Vienas populiariausių kino žanrų apibūdinamas taip: „Trileris (angl. thrill ‘virpulys, jaudinimasis’) – literatūros, televizijos ir kino žanras, kuriame įtampa, nerimas, laukimas bei jaudulys laikomi pagrindiniais elementais. Trileriai veikia žiūrovo nuotaiką: verčia jį nerimastingai tikėtis ir laukti atomazgos, stimuliuoja netikrumo jausmą, nuostabą, susierzinimą ir/arba siaubą. Trileriai skatina adrenalino išsiskyrimą ir sužadina emocijas.
Kuriant filmą, priskiriamą trilerio žanrui, dažnai įpinami netikėti siužeto vingiai bei pasirenkamos žiūrovą klaidinančios situacijos. Trilerio siužete antagonistas įvairiais būdais kliudo protagonistui pasiekti savo tikslo. Trilerio tikslas yra išlaikyti žiūrovą budrų ir įsitempusį. Tokiuose filmuose protagonisto užduotis yra išspręsti tam tikrą problemą – pabėgimą, misiją ar paslaptį“…
Buvo laikai, kai trilerių kūrėjams rūpėjo tik viso filmo metu vesti žiūrovus prie įtemptos (dažniausiai kriminalinio siužeto) kulminacijos. Dabar vis dažniau kuriami filmai, kurių autoriams ne mažiau už svarbiausius žanro reikalavimus rūpi intriguojantį siužetą susieti su dabarties aktualijomis arba praeities tragedijų refleksijomis.
Siūlome prisiminti 10 intriguojančių trilerių su socialiniu aspektu bei visuomenės kritika”
10. „BITININKAS” (Candyman 2021)
Siaubo filmas, režisuotas Nia DaCosta, ir nukeliantis mus į Čikagą. Jordan Peele dia padirbėjo kaip scenaristas. Filmas pasakoja apie legendomis apipintą žudiką – Bitininką, kurio vardą prieš veidrodį ištarus penkis kartus jis ateis tavęs nužudyti. Originalus filmas yra pasirodęs dar 1992-siais metais, kuriame buvo pasakojama apie absolventę, kuri rašydama disertaciją domėjosi miesto legendomis ir pagrindinį dėmesį skyrė mitais apipintam Bitininkui. Šis 2021-uju metų filmas laikomas originalaus filmo dvasiniu tęsiniu. „Bitininkas” filmą įkvėpė dar 1985-siais metais parašyta Clive Barker trumpa istorija.
Filmo pagrindinis veikėjas, tai dailininkas Anthony McCoy (vaid. Yahya Abdul-Mateen II), kuris kartu su savo mylimąja, galerijos direktore Brianna Cartwright (vaid. Teyonah Parris) atsikelia gyventi į naujai įrengtą loftą ,,Cabrini“ rajone. Anksčiau šiame rajone gyventi nebuvo saugu, nuolat vyko nusikalstama veikla. Taip pat sklandė legenda, kad šiame rajone gyveno Bitininkas, kuris vietoj vienos rankos turėjo kablį. Būdamas tylus ir baugus, Bitininkas stengėsi negąsdinti vaikų ir norėdamas jiems patikti – dalindavo saldainius. Visgi laikui einant rajone pradėjo sklisti kalbos, jog kai kuriuose saldainiuose yra paslėpti maži peiliukai. Bitininkas tapo paieškomas – suradus žiauriai nužudytas. Legenda byloja, kad dabar ištarus jo vardą penkis kartus žiūrint į veidrodį tu gali jį išsikviesti ir jis tave nužudys. Išgirdęs šią istoriją dailininkas Anthony jaučiasi jos įkvėptas ir pradeda daugiau domėtis bei narstytis po Bitininko praeitį, kuri vėliau pakeis jo ateitį.
Šis siaubo filmas beprotiškai sukausto ir neleidžia nuo jo atitraukti akių. Didžiąją laiko dalį žiūrint šį filmą nėra tiesiogiai pateikiamos siaubą keliančios scenos, bet pati istorija, jos pateikimas tave įbaugina ir už ,,kiekvieno kampo“ verčia susigūžti. ,,Bitininkas“ tarsi siaubą perteikia be siaubo. Tik įpusėjus filmą galima tikėtis šlykštesnių, baisesnių scenų, bet iki to laiko tave išlaiko nenutraukiama įtampa. Filme taip pat pasirinktas šiurpus legendos perteikimo dizainas. Kuomet pasakojama pati legenda, ekrane matome tarsi lėlių principo šešėliuotą teatrą, kuris ganėtinai tave įbaugina.
Kadangi prie šio filmo kūrimo ženkliai prisidėjo Jordan Peele, šiame filme jaučiamos rasizmo, smurto, nutaikyto prieš juodaodžius ir baltaodžių išaukštinimo temos. Ši idėja buvo įtraukta ir į 1992-ųjų metų filmą, tačiau originalioje versijoje daugiausia dėmesio buvo skirta baltaodžio veikėjo likimui, priešingai nei 2021-ųjų metų filme.
