduoti, kad jo gyvenimas galėjo būtų pakrypęs visai kitaip, jeigu jis būtį vedęs Mariją Magdalietę, susilauktų vaikų ir žilos senatvės. Pilotą suvaidino roko dainininkas Davidas Bowie, Mariją Magdalietę – Barbara Hershey. O nuostabų filmo garso takelį skirtingų stilistikų melodijomis prisodrino Peteris Gabrielis.

Nereikėtų stebėtis, kad šį filmą sukūrė JAV režisierius Martinas Scorsese, kurio pavardė dažniausiais asocijuojasi su filmais apie gangsterius. Tokių filmų režisierius sukūrė išties nemažai.

Tačiau mažai kas žino, kad kriminalinės reputacijos Niujorko rajone, pramintame „Mažąja Italija“ (Little Italy), užaugęs M. Scorsese religingų tėvų raginamas buvo įstojęs į kunigų seminariją, bet po pirmo kurso ją metė. Tačiau polinkį žmonių charakterius ir jų poelgius derinti su Dekalogu režisierius išsaugojo visam gyvenimui ir progai pasitaikius tokias galimybes vykusiai išnaudoja.

Pirmasis tokių motyvų „transliuotoju“ dar ankstyvuose M. Scorsese‘s filmuose tapo režisieriaus nuolatinis pagalbininkas Harvey Keitelis. Apie brendimą, gyvenimą „bjauriose“ gatvėse ir smurtą pasakojusioje dramoje „Kas beldžiasi į mano duris?“ (Who’s That Knocking at My Door, 1967) jis suvaidino italų amerikietį, religingą jaunuolį, kuris nutraukia santykius su mergina, sužinojęs, kad ji buvo tapusi seksualinio smurto auka.

Šias temas aktorius tęsia ir „Bjauriose gatvėse“ (Mean Streets, 1973). Veiksmas čia plėtojosi „Mažojoje Italijoje“, kur į kriminalinės veiklos sūkurius įsitraukia du draugai: H. Keitelis vaidina vietinės mafijos boso sūnėną Čarlį, kuris svajoja apie nuosavą restoraną ir stengiasi įtikti dėdei, tačiau šie planai prieštarauja vaikino giliam religingumui ir troškimui vadovautis Šv. Pranciškaus Asyžiečio priesakais. O Robertas De Niro suvaidino jokių stabdžių nepripažįstantį Džonį, kurio beatodairiški veiksmai aiškiai liudija apie jo psichopatinę prigimtį.

Paskutiniame Kristaus gundyme“ H. Keitelis suvaidino Judą. Paprastai šiam Biblijos personažui filmuose skiriamas antraplanis ir aiškiai neigiamas vaidmuo, neveltui nuo senų laikų Judo pabučiavimu vadinama bet kokia artimo draugo išdavystė.

Beje, Judas – paslaptinga asmenybė, apie kurią iš visų keturių Evangelijų sužinome labai nedaug. Ne iki galo aiškūs ir išdavystės motyvai (užvaldytas godumo ar šėtono sugundytas?). Abejonių kelia ir pačios išdavystės prasmė – juk Kristus su mokiniais niekur nesislapstė, galima buvo jį suimti bet kada – viešai pamokslaujantį minioms ar vaikantį prekijus iš bažnyčių.

Judo asmenybė nuo senų laikų domino mąstytojus ir rašytojus. Dažniausiai kaip tik todėl, kad oficialiuose krikščionių šaltiniuose apie šį veikėją yra labai mažai žinių. Todėl literatai bandė šias spragas užpildyti savo išmąstytu turiniu. Štai rusų rašytojo Leonido Andrejevo apysakoje „Judas Iskariotas“ (žinome šį veikalą iš puikaus Kauno Kamerinio teatro spektaklio) Judas išduoda Kristų romėnams trokšdamas išprovokuoti žmones maištui prieš okupantus.

Paskutiniame Kristaus gundyme“ H. Keitelis vaidina Judą taip pat kaip Jėzaus politinį oponentą. O tai jau drąsi ir labai aktuali paralelė su mūsų audringos politinės kovos įvairove.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Rosamund Pike kino vaidmenų

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: