Filmo „GUCCI MADOS NAMAI“ kadras

Skaudžios šeimyninės problemos į dažnai pirmą planą iškyla kino filmuose. Žiūrovams kažkodėl patinka stebėti kaip išbandoma porų tvirtybė. Štia 10 išties išskirtinių skyrybų istorijų.

10. „GUCCI MADOS NAMAI“ (House of Gucci, 2021)

Aštuoniasdešimt ketverių metų britų kino klasikas Ridley Scottas yra puikios fizinės formos ir vis dar galintis nustebinti ne tik savo ištikimiausius fanus.

Pastaruoju metu kvietimų filmuotis tikrai nestokojantis Adamas Driveris vaidina svarbų vaidmenį ir kol kas naujausiame R. Scotto filme „Gucci mados namai“, nors spauda garsiausiai vis dar skalambija ne apie jį, bet apie pop muzikos dievaitę Lady Gagą.

Svarbiausi filmo personažai yra aukštosios mados pasaulio veikėjai, vieno svarbiausių prêt-à-porter prekinio ženklo savininkus ir galingos madų imperijos vadovus. Adamas Driveris suvaidino garsaus verslo paveldėtoją Mauricijų Guccį, o Lady Gagą – jo žmoną, pasamdžiusią žudiką, kuris nušovė jos vyrą ant laiptų pakeliui į biurą 1995-aisiais.

Teismo pripažinta kalta Patricija Reggiani net 18 metų praleido kalėjime buvo išleista į laisvę tik 2016 metais ir pelnė Juodosios našlės pravardę.

Kad tai turėtų būti ne cukraus pudra apibarstytas spalvingas reportažas iš meninės bohemos gyvenimo liudija jau scenarijaus pagrindu tapęs literatūrinis šaltinis – Saros Gay Forden knyga „Gucci namai: Sensacinga istoriją apie žmogžudystę, pamišimą, blizgesį ir godumą“ (The House of Gucci: A Sensational Story of Murder, Madness, Glamour, and Greed).

Iš tikrųjų, tris dešimtmečius apimantis pasakojimas filme nestokoja meilės, išdavysčių, keršto, o galiausiai baigiasi žmogžudyste, po kurios beveik šimtą metų vystytas šeimos verslas bus pasisavintas vienos Bahreino korporacijos vadovų.

Nors siužeto ašis yra didelio rezonanso susilaukusi žmogžudystė, „Gucci mados namai“ nėra kriminalinis trileris. Greičiau tai filmas, tęsiantis žmogiškojo godumo temą, ryškiai dominuojančią „Viso pasaulio piniguose“.

O kad filmas tapo reikšmingu įvykiu ne tik kino pasaulyje, liudija mados namų atstovų liguista ir pikta reakcija. Spaudoje dabar plačiai aptarinėjami garsios šeimynėlės atstovų pretenzijos: jiems netinka net aktoriai Alas Pacino (jis suvaidino Aldą Guccįi) ir Jaredas Leto (Paolo Gucci).

Jei įsižeidę turtuoliai įvykdys savo grasinimus savo garbę ir orumą ginti teismuose, mūsų lauks intriguojanti „muilo opera“. Laimės iš jos visi – žmonėms nykiais žiemos vakarais bus pateikta pikantiška daugiaserijinė pramoga, o finansinę naudą labiausiai pajus kas?… Teisingai – madingų aksesuarų ir suknelių pardavėjai. (G.J.)

9. „Santuokos istorija“ (Marriage Story, 2019)

Režisierių Noah Baumbachą žiūrovai ir kritikai įsidėmėjo jau po jo pirmojo filmo „Mušk ir rėk” (Kicking and Screaming, 1995) – liūdnos romantinės komedijos apie grupelę koledžą baigusių draugų, kurie niekaip neranda savarankiškos vietos gyvenime.

Dar viena komiška drama „Kalmaras ir banginis” (The Squid and the Whale, 2005) jau buvo nominuota Oskarui už scenarijų ir gavo du apdovanojimus Sandenso nepriklausomo kino festivalyje. Tai buvo vienos jaunos šeimos skyrybų istorija, patvirtinanti banalią tiesą: kai šeimoje yra du menininkai, vienu menininku joje tikrai per daug. Šio filmo scenarijų Baumbachas parašė sukrėstas savo tėvų skyrybos.

Tiesą sakant, „Santuokos istorijai” pagal prasmę geriau tiktų „Skyrybų istorijos” pavadinimas, nes jis tiksliau atspindi pagrindinę filmo dramaturginę koliziją. Tai nėra kažkas naujo režisieriaus kūryboje: daugumoje jo filmų jei ne pirmame plane, tai antrame būtinai aptiksime artimų žmonių santykių krizę, ištikusią suaugusius arba tėvus ir vaikus.

Karčios skyrybų patirties turintis režisierius Noah Baumbachas (2013 m. jis išsiskyrė su aktore Jennifer Jason Leigh, su kuria santuokoje pragyveno aštuonerius metus). Režisierius tada, kaip sakoma, savo kailiu pajuto, kaip sprendimas skirtis neatpažįstamai keičia sutuoktinių tarpusavio santykius, kai iš pradinio susitarimo išsiskirti civilizuotai ir pasilikti draugais nieko nebelieka, nes tam, kad  būtų pasiektas abi puses tenkinantis juridinis rezultatas, teisme viešai vienas kitą tenka kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis.

Tokia karti asmeninė patirtis leido „Vedybų istorijoje“ vaidinantiems aktoriams puikiai perteikti šią „nužmogėjimo“ transformaciją, o režisieriui – atskleisti ne visiems žinomą JAV teismuose veikiančią absurdišką skyrybų sistemą, materialiai naudingą tik brangiai apmokamiems advokatams (jų paslaugos tokiose bylose kainuoja iki tūkstančio dolerių už valandą).

Ši sistema išskiria žmones, šeimas, nuosavybę ir net laiką, – sakė režisierius. – Ji verčia žmones tvirtai laikytis tik savo įvykių versijos ir ignoruoja priešingos pusės nuomonę“.

Scarlett Johansson taip pat turėjo karčios patirties. 2011-aisiais ji išsiskyrė su pirmuoju vyru aktoriumi Ryanu Reynoldsu, o pačiame „Santuokos istorijos“ filmavimo įkarštyje skyrėsi su antruoju vyru  Romainu  Dauriacu.

Pagrindinė „Santuokos istorijos” pora – sutuoktiniai Čarlis ir Nikolė (juos ir vaidina Adamas Driveris bei Scarlett Johansson). Jis – Niujorke spektaklius statantis režisierius (netrukus jo avangardinė „Elektros“ versija bus perkelta į Brodvėjų), ji – aktorė, persikrausčiusi iš Los Andželo į Niujorką, kad galėtų vaidinanti vyro spektakliuose. Abu myli aštuonmetį sūnų Henrį ir turi begalę teigiamų savybių: Čarlis yra kūrybinės fantazijos nestokojantis menininkas, dėmesingas ir dosnus vyras, nors mėgstantis ir atitrūkti nuo realybės arba pasigraudinti žiūrint sentimentalius filmus, o Nikolė yra tikra lyderė ir optimistė, mokanti ne tik bendrauti, bet ir klausytis pašnekovų. Žinoma, jiedu privalo turėti kažkokių trūkumų, ir juos pora neslepia nuo psichoterapeuto. Čarlis, pavyzdžiui, perdėtai susirūpinęs elektros energijos taupymu, o Nikolė niekaip negali atsikratyti įpročio visur palikti puodelius su nebaigta gerti arbata. Bet argi tokių mažmožių užtenka, kad teisme rimtai galima būtų teigti, kad dėl to jauna šeima nebegali gyventi po vienu stogu? (G.J.)

8. „KRAMER PRIEŠ KRAMERĮ“ (Kramer vs Kramer, 1979) 

Šis režisieriaus Roberto Bentono filmas ekranuose pasirodė 1979, kai triumfavo triukšminga bei plačiaformatė F.F. Coppolos „Mūsų dienų apokalipsė“, juodai baltas Martino Scorsese‘s šedevras „Įsiutęs bulius“, paskutinis Bobo Fosse‘o kino šedevras „Visas tas džiazas“, šiurpą ir šleikštulį keliantis Ridley Scotto fantastinis trileris „Svetimas“.

Šių plačiai skambėjusių kino hitų fone tikrai nepasimetė jokių specialiųjų efektų neturėjusi šeimyninė drama „Kramer prieš Kramerį“, tapusi reikšmingu kinematografiniu įvykiu ir žiaurios konkurencijos sąlygomis net išsikovojusi penkis Oskarus – už geriausią metų filmą, režisūrą, scenarijų ir aktorystę (Dustinas Hoffmanas už pagrindinį vaidmenį, o Meryl Streep – už antraplanį).