Tai puikus siaubo filmas. Bauginantis, įtraukiantis, nenuspėjamas. Čia netikėta veik kiekviena scena, juosta neblogai prikausto prie ekrano. Žiūrėdamas vis lauki tolimesnio istorijos rutuliojimosi bei nori dar ir dar. Šis siaubo trileris priverčia pačiam susimąstyti, bandyti nuspėti sekančius istorijos vingius. (T.B.)
9. „IŠTIKIMASIS SODININKAS“ (The Constant Gardener, 2005)
Du garsiausi britų politinių kriminalinių detektyvų autoriai Ianas Flemingas ir Johnas Le Carré į svarbiausią savo tikslą ėjo tais pačiais keliais – mokėsi Itono universitete ir dirbo Britanijos užsienio reikalų tarnybose, todėl gerai žinojo, kas dažnai slypėjo už tarptautinių diplomatinių misijų fasado.
Flemingas dar Antrojo pasaulinio karo metais buvo užverbuotas ir tapo etatiniu žvalgybos agentu, J. Le Carré diplomatinę (skaityk, žvalgybinę) veiklą pradėjo jau “šaltojo karo” laikais (Bonoje ir Hamburge). Kai jiedu tapo nebereikalingi Jos Didenybės slaptosioms tarnyboms, abu “nematomo fronto” kariai ginklus iškeitė į plunksnas ir ėmė rašyti romanus “apie šnipus”.
Tapęs didžiosios politikos pensininku I. Flemingas įsiamžino kaip garsiausio pasaulyje superagento Džeimso Bondo “tėvas”, pagimdęs ne tik vieną populiariausių kriminalinio skaitalo personažų, bet ir suformavęs visiškai savarankišką žanro mitologiją. J. Le Carré savo kanonų nesukūrė, bet jam visuomet labiausiai rūpėjo psichologiniai žvalgybos aspektai ir politikos (a)moralumo apraiškos. Ten, kur I. Flemingas mėgavosi ryškiais išoriniais efektais, jo kolega rezgė nepastebimus intelektualių intrigų voratinklius.
“Ištikimajame sodininke”, sukurtame pagal J. Carré romaną, daug efektingų posūkių, tačiau jie filmo autoriams, kaip ir rašytojui, tėra tik šiuolaikinio pasaulio aktualijų kupinas fonas, kuriame lėtai, tarsi rožės pumpuras, skleidžiasi pagrindinio herojaus praregėjimo drama. Aktorius Ralph’as Fiennes jau ne kartą įrodė esąs idealus britiško charakterio įsikūnijimas. Šį kartą jis vaidina dar vieną “anglą ligonį” – karjeros diplomatą Džastiną Kveilą, bandantį nuo dvokiančios politikos tvaiko gelbėtis kvapniame sode. Tačiau už tokią stručio taktiką Džastinas nubaudžiamas itin žiauriai: nykiame Šiaurinės Kenijos pakraštyje žiauriai jo žmona Tesė (Rachel Weisz). Judviejų santuoka buvo labiau panaši į abu partnerius tenkinančią visiškų priešingybių sąjungą, provokuojančią visokias apkalbas. Tačiau po žmonos mirties bandantis išsiaiškinti, kiek pagrįstos buvo aplinkinių užuominos apie Tesės neištikimybę, visuomet santūrus britas pamažu virsta visai kitu žmogumi.
Ši metamorfozė filmo autorius (ir žiūrovus) domina labiausiai, nors jos istorija rutuliuojasi labai audringame fone. Ne paslaptis, kad “juodasis” kontinentas vienus vilioja žemėje slypinčiais pasakiškais turtais, kitus – galimybe nebaudžiamai verstis amoraliais verslais. Pavyzdžiui, paversti Afriką nieko nekainuojančiu biologiniu poligonu, kuriame bandomi naujausi farmakologiniai preparatai, nusinešantys į kapus tūkstančius vietinių gyventojų gyvybių. Šią veiklą norinti demaskuoti Tesė už savo ryžtą sumokėjo savo gyvybe. O Džastinui teko apleisti kvapnius rojaus sodus. (G.J.)
8. „NEMATOMAS ŽMOGUS“ (The Invisible Man, 2020)
Britų fantastas Herbertas G. Wellsas parašė daug knygų, bet labiausiai žinomos ir kinematografininkų pamėgtos yra trys. Jos dažniausiai ekranizuojamos, nes visi trys siužetai leidžia pavaizduoti iš koto verčiančias fantastines situacijas.
„Laiko mašinoje“ mokslininkas Aleksandras Hartdegenas sukonstravo laiko mašiną, kad gražintų gyvybę nužudytai mylimajai. Šis išradimas leidžia nelaimingam įsimylėjėliui patekti į netolimą praeitį ir labai tolimus ateities laikus.
Dar dažniau ekranizuojamas H.G. Wellso romanas “Pasaulių karas” vaizduoja, kaip Žemė tampa nuožmių kosminių ateivių invazijos zona. Žmonių rasei iškyla grėsmė tapti naujųjų agresorių vergais. Bene garsiausią šio nemaraus siužeto versiją 2005-aisiais sukūrė Stevenas Spielbergas, savo kūrinį tautiečiams parodęs JAV Nepriklausomybės dienos išvakarėse ir per penkias dienas surinko virš 100 milijonų dolerių. Stebėtis nėra ko, nes iššūkį nekviestiems kosminiams agresoriams metė pats Tomas Cruise‘as.
