Lengviausiai pasiekiamas šiais laikais žinių šaltinis – Vikipedija – teigia, kad perukai ne visada buvo naudojami plikę arba retėjančius plaukus užmaskuoti. Pirmieji perukai, kaip valdžios ir hierarchijos simboliai, atsirado senovės Egipte ir Persijoje. Tuo tarpu senovės Romoje itin madingi buvo natūralių plaukų perukai, padidinantys šukuosenas bei paslepiantys retėjančius plaukus.
Na, o perukų pripažinimo viršūnė buvo pasiekta XVIII amžiuje, kai pasirodyti visuomenėje be peruko tapo nedovanotinu nemandagumu. Tik Prancūzijos revoliucija, prasidėjusi 1789–aisiais, panaikino perukų madą kartu su visomis kitomis turtingųjų privilegijomis. Didelė dalis žmonių tada „panelės Giljotinos“ pastangomis neteko ne tik perukų, bet ir kai ko gerokai svarbesnio
10. „PAVOJINGI RYŠIAI“ (Dangerous Liaisons, 1988)
Filmas sukurtas pagal Napoleono laikų rašytojo Choderlos de Laclos (Šoderlo De Laklo, o ne Choderloso de Lakloso, kaip sakė pagal šią knygą sukurtą spektaklį Kauno akademiniame dramos teatre andai pristatydama jauna LRT žurnalistė) romaną, net 60 metų (nuo 1815 iki 1875 m.) uždraustą gimtojoje Prancūzijoje.
Suprasti cenzorių pyktį nesunku: kam gi patinka matyti save kreivame veidrodyje! Beje, panašią tautiečių reakciją, regis, sąmoningai provokavo pats rašytojas, siekdamas „parašyti kūrinį, kuris išsiskirtų iš įprastų, kuris sukeltų triukšmą, kuris liktų žemėje po mano mirties“. Jam tai tikrai pavyko.
Pirmą kartą 1782 metais keturiais tomais išspausdinta knyga – vienas skandalingiausių ir kontraversiškiausių kūrinių Europos literatūroje – susilaukė žaibiškos sėkmės ir nuo tada įkvėpė daugybę polemikų, pjesių, o vėliau ir filmų. Romanas parašytas laiškų, kurie atskleidžia gašlių santykių tarp nuobodžiaujančios Prancūzijos aukštuomenės tinklą, forma.
Laisvamaniška rašytojo filosofija ir dviprasmiškas romano moralinis tonas atspindi Prancūzijos nuotaikas revoliucijos priešaušriu. Anuomet vertinta kaip skandalas, kurį maloniai perskaitė ir karalienė Marija Antuanetė, knyga iki šių dienų kritikų garbinama kaip epistolinio žanro šedevras.
Šedevras yra ir šio nemaraus romano ekranizacija, kurią su puikiais aktoriais inscenizavo britų režisierius Stephenas Frearsas.
„Pavojingų ryšių“ intriga verta paties Balzako plunksnos. Čia ciniška markizė De Mertėj (Glenn Close) nusprendžia atkeršyti vienam savo meilužiui ir padaryti jį pajuokos objektu. Ji pasiūlo vikontui Valmonui (Johnas Malkovich’ius) sugundyti jaunutę markizo nuotaką Sesilę De Volanž (Uma Thurman) prieš vestuves. Tačiau patyrusiam meilės reikaluose lovelasui tai per lengvas „grobis“: jį labiau vilioja gerokai sunkesnė užduotis – laimėti dorovingosios madam De Turvel (Michelle Pfeiffer) palankumą.
Tobulai tarsi iš natų sugrota rafinuota aristokratiškų aistrų bei išdavysčių partija filmo autoriams atnešė tris Oskarus (už geriausią adaptuotą scenarijų, dekoracijas ir kostiumus) ir keletą kitų apdovanojimų.
Pirmasis pagal „Pavojingus ryšius“ filmą Prancūzijoje 1959 m. sukūrė anuometinis kino skandalistas Roger Vadimas. S. Frearso versija – septintoji, bet toli gražu ne paskutinė.