Amerikiečiai tada juokavo, kad aštuntasis dešimtmetis prasidėjo sentimentalia melodrama „Meilės istorija“ (Love story, 1970, rež. Arthuras Hilleris), o baigėsi panašia sentimentalia (tik ne taip tragiškai pasibaigiančia juosta „Kramer prieš Kramerį“.

Meilės istorijoje“, kaip pamename, dviejų romantiškų širdžių sąjungą brutaliai perbraukia merginos mirtis nuo leukemijos. „Krameryje“ jauną šeimą išardo kur kas banalesnės priežastys.

Amžinai užsiėmusio Tedo Kramerio žmonai Džoanai (M. Streep) kartą pabosta ramus šeimyninis gyvenimas ir ji lengvabūdiškai nusprendžia palikti vyrą su penkiamečiu sūnumi “vienus namuose”. Tik dabar Tedas (D. Hoffmanas) pajunta tikrą tėviškos atsakomybės jausmą ir visokiais būdais bando stiprinti savo autoritetą mažojo Bilio akyse. Savarankiškumo egzaminą Tedas išlaiko puikiai ir tampa tikru savo sūnaus draugu, bet kaip tik tuomet Džoana kreipiasi į teismą ir pareikalauja sūnaus sau. (G.J.)

7. „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin, 2022)

Užsisukę amžinų tikslų, garbės, godumo, laikino spindesio, netikrumo ruletėje visai užsimirštame, kas iš tikrųjų verta mūsų laiko, dėmesio, pastangų. Atrodo, būti geru žmogumi – jau iš mados išėjęs dalykas, nebeaktualus, nuvertėjęs, pasenęs. Visiems svarbu talentas ir pasiekimai. Reikalas pasiekia tokį absurdo lygį, kad troškimų srautui įgijus didžiausią pagreitį, nebesijaučiame laimingi ir ramūs, o lyg paklaikę bandome sugauti raibulius sujudintame vandenyje – vadinamąją sėkmę. Režisierius Martinas Makdonagas 2022-ais metais pristatydamas savo naujausią filmą „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin) būtent ir nagrinėja šią temą: kas svarbiau – ar būti geru, ar pripažintu žmogumi?

Nėra oficialių duomenų, ar pats režisierius – geras žmogus, tačiau jis neabejotinai yra sukūręs ne vieną gerą filmą, tarp jų – 2008-ųjų metų juosta „Reikalai Brugėje” ir itin aukštai įvertintą „Trys stendai prei Ebingo, Misuryje“ (2017). Makdonagas dažniausiai pats rašo savo filmų scenarijus ir nevengia panaudoti humoro, kuris atsleidžiamas per kontrastą, paprastai išryškėjantį per du visiškai skirtingus, nesuderinamus veikėjus. „Blogo“ žmogaus ir gero žmogaus tema akivaizdi ne vienoje jo kino juostoje, kasantis giliau nei žmogaus prigimties dualumas ir keliant klausimą, ar iš tiesų mes visi giliai širdyje netrokštame būti geri?

Tiek „Salos vaiduokliuose“, tiek „Reikalai Brugėje”, kaip fonas dramai atskleisti pasitelkiama kultūriškai ir etniškai labai specifinė aplinka. Naujausiame filme – tai nuošali Airijos sala, kurioje stovi tik vienas kitas namas ir veikia vienintelė smuklė, niekad taip labai ir neįsišėlstanti, kurioje moteris – retas ir laukiamas svečias. Kitoje kranto pusėje verda pilietinis karas, tačiau salos gyventojų jis netrikdo – trumpai tariant, jie atsiskyrėliai, kurie ieško žmogiškos šilumos, netgi jeigu to patys ir nepripažįsta.

Kita salos ypatybė – jos lokalumas. Esame pripratę prie visuotinės globalizacijos, pasaulis šiais laikais mums tapęs vienu dideliu kaimu ir nuskridę į Indoneziją galime sutikti savo kiemo draugą iš antros klasės. Esame pripratę prie didelio greičio, o tai lemia sparčius pokyčius. Esame pratę prie trumpų draugysčių ir atsisveikinimų. Todėl sunku iki galo suvokti, ką reiškia toks lokalumas kaip 1923-iųjų metų atsiskyrusioje Airijos saloje. Ten žmonės pažinojo tik savo kaimynus ir paprastai santykius užmegzdavo visam gyvenimui. „Salos vaiduokliuose“ nagrinėjama, kas tuomet galėjo atsitikti, jei šį santykį būtų bandoma nutraukti. Prieinama išvada, kad nesvarbu, kokiais laikais gyvename, išsiskyrimas visuomet yra skaudus.

Trumpai pristatant filmo prielaidas, jis prasideda nuo visiškos mįslės. Salos geraširdis Patrikas Sulemanas (Colin Farell) užeina pas savo geriausią draugą Kolmą Dohertį (Brendan Gleeson) į svečius, nes, kaip ir kiekvieną dieną antrą valandą popiet, jie kartu eina į smuklę atsigerti alaus. Patrikas – linksmai nusiteikęs pleputis, kuris į pasaulį žiūri šiek tiek naiviai, tačiau kartais nenulaiko liežuvio. Kolmas – mąstytojas, smuikininkas, norintis kaip nors įprasminti savo gyvenimą, taigi kuriantis muziką, tačiau iš tikrųjų giliai širdyje jaučiantis tuštumą ir neviltį. Ir dar viena maža smulkmena apie jį – Kolmas nebenori kalbėtis su Patriku.

Patrikas jaučiasi itin įskaudintas ir visaip bando prikalbinti Kolmą vėl su juo bendrauti, tačiau Kolmas iškelia ultimatumą – kiekvieną kartą, kai Patrikas prie jo lįs, jis nusipjaus po vieną kairės rankos pirštą. Rankos, kuri jam paprastai reikalinga groti smuiku.

Juosta „Salos vaiduokliai“ pripažintas vienu iš geriausių 2022-ųjų metų filmų, gavo apdovanojimų už geriausią scenarijų ir geriausiai atliktus pirmaplanius bei antraplanius vaidmenis. Nors veiksmas jame lėtas, filmas teikia estetinį malonumą, žavi aktorių vaidyba, juokina dialogais ir bendrai paėmus verčia permąstyti savo vertybes. (D.Ž.)

6. „ŠALTASIS KARAS“ (Zimna wojna, 2019)

P. Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ tai juodai baltoje juostoje susukta drama, savo stilistika artima geriausiems retro kino pavyzdžiams, subtiliai restauruojantiems šeštojo dešimtmečio pradžios Europos atmosferą, dar neišgydžiusią Antrojo pasaulinio karo žaizdų, bet jau stipriai paveiktą pokarinės stalininės politikos šalčio. Kartu tai ir dar viena nostalgiška meilės istorija, kuriai nelemta pasibaigti holivudine laiminga atomazga.

Filmas leidžia suprasti, kaip vadinamojo sovietinio bloko šalyse tautinė kultūra buvo naudojama ideologijos tikslams. Nuo to praktiškai viskas ir prasideda: po atokius socialistinės Lenkijos miestelius ir kaimus autobusiuku važinėjantis muzikantas Viktoras (Tomaszas Totas) bei jo pagalbininkė chorvedė Irena (Agata Kulesza) ieško naujų talentų liaudies ansambliui „Mazurek“, tapusiam Liaudies Lenkijos meninių pasiekimų etalonu ir geriausia eksporto preke (nesunku jame įžvelgti dar 1948 m. įsteigtą Valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Mazowsze“, kurio tikslas buvo puoselėti tradicinį ir liaudišką repertuarą, paremta regioninėmis dainomis ir šokiais).

Viename miestelyje po oficialios kandidatų perklausos Viktoras paprašo jam patikusią blondinę Zulą (Joanna Kulig) padainuoti tai, kas jai pačiai patinka. Mergina iš visos širdies užtraukia populiarią dainą iš rusiškos muzikinės komedijos „Linksmieji vyrukai“. Daina apie širdį, kuri netrokšta ramybės, taps spontaniškai gimusio meilės romano preliudija, o tolimesnės poros santykių raida plėtosis liaudies dainos „Dvi širdelės, keturios akys“ ritmu, kai pagrindinis širdį veriančios dainos motyvas virs tai didinga chorinio dainavimo stichija, tai improvizuota džiazo kompozicija, tai aistringu prancūziškos šansono ilgesiu (muzikinis filmo garso takelis mano asmeninių topų viršutinę poziciją vis dar užima nuo to momento, kai „Šaltąjį karą“ pamačiau pirmą kartą).

Bet P. Pawlikowskis kuria ne sentimentalią melodramą, o visai kitokį kiną apie žmones, kurie negali vienas be kito, bet ir būti kartu jiems neleidžia begalė neįveikiamų kliūčių – skirtingi temperamentai, išsilavinimas, gyvenimiška patirtis ir net imunitetas politiniams kompromisams.

Į pusantros valandos pasakojimą režisierius sudėjo tik pačius esminius Vikltoro ir Zulos tragiškos jausmų epopėjos įvykius – bėgimą į Vakarus, susitikimus ir išsiskyrimus, melą ir išdavystę, sugrįžimą į totalitarinę Lenkiją, politinio kalinio patirtą siaubą, dviejų mylinčių širdžių jungtuves nusiaubtoje bažnyčioje, iš aptrupėjusios freskos stebint vieninteliam šios ceremonijos liudytojui.

Tokiame kontekste tragiškas finalas gali būti vienintelė išeitis.

VAIKYSTE Boyhood 2014

Ne taip jau retai filmai baigiasi finaliniais titrais, iš kurių sužinome, kas atsitiko herojams arba kuo jie tapo. Toks post scriptum padeda mintyse pratęsti veikėjų biografijas, pasiliekančias filme papasakoto siužeto užribyje.

Bet kartais pasitaiko tokių režisierių, kurie prie pamėgtų personažų sugrįžta dar ne kartą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – prancūzų „Naujosios bangos“ klasikas François Truffaut, per du dešimtmečius (1959 – 1979) sukūręs net šešis filmus su tuo pačiu personažu Antuanu Duaneliu. Juos vaidino Jeanas-Pierre‘as Léaud, augdamas, bręsdamas ir įgydamas gyvenimiškos patirties kartu su savo herojumi. Tai buvo precedento neturintis atvejis, kai tikras gyvenimas persipindavo su išgalvoto veikėjo biografija. F. Truffaut mokytojas režisierius Jeanas Renoiras mėgdavo sakyti: „Filmų kūrėjas nuolat privalo kelti du klausimus – kur baigiasi kinas ir kur prasideda gyvenimas? Nes geriausio rezultato galima tikėtis tada, kai gyvenimo imitacija pasiekia tokį lygį, kai į vieną nedalomą visumą susilieja išmonė ir kasdienybę, iliuzija ir tikrovė.

Panašiu kino modeliu pasinaudojo ir JAV režisierius Richardas Linklateris, per 18 metų nufilmavęs trilogiją su tais pačiais herojais, kuriuos suvaidino amerikietis Ethan‘as Hawke‘as ir prancūzaitė Julie Delpy. Nešiuolaikiškai romantiškame ir sentimentaliame pirmajame filme „Prieš saulėtekį“ (1995) iš Budapešto į Vieną vykstančiame traukinyje susipažinę Džesis ir Selina Vienoje kartu praleido visą parą ir atvėrė vienas kitam slapčiausias savo sielos kerteles.

Po devynerių metų likimas juos vėl suveda Paryžiuje, bet filme „Prieš saulėlydį“ (2004) Džesis ir Selina turėjo galimybę bendrauti tik pusantros valandos. O finaliniame trilogijos filme „Prieš vidurnaktį“ (2013) tapome prieš aštuoniolika metų prasidėjusio meilės romano krizės liudininkais. Nors Džesis ir Selina tapo vyru bei žmona ir susilaukė dvynių dukrelių, bet pavadinti jų darnia šeima negalima. Norisi tikėti, kad tai tik gyvenimo kasdienybės išprovokuotas laikinas santykių atvėsimas, ir mes dar pamatysime ketvirtą filmą apie Džesį ir Seliną, sėkmingai įveikusius visus bendro gyvenimo pavojus.

O tokio filmo nuoširdžiai laukdami turime galimybę susipažinti su R. Linklaterio darbu „Vaikystė“, kuris buvo filmuojamas net dvylika metų. Režisierius užsimanė patyrinėti, kas svarbaus per šį laiką nutinka šešiamečiui berniukui, kol jis tampa aštuoniolikmečiu jaunuoliu.

Per dvylika metų, kol buvo filmuojama „Vaikystė“, baigėsi karas Irake, dvi kadencijas JAV prezidentu buvusį G. W. Bushą Baltuosiuose rūmuose pakeitė B. Obama, kino teatrų ekranuose praūžė septynių filmų apie Harį Poterį sukelta audra, jau nekalbant apie tikrą perversmą, įvykusį kompiuterinių žaidimų ir mobilaus ryšio srityse.

Per tą laiką greitai užaugo Meisonas (Ellaras Coltrane‘as), o jo sesutė Samanta (režisieriaus dukra Lorelei) tapo dailia panele. Tik vaikų mamai (Patricia Arquette) po to, kai šeimą paliko tėtis (E. Hawke‘as) vis nesisekė sutvarkyti savo asmeninį gyvenimą.

Žiūrint šį beveik tris valandas trunkantį filmą neapleidžia džiugus lengvos improvizacijos įspūdis. Filmavimo grupė susitikdavo kasmet kelioms savaitėms ir, įvertinę laiko korektyvas, rutuliojo siužetą kaskart vis toliau. Vaikai pastebimai augo, suaugusieji taip pat natūraliai keitėsi, todėl galima sakyti, kad „Vaikystę“ režisavo gyvenimas ir laikas. O rezultatas įtikinamai parodo, kad kine nėra nieko įdomesnio už tavo akyse besiskleidžiančią asmenybę.

O dar vieną labai svarbią „Vaikystės“ dimensiją paprastais žodžiais išsakė aktorė P. Arquette: „Žiūrėdamas filmą supranti, kaip greitai bėga laikas“. (G.J.)

TOP 10 Robin Williams (1)

4.  „PONIA DAUTFAJĖ“ (Mrs. Doubtfire, 1993)

Šio filmo premjerai amerikiečiai sugalvojo šaunų reklaminį šūkų: „Pasitrauk Tutse, eina ponia Dautfajė!“. „Tutse“ (Tootsie) buvo pavadintas filmas (1982, rež. Sydney‘us Pollackas), kuriame darbo netekęs Maiklas Dorsis (jį suvaidino Dustinas Hoffmanas) sužino, kad vienas televizijos kanalas ieško talentingos aktorės muilo operos serialui ir gauna šį vaidmenį, persikūnijęs į dailios lyties atstovę taip tobulai, kad keletą metų vedžiojo už nosies žiūrovus bei kolegas. Tik galutinai susipainiojęs meilės reikaluose, Maiklas pagaliau ryžosi tiesioginio eterio metu nusimesti kaukę.

Filmai, kuriuos aktoriai vyrai vaidina moteris (ir atvirkščiai) vadinami travesti žanro kūriniais. Ypač žiūrovus linksmina filmai, kuriuose vyrai vaidina moteris – tokiais atvejais persikūnijimo galimybių, juokingų detalių ir tragikomiškų situacijų būna kur kas daugiau. Tad suprantama, kodėl populiarūs aktoriai (ypač patyrę komedijos meistrai) svajoja apie panašius vaidmenis, visai nesibaimindami tapti pajuokos objektais.

Režisieriaus Chrisas Columbusas („Vienas namuose“ ir kt.) komedijoje „Ponia Dautfajė“ pagrindinis herojus Danielis Hilardas taip pat yra nevykėlis aktorius, kuris netenka darbo kino studijoje, kai animaciniame filme atsisako įgarsinti rūkantį peliuką, nes tai prieštarauja jo moralinėms nuostatoms ir nesiderina su vaikų auklėjimo principais. Už tokį principingumą Danielis ir buvo atleistas, nors darbe buvo nepakeičiamas darbuotojas, nes galėjo vienas skirtingais balsais įgarsinti didelę animacinių personažų būrį.

Bet bėda, kaip sakoma, nevaikščioja viena. Danielio žmona Miranda ir anksčiau buvo nepatenkinta savo vyreliu. Jiedu nesutarė ir dėl vaikų auklėjimo metodų, nes tėtis su trimis atžalomis paversdavo namus tai cirku (kai į beprotiškas šėliones įtraukiamas net irokėzo šukuosena papuoštas šuo), tai zoologijos sodu (kai namiškių būrį papildo gyvas ponis), tai tikru kautynių lauku, kai dūžta servizai ir žemyn krenta sietynai. Kai Mirandos kantrybės taurė persipildo, žmona (po keturiolikos bendro gyvenimo metų) išvaro nevykėlį vyrelį iš namų, uždraudusi vargšeliui dažnai matyti vaikus. Tačiau išradingas vyrukas įveikė šią problemą, Jis persikūnijo į 65 metų senutę Eufegeniją Dautfajė ir tapo savo atžalų aukle.

Kaip ir Dustinas Hoffmanas „Tutsėje“, Robinas Williamsas tobulai persikūnija į pagyvenusią, bet nepaprastai energingą moterį (viename interviu aktorius pasakojo, kad vaidmens prototipas jam buvo jo paties auklė). Ir nors filme yra daug tokiam kinui būdingų štampų, būtent Robino Williamso talento dėka jis tapo žiūrovų mėgiama pramoga, kuri idealiai tinka šeimyninio kino kategorijai.

3. „Išsiskyrimas” (A Separation, 2011)

Iranas. Ant kėdžių veidu į filmavimo kameras sėdi vyras ir skara galvą prisidengusi moteris, vyras ir žmona. Jiedu aiškinasi santykius teisėjo akivaizdoje. Mes girdime jo balsą, jo komentarus, bandymus nuraminti besipykstančius sutuoktinius, tačiau iš filmavimo perspektyvos rodosi, kad patys sėdime teisėjo kėdėje. Moteris prašo skyrybų. Vyras nesutinka. Karštas poros temperamentas ir riksmai keistai dera su inteligentiškais jųdviejų veidais. Nuo pat pirmų akimirkų filmas žavi natūralia aktorių vaidyba ir buitiniu nuoširdumu.

Žmonai išsikrausčius vyrui tenka vienam rūpintis moksleive dukra ir Alzheimerio kamuojamu senyvu tėvu. Netrukus jis pasamdo pagalbininkę – labai religingą jauną moterį, kuri į darbą atsiveda ir savo mažametį vaikutį. Vyras su žmona ir toliau nesutaria, Alzheimeriu sergantis vyras sukelia vis daugiau problemų, o jį prižiūrinti musulmonė nežinia kodėl atvilioja ir nelaimės nuojautą. Intymi šeimos drama pamažu virsta kriminaline drama.

Nelaimingo atsitikimo ir atsitiktinumų virtinės akivaizdoje lieka du pagrindiniai herojai – šeimos vyras ir jo pasamdyta pagalbininkė. Du kaltinamieji. Daug riksmų, ašarų, kaltinimų, liudininkų ir puiki galimybė iš arčiau pažvelgti į Irano teismų atmosferą. Čia viskas vyksta daug buitiškiau, nuoširdžiau ir aistringiau nei Europietiškuose teismuose, kur įprasta paisyti elgesio protokolų. Kita vertus, jo greičiausiai paisoma ir čia – tik tie elgesio modeliai labai neįprasti vakarietiškajai akiai, kaip antai moters kreipinys į teisėją, „jūs man esate kaip vyresnysis brolis, todėl prašau jūsų…“ Šis ir panašūs pasakymai čia rodosi įprasti, o vienos svarbiausių vertybių yra žmogaus garbė ir orumas.

2. „Bilietas į rojų“ (Ticket to Paradise, 2022)

Olas Parkeris, kūręs tokius kino perliukus, kaip „Mamma Mia! Here We GAgain” ir “The Best Exotic Marigold Hotel”, išties romantiškas vyrukas, nes romantiškų siužetų jo galvoje netrūksta. Šiais metais išėjo dar viena jo romantiška komedija „Ticket to Paradise“ („Bilietas į rojų“) (nesumaišyti su „Ticket to Heaven“, 1981-ų metų filmu apie religinį smegenų plovimą. Nors šis atsitiktinis panašumas yra gan simboliškas). 2022-ųjų juostos pavadinimą galima suprasti labai tiesiogiai. Jauna amerikietė Lilė (Kaitlyn Dever), baigusi koledžą, išvyksta atostogų į Balio salą ir ten sutinka savo gyvenimo meilę. Egzotika ir tyri jausmai – kas gali būti geriau, ar ne?

Istorijos kabliukas – jaunamartės nuolat besipykstantys tėvai Deividas (George Clooney) ir Džordžija (Julia Roberts). Pora išsiskyrė prieš dvidešimt metų, praėjus vos penkeriems santuokos metams, ir nuo to laiko yra mirtini priešai, netgi užblokavę vienas kito elektroninius laiškus. Vienintelis juos vienijantis dalykas yra dukra Lilė, dėl kurios jie negali nebendrauti, nes reikia eiti sveikinti ją svarbiomis progomis, tokiomis kaip koledžio baigimas bei… vestuvės.

Deividas ir Džordžija – reiklūs tėvai, kurie tikisi iš savo dukters kuo geriausių rezultatų, tačiau žmonės planuoja, o Dievas juokiasi: vienturtė atžala, užuot pradėjusi dirbti prestižinėje (kaip netikėta) teisės firmoje, nusprendžia ištekėti už labai simpatiško baliečio, su kuriuo susipažino prieš mėnesį ir įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Ar galima tai leisti? Žinoma, ne. Brangieji uošviai rezga Trojos arklio planą ir žada sabotuoti dukrelės vestuves.

Lilė pasikviečia tėvus į vestuves, jie, vis dar didžiausioje nesantaikoje vienas su kitu, atskrenda į rojų žemėje, pavagia sužadėtinių žiedus, kad vestuvės neįvyktų, nes nori apsaugoti dukrą nuo klaidų, kurias prieš daug metų padarė jie patys, tačiau viskas pamažu ima verstis aukštyn kojomis, kai senukai pamato, kokia tyra meile dega jaunuoliai. Tiesą sakant, ir jų pačių santykis ima keistis.