Įdomus kinematografinis likimas jau daug dešimtmečių lydi dar vieną H.G. Wellso knygą „Nematomas žmogus“. Jau klasika tapusi jo ekranizacija (1933 m., rež. Jamesas Whale’as) savo metu privertė iš siaubo krūpčioti milijonus žiūrovų. Ir būta ko! Juk filmas pasakojo neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip jaunas chemikas išrado stebuklingą preparatą, paverčiantį žmogaus kūną nematomu. Vaikinas turėjo grynai mokslinį interesą, ir pirmas išbandė fantastiško preparato poveikį. Bet jis nenumatė šalutinio poveiki ir jo pasekmių…
Per 80 metų po šio filmo sukurtos dar kelios dešimtys Nematomo žmogaus nuotykių versijos – siaubingos, dramatiškos, komiškos, net animacinės.
Atrodytų, sunku iš šio visiems žinomo siužeto išspausti kokias nors naujas prasmes, bet režisieriui Leigh Whannellui tai padaryti sudarė sąlygas studija „Blumhouse“, atkakliai ieškanti savo unikalaus braižo ir stiliaus. Šios studijos vadovai skatina pasamdytus režisierius eksperimentuoti ir plėsti žanrines ribas. Dažniausiai čia kuriamuose filmuose siaubo trileriams stengiamasi suteikti aštriai socialinio kino bruožų. Kitaip sakant aktualią problematiką iškelti aukščiau siužeto žanrinių galimybių.
Rezultatai jau pastebėti. Mistinis trileris „Pradink!“ (Get Out, 2017 m., rež. Jordanas Peele‘as) laimėjo Oskarą už originalų scenarijų, o siaubo trileris „Išsivalymas“ (The Purge, 2013 m., rež. James DeMonaco, mūsų platintojų kažkodėl pavadintas „Purgenu“ ) parodė, kaip netolimoje ateityje gali būti sprendžiama visuomenėje per metus susikaupusios neapykantos problema.
Ne mažiau radikalus buvo filmas „Juodosios Kalėdos“, bet jis nesusilaukė didelio rezonanso, nes labai jau drastiškai sureagavo į pastaruoju metu platėjantį agresyvaus feminizmo judėjimą.
Nesunku buvo numanyti, kad ir šios studijos „Nematomo žmogaus“ kino versijoje turėjo atsirasti modernus kontekstas. Jis tikrai čia yra. Ir susijęs su dabar visame pasaulyje tikra rykšte tampančio kasdienio (politikai jį jau vadina buitiniu) smurto tema.
Filmo pradžioje matome, kaip naktį mergina Sesilija (ją vaidina labiausiai serialo „Tarnaitės pasakojimas“ išgarsinta pagrindinė aktorė Elisabeth Moss), atjungusi vaizdo kameras ir užmigdžiusi savo partnerį Adrianą) pabėga iš moderniai įrengtų namų ir apsigyvena pas ją priglaudusį draugą. Dabar ji bijo išeiti iš naujų namų ir kenčia nuo persekiojimo manijos.
Atrodo, kad lengviau mergina galėtų atsikvėpti, sužinojusi, kad jos kankintojas nusižudė ir paliko Sesilijai nemenką palikimą. Tačiau netrukus paaiškėja, kad tai tik dar viena ciniška apgaulė.
Dar vienas modernus filmo motyvas (puikus pavyzdys, kai siaubo trileriui suteikiami aštriai socialinio kino bruožai) akcentuoja, kaip šiais laikais smurto aukai sunku ginti savo teises ir kovoti už teisybę. Teisybė, kaip parodo daugelio šalių praktika, tokiose bylose retai triumfuoja, o štai netylėti išdrįsusios aukos gyvenimas dažniausiai paverčiamas dar didesniu košmaru. (G.J.)
7. „ANTEBELLUM: IŠRINKTOJI (Antebellum, 2020)
Anglišku žodžiu „Antebellum“ vadinamas tas periodas šalies istorijoje, kuris pasibaigia prasidėjus karui. Amerikiečiams šis žodis dažniausiai konkrečiai reiškia visa tai, kas jų šalies istorijoje buvo iki 1861-1895 metų Pilietinio karo, kai JAV Šiaurės ir Pietų valstijose bręstantys konfliktai pagaliau sprogo ir pavirto brolžudiškomis skerdynėmis.
Ne paskutinį vaidmenį šiame „tautos gimimo“ procese suvaidino prezidento Abraomo Linkolno troškimas panaikinti vergiją.
Apie visus šiuos dalykus ir primena debiutantai režisieriai Christopheris Renzas ir Gerardas Bushas, siaubo trilerio „Antebellum: Išrinktoji“ pradžioje parodę nedidelio miestelio gyventojų pasiruošimą konfederatų sutikimo šventei. Tik kelias akimirkas tvyro šventinė dvasia ir patriarchalinės ramybės jausmas. Istoriją žinantis žiūrovas jau turėtų patirti nerimą, kuris netrukus ir užkurs dramatiškus įvykius, kurie tiesiogiai bus susiję su vergijos košmarais.
Dar vienas geras pradinis akcentas – rašytojo Williamo Faulknerio citata, kurios esmę galima perteikti labai lakoniškai: „Praeitis neliko tik praeityje“.
Be didesnių ekspozicijų filmo autoriai pereina prie esmės: vergija tuomet buvo nepakenčiama ne tik prieš šią blogybę atvirai pasisakantiems priešininkams (jie tada buvo vadinami abolicionistais), bet visų pirma patiems juodaodžiams vergams, kurie sunkiai plušo medvilnės plantacijose, o vietoj atjautos ir padėkos buvo žiauriai mušami ir prievartaujami.
Visa tai jau ne kartą matėme, kad ir „Dvylikoje vergovės matų“ (2013 m., rež. Steve‘as McQueenas) ar pernai sukurtoje dramoje „Išsilaisvinimas“ (Emancipation, 2022m., rež. Antoine‘as Fuqua), kurioje Willas Smithas suvaidino iš vergijos pabėgusį jauną juodaodį, kuris tapo šiauriečių stovyklos kareiviu.
Siaubo trilerio „Antebellum: Išrinktoji“ pagrindinė veikėja yra jauna juodaodė vergė, vardu Iden.
Kai po vienos išties košmariškos dienos įvykių Iden užmiega, ji prabunda jau kaip visai kitas personažas – šiuolaikinė, talentinga moteris Veronika Henli (abi jas vaidina ta pati aktorė Janelle Monáe).
Veronika yra laiminga žmona ir motina, be to žinoma aktyvistė, profesorė bei sėkminga rašytoja, paskelbusi knygą apie rasizmą ir dabar kviečiama į visokias istorines konferencijas skaityti aktualių pranešimų.
Tačiau kartą laimingas ir ramus jos gyvenimas baigiasi. Pradžioje moters ramybę trikdo tik keistos sapnų nuotrupos. Bet po kurio laiko sapnai ima kelti nepaaiškinamą nerimą, o vėliau į juos įsliūkina ir baimė. Netrukus Veronika jau ima nebesuprasti, kur baigiasi sapnai ir prasideda realybė.
Šioje siurrealumo persmelktoje alternatyvioje realybėje moteris nusikelia į JAV Pilietinio karo laikus – maždaug prieš pusantro šimto metų – kai vergovė buvo įprasta, o juodaodžio gyvybė nebuvo verta nė skatiko. Kiekvieną kartą atsidūrus senovėje, Veronikai tampa vis sunkiau sugrįžti į savąją realybę. Moteris su siaubu supranta, kad laiko išnarplioti šią šiurpią mįslę lieka vis mažiau.
Gana ilgą laiką sunku suprasti, kaip pirmoji filmo dalis (XIX a. antebellumo laikų įvykiai) bus susiję su šiuolaikinėmis realijomis. Bet pamažu viskas artėja prie režisieriaus M. Nighto Shyamalano („Šeštasis pojūtis“, „Nepalaužiamasis“) ne kartą naudoto triuko, kai finale viskas apvirsta aukštyn kojomis.
Neapsieinama ir be dar vieno šių laikų atributo – feministinio diskurso. Net susidaro įspūdis, kad norėdami kuo labiau modernizuoti rasizmo ir vergijos problemas autoriai pamiršta, kad žadėjo sukurti trilerį. O šis žanras reikalauja laikytis gana griežtų taisyklių. (G.J.)
6. „BELKO EKSPERIMENTAS“ (The Belko Experiment, 2016)
Žiūrėdami režisieriaus Grego McLeano siaubo trilerį „Belko eksperimentas“ galite prisiminti realią liūdnai pagarsėjusią skandalingą akciją, žinomą kaip Stenfordo kalėjimo eksperimentas.
1971-ųjų metų vasaros pabaigoje Kalifornijos Stenfordo universiteto studentams savanoriams buvo pasiūlyta keturiolika dienų praleisti už grotų. Vieni gavo kalinių, kiti – prižiūrėtojų vaidmenis. Viskas turėjo būti „kaip tikrovėje“. Na, ir prasidėjo…
Po dviejų parų prasidėjo tikros tragedijos, o šeštą dieną eksperimentą iš viso teko sustabdyti. O 2001-aisiais metais vokiečių režisierius Oliveris Hirschbiegelis mums gerai žinomame filme „Eksperimentas“ pabandė įsivaizduoti, kas būtų, jeigu Stenfordo eksperimentas būtų vykdomas iki galo… Reginys, kaip sakoma, tik stiprių nervų žiūrovams.
Panašiai galima būtų apibudinti ir „Belko eksperimentą“, kuriame vaizduojamas dar vienas žiaurus socialinis eksperimentas. Vienasrytas transnacionalinės kompanijos Belko pastate Kolumbijos sostinėje Bogotoje prasideda visai neįprastai. Aštuonios dešimtys JAV piliečių užrakinami tarnybinėse patalpose, iš kurių nėra jokios galimybės ištrūkti, o nežinomas balsas, sklindantis iš šį pastatą valdančios kompanijos informacinio ryšio sistemos paskelbia, kad per pusantros valandos du kompanijos darbuotojai turės būti nužudyti.
Tokias ekspozicija, aišku tuoj pat primena klasikinį detektyvų karalienės Agathos Christie klasikinį veikalą „Dešimt indėniukų“. Čia į atokią salą pakviesti iš pirmo žvilgsnio visai atsitiktiniai žmonės taip pat paslaptingo balso savininko informuojami, kad visi jie žus. Kad saloje nėra pašalinio žudiko, tampa aišku labai greitai. Vadinasi, žudikas yra vienas iš dešimties. Tačiau kuris?
„Belko eksperimentas“ – ne „Dešimt indėniukų“, bet situacija (bent jau pradžioje) labai panaši. Tik čia pasibaigus pusantros valandos terminui niekas nežūva. Bet vien tik nuo realybės izoliuotų žmonių patirtais siaubais viskas nepasibaigia. Atvirkščiai, kaip tik dabar veiksmas pakrypsta netikėta linkme. Nes pusantros valandos žmonėse kaipta baimė ir agresija negali išnykti kaip dūmas.
Antras siužeto „kėlinys“ plėtojasi pagal pasiūlytą naują mirties žaidimo sąlygą: jeigu nenori tapti auka, žudyk pats. Ir čia jau dviejų mirčių nepakaks. Norintys likti gyvi privalo per dvi valandas nugalabyti tris dešimtis šalia esančių kolegų.
Filmą režisavo australas Gregas McLeanas, bet tikrasis šio projekto „šeimininkas“ yra „Marvelo“ studijos strategas Jamesas Gunnas, prodiusavęs garsius komiksus, o kai kuriuos ir režisavęs (garsiausi – trys „Galaktikos sergėtojų“ filmai).
„Belko eksperimentas“ – iš tikrųjų baisus filmas. Kai kurie rafinuoto nužudymo epizodai išties šokiruoja. Ir kaip tik dėl jų tampa ne visai aišku, ar filmo autoriai smerkia beprasmę agresija, ar ja mėgaujasi? Riba čia tikrai labai trapi (G.J.).
5. „LANGAS Į KIEMĄ“ (Rear Window 1954)
Kadangi A.Hitchcockas dažniausiai darbavosi kriminalinio kino baruose, jis gerokai modernizavo šį žanrą ir išrado nemažai naujovių. Anksčiau pagal klasikinį Agathos Christie (arba Arthuro Conan Doyle‘io) išvystytą detektyvo kanoną kūrinys prasidėdavo nusikaltimu ir tik finale paaiškėdavo žudiko vardas. Skaitydami tokius romanus arba žiūrėdami pagal juos sukurtus filmus įtariame visus, kol koks nors Erkiulis Puaro ar Šerlokas Holmsas tik jiems suprantamu būdu atveda mus prie vienintelio atsakymo. A. Hitchcocko filmuose dažniausiai regime kažką visai priešingo. Režisierius mėgo laikytis savo paties išrastos taisyklės, kad žiūrovai turi žinoti daugiau už filmo herojus. Pradžioje kartu su nusikaltimu jis pateikia kokią nors labai svarbią nusikaltėlį charakterizuojančią detalę, todėl žiūrovas nuo pirmų kadrų pats įsijaučia į seklio vaidmenį ir užuot abstrakčiai įtarinėjęs, gaudo jam pateiktas užuominas. Ir grandiozinių sąmokslų tikslą A.Hitchcocko filmuose žiūrovai sužino anksti, todėl jie sėdi tarsi ant adatų ir nervingai žvilgčioja į laikrodį, nes jiems dabar svarbiausia – spės ar nespės herojus paskutinę akimirką likviduoti pavojų.
Chrestomatinis pavyzdys – vėlyvasis režisieriaus šedevras „Žmogus, kuris žinojo per daug“ (1956 m.). Jame teroristų organizacija suplanavo pakenkti britų vyriausybei itin rafinuotu būdu – nužudyti svetimos šalies ambasadorių viešoje vietoje taip, kad niekas nieko nepastebėtų. Nusikaltimo vieta – Londono Albertholo koncertų salė. Keletą tūkstančių žiūrovų talpinančią salę sunku pavadinti idealia žmogžudystės aplinka, iš kurios galima būtų pasišalinti niekieno nepastebėtam. Bet samdomi žudikai gerai išstudijavo tą vakarą atliekamo simfoninio kūrinio partitūrą ir paspaus šautuvo gaiduką tada, kai milžiniškas orkestras gros trankų finalą, ir šioje muzikinių garsų jūroje šūvio niekas neišgirs. Apie šias plano detales žino tik žiūrovai ir aktorių James‘o Stewarto bei Doris Day herojai, galintys sukliudyti niekšams ir išgelbėti Anglijos prestižą. Todėl beveik dešimtį minučių trunkančios kompozitoriaus Bernardo Herrmanno specialiai šiam filmui parašytos simfoninės kantatos „Audringi debesys“ privalumų žiūrovai taip ir neįvertina, nes visą šį laiką jų dėmesys nuo muzikinio šedevro nukreiptas į emocingos atomazgos laukimą.
Jamesas Stewartas suvaidino pagrindinį vaidmenį ir filme „Langas į kiemą“ (1954 m.), sukurtame pagal Cornellio Woolrich’o kriminalinį romaną „Panašu, kad tai buvo žmogžudystė“. Darydamas lenktynių nuotraukas profesionalas fotografas Džefris susilaužė koją ir dabar savo bute Niujorke didžiąją laiko dalį praleidžia pro langą stebėdamas kaimynus. Tokius žmones įprasta vadinti vojeristais. Bet ne visada šis žodis reiškia nesveiką nukrypimą nuo normos. Gerai apie tai pasakė pats A. Hitchcockas: „Galiu lažintis, kad devyni žmonės iš dešimties matydami priešais esančio namo lange nusirenginėjančia moterį arba kažką kambaryje darantį vyrą, sustos ir ims stebėti. Niekas nenusisuks ir nepasakys: „Tai ne mano reikalas“. Žmonės galėtų uždaryti langines, bet to nepadarys – jie stovės ir žiūrės“.
Žiūrėti per langą Džefriui, kuris dėl sugipsuotos kojos priverstas sėdėti invalido vežimėlyje – vienintelė pramoga. Juolab kad stebėti tikrai yra ką: priešais esančio namo languose nuolat kažkas vyksta, šokėja atlieka gimnastikos pratimus, kompozitorius prie fortepijono kuria naują melodiją, pagyvenusi bevaikė porelė rūpinasi šuneliu, vieniša moteris bando susirasti partnerį, o viena sutuoktinių pora nuolat vaidijasi. Būtent ši pora ir tampa didžiausio Džefrio dėmesio objektu. Kai po triukšmingo skandalo pikto kaimyno žmona pradingsta iš stebėjimo zonos, Džefris pradeda įtarti vyrą ją nužudžius. Kuo ilgiau Džefis stebi paslaptingą butą, tuo labiau stiprėja jo įtarimai…
4. „Mes” (Us, 2019)
Mes esame blogiausi savo pačių priešai. Siaubo filme „Mes“ tai pagrindinė, bet ne vienintelė intriguojanti tema. Juostos autorius – Jordan Peele jau puikiai pasižymėjęs Holivude su debiutiniu siaubo filmu „Pradink“(2017), kuriame nagrinėjamos rasizmo ir baltųjų rasės privilegijos temos. Rasizmo tema Jungtinėse Amerikos Valstijose vis dar opi ir skaudi daugeliui žmonių, o kuriamų kino filmų istorijos padeda atkreipti dėmesį ir į realius gyvenimus.
Dėl didelio ankstesnio filmo pasisekimo, šis režisieriaus darbas „Mes “ buvo lauktas su nekantrumu ir dideliais lūkeščiais. Vieni spėliojo apie panašią istoriją, kiti tikėjosi daugiau siaubo ir baimės. Filmas, iš ties yra pakankamai kitoks, nei pirmasis Jordan Peele kūrinys. „Mes“ telpa į klasikinio siaubo filmo standartus, tačiau jokiu būdu nenaudoja žanrui būdingų klišių. Čia nėra tipinių siaubo filmų antiherojų, kraujo klanų ir klykiančių iš siaubo veikėjų. Baimė čia keliama subtiliai, intelektualiai, priverčiant pagalvoti. Nagrinėjamos temos tokios kaip politika, rasė, asmenybė ir amerikietiškosios svajonės siekimas. Istorija prasideda 1986-ais ir nevengia žvilgsnio atgal į šį laikotarpį: gausu sąsajų su to laikmečio muzika, socialine kasdienybe.
Pirmojoje filmo scenoje, atostogaujant su tėvais, maža mergaitė Adelaidė, nuklysta į apleistą namą paplūdimyje. Ji pamato ten kažką tokio siaubingo ir sukrečiančio, kad ilgą laiką negali kalbėti. Dabar, ta mergaitė, jau suagusi moteris Adelaidė Wilson (Lupita Nyong’o) su vyru (Winston Duke) ir vaikais: dukra Zora bei sūnumi Jasonu keliauja ilsėtis į tą patį paplūdimį. Jasonas nuklysta toliau ir pamato kruviną vyrą, stovintį ištėstomis rankomis. Filmo pradžioje žiūrovui tai mažai ką reiškia, tačiau įvykiams progresuojant, galime pastebėti, kad viso filmo metu mus lydi mažos paslėptos detalės ir nuorodos. Tai tik patikina, kad šioje juostoje nieko nėra atsitiktinio, matome būtent tai, ką planavo režisierius. Nelaukti svečiai užpuola šeimą atostogų name.
Toks scenarijus ne kartą matytas kino filmuose, tačiau čia viskas vėl apsiverčia aukštyn kojomis. Paaiškėja, kad užpuolikų šeima – šešėliai. Kalbėti gali tik jų lyderė – Raudonoji, kurios balsas smarkiai pažeistas. Ji paaiškina, kad kiekvienas žmogus turi šešėlį ir jų sielos yra sujungtos, tačiau jei žmogus gali gyventi laisvai ir nevaldomai, šešėlis visada yra kančiose ir tamsoje. Čia galima įžvelgti filmo kūrėjų norą parodyti privilegijuotajį visuomenės sluoksnį, tą – kuris turi visas garantijas ir laisves, bei žemesnįjį – kuris, visada šešėlyje, slepiasi skurde ir yra atskirtas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ši kino juosta priverčia pažvelgti giliau į mūsų pačių gyvenimus bei sąmonę, atsisukti į savo šešėlius ir pažvelgti į akis savo baimėms.
3. „JI“ (Elle, 2016)
Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje. Paryžius. 2016-ieji. Ima kilti įtarimų, kad ji visai nebuvo išprievartauta – gal tai tiesiog porelės sado-mazo mėgėjų žaidimas, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį?
Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Stebint šios moters gyvenimą buvo įdomu sužinoti, kad kompiuteriniai žaidimai kuriami lyg filmai – kažkas parašo istoriją, kažkas kuria psichologinius fantastinių veikėjų portretus, kažkas užsiima technine įgyvendinimo puse, kol galiausiai visi komandos nariai audringai diskutuoja susirinkimų kambaryje. „Aš čia bosė“ – argumentus nukerta Mišelė. Jos daug kas nemėgsta. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima, ypač kai be jokios priežasties įvažiuoja į savo bičiulio automobilį. Bet tuomet Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami?
Filmas tuo ir nuostabus, kad iki pat pabaigos verčia abejoti, trikdo, griauna tradicinį išprievartautos aukos įvaizdį ir net patį kino filmo žanrų apibrėžtumą. Vieną akimirką rodosi, kad žiūriu įtempto siužeto trilerį, kai staigiai bet nejučia ir visai neparodijuojant filmas ima rodytis tartum gera prancūziška komedija. Apie savo išprievartavimą atsainiai prie vakarienės stalo bičiuliams pranešusi Mišelė tiesiog neturi laiko palūžti – jos laukia daugybė darbų ir naujų projektų. Veikėjų čia daug. Buvęs Mišelės vyras. Mišelės meilužis. Sūnus. Jos buvusio vyro meilužė. Jos sena motina begėdiškai besisamdanti jaunus žigolo.
Prabangių Paryžiaus butų ir restoranų fone nuolat vyksta pikantiški pokalbiai apie eilę, kurių metu nesunku užsimiršti, ir gal net imti pritariamam šypsotis. Bet tik iki to meto, kai Mišelė lieka viena, ir tą pačią minutę kiekvienas garsas, užuolaidos virptelėjimas ar tolimas žingsnių aidas sukausto raumenis stingdančia baime. Paradoksalu, tačiau žiūrovui čia lemta bijoti, daug labiau nei pačiai Mišelei, kuri kartais versdama abejoti savo kuriamo personažo įtikinamumu, bet tuo pačiu ir dar labiau įtvirtindama savo asmenybės unikalumą, drąsiai pati braunasi savo prievartautojo link. Provokuoja. Ir jokiu būdu nesutinka kreiptis į policiją.
Be nuolatos besikeitinėjančių skirtingų romantinės komedijos ir trilerio žanrinių epizodų filme egzistuoja ir trečia, ne ką mažiau svarbi siužetinė linija. Tai – Mišelės praeitis, apie kurią dabar, nenorint visiškai sugadinti žiūrėjimo malonumo, galiu pasakyti tik tiek, kad yra susijusi su serijiniu žudiku ir vaikystėje siaubingai traumuota mažamete. Gal jau nujaučiate? Ir nors ši dalis turbūt rodėsi mažiausiai išplėtota ir galbūt net pritrūkusi loginio nuoseklumo, bet būtent tai – toji baisioji praeitis yra Mišelės asmenybės pamatas ir bene visų jos elgesio motyvų paaiškinimas. Moteris, kuri nekenčia vyrų, bet jų nebijo. Moteris, tokia elegantiškai keista, kad pretenduoja tapti šių savybių ikona, pagal kurią kino kritikai vėliau matuos visas kitas būsimas blankias jos kopijas. (V.R.)
2. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019)
Šiemet Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Bet nemaloni reakcija filmą lydėjo visai ne dėl prastos kokybės, nors dauguma tradiciškai mąstančių kritikų buvo sutrikę ir nežinojo, kaip keistą kūrinį vertinti. Sutrikti būta ko – ne taip lengva buvo pasakyti, kas ta egzotiškoji „Okča“ – satyrinė komedija, globalizacijos problemas apibendrinanti metafora, netolimos ateities vizija, filosofinis ekologinis manifestas, radikalus bado problemos sprendimo pasiūlymas ar tiesiog dar viena graži pasaka apie paauglės mergaitės ir genetiškai modifikuotos kiaulės (greičiau primenančios simpatišką begemotą) draugystę?
Bet pagrindinės pretenzijos „Okčai“ užpernai Kanuose buvo visai ne estetinio pobūdžio. Tiesiog festivalio vadovybei nepatiko tai, kad į konkursą pateko filmas, sukurtas internetinėje platformoje Netflix, o tai prieštarauja Kanų festivalio statutui.
Pernai Kanuose Auksine palmės šakele buvo apdovanotas japonų režisieriaus Hirokazu Koreedos filmas „Vagiliautojai“, o tai jau verčia rimtai pagalvoti apie dvi tendencijas. Pirmoji – svarbiausiuose kino festivaliuose vis dažniau „ima viršų“ Rytų šalių kinas. Antroji – žiūrovus ir kritikus vis labiau domina tikros istorijos. Šią tendenciją savaip patvirtina net Venecijos kino festivalio favoritas „Džokeris“, kuriame visai nebeliko kino komiksams anksčiau būdingo dirbtinumo.
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“
Pamąstyti tikrai yra apie ką. (G.J.)
1. „Pradink“ (Get Out, 2017)
Nepaisant to, kad šis filmas priskiriamas siaubo filmų kategorijai, jame netrūksta juodojo humoro, kuris ypač šaiposi iš rasizmo ir atrodo itin komiškai. Toks dviejų skirtingų žanrų persipinimas neleis nuobodžiauti žiūrovui.
Dažnai nutinka taip, kad filmas išgarsėja dar prieš jam pasirodant ekranuose. Tokiais atvejais išpopuliarintiems filmams būna sunkiau palikti gerą nuomonę po filmo, nes kiekvienas nuėjęs į filmą jau turi susidaręs nuomonę ir tikisi, kad ji bus patvirtina. Neretai po tokių filmų lydi nusivylimas, tačiau šis filmas nepriklauso šiam sąrašui ir turi būti pamatytas kiekvieno save gerbiančio kinomano.
Laikui bėgant ir Barakui Obamai pasitraukus iš valdžios, Donaldas Trumpas parodė savo galią, o Jordan Peele taip pat įsitraukė į istoriškai svarbų momentą. ,,Get Out“ buvo išleistas tapačią dieną, kai naujasis prezidentas tam tikras žiniasklaidos medijas pažymėjo kaip ,,žmonių priešais“. Plačiai paplitę nuogąstavimai dėl naujosios Amerikos valdžios padėjo išgarsėti filmui, nes visi žmonės aktyviai domėjosi įvykiais. ,,Pradink“ tapo žiūrimiausiu ir populiariausiu filmu visoje šalyje per savo pirmąją atsidarymo savaitę ir vis dar turi kur sužibėti.
Jei manėte, kad Jordan Peele šiuo filmu sieks susilaukti jūsų juoko ar išgąsdinti pigiais ir nuvalkiotais siaubo triukais, jūs labai klystate. Kuriant filmo scenarijų pagrindinė taisyklė buvo sukurti kažką naujo ir išsiskirti iš vis labiau panašėjančių siaubo filmų. Ir jam pavyko tai įgyvendinti, nes režisieriui buvo svarbi kiekviena filmo detalė ir jis žinojo, ką nori pasakyti šiuo kruopščiai apgalvotu filmu. Charakteriams filme sudaryti buvo skirtas didelis dėmesys, jie dažnai vaizduojami stambiu planu ir pasirenkant aktorius nebuvo padaryta klaidų. Garso efektai taip pat atrinkti skrupulingai, o vietos, kuriose jų nėra tik dar labiau kelia įtampą, kuri filme laikosi iki pat pabaigos.
,,Pradink“ pasakoja istoriją apie juodaodį vaikiną, vardu Krisas (akt. Daniel Kaluuya), kuris užsiima fotografija. Krisas draugauja su baltaode mergina Rouz (akt. Allison Williams). Kartu pora jau penkis mėnesius tad mergina nusprendžia vaikiną supažindinti su savo tėvais, kurie pasak jos, nežino, kad Krisas yra juodaodis. Rouz ramina savo vaikiną juokaudama, kad jei jos tėtis turėtų šansą, tai ir trečią kartą balsuotų už Baraką Obamą.
Filmo siužetui persikėlus į Rouz tėvų namus veiksmas pradeda kaisti. Merginos tėvams namuose ir lauke darbus atlieka juodaodžiai. Su Krisu stengiamasi bendrauti maloniai, gal net per daug. Vaikinui greitai kyla įtarimų dėl merginos šeimos ir tai, ką jis išsiaiškina nustebins ne vieną žiūrovą. Filmas paremtas keistomis aplinkybėmis, kurios augina mumyse paranoją dėl pagrindinių aktorių ir visa tai yra puikiai atlikta. Užuominos į laukiančius įvykius pasirodo jau nuo pat filmo pradžios, tačiau reikia laiko joms suprasti. Tokie ,,įkalčiai“ žiūrovą gali sugundyti pažiūrėti filmą ir dar kartelį, nes viskas atrodys jau kitaip ir lengviau bus pastebimos visos užuominos, kurių filme gausu.
Filmas puikiai perteikia socialinę nelygybę šiandieninėje Amerikoje, Peele‘as paliečia rasizmo temą pačiais išradingiausiais būdais, tuo pačiu pabrėždamas savanaudišką aukštesniosios klasės atstovų elgesį. Iš pradžių galvoji, kad Get Out bus vienoks, tačiau vėliau jis perauga į šį tą visiškai kitokio. Nors ir nebūdamas atvirai šiurpinantis, tačiau jis akivaizdžiai baisus ir kai kuriose scenose kelia įtampą kartu su humoro elementais. (G. V.)
Gediminas Jankauskas, Vaiva Rykštaitė, Taurė Bosaitė, Goda Varneckaitė