Įdomu, kad kaip tik tuo metu filmą pagal „Pavojingus ryšius“ sukūrė režisierius Milošas Formanas. Jo filmas vadinosi „Valmonas“ (1989 m.) (G.J.)
Kur galima pažiūrėti legaliai:
9.„IŠTVIRKĖLIS“ (Le libertin, 2000)
Ištvirkėliu šiame filme prancūzai pavadino savo genialųjį humanistą Denį Didro (1713–1784), tikrąjį libertinizmo pranašą ir mąstytoją, garsios akademinės enciklopedijos autorių. Filmas kaip tik ir pasakoja šios enciklopedijos gimimo istoriją. Spausdinti šį „Mokslo, meno ir amatų žinyną“ reikėjo tikros konspiracijos sąlygomis koplyčios rūsyje įrengtoje pogrindžio spaustuvėje.
Pats rašytojas su šeimos nariais ir keliais ištikimiausiais draugais tuo metu gyvena barono Goldbacho pilyje, kurios žavi apkūni šeimininkė (Josiane Balasco), regis, nepraleidžia galimybės pasmaguriauti visais įmanomais gyvenimo malonumais.
Bet patį Didro anuomet kankina ne tik intelektualios mintys. Jam netrūksta ir paprastų žemiškų problemų su isteriška žmona ir pernelyg hormoninių audrų sukeltomis problemomis, kuriomis tiesiog apsėsta jo septyniolikmetė dukra.
O čia dar viską komplikuoja su revizija į Goldbacho pilį atvykęs kardinolas (Michelis Serrault) ir fatališka gražuolė ponia de Terbuš (Fanny Ardant).
Taigi, ir Didro aplinka primena visai ne rafinuotus aristokratus, o uolius markizo de Sado mokinius, kuriems rūpi tik pikantiškos pramogos ir erotinės fantazijos. O ir pats Didro (jį bravūriškai suvaidinęs romantiškos išvaizdos prancūzų aktorius Vincentas Perez’as ne kartą po sodą laksto visai nuogas) žmonos akivaizdoje elgiasi kaip tikras „vėjo pamušalas”, ieškantis įkvėpimo savo straipsniams meilužių glėbyje: „užmiegi su viena, o prabundi visai su kita… aš turiu omenyje idėjas“.
Tikriausiai, kaip tik todėl jis niekaip negali parašyti straipsnį apie moralę. Iš visų filosofinių išvedžiojimų šia tema lieka tik paprasta sentencija: „Moralė – tai menas būti laimingam”. Bet vėliau dingsta ir ši išmintis, o enciklopedijoje prie žodžio „moralė” tėra tik trumpa nuoroda į kitą straipsnį – “etika”. (G.J.)
8. „SKANDALINGOJI PLUNKSNA“ (Quills, 2000)
JAV režisieriaus Philipo Kaufmano „Skandalingoje plunksnoje“ atgyja paskutinysis puritoniškos moralės griovėjo Donasjeno Alfonso Fransua de Sado (geriau žinomo kaip markizas De Sadas, 1740–1814), gyvenimo laikotarpis, praleistas netoli Paryžiaus esančiame Šarantono beprotnamyje.
Jis būtų jau seniai tapęs dar viena giljotinos auka, jei ne Napoleono baimė tokia žinomo žmogaus žmogžudyste sukelti pasaulyje nepageidaujamą rezonansą. Todėl ir beprotnamyje markizas (jo ryškų paveikslą sodriais potėpiais nutapė australų aktorius Geoffrey Rushas) tenkinasi kitiems pacientams neprieinama prabanga ir net komfortu.
Jam draudžiama tik rašyti ir perduoti į laisvę savo rankraščius. Bet markizas yra puikus žmogiškosios psichikos žinovas, todėl jam visai nesunku susirasti sąjungininkų. Jauna tarnaitė Madlena Leklerk (Kate Winslet) tampa jo “ryšininke” su sensacijų trokštančiu pasauliu. Ji ne tik praskaidrina markizo vienatvę kalėjimo kameroje, bet ir sutinka išnešti į laisvę maištingojo kalinio tekstus, kad, anot autoriaus, juos skaitydami „žmonės pamatytų pačius niekingiausius žmogiškosios prigimties dalykus“. Pačiam De Sadui jo tekstai yra ryškus groteskas, kurį suvokę žmonės galėtų „saugoti savo sielas nuo įvairų tvirkinimų“.
Akivaizdu, kad toks pavojingas balansavimas ant aštraus peilio briaunų ir markizui, ir jo „ryšininkei“ baigiasi tragiškai.
Filmo autoriai daug dėmesio skiria Šarantono beprotnamio interjerams ir aplinkai. Viskas čia griežtai reglamentuota ir paklūsta seniai nustatytai vidaus tvarkai. Bet net ir į šią citadėlę palengva smelkiasi artimų permainų skersvėjai. Štai jaunas abatas Kolomjė (Joaquinas Phoenix’as) stengiasi gydyti ne tik savo pacientų kūnus, bet ir moko juos išlaisvinti giliai slypinčias kūrybines jėgas. Jis sąmoningai neskaito amoralių markizo tekstų, jam šis kalinys – visų pirma įdomus oponentas ir intelektualių diskusijų partneris.
Būtent jam bus lemta ištarti labai svarbius žodžius: „Tik nusileidę į patį žmogaus dvasios dugną mes galėsime suprasti visą žmogaus prigimties gilumą“.
Yra šioje įstaigoje dar vienas gydytojas Rojė Kolaras (Michaelas Caine‘as) – absoliutus veidmainystės įsikūnijimas.
P.S. Šių metų festivalio „Scanorama“ kino klasikos programoje parodyta šiemet liepos pradžioje mirusio garsaus teatro režisieriaus Piterio Brùko (Peter Brook) drama „Maratas/Sadas“ (Marat/Sade, 1967). Šiame pagal dramaturgo Peterio Weisso pjesę sukurtame filme 1808-aisiais metais bepročių ligoninėje vaidinamas spektaklis pagal De Sado „Marato mirtį“. Spektaklyje apie revoliuciją vaidina ligoniai, tarp kurių yra ir pats markizas de Sadas (jį suvaidino Patrickas Magee). (G.J.)
Kur galima pažiūrėti legaliai:
7. „AMADĖJUS“ (Amadeus, 1984)
Tai aštuoniais Oskarais apdovanotas filmas, sukurtas pagal Peterio Shafferio pjesę. Centre dviejų garsių savo epochos kompozitorių Volfgango Amadėjaus Mocarto ir Antonijaus Saljerio santykiai, simbolizuojantys amžiną dviejų skirtingų pradų konfliktą.
Dar Aleksandras Puškinas eiliuotoje dramoje “Mocartas ir Saljeris” teigė, kad “genijus ir piktadarystė yra nesuderinami”. Dramaturgas Peteris Shafferis, atvirkščiai, mano, kad šie du reiškiniai puikiausiai sugyvena menininkų pasaulyje, kur elementarus pavydas dažnai provokuoja dramas ir tragedijas.
Saljeris nuo mažens jautėsi pašauktas tarnauti muzikai ir jos garsais šlovinti Viešpatį Dievą. Šiai misijai jis paaukojo visą savo gyvenimą ir pasiekė pripažinimo, tačiau kai Vienoje patekėjo Mocarto žvaigždė, jam prasidėjo juodos dienos. Pati mintis, kad Mocartas rašo savo šedevrus iš karto į švaraštį be jokių pataisymų, Saljerį varo iš proto. Todėl pavyduolis nusprendė atkeršyti Dievui už tokią akivaizdžią neteisybę.
Nors filmas, kaip ir pati P. Shafferio pjesė, pavadintas Mocarto vardu, svarbiausias herojus čia – Antonijus Saljeris, nes Mocartas rodomas jo akimis: seniai užmirštas kompozitorius po nesėkmingo bandymo nusižudyti atgabenamas į beprotnamį, kur atlieka išpažintį jaunam kunigui.
Autobiografinėje knygoje „Apsisukimas“ (Turnaround) M. Formanas žavisi ir paties aktoriaus F. Murray Abrahamo vaidyba, ir tuo, kaip subtiliai jis supranta muziką. Vienoje scenoje norėdamas pažeminti Mocartą ir parodyti savo galią Saljeris pasikviečia Konstanciją į savo miegamąjį, tačiau atsisako savo nedorų ketinimų paskaitęs naujausio Mocarto kūrinio partitūrą: „Saljeris žiūri į rankraštį, girdi atitinkamas kadencijas, ir tai jį sukrečia. Jis jau nebegalvoja apie sugundymą, apie kerštą, apie ragus, apie neištikimybę. Jis tiesiog gauna akivaizdų savo menkystės patvirtinimą. Jis sviedžia lapus žemėn ir mindydamas juos išbėga iš šio kambario, kuo toliau nuo šios moters, nuo muzikos, nuo pačios Mocarto dvasios...“
Saljerio vaidmuo aktoriui F. Murray Abrahamui tapo laimingu bilietu į kinematografinį olimpą. Nors kine jis buvo ne naujokas, bet ryškių pirmo plano vaidmenų neturėjo. Net ketino iš profesijos pasitraukti.
Kaip tik tada M. Formanas jį pastebėjo režisieriaus Brianas De Palmos klasikinio kriminalinio trilerio „Žmogus su randu“ (Scarface, 1983 m.) perdirbinyje ir pasiūlė suvaidinti pavyduolį Antonijų Saljerį (Mocartą vaidino Tomas Hulce‘as).
Rūta Oginskaitė filmą “Amadėjus“ gražiai pavadino „grandioziniu kino brangakmeniu be pigių priemaišų“ („Kinas“, 1988 Nr. 7).
Filmas buvo apdovanotas aštuoniais Oskarais, vienas jų atiteko F. Murray Abrahamui. (G.J.)
Kur galima pažiūrėti legaliai:
6. „PASILEIDĖLIS“ (The Libertine, 2004)
Kiekvienas susitikimas ekrane su aktoriumi Johnny Deppu – tikra šventė. Ypač tais atvejais, kai aktorius daro tai, kas jam labiausiai pavyksta – vaidina keistuolius ir kitas į jokius įprastus rėmus netelpančias individualybes. Šioje srityje jam tikrai nėra lygių. Geriausi aktoriaus įkūnyti personažai sudaro kasmet vis gausėjančią labai mielų keistuolių galeriją, kurioje kiekvienas “eksponatas” nepakartojamas.
Toks yra ir iškilus bei skandalingas XVII a. anglų meninės bohemos atstovas Džonas Vilmotas (1647–1680). Kilmingo kraujo poetui ir Ročesterio grafui nereikia sukti galvą, kaip užsidirbti duonos kąsniui. Poeziją jis gali kurti savo malonumui. Tačiau Johnas jau seniai prarado tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Todėl jis nieko nebijo – net karaliaus Karolio Antrojo (Johnas Malkovich’ius) rūstybės.
Režisierius sako norėjęs kuo realistiškiau parodyti, kaip staiga pasikeitė atmosfera Rochesterio laikais: „Norėjau sukurti tikrovišką XVII a. metropolio viziją, panaudoti kuo daugiau natūralaus apšvietimo ir užpildyti ekraną migla, lietumi ir dūmais. Norėjau pabrėžti prarają tarp Rochesterio dvare karaliaujančios ramybės ir ypatingos energijos, net dirglumo, kuris apibūdina jo gyvenimą Londone.“
Operatorius Alexas Melmanas tvirtina, kad filmo vaizdinis sprendimas buvo siejamas su pagrindinio personažo charakteriu: „Girtuoklystėmis ir ištvirkimu Rochesteris „užsidirbo“ savo ankstyvą mirtį. Todėl norėjome, kad „Pasileidėlis“ būtų niūresnis už įprastus kostiuminius filmus. Tačiau tarp purvo ir chaoso galima rasti ir savotiško grožio.“ (G.J.)
Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/the-libertine
5. „HERCOGIENĖ“ (The Duchess, 2008)
„Hercogienę“ didesnė žiūrovų dalis visame pasaulyje ėjo žiūrėti tik todėl, kad šio filmo herojė reklaminiuose tekstuose buvo vadinama aštuonioliktojo amžiaus princese Diana. Jos abi tikrai yra giminaitės ir panašaus likimo moterys.
„Hercogienė“ (2008, rež. Saulas Dibbas) iš tikrųjų yra įspūdingas reginys. Čia yra kur akis paganyti! Nes kiekvienoje šio filmo scenoje pagrindinį vaidmenį atliekanti Keira Knightley demonstruoja vis kitokią XVIII a. pabaigos suknelę ir kvapą gniaužiančius perukus. Vienas jų (perukų!) net suliepsnoja ryškiu fakelu, simbolizuodamas pagrindinės herojės širdies liepsną.
1774-ųjų metų birželio šeštąją, likus vienai dienai iki septynioliktojo gimtadienio žavi ir kilminga Georgiana Spencer ištekėjo už Devonšyro hercogo Williamo Cavendisho. Po prabangių vedybų, regis, turėjo prasidėti tikra pasaka. Bet jaunamartė greitai suprato, kad ji despotui sutuoktiniui tėra reikalinga tik kaip gražus žaisliukas ir būsimojo palikuonio gimdytoja. Ledi Dži anksti turėjo susitaikyti su vyro ištvirkavimais žmonos panosėje ir gyvenimu po vienu stogu su jo meiluže ir pavainikiais. Senos aristokratų giminės palikuonis aktorius Ralphas Fiennesas vaidina ūmaus būdo tironą, pripratusį aplink save regėti nuolankius ir pataikaujančius prisitaikėlius. Žinoma, šį savimylą siutina žmonos nenoras nuolankiai prisitaikyti prie jo paskelbtų taisyklių.
Naujoji Devonšyro hercogienė tapo tikra savo epochos įžymybe. Subtilus skonis padėjo jai pelnyti „Mados imperatorienės“ titulą, o aštrus protas – garsių politikų simpatijas. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse ir Didžiosios Britanijos politikai ragino tautiečius keisti saikingumo politiką į laisvės idealus. Hercogienei šios idėjos labai patiko. Ji nenorėjo būti saikingai mylima. Todėl išdrįso mesti iššūkį veidmainiškai aplinkai ir leidosi į ją kompromituojančius intymius santykius su perspektyviu politiku Charlesu Gray’umi, kuris po audringo bei romantiško romano pasielgė kaip saikingas konservatorius. Priešingai, žinoma, nebūtų tapęs Didžiosios Britanijos premjeru.
Net plika akimi matosi, kad istorijos apie dvi Spencerių giminės atstoves – hercogienės Georgianos ir princesės Dianos – stebėtinai panašios. Abiejų garsiųjų moterų gyvenimai buvo paženklinti nepavykusiomis santuokomis, politinėmis ambicijomis, labdaringa veikla, tragišku likimu ir ankstyvomis mirtimis.
Spencerių dinastija (o gal reikėtų sakyti „klanas“), kaip matome iš istorijos ir filmo „Hercogienė“, link britų imperijos sosto ėjo daugiau nei du šimtmečius. Pradėjo šį kelią Georgiana Spencer, įamžinta Tomo Gainsborough nutapytame portrete (1787 m.) ir pašiepta už savo politines ambicijas begalėje karikatūrų. Bet jau dvidešimtajame amžiuje ji tapo už savo teises kovojančių moterų vėliava. Tiesa, dabartinės feministės jau turi visai kitus idealus. Todėl „Hercogienės“ herojė, kaip ir jos brolio palikuonė princesė Diana, dabar primena tik karališkos muilo operos veikėjas – anksti vėjyje sudegusias žvakes. (G.J.)
Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/hercogiene
4. „KARALIŠKAS ROMANAS“ (A Royal Affair, 2012)
Danų sukurtas filmas yra laikomas viena geriausių visų laikų kostiuminių dramų. Teigiamai įvertintas žiūrovų ir kritikų jis buvo nominuotas prestižiškiausiems filmų apdovanojimams.
Tai istorinė drama, paremta tikrais faktais. Siužeto centre – intriguojantis meilės trikampis tarp psichologinių problemų turinčio Danijos karaliaus Kristijono VII (akt. Mikkel Boe Følsgaard), visapusiškai apsišvietusio vokiečių kilmės karališkojo gydytojo Johano Frydricho Struence (akt. Mads Mikkelsen) ir jaunos, bet stiprios britų kilmės karalienės Karolinos Matildos (akt. Alicia Vikander). „Karališkas romanas“ – istorija apie uždraustą, bet aistringą meilę, pakeitusią šalį.
Filmo realizavimui buvo skirta 46 milijonai daniškų kronų (8,4 JAV dolerių). Tai yra bendras Danijos, Švedijos ir Čekijos respublikos darbas. Prieš paskelbiant oficialų filmo pavadinimą, kūrėjų grupė ilgai diskutavo, kaip reikėtų pavadinti šią istorinę dramą. Galimybių buvo įvairių: „Karalienė ir karališkasis daktaras“ bei „Karolinos Matildos metai“, tačiau galiausiai prodiuserių komanda apsistojo ties „Karališku romanu“.
Dėka aukščiausio lygio operatoriaus Rasmuso Videbeko (ang. Rasmus Videbæk), filmo dizainerio Nielso Sedžero (ang. Niels Sejer) ir kostiumų dizainerės Manonos Rasmusen (ang. Manon Rasmussen), filmo pastatymas yra labai mielas akiai. Nuostabios filmavimo vietos Čekijos respublikoje puikiai atvaizduoja XVIIIa. laikų Europietišką dvasią. Filmuodamas šį istorinį šedevrą, Rasmusas Videbekas naudoja niūrią spalvų paletę, kuri padeda geriau išreikšti, pavaizduoti senovinių laikų dvasią ir nuotaiką, tačiau tuo pačiu metu, atėjus vasarai, ekranas nusidažo gražiomis vasaros spalvomis. (G.B.)
3. „MARIJA ANTUANETĖ“ (Marie Antoinette, 2005)
Viena garsiausių Didžiosios prancūzų revoliucijos figūrų, be jokios abejonės, buvo tautos nemėgta karalienė Marija Antuanetė, suvienijusi dvi įtakingiausias Europoje karališkas dinastijas – Habsburgus ir Burbonus. Austrijos valdovė ištekino savo dukrą už Prancūzijos sosto paveldėtojo Liudviko Augusto. Būdama vos devyniolikos metų (1774 –aisiais) Marija Antuanetė tapo karaliene, o dar po devyniolikos metų jos galva nuriedėjo žemėn po giljotinos peiliu.
Marija Antuanetė, kaip ir dvi garsiausios tos epochos damos – ponia Diubari ir ponia Pompadur – tapo ne tik rūmų intrigų, bet ir karališkos prabangos sinonimais. Garsiosios “austrės” kaprizai ir užgaidos Prancūzijos iždui kainavo tiek, kad karalienė buvo praminta “Jos didenybe Deficitu”. Ko verta vien legendinė “deimantų vėrinio paslaptis”, aprašyta ne vienoje knygoje ir atgijusi filme (2001).
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kaip žinia, labiausiai pagarsėjo savo posakiu “Valstybė – tai aš”. O Mariją Antuanetę geriausiai reprezentuoja jos frazė, skirta badmiriaujantiems pavaldiniams: “Jeigu jie neturi duonos, tegu valgo pyragaičius…”. Kai kurie istorikai neigia šių žodžių autentiškumą, bet jeigu kokia nors sparnuota frazė tampa legenda, ji visada bus įtikinamesnė už bet kokią istorinę tiesą.
40 milijonų JAV dolerių kainavusi kostiuminė drama “Marija Antuanetė” (ją režisavo Sofia Coppola) nepretenduoja į istorinio traktato aukštumas. Nors režisierei buvo leista filmuoti autentiškuose Versalio interjeruose ir net ten, kur neleidžiami turistai, visa autorių energija nukreipta į tai, ką patys prancūzai nuo seno vadina “glamour”. Prabangūs interjerai, puošnūs kostiumai, nuostabūs peizažai ir gražus prancūziškas makiažas amžina jaunyste spindinčiuose damų veiduose. Tikras XVIII a. madų ir aukštuomenės “gyvenimo stiliaus” katalogas. Užtai filmas baigiasi ne visiškai logiškais Marijos Antuanetės giljotinavimo vaizdais, bet kiek anksčiau. Ir tai suprantama – kraujas trykštantis ant prabangios suknelės autorių pasirinktai koncepcijai aiškiai svetimas. Nes jie savo žiūrovams taip pat kepė ne duoną, o pyragaitį… (G.J.)
Kur galima pažiūrėti legaliai:
2. „Vilko brolija“ (Brotherhood of the Wolf, 2001)
Tai – prancūzų siaubo veiksmo filmas, kuriame siužetas vystosi XVIII a. Prancūzijoje, kai šalis buvo sukrėsta masinių žmogžudysčių. Pagrindiniai veikėjai – riteris Grégoire de Fronsac ir jo kompanionas Mani iš Iroquois genties. Šis su Grégoire susipažino kovodamas prieš britus Šiaurės Amerikoje. Jiedu pasiųsti Prancūzijos karaliaus atvyksta į Gévaudan‘ą ištirti šimto mirčių nukruvintos provincijos, kurioje Monica Belucci vaidina prostitutę Sylvia. Pastaroji suintriguoja Grégoire, ir paaiškėja, kad ji galbūt nėra tik paprasčiausia prostitutė.
Filmo siužetas – laisvai paremtas Gévaudan‘o žvėries legenda, pasak kurios, pietų centro Prancūzijoje 1764–1767 metais siautėjo gyvūnas, kuris nužudydavo savo aukas išdraskydamas jiems gerkles ir žinoma, įvairūs šaltiniai vis dar skirtingai pateikia galutinį aukų skaičių. Liudininkai pasakoja matę didelius dantis ir labai ilgą uodegą. Nors legendoje vaizduojamas žvėris yra hibridas tarp vilko ir šuns, filme jis – tarp liūto ir neįvardintos katės veislės. „Vilko brolija“ yra teigiamai įvertintas kritikų ne tik dėl režisieriaus Christophe Gans‘o atmosferą kuriančios režisūros bet ir Europos kino apdovanojimuose už geriausią režisūrą auditorijos pasirinkime, bei žinoma, tapęs antru pelningiausiu filmu prancūzų kalba Jungtinėse Valstijose nuo 1980 metų.
Kur galima pažiūrėti legaliai:
1. „FAVORITĖ“ (The Favourite, 2018)
Jei Škotijos karalienę Mariją ir jos antagonistę Elžbietą pirmąją pažįstame geriau (bent jau filmuose jas matėme dažnai), tai karalienės Anos valdymo epochą pažįstame kur kas prasčiau. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Pavyzdžiui, populiariuose Britanijos istorijos vadovėliuose minimas Davido Greeno paskleistas įžeidus apibudinimas „apatinių baltinių valdžia“ (angl. petticoat government).
Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą.
Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.
Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas.
Jau ankstesniuose filmuose užsirekomendavęs kaip absurdo meistras režisierius ir šį kartą neatsisako savo pomėgių. „Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų.
Panašių sarkastiškų detalių filme apstu, ir jomis gausiai apdovanojami abiejų lyčių atstovai. Ypač komiškai atrodo „subobėję“ rūmų svečiai vyrai, visai nepanašūs į stipriosios lyties atstovus. Todėl logiška, kad visų įmanomų iniciatyvų imasi moterys. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę. Nepėsčia pasirodo ir panelė Abigailė, kuri tik iš pažiūros atrodo kaip naivi provincialė. Naujoji rūmų viešnia tuoj pat susigaudo, kas čia yra kas, ir pradeda regzti savąjį slaptų planų voratinklį, nors daryti tai akylai stebint viską žinančiai pirmai karalienės favoritei tikrai nelengva. Laimei, daug ledi Saros laiko atima britų karas su prancūzais ir politinis flirtas su sąjungininkais. Pernelyg aktyviai užsiėmusi šiais pirmaeilės svarbos valstybiniais reikalais ledi Sara ne iš karto pastebi, kad jos vietą šalia podagros kankinamos karalienės (net ir naktimis miegamajame) užgrobia jaunoji konkurentė. (G.J.)
Kur galima pažiūrėti legaliai:
Gediminas Jankauskas, Giedrė Bastytė
