Holivude filmų tiek, kad nors kibirais nešk. Vieni iš jų pavykę ir tikrai bus įrašyti į istoriją, o kiti liks vidutiniais arba visiškomis nesėkmėmis. Na, kai tokia milžiniška konkurencija, nereikia kažko kito ir tikėtis.
Filmus pateiktus šiame sąraše tikriausiai busite matę ar bent jau girdėję kiekvienas, taipogi, ne paslaptis, kad apie juos jau turėsite nusistatę kažkokią nuomonę. Visi filmų gerbėjai turi sąrašą filmų, kurie, jų nuomone, yra pervertinti, kad ir kokios prieštaringos būtų nuomonės. Nors šie sąraše pristatomi kino hitai surinkę milijonus peržiūrų ir sulaukę žiūrovų liaupsių, (na ir nepamirškime, kad yra tikrai geri filmai) vis dėlto, daugelio manymu, yra gan pervertinti ir neturėjo susilaukti tokios šlovės.
10. „Didysis šou meistras“ (The Greatest Showman, 2017)
Našlaitis, neturintis pinigų, bet ambicingas, kupinas vaizduotės ir naujų idėjų, amerikiečių pramogautojas Fineasas Tayloras Barnumas visada bus prisimenamas kaip žmogus, turintis dovaną nutrinti ribą tarp realybės ir fikcijos. Naujovių ir sėkmės ištroškęs siuvėjo sūnus sugebėjo atidaryti vaškinių figūrų muziejų, tačiau netrukus jis persiorientavo į unikalius ir savotiškus dalykus.
Cirko scenoje pristatydamas nepaprastus, dar niekur nematytus gyvus pasirodymus. Dabar kai kurie žmonės turtingą Barnumo keistenybių kolekciją vadina tiesiog keistuolių šou, tačiau kai Finėjas, apsėstas pagyrų ir respektabilumo, viską stato ant operos dainininkės Dženės Lind, kad patiktų aukšto lygio publikai, ir jis pamiršta svarbiausią savo gyvenimo aspektą – šeimą. Ar Barnumas, didžiausias šou meistras, rizikuos viskuo, kad tik būtų pripažintas?
Tai puikiai įvertintas miuziklas dėl puikios vaidybos, pastatymo ir vaizdų. Filmas yra biografinė drama, paremta P. T. Barnumo, pramogautojo ir cirko „Barnum & Bailey“ kūrėjo, gyvenimu. Nors filmas sulaukė kritikų pripažinimo, žiūrovai suskubo atkreipti dėmesį į pernelyg supaprastintą konfliktų sprendimą. Žiūrovai teigia: „tikrai atrodė, jog filme buvo 8 konfliktai ir visi jie išsprendžiami daina, kuri pasirodo iškart po to, kai konfliktas įvyksta“. Nors lengva įvertinti muziką ir vaidybą, Barnumo paveikslas buvo nerealistiškas, o filmas tam tikra prasme jį šlovino, nors jis buvo siaubingas žmogus. Taigi, žiūrovai sako, kad tai toks „meh“ filmas.
9. „Avarija“ (Crash, 2004)
Kino filmas „Avarija“, sukurtas režisieriaus Paulo Haggiso, jungia istorijas pagrįstas atsitiktinumu, įžvalgumu ir laime, charakterių gyvenimai ir skirtingų rasių likimai susiduria vienas su kitu kaip biliardo kamuoliai. „Avarija“ daro prielaidą, kad dauguma žmonių jaučiasi iš anksto nusistatę ir pasipiktinę kitų grupių nariais ir rasizmas yra šių jausmų pasekmė. „Avarija“ yra kino filmas su laisva žmogaus valia, kur bet kuriuo momentu kažkas gali įvykti, todėl šis filmas galėtų būti priskiriamas muilo operų melodramoms.
Filme puiki vaidyba ir filosofiniai argumentai, fanatizmas ir geranoriškumas yra neišpainiojamai supinti. Gali būti sunku tai įžvelgti, bet „Avarija“ yra filmas apie progresą. Nedaug filmų turi galimybę daryti jų auditorijas geresniais žmonėmis.
„Avarija“ žiūrovų vertinamas palankiai, nes turi kankinančios tragedijos ir chaotiškai perpildytos dramos, humoro ir akivaizdžios tiesos įžvalgumo. Bet kita vertus, „Avarija“ sulaukia ir neigiamų vertinimų, nes esą yra nerealistinis, nesąžiningas ir neturi subtilybės. Žiūrovams atrodė, kad rasizmo vaizdavimas yra šiek tiek supaprastintas, o moralinis pataikavimas – perdėtas. Filme išvardijamos išties sudėtingos situacijos, dėl kurių teigiama, kad filmas per daugiažodis, nes paaiškina viską iki smulkmenų ir yra beveik didaktinis. (Miglė Kubiliūtė)
8. „Gravitacija“ (Gravity, 2013)
„Gravitacija“ – stulbinantis 3D mokslinės fantastikos trileris su dramos elementais. Tai išlikimo kova, kurioje kovojama ne su demonais, žudikais ar prievartautojais, tai kova, kurioje pagrindinis priešas – neaprėpiama kosmoso didybė.
Pagrindiniai filmo aktoriai Sandra Bullock ir George’as Clooney’s įkūnija astronautus, bandančius išgyventi kosmoso platybėse jų erdvėlaiviui patyrus avariją po susidūrimo su kosmoso šiukšlėmis. Įdomu tai, jog filme aktorių daugiau beveik nėra, išskyrus jų kolegą, kuris apsireiškia pirmosiomis filmo minutėmis ir balsus, kuriuos girdime per radijo ryšį. (Ieva Gabrėnaitė)
Kaip ir „Avataras“, „Gravitacija“ buvo dar vienas filmas, kuris buvo reklamuojamas dėl puikių vaizdų, o kai turi 100 milijonų dolerių biudžetą, esi linkęs pasitelkti visus specialiuosius efektus. Filmas „Gravitacija“ sulaukė didelio populiarumo kino teatruose, uždirbo daugiau nei 700 mln. dolerių ir pelnė 7 „Oskarus“.
Tačiau žiūrovai mano, kitaip, jiems buvo nuobodu ir sunku tverti filmą. Siužetas nebuvo labai įtraukiantis, kelios vietos filmo geriausiu atveju buvo nekokybiškos, su keliomis spragomis šen bei ten. Kai kurie dėmesį atkreipė į kai kuriuos filme esančius mokslinius netikslumus, nes filme iš esmės buvo pažeisti fizikos dėsniai. Kalbame apie gravitacijos nepaisymą… kai filmas vadinasi „Gravitacija“.
7. „Airis“ (The Irishman, 2019)
Trijų su puse valandos trukmės filme tiksliai apibrėžiamas šeštojo dešimtmečio pabaigos istorinis fonas. Tai didelių politinių bei socialinių sukrėtimų metas: Kenedžių klano įsigalėjimas JAV politiniame gyvenime, socialistinės revoliucijos Kuboje išprovokuotas šaltojo karo paaštrėjimas ir mafijos galių išplėtimas užvaldant darbininkų profsąjungas.
Charakterizuodami šiuos svarbius JAV politinio gyvenimo veiksnius filmo autoriai pateikia daug įdomių detalių, kurios mums gerai žinomus politinius įvykius leidžia pamatyti naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, kad įtakingo politinio klano patriarchas Josephas Kennedy, artimai draugavęs su mafijozų vadeivomis, iš jų gavo rimtą pagalbą per prezidentinius rinkimus (kai mafijos dėka rinkimų apygardose už Johną Kennedį masiškai balsavo mirusios sielos, kurių žemiškos pavardės į rinkimų biuletenius buvo perkeliamos iš užrašų antkapiuose). Arba kad bandymas nuversti Fidelio Kastro režimą buvo nepavykusi karinė akcija, kuris tikrasis tikslas – sugražinti Amerikos mafijozų Kuboje prarastas pozicijas ir turtą (kazino ir pan.). (Gediminas Jankauskas)
Nors filme ir naudojama sudėtinga trijų kamerų „žmogaus veido atjauninimo“ sistema, ši nepasiteisino, nes aktoriai atrodo keistokai. Kūnas atrodo per senas atjaunintam veidui. Taip pat režisuojant filmą yra paliktos kelios juokingai atrodančios scenos, kurios sugadina filmo rimtumą. Verta paminėti ir sceną kur aktorius Robertas De Niro muša vyrą, ši scena atrodė labai netikroviškai ir puikiai matoma, kad tas vyras nėra mušamas. Tokie smulkūs, prasti režisierių pasirinkimai ir klaidos lėmė žiūrovų negatyvius atsiliepimus.
6. „Graži moteris“ (Pretty woman, 1990)
Filmas ne tik apie gražuolę ir jos romaną su turtingu vyru, tai dar ir filmas apie savivertę, svajonės siekimą ir tapimą kažkuo daugiau. O nuostabi ekrano pora Julia Roberts ir Richardas Geere‘as seanso metu garantuos išties smagius, nostalgiškus ir itin šiltus įspūdžius.
Socialiniai ir kultūriniai tabu realiame gyvenime tikrai būtų suvaidinę savo vaidmenį, o Edvardas nebūtų galėjęs užmegzti oficialių santykių su tokia moterimi, nes rizika yra per didelė. Šių santykių pagrindas taip pat kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, Edvardas perka Vivijanos meilę dovanodamas jai drabužius, papuošalus ir kitus daiktus, o žiūrovai šį gestą suvokia kaip meilės ženklą.
Originali filmo pabaiga iš tikrųjų nėra tokia laiminga. Miršta Vivijanos draugė Kitė, o Edvardas išmeta Vivijaną iš savo automobilio kartu su pinigais. Tačiau žiūrovai yra pasirengę sumokėti už pasaką, kurios jiems trūksta realiame gyvenime, todėl scenarijus buvo perrašytas, o Vivijana paversta Pelene.
Taigi, žiūrovai gan sarkastiškai komentavo siužetą: „Džulija Roberts kaip tipiška gatvės gražuolė, neturinti jokių pastebimų priklausomybių ar psichinės sveikatos problemų ir turinti auksinę širdį, o Ričardas Džeris stulbinamai gražus milijonierius, kuriam sunku susirasti moterį. Žavinga!“… Viskas tiesiog sukrenta į tinkamas vietas. Tai ne kas kita, kaip Pelenės istorija…
5. „Užrašų knygelė“ (The Notebook, 2004)
Meilės istorija, kuri toksiška? Jų santykiai sudėtingi nuo pat pradžių. Kai jie susitinka mugėje, Elė atsisako Nojaus pasiūlymų. Todėl jis ima kaboti ant apžvalgos rato, kuriame sėdi Elė, ir grasina nušokti, jei ji nesutiks su juo nueiti į pasimatymą. Tai visai turėtų būti romantiška, bet tai manipuliacija.
Per jų vasaros romaną jie dažnai ginčijasi. Tai tik patvirtina, kad jie yra pamišę dėl vienas kito. Kai jie po 14 metų ir vėl susitinka, Nojus pasiūlo Elei užmegzti su juo romaną ir nutraukti sužadėtuves. Tai tik vienas iš daugelio filmų, kuriuose neištikimybę bandoma romantizuoti.
Kiekvieno 2004 m. romantikos mėgėjo biblija buvo „Užrašų knygelė“. Visi kažkada norėjo paimti puslapį iš Ryano Goslingo knygos ir patys išgyventi kultinę sceną lietuje. Tačiau kad ir kaip plačiai buvo kalbama apie šį filmą, žiūrovai sutinka, kad jis galėjo būti šiek tiek pervertintas.
Kai kurie mano, kad tarp jų nebuvo jokios tikros romantikos ir jausmų, tik aistra ir geismas. Filmas susilaukė atsiliepimų, tokių kaip: „siaubingas filmas be jokios romantikos“. Taigi, kai kas vaizdus filme vadina meile, o kai kas disfunkciniais toksiškais santykiais, kurie pasmerkti žlugti.
4. „Paukščių narvas“ (Bird Box, 2018)
Filme regime skaudžią civilizacijos agoniją, kai Žemės gyventojų gretos stulbinamu greičiu nyksta dėl nesuprantamos priežasties: vieni žmonės masiškai žudosi, kiti, tarsi išprotėję, tampa žudikais. Ir vienus, ir kitus paveikia kažkokios būtybės, vienas žvilgsnis į kuriuos žmonėms atima protą. Išgyventi lemta tik tiems, kurie sąmoningai atsisako žvalgytis aplinkui. Tokio apokaliptinio siaubo atmosferos centre atsiduria moteris Melori (Sandra Bullock), kuri su dviem vaikais ryžtasi užrištomis akimis keliauti sraunia upe ten, kur tikisi surasti kitus išsigelbėjusius nuo pražūties.
Mirtinų pavojų pakeliui į savo „pažadėtąją žemę“ Melorės ir jos vaikų laukia tikrai daug. O kadangi keliauninkų akys užrištos, svarbus vaidmuo atitenka dėžėje gabenamiems paukšteliams. Jie čia – ne paliktų namų jaukumo simbolis, o labai svarbi išgyvenimo priemonė. Prisiminkime, kam anksčiau šachtininkai su savimi į anglies šachtas ėmė kanarėles…
Pagal Josho Malermano romaną sukurto trilerio „Dėžė su paukščiais“ fantastinis siužetas nėra toks jau originalus. Panašius ateities pasaulio kataklizmus filmų kūrėjai vaizdavo ir anksčiau. Pavyzdžiui, keletą kartų ekranizuotoje Johno Wyndhamo knygoje „Trifidų diena“ didžioji žmonijos dalis apako nuo galingo Saulės šviesos blyksnio, o tie, kurie išvengė žiaurios lemties, tampa mutavusių augalų – trifidų – aukomis, o tai žiūrovus iš ties šiek tiek nuvilia. (Gediminas Jankauskas)
3. „Bado žaidynės“ (The Hunger Games, 2012)
2012 m. distopinis blokbasteris, davęs pradžią didžiulei frančizės serijai, „Bado žaidynės“ buvo sukurtas pagal 2008 m. Suzanos Collins to paties pavadinimo romaną. Jo veiksmas vyksta ateityje, kai įvairių apygardų atstovai priversti varžytis nacionaliniu mastu transliuojamame renginyje, kuris iš esmės yra žaidimas iki mirties.
Distopinėje ateityje totalitarinė Panemo valstybė suskirstyta į 12 apygardų ir Kapitolijų. Kasmet iš kiekvienos apygardos loterijos būdu išrenkami du jauni atstovai, kurie dalyvauja Bado žaidynėse. Iš dalies pramoga, iš dalies žiaurus atpildas už praeities sukilimą, o žaidynės transliuojamos per televiziją visame Paneme. 24 dalyviai priversti pašalinti savo varžovus, o Panemo gyventojai privalo stebėti. Kai šešiolikmetės Katnisės jaunesnioji sesuo Prim išrenkama 12-osios apygardos atstove, Katnisė savanoriškai pasiūlo užimti jos vietą. Ji ir jos kolega (vyras) Pita stoja į kovą su didesniais ir stipresniais atstovais, kai kurie iš jų tam treniravosi visą gyvenimą.
Žiūrovų teigimu, filmas „niekada iš tikrųjų neištyrė to gylio, prasmė, kuris buvo knygose, jis labai smarkiai virto iš subtilaus kraštutinių kapitalistinių žygdarbių ir psichinių ligų tyrinėjimo į meilės trikampį su trupučiu smurto ir galbūt šiek tiek Katnisės liūdesiu“.
2. „Ledo šalis“ (Frozen, 2013)
Bebaimė optimistė Ana kartu su atšiauriu kalniečiu Kristofu ir jo ištikimu elniu Svenu leidžiasi į epinę kelionę, kad surastų savo seserį Elzą, dėl kurios ledinių galių Arendelės karalystė įkalinta amžinoje žiemoje. Susidūrę su Everestui prilygstančiomis sąlygomis, mistiniais troliais ir linksmu sniego žmogumi Olafu, Ana ir Kristofas kovoja su stichijomis, kad išgelbėtų karalystę.
Gal būt neatkreipėte į tai dėmesio, bet daugelio pamėgtame animaciniame filme „Ledo šalis“ moterys yra ypatingai išaukštinamos, o vyrai yra laikomi kvailiais ir piktadariais. Šiame animaciniame filme vyrai yra žeminami, pateikiami kaip silpnoji lytis, Princesei tampa nebereikalingas Princas, kad ją išgelbėtų. Toks vyrų vaizdavimas kenkia ne tik mažiems berniukams, bet ir visuomenei. Bent jau taip teigia „Fox and Friends“.
Nors filmas yra apie seserų meilę viena kitai ir besmegenį, kuris dievina paplūdimius, tačiau čia atsiskleidžia ir reali grėsmė vyriškumo sampratai. Televizijos žvaigždė Steve‘as Doocy teigia, kad šiame filme moterys yra išaukštinamos, o visi vyrai yra laikomi kvailiais ir vaizduojami kaip blogiukai. Kaip įrodymą jis pateikia Kristofas (balsas Jonathano Groffo) personažą (jis nėra piktadarys filme). Kristofas juokauja, kad jis kaip ir visi kiti vyrai krapšto nosį, tačiau Hanso tai neprajuokina, o ji kaip tik žiūri į vaikiną pasibjaurėjančiu žvilgsniu. Taip personažas yra pastatomas į poziciją, kuri žemina vyrus. Taigi kokią žinutę filmas siunčia mūsų vaikams ir mums patiems? – sako A. Doocy. (Renata Stulgaitytė)
1. „Įsikūnijimas“ (Avatar, 2009)
Režisieriaus James Cameron filmas, kuriame buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis (akt. Samas Worthingtonas), svajodamas vėl valdyti savo kūną, pasiryžta eksperimentui. Kūno nuo juosmens žemyn jis nebevaldo po vieno mūšio, o eksperimentas – būti išsiųstam į Pandoros planetą. Atlygis – dalyvavimas specialioje programoje „Įsikūnijimas“, kurios pagalba jis gaus naują kūną ir vėl galės džiaugtis gyvenimo pilnatve.
Pandora – pasaulis su vešlia tropikų augmenija, kuriame egzistuoja įstabiausios gyvybės formos. Kai kurios – nuostabios, kai kurios – bauginančios. Ši planeta taip pat gimtoji Na‘vi rūšiai – trijų metrų ūgio mėlynos žaižaruojančios odos humanoidams su uodegomis. Na‘vi – taikūs padarai. Tačiau kai jų mineralų turtingą pasaulį atranda žmonės, humanoidai savyje atranda kitų savybių. Karių – tikrų žudymo mašinų – pradą.
Nors filmas yra gražus ir dauguma scenų ekrane atrodo nerealiai, tačiau siužetas tiesiog nesutampa su vaizdo įspūdingumu. Atmetus puikius vaizdus, siužetas gan prastas. Žiūrovai siužetą apibūdina kaip „gana klišinį“ ir pažymėjo, kad „žmonės jį žiūri daugiausia dėl vaizdų“. Kiti žengia dar toliau, išsamiai kritikuoja filmą: „veiksmas nebuvo geras, veikėjų charakteristika ir pasaulio kūrimas buvo apgailėtini, o neskaitant neįtikėtinos kompiuterinės grafikos ir meno režisūros (tiesa, ne visos), tai vidutiniškas filmas“.