1. „Fabelmanai“ (The Fabelmans, 2022)

2022 metais Styvenas Spilbergas pristatė dar vieną kino perlą, tačiau šįkart jis kitoks – gerokai asmeniškesnis ir sentimentalesnis. Nėra tiek daug specialiųjų efektų ir veiksmo scenų, tačiau vis dar pilna dramos. Mat kino juosta „Fabelmanai“ vaizduoja ne ką kitą, o Spilbergo vaikystę ir paauglystę: nuo ko jis pradėjo kurti filmus, kokia buvo santykių dinamika jo šeimoje ir kaip filmai jam padėjo geriau suprasti pasaulį. „Fabelmanai“ nėra dokumentinė juosta, taigi preciziško tikslumo laukti neverta, tačiau filmavimo aikštelėje būta ir ašarų, ir autentikos, ir dalinimosi prisiminimais, o tai sujaudino kiekvieną filmo kūrimo procese dalyvavusį asmenį.

Spilbergas pirmą kartą užsiminė, kad norėtų sukurti kino juostą apie savo vaikystę, dar 1999 metais. Tuomet būsimam filmui scenarijų parašė jo sesuo Anė Spilberg, pavadinusi jį „I’ll Be Home“. Vis dėlto režisierius pabijojo papiktinti savo tėvus, nuogąstavo, kad jie įsižeis dėl to, kaip jis juos vaizduoja, ir atidėjo šį projektą vėlesniam laikui. Prie jo sugrįžo kiek daugiau nei po 20 metų, 2020-aisiais, kai tėvai buvo ką tik mirę, o Tonis Kašneris (Tony Kushner), kaip scenaristas išgarsėjęs dėl tokių darbų kaip „Linkolnas“ (Lincoln), „Vest Saido istorija“ (West Side Story) ir „Miunichas“ (Munich), pradėjo rašyti „Fabelmanų“ scenarijų. Spilbergas norėjo atskleisti, kaip augdamas jis po truputį išvydo savo tėvus ne kaip dievus, ne kaip angelus, ne kaip kokius savo asmenybės tęsinio be vaikų neturinčius asmenis, bet kaip gyvus, jaučiančius žmones.

„Fabelmanai“ neabejotinai yra kitoks filmas nei mes esame pratę matyti su Spilbergo pavarde, tačiau jame išlieka tas pats braižas – režisierius laikosi Holivudo tradicijų ir pasitelkia tradicines pasakojimo priemones, kad padarytų efektą, t. y. filme blogiui lemta žlugti, o gėriui laimėti. Jame yra ir dramos, ir idealų, netgi tragedijos – kiekvienam sava tragedija yra baisiausia. „Filmai yra sapnai“, – sako Mitsė Fabelman (Michelle Williams) savo sūnui Semiui (Gabriel LaBelle). Būtent taip ir atrodo naujausias Spilbergo filmas. Bet apie viską nuo pradžių.

Veiksmas prasideda 1952 metais, kai Semis Fabelmanas, dar mažas berniukas, su savo mama Mitse ir tėčiu Burtu Fabelmanu (Paul Dano) išsiruošia pirmą kartą žiūrėti filmo kino salėje. Jis jaudinasi ir bijo, nes dažnai sapnuoja košmarus, o tėtis jam pripasakojo, kad žmonės ekrane atrodo labai dideli. Tačiau Mitsė ramina vaiką ir guodžia, kad pamatys ko dar nematęs.

Galiausiai vaizdas kino ekrane Semį taip sukrečia, kad jis ima trokšti atkurti tai, ką pamatė.Taip prasideda jaunojo Fabelmano režisūrinė karjera.

Atrodo, kad kurdamas šį filmą Spilbergas norėjo nuo krūtinės nusimesti kažkokią naštą, lyg būtų norėjęs atlikti išpažintį, išsipasakoti, kas jį slėgė daugybę metų. Gal tai ir duoklė tėvams, būdas išlaikyti prisiminimus apie juos ir geriau suprasti, kokią įtaką jie turėjo jo gyvenime. Atrodo, kad šį filmą jis kūrė ne kam kitam, o sau. Maža to, jam pavyko įvykius perteikti vaiko ir paauglio akimis, tad ši kino juosta tinka ne tik suaugusiems, bet ir visai šeimai. (D.Ž.)

Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Vaiva Rykštaitė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: