Kostiumai yra išskirtinis elementas filmų kūryboje, turintis didelę svarbą filmo estetikai ir turi įtakos filmo vizualiniam grožiui ir pasakojimui. Kostiumai padeda atkurti tam tikrą laikotarpį ar istorinį kontekstą. Jie gali parodyti žiūrovui, kaip žmonės apsirengdavo, kas buvo madinga ar socialiai priimtina tam tikroje epochoje. Kostiumai gali atskleisti daug informacijos apie socialinę padėtį, kultūrą, gyvenimo būdą ir ekonomiką tam tikroje visuomenėje. Kostiumai gali net sukurti tam tikrą atmosferą ir nuotaiką. Jie gali perteikti filmo žanrą (pvz., kostiuminė drama, fantastinis pasakojimas, šokiruojantis trileris) ir padėti įkvėpti žiūrovus tam tikram emociniam atgarsiui ar atmosferai.
Bendradarbiaudami su režisieriais, kostiumų dailininkai ir dizaineriai turi suderinti daugybę veiksnių, įskaitant istorinius tyrimus, meno stilių, aktorių asmenybę ir režisieriaus intencijas, siekdami sukurti tikroviškus, efektingus ir įtikinamus kostiumus, kurie prisideda prie filmo sėkmės ir išskirtinumo.
Štai filmai, kurie pasižymi įspūdingais kostiumais, nekeliančias į kitą dešimtmetį, kuriuos būtina pamatyti:
10. „EMMA“ (2020)
Romantinių komedijų žiūrovus maloniai nustebino 2020 metais pasirodžiusi kino juosta „Emma“. Filmo kūrėja yra amerikiečių fotografė ir režisierė Autumn de Wilde. Scenarijų parašė Naujosios Zelandijos rašytoja, scenaristė Eleanor Caton, pasiremdama rašytojos Džeinės Ostin 1815 m. romanu.
Tai įtraukianti istorija apie jauną, turtingą, tėvo išlepintą merginą Emą Woodhouse. Mergina, gyvena su tėvu (jo rolę atlieka anglų aktorius Billas Nighy) ir nebijo kištis į aplinkinių meilės reikalus, ji linksminasi supiršdama poras. Aikštingu elgesiu išsiskirianti Ema negerbia aplinkinių ir pasižymi geroka arogancija.
Pagrindinį vaidmenį atlieka anglų aktorė Anya Taylor-Joy, neseniai sublizgėjusi „Netflix“ dramoje „Valdovės gambitas“. Isikūnyti į aikštingą aristokratę romantinėje komedijoje aktorei sekėsi puikiai. Anya Taylor-Joy puikiai atskleidžia arogantiškos, turtingos, išlepusios, savimi pasitikinčios merginos paveikslą.
Istorijos pradžioje parodoma stipri merginų draugystė. Pasak filmo kūrėjos Autumn de Wilde, ši draugystė knygoje jai pasirodė labai svarbi, todėl stengėsi ją akcentuoti ir filme. Ema imasi globoti į vietinę mergaičių mokyklą atvykusią naujokę Harrietą. Naujokę, neturinčią tėvų vaidina anglų aktorė ir modelis Mia Goth. Tarp merginų užsimezga glaudus ryšys, jos tampa neišskiriamomis draugėmis.
Žinoma, Ema nebūtų Ema, jei ji nesikištų į draugės Harrietos romantinį gyvenimą. Ema moko Harrietą įvairiausių gyvenimo paslapčių, pasakoja apie meilę, manydama, jog pati viską žino. Harrieta pasitiki drauge, į ją lygiuojasi, jos klauso ir tik pasitarusi su drauge priima svarbius sprendimus, visai nenumanydama, kad Ema iškreipia jos požiūrį į meilę. Pasak Emos, jos draugei tinka tik turtingas inteligentas, todėl kandidatu tampa ponas Eltonas, kurį vaidina Džošas O‘Connoras.
Viso pasakojimo metu, žiūrovas pamato dvi istorijos puses. Atskleidžiamas Emos požiūris į gyvenimą, jos mąstymas, todėl žiūrovas gali suprasti, kodėl veikėja priima tam tikrus sprendimus. Filme atskleidžiama ir kita istorijos pusė. Parodomas visuomenės požiūris į Emos elgesį, kritikuojamos jos klaidos. Čia ją dažnai erzina, siutina anglų muzikantas, aktorius, dainų rašytojas ir atlikėjas Džonis Flynnas, kuris vaidina ponai Knightlį. Galima pastebėti, kad ponas Knightlis ne tik kritikuoja Emą, tačiau paslapčia ja ir žavisi, laiko protinga.
Nemalonią Emos pusę, jos nemandagumą parodo spalvinga scena su Miss Bates. Miss Bates įkūnija aktorė Miranda Hart, žinoma iš serialo „Miranda“. Ema stengiasi išvengti susidūrimų su Miss Bates, tačiau, joms susitikus, ją akivaizdžiai ignoruoja, kol galiausiai, nesusivaldžiusi, Ema ją įžeidžia. Aplinkiniai dėl tokio elgesio priešiškai vertina Emą, jos nepalaiko, tad žiūrovas gali pastebėti, kad pagrindinė veikėja įžūli ir nemandagi, turinti trūkumų.
Juosta pritraukia žiūrovus ne tik įtraukiančia istorija, bet ir atmosfera. Dizaineris Kave Quinnas sukuria prabangią, jaukią ir gražią aplinką. Filmuojama buvo „Firle Place“, tai nepaprastai graži vieta, esanti netoli nacionalinio parko, čia vaizduojami Emos ir jos tėvo namai, Hartfieldas. Būtent „Firle Place“ filmo kūrėjai, dizainerei atrodė namas, kuriame norisi gyventi. Ši vieta filmavimui buvo visiškai pakeista: perdažytos sienos, perstatyti nauji baldai. Taip pat filmuota Chavenage House Tetburyje, Gloucestershire, kur įsikūrė Hartfieldo kaiminystė. Kitos filmavimo vietos buvo „Kingston Bagpuize House“ Oxfordshire, kur buvo mergaičių mokykla, ir „Wilton House“ Salisbury, kur buvo vaizduojama pono Knightlio teritorija.
Emos istorija įspūdinga tuo, jog regime, kad Ema subręsta kaip asmenybė, ji mato savo klaidas ir nori jas ištaisyti. Žiūrovus žavi faktas, kad pagrindinė veikėja nėra tobula, ji klysta, tačiau mokosi iš savo klaidų. Tikriausiai kiekvienas žmogus, žiūrėdamas „Emma“ savyje randa dalelę Emos. (A.G.)
9. „The Governess“ (1998)
Nors šis režisierės Sandros Goldbacher filmas sukurtas pagal originalų scenarijų, nesunku įsivaizduoti, kad jame papasakota istorija galėjo būti parašyta Džeinės Ostin ar kurios nors iš seserų Brontė.
Scenarijuje pagrindinis dėmesys skiriamas jaunai Rozinai da Silvai, kilusiai iš sefardais vadinamų žydų (*).
Rafinuota turtingos italų žydų šeimos duktė gyveno mažame Londono sefardų anklave. Kai jos tėvas nužudomas tiesiog gatvėje, paaiškėja, kad jis paliko daugybę skolų. Mergina atsisako santuokos su gerokai vyresniu komersantu ir pareiškia, kad dirbs, kad išlaikytų šeimą, net jeigu jai teks lipti į sceną kaip jos tetai, žinomai dainininkei.
Įgijusi klasikinį išsilavinimą Rozina (akt. Minnie Driver) išvyksta į Škotiją, kur pasivadina italų kilmės protestante Mere Blekherst, kad nuslėptų savo tikrąją kilmę. Ten jai pavyksta įsidarbinti saloje gyvenančio vieno mokslininko išpaikintos dukters Klementinos guvernante. Šeimininkas Čarlzas Kavendišas (akt. Tomas Wilkinsonas) daug laiko skiria fotografijos išradimams (siekia išspręsti fotografinio vaizdo išsaugojimo popieriuje problemą), todėl Rozina tampa jo pagalbininke ir pozuotoja. Net padeda Čarlzui išspręsti jo profesinę problemą.
Čarlzas džiaugiasi suradęs giminingą sielą, praskaidrinančią jo izoliaciją, o merginos susižavėjimas greitai virsta abipuse aistra. Tačiau net ir būdamas meniškos natūros fotografas yra puritoniškos moralės vergas, negalintis peržengti prietarų barjero. O jo santykius su Rozina komplikuoja dar ir tai, kad gražiąją guvernantę pamilsta šeimininko vyresnysis sūnus Henris, sugrįžęs į gimtus namus po to, kai buvo pašalintas iš Oksfordo universiteto, nes rūkė opiumą ir buvo sučiuptas su prostitute.
Kartą rausdamasis Merės daiktuose Henris randa jos tikrosios kilmės įrodymus, bet žada niekam neatskleisti merginos paslapties.
Tada Merė nusprendžia palikti salą ir grįžti į Londoną. Namuose ji tampa portretų fotografe ir atidaro nuosavą studiją.
P.S. (*) Visuotinės lietuvių enciklopedijos išaiškinimas: sefárdai (pagal biblinės šalies Sefarado, tapatinamos su Ispanija, pavadinimą), viduramžiais Ispanijoje ir Portugalijoje gyvenę žydai ir jų palikuoniai. 15 amžiaus pabaigoje iš Ispanijos išvyti žydai apsigyveno Šiaurės Afrikoje (Maroke, Alžyre) ir Osmanų imperijoje, vėliau Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Italijoje (didžiausi sefardų susitelkimo centrai buvo Salonikai ir Amsterdamas). Mažesnė dalis liko Pirėnų pusiasalyje, oficialiai priėmė krikščionybę, bet vėliau grįžo prie senojo tikėjimo (jų palikuoniai apsigyveno Lotynų Amerikoje). Sefardai ilgai išsaugojo gimtąją Ispanijos žydų kalbą (ir 21 amžiaus pradžioje jiems būdingi ispaniškos ar portugališkos kilmės vardai), savitą literatūrą, religinius papročius (kitaip nei aškenaziai, sefardai laikosi ne Palestinos, bet Babilono žydų ritualų; sefardais pradedami vadinti ir kitų kraštų kilmės žydai, perėmę sefardų ritualus). 21 amžiaus pradžioje Izraelyje gyvena apie 700 000 sefardų. (G.J.)
8,
8. „Atonement“ (2007)
„Atpirkimas“ sukurtas pagal Iano McEwano romaną. Brionė (ją papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei Vanessa Redgrave) nuo vaikystės žavisi literatūra, rašo pjeses ir labiausiai domisi savo vyresnės sesers Sesilijos (Keira Knightley) bei jų namuose gyvenančios ekonomės sūnaus Robio Ternerio (Jamesas McAvoy‘us) meilės romano intymiomis detalėmis. Kadangi Brionė pati įsimylėjusi Robį ir pavyduliauja seseriai, perdėtas vaikiškas smalsumas išprovokuoja nepataisomų nelaimių grandinę.
Viskas prasidėjo dar 1935 metais, kai trylikametė Brionė šeimyniniame teatre inscenizuoja savo pjesę. Smalsi paauglė šnipinėja Robį ir Sesiliją (svarbūs filmo įvykiai dažnai rodomi du kartus – Brionės akimis ir taip, kaip jie vyko iš tikrųjų), todėl kartais įvykius interpretuoja savaip. Pavyzdžiui, pamačiusi Robį ir Sesiliją besimylinčius bibliotekos kambaryje, Brionė pagalvoja, kad Robis yra smurtautojas. Kai vėliau smurto auka tampa Brionės pusseserė Lola, Brionė seksualine prievarta apkaltina Robį. O šiam tenka rinktis – tapti kaliniu arba „patrankų mėsa“ karo apkasuose.
Melagingas liudijimas persekioja Brione visą gyvenimą. Ji tampa garsia rašytoja (vėliau ją vaidina britų kino veteranė Vanessa Redgrave), kuri gerai įsisavina gyvenimišką išmintį – galima suklijuoti sudužusią vazą ir gražinti jai pirmykštę formą arba iš naujo perrašyti knygos siužetą. Bet ar galima gyvenimą gražinti į tą tašką, kur pasielgei nedorai ir viską pakeisti? (G.J.)
7.
7. „Little Women“ (2019)
Amerikietės Louisos May Alcott dar 1868 metais parašytas romanas „Mažosios moterys“ seniai pripažintas tikra savo žanro klasika ir lyginamas su bričių seserų Brontė ar Jane‘s Austin kūryba. Šį knyga pirmą kartą lietuviškai išleista 1923 metais, todėl ir mūsų šalyje anksti tapo romantiškų panelių bei jos mamų mylimiausiu skaitalu.
Autobiografinių detalių nestokojančioje knygoje L.M. Alcott aprašo keturių seserų – Megės, Džo, Betės ir Eimės – gyvenimą. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės. Veiksmas plėtojasi Pilietinio karo metu, bet tai greičiau tik fonas, mažiau svarbus, nei, sakykime, Margaret Mitchell knygoje „Vėjo nublokšti“ ir nuostabioje jos ekranizacijoje.
„Mažosiose moteryse“ mažame Masačiusetso valstijos miestelyje karo pabaigos laukia su motina bei tarnaite gyvenančios keturios seserys. Visos jau tikros nuotakos. Tik štai jaunikių trūksta. Kaimynystėje tik du “grieko verti” jaunikaičiai – vietinio turtuolio anūkas Louris, kurį sesės traktuoja kaip brolį, ir mokytojas Džonas Brukas, kuris galiausiai tampa Megės vyru.
Pakankamai darniame seserų Marč kvartete autoriai labiau išskiria Džozefina, visų vadinama tiesiog Džo (ją ir vaidina Saoirse Ronan). Filmo istorija pradedama 1968 metais (tada, kaip pamenam, ir pasirodė Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“): tokiu būdu naujojo filmo režisierė sutapatina knygos autore su pačia Džo, nes ji irgi rašytoja, jau filmo pradžioje gaunanti „vertingą“ pasiūlymą iš gerai knygos leidybos reikalus žinančio redaktoriaus pono Dešvudo (Tracy Lettsas): „Jei pagrindinė knygos veikėja yra mergina, ji pabaigoje turi arba ištekėti arba numirti. Praktiškai tai tas pats“. Ir dar: „Karo metu žmonėms reikia pramogos, o ne pamokslų. Moralų dabar niekam nereikia“.
Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais. Kartais tie perėjimai yra tokie staigūs, kad žiūrovui ne iš karto pavyksta susiorientuoti, kada gi – dabar ar anksčiau – tai vyksta (atidi žiūrovo akis ilgainiui pastebi, kad seserų paauglystės epizodai ir vėlesni laikai skiriasi ne tik aptariamų problemų turiniu, bet ir skirtinga spalvine gama (operatorius Yorickas Le Saux).
Iš visų keturių seserų Marč gal tik vienintelė vyresnėlė Megė (ją vaidina Emma Watson) labiausiai atitinka savo laikmečio standartus – ji ištekėjo iš meilės už Džono (Jamesas Nortonas), augina vaikus, nors pinigų jaunai šeimai visada trūksta. Kitos trys seserys yra, kaip dabar pasakytume, „prie meno“ – Džo vardan literatūros pasiryžusi niekados netekėti; Emė (Florence Pugh) svajoja tapti dailininke ir net nusižiūrėjusi turtingą jaunikį, tačiau Paryžiuje sutikusi vaikystės žaidimų draugą Lorį, pakoreguoja ateities planus; o Betei (Eliza Scanlen) patinka teatras, todėl ji tiesiog nepakeičiama, kai reikia organizuoti spektaklius namuose.
Reikėtų paminėti ir netikėtame amplua pasirodančią aktorę Laurą Dern, suvaidinusią net ne seserų motiną, o pačią Motinos Meilę (buvo toks personažas prancūzų modernisto Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Mėlynoji paukštė“). Gražią patriarchalinio jaukumo ir šeimos šilumos atmosferą perteikia ir jautri kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat muzika. (G.J.)
6.
6. „The Piano“ (1993)
Moterų kino režisierių pasauliniame kine niekada nebuvo daug. Trečiajame dešimtmetyje prancūzų avangardininkų vyriškoje draugijoje išsiskyrė Germaine Dulac. Trečiojo reicho laikais grandiozinius filmus kūrė dokumentininkė Leni Riefenstahl. Pokario Amerikoje išgarsėjo avangardinio kino kūrėjos Maya Deren ir Shirley Clarke. Italijoje septintajame dešimtmetyje įsižiebė Lilianos Cavani žvaigždė. Jau naujesniais laikais ne tik tvirtu charakteriu, bet ir žiauriais kriminaliniais trileriais bei tragiškomis karinėmis dramomis iš kolegų vyrų gretų išsiskyrė Kathryn Bigelow.
Galima paminėti dar vieną kitą garsią moterį režisierę, bet garbingas sąrašas tikrai nebūtų ilgas.
Stulbinančią statistiką pateikė neseniai pasibaigusiame kino festivalyje „Nepatogus kinas“ parodytas JAV kino režisierės Ninos Menkes dokumentinis filmas „Seksas – kamera – galia“ (Brainwashed: Sex, Camera, Power, 2022). Jame teigiama, kad 1998 metais dirbančiųjų moterų santykis su visos industrijos darbuotojais buvo vos DEVYNI procentai, o 2018-aisiais šis skaičius nukrito iki AŠTUONIŲ procentų.
Lietuva šia prasme yra maloni išimtis. Pas mus šiais laikais, regis, kas antrą filmą kuria merginos ir moterys. Kai kurios net susilaukia sėkmės tarptautiniuose kino festivaliuose.
Tarptautiniuose kino festivaliuose išgarsėjo ir iš Naujosios Zelandijos kilusi Jane Campion. Jau pirmas jos pilnametražis filmas „Meilutė“ (Sweetie, 1989 m.) buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei Kanuose. Antras filmas „Angelas prie mano stalo“ (An Angel at My Table, 1990 m.) pelnė Sidabro liūtą Venecijoje.
O modernių laikų šedevru pripažintas „Fortepijonas“ (The Piano, 1993 m.) buvo apdovanotas ir Auksine palmės šakele Kanuose, ir trimis Oskarais. Filmas sužavėjo ir pačia istorija, ir stilistika, ir subtiliomis intonacijomis, ir nuostabiais laukinės gamtos peizažais, ir stiprių išgyvenimų ekspresija.
XIX amžiaus vidurys. Į Naująją Zelandiją iš gimtosios Škotijos pas naują vyrą Stiuartą (akt. Samas Neillas) kartu su dukrele Flora atvyksta kurčnebylė Ada (akt. Holly Hunter). Su savimi ji atsiveža ir gremėzdišką fortepijoną, kurio garsais yra įpratusi reikšti savo slapčiausias mintis ir svajones. Nešti per džiungles šį muzikinį instrumentą sunku, todėl jį kuriam laikui priglaudžia medžiotojas Beinsas (akt. Harvey Keitelis). Jis ir pasiūlys Adai lažybas – už kiekvieną fortepijono klavišą mokėti jam muzikos pamokomis, kurios greitai taps tikros aistros preliudais.
Kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja šios tvirtos moters viduje, suvokia gal tik jos mažoji fantazuotoja duktė Flora (akt. Anna Paquin). Laukinį maorį primenantis Stiuarto kaimynas Beinsas nusiperka pianiną, kuris Adai atstoja balsą. Moteris gali atgauti instrumentą, tačiau turi ateiti į kaimyno namus ir išmokyti jį groti. Šios pamokos panardina filmo veikėjus į tikrą aistrų verpetą…
Režisierė sakė norėjusi apjungti dvi, regis, nieko bendra neturinčias stichijas – Emilės Brontė romano „Vėtrų kalnas“ kunkuliuojantį aistringumą ir… nepažįstamos civilizacijos atmosferą – pvz., tokią, kokią fantastinėje antiutopijoje „2001-ųjų metų kosminė odisėja“ pavaizdavo Stanley Kubrickas.
Rezultatas išties įspūdingas. Retas atvejis, kai tikras kino vizualumo šedevras susilaukia ir komercinės sėkmės (biudžetas 7 mln. dol., pajamos 40 milijonų), ir įvertinamas plačioje geografinėje erdvėje nuo Prancūzijos iki JAV, nuo Australijos iki Japonijos ir Brazilijos. (G.J.)
5.
5. „Ammonite“ (2020)
Pastaruoju metu pastebimas ryškus pasaulio kinematografininkų posūkis į biografinių filmų sritį. Vis dažniau vaidybinių filmų personažais tampa žymūs politikai, menininkai (ypatingo dėmesio nusipelnė rašytojai), dainininkai (Freddie Mercury, Eltonas Johnas), Holivudo žvaigždės (Orsonas Wellesas, Judy Garland).
Nelieka pamiršti ir mokslininkai bei išradėjai. Beveik nepastebėta mūsų didžiuosiuose ekranuose praslydo Martino Scorsese‘s prodiusuota drama „Srovių karas“ (The Current War, 2017 m., rež. Alfonso Gomezas-Rejonas) su tikro trilerio verta istorija apie dar XIX a. pabaigoje tarp išradėjo Tomo Edisono (akt. Benedictas Cumberbatchas) bei fiziko Džordžo Vestinghauzo (akt. Michael Shannon) dėl elektros perdavimo sistemos kilusio konflikto, kuris pasibaigė… tik 2007 metais, kai galutinai buvo atsisakyta Edisono nuolatinę elektros energiją tiekusių elektrinių.
Ilgai ekranuose neužsibuvo ir „Švytinti tamsoje“ (Radioactive, 2019 m., rež. Marjane Satrapi) – biografinė drama apie pirmą Nobelio premijos laureatę fizikos srityje Mariją Sklodovską-Kiuri. Būtent jos dėka įvyko persilaužimas tyrinėjant radioaktyvumą, o periodinė elementų lentelė pasipildė dviem naujais elementais – radžiu ir poloniu.
Svarbūs išradimai priklauso ir dar vienai mokslininkei tyrinėtojai, apie kurios gyvenimą ir veiklą pasakoja filmas „Amonitas“ (Ammonite, 2020 m., rež. Francis Lee). Šioje biografinėje dramoje garsioji Kate Winslet suvaidino britų paleontologę Merę Ening. Ji buvo pakankamai žinoma savo epochos moteris (jos atrastų fosilijų pavyzdžių net galima pamatyti Britanijos muziejuje), tačiau akademinių laurų ji taip ir nesusilaukė, net nebuvo priimta į oficialios geologų draugijos gretas.
Tačiau filmo autorių tai, regis, visai neliūdina. Panašu, kad jiems svarbiau XIX a. istorijai suteikti aktualų šiuolaikinį skambesį. Mat svarbiausia filmo kolizija susijusi su Merės Ening ir jos artimos draugės Šarlotos Merčison santykiais.
Po šio filmo premjeros Toronto kino festivalyje režisierius Francis Lee susilaukė priekaištų iš tolimų Merės Ening giminaičių (savo vaikų mokslininkė neturėjo), kad neva nėra žinoma apie jos intymius santykius su moterimis. Režisierius nepuolė aršiai ginti savo filmo koncepcijos, pasitenkinęs taikingu pastebėjimu, kad tai tik spekuliatyvi prielaida (nes jos kol kas niekas argumentuotai nepaneigė) ir kad nereikia „Amonito“ laikyti tiksliu biografiniu filmu.
Pagrindiniai filmo įvykiai užsimezga 1840-aisiais, kai fosilijų (suakmenėjusių arba sušalusių organizmų liekanų) medžiotoja Merė Ening rūpinasi paliegusia motina ir vos suduria galą su galu pardavinėdama turistams savo radinius. Tada ji ir susipažįsta su Šarlota Merčison (akt. Saoirse Ronan), su turtingu vyru atvykusia prie jūros pataisyti pašlijusią sveikatą. Netrukus abi moteris susieja ne tik romantiškos draugystės saitai.
Atidūs žiūrovai tuoj pat pastebės, kad kažką panašaus visai neseniai matė filme „Liepsnojančios moters portretas“ (2019 m., rež. Céline‘os Sciamma) – taip pat gražiai nufilmuotoje jausmų dramoje apie jauna XVIII a. vidurio tapytoja Marijaną, įsimylėjusią savo modelį – neseniai iš vienuolyno išėjusią merginą, kurios portretą ji pasamdoma nutapyti.
„Liepsnojančios moters portrete“ ir tapytojai, ir jos modeliui išreikšti abipusius jausmus padeda meno pasaulio kalba. Panašiai, kaip tapytojas vos pastebimais potėpiais drobėje dėlioja kol kas tik jo vaizduotėje gimusios kompozicijos kontūrus, taip ir abi merginos tik joms suprantamą savotišką meilės kalbą dėlioja iš gestų, žvilgsnių, paprastų kasdienybės detalių, kurioms suteikiama ypatinga sakralinė prasmė.
Panašių tikslų siekiama ir „Amonite“ – tai taip pat graži impresionistinė jausmų drama, kurioje žvilgsniais pasakoma daugiau negu žodžiais. (G.J.)
4. „The Favourite“ (2018)
Jei Škotijos karalienę Mariją ir jos antagonistę Elžbietą pirmąją pažįstame geriau (bent jau filmuose jas matėme dažnai), tai karalienės Anos valdymo epochą pažįstame kur kas prasčiau. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Pavyzdžiui, populiariuose Britanijos istorijos vadovėliuose minimas Davido Greeno paskleistas įžeidus apibudinimas „apatinių baltinių valdžia“ (angl. petticoat government).
Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą.
Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.
3.
3. „The Age of Innocence“ (1993)
Tiems, kurie priprato prie brutalių režisieriaus Martino Scorsese‘s filmų apie mafiją, bus įdomu pažiūrėti visai kitokios stilistikos kostiuminę melodramą „Nekaltybės amžius“.
Pagal Edith Wharton romaną (parašytą 1921 m.) sukurtame filme atkuriamas devynioliktojo amžiaus pabaigos Amerikos aristokratų pasaulis, kuriame įprasta skrupulingai laikytis seniai susiklosčiusių ir nekintančių tradicijų.
Njulandui Arčeriui (akt. Danielis Day-Lewisas) jos atrodo labai archajiškos ir varžančios laisvę, tačiau kol kas vyras joms paklūsta. Net susižieduoja su savo aplinkos panele, didelio turto paveldėtoja Mėj Veland (akt. Winona Ryder). Bet greitai įsimyli sužadėtinės giminaitę kunigaikštienę Eleną Olenską (akt. Michelle Pfeiffer), neradusią šeimyninės laimės su lenku aristokratu. Tik vargu ar ši nauja meilė turės laimingesnes perspektyvas.
Pats režisierius knygoje „Scorsese apie Scorsesę“ prisipažino, kad iš bičiulio kino kritiko Jay‘aus Cockso E. Wharton knygos egzempliorių gavo dar 1980 metais. Tada režisierius ką tik baigė kurti „Įsiutusį bulių“ ir jau galvojo apie kitą darbą – „Komedijos karalių“.
Wharton knygą režisierius prisiminė 1987-aisisais, kai atvyko į Didžiąją Britaniją duoti interviu leidiniui „The Guardian“ ir tada pažiūrėjo Jameso Ivory dramą „Kambarys su vaizdu“ (A Room with a View, 1985 m.), sukurtą pagal E.M. Forsterio romaną.
Bet „Nekaltybės amžiaus“ teko laukti dar šešerius metus. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir buvo dedikuota prieš savaitę mirusiam režisieriaus tėvui.
Filmo vizualinėje stilistikoje akivaizdi senųjų kino meistrų (visų pirma Luchino Visconti ir Max‘o Ophulso) įtaka, kurią pabrėžė vokiečių operatoriaus Michaelio Ballhauso subtiliai „nutapytos“ kompozicijos. Kostiumus projektavo italas Dante Ferretti, sėkmingai bendradarbiavęs su Federico Felliniu ir Pieru Paolo Pasoliniu.
Vėliau su Dante Ferretti M. Scorsese sukūrė filmus „Kazino“ (1995 m.), „Kundunas“ (1997 m.), „Bėgti nuo mirtis“ (Bringing Out the Dead, 1999 m), „Niujorko gaujos“ (2002), „Aviatorius“ (2004 m.), „Kuždesių sala“ (Shutter Island, 2010), „Hugo išradimas“ (2011 m.) ir „Tyla“ (Silence, 2016 m.). (G.J.)
2. „The Handmaiden“ (2016)
Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Kino juosta „Tarnaitė“ mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę.
Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus. (J.M.)
1. „Portrait of a Lady on Fire“ (2019)
Céline‘os Sciamma filme „Liepsnojančios moters portretas“, surinkusiame įspūdingą tarptautinių apdovanojimų puokštę, įskaitant ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų.
Filme atgyja nuostabūs nuošalios salos Bretanėje peizažai, o jų fone plėtojasi kostiuminė XVIII a. vidurio istorija. 1770 metais jauna tapytoja Marijana (akt. Noémie Merlant) pasamdoma nutapyti neseniai iš vienuolyno išėjusios Eloisos (akt. Adele Haenel) portretą. Eloisa dar nežino, kad yra būsimoji nuotaka ir kad jos motina slapta jau planuoja jos vestuves, todėl Marijanai jai patikėtą užduotį tenka vykdyti slapta, dieną atidžiai merginą stebint, o naktimis, kai Eloisa miega, tapant būsimos jaunamartės portretą.
Galiausiai menininkė ir jos modelis pamilsta viena kitą. Padvelkia antikiniais motyvais, juolab kad ir režisierė tokių paralelių nesikrato: atvirkščiai, jas pabrėžia ir tada, kai trys moterys (dailininkė, jos mūza ir tarnaitė) skaito Ovidijaus „Metamorfozes“ arba aptarinėja Orfėją plačioje jo charakterio interpretavimo skalėje – nuo įsimylėjusio poeto iki kvailio, nepaisiusio griežto perspėjimo, kuris ir pražudė jo Euridikę.
„Liepsnojančios moters portretas“ peržengia paaugliškų metamorfozių slenkstį. Abiems pagrindinėms herojėms – ir Marijanai, ir Eloisai išreikšti abipusius jausmus padeda meno pasaulio kalba. Panašiai, kaip tapytojas vos pastebimais potėpiais drobėje dėlioja kol kas tik jo vaizduotėje gimusios kompozicijos kontūrus, taip ir abi merginos tik joms suprantamą savotišką meilės kalbą dėlioja iš gestų, žvilgsnių, paprastų kasdienybės detalių, kurioms suteikiama ypatinga sakralinė prasmė.
Rezultatas – graži, impresionistinė jausmų drama, turinti kelis lygmenis. Kaip ir keli Marijanos nutapyti Eloisos portretai: vienas bus skirtas nieko nenutuokiančiam Eloisos jaunikiui, o kitų slaptąsias prasmes galės skaityti tik pati menininkė ir jos mūza. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Justė Meištaitė
