Šiųmetė Scanoramos programa yra marga kaip persiškas kilimas. Mat šiemet, stiprindami bendradarbiavimą su Prancūzų Institutu Lietuvoje (Institut Français de Lituanie) festivalio organizatoriai žiūrovams papildomai pristato naują frankofoniškų filmų kolekciją „Rudens ekranai“, kuri pakeis 2005–2023 m. vykusį festivalį „Žiemos ekranai“.
Be jau įprastų Scanoramos programų – Pagrindinio konkurso, Trumpametražių filmų konkurso, Naujienų iš Šiaurės, Kertant Europą ir Naktinių būtybių – žiūrovai turės galimybės pasinerti į čekų rašytojo Franco Kafkos gyvenimo ir kūrinių pasaulį. Retrospektyvinėje programoje „Kafka ir kinas“, skirtoje 140-osioms gimimo ir 100-osioms mirties metinėms, rodomi devyni filmai, sukurti pagal šio rašytojo kūrinius arba jų įkvėpti.
10 .„ANTRASIS VEIKSMAS“ (Le deuxième acte, 2024 m.)
Pernai Scanorama pristatė net du Quentino Dupieux filmus „Janiką“ ir „Daaaaaali!“, gerai reprezentuojančius šį tikrai originalų režisierių, dažnai vadinamą provokatoriumi ir net absurdo karaliumi.
Dar anksčiau Scanorama rodė šio režisieriaus filmus „Neįtikėtina, bet tiesa“ (2022 m.), o „Kino pavasaris“ supažindino su ne mažiau ekscentriškomis jo komedijomis „Zomša“ (2019 m.) bei „Rūkymas sukelia kosulį“ (2022 m.). Taigi, šio režisieriaus kūrybą pažįstame gana gerai.
Šiųmetę Scanoramą atidarė naujausias Q. Dupieux darbas „Antrasis veiksmas“, kuriam anksčiau buvo suteikta garbė atidaryti Kanų kino festivalį.
Šį kartą režisierius pasirinko „filmo filme“ siužetinę schemą, kurioje realybė persipina su kino kūrimo peripetijomis, o keturi pagrindiniai veikėjai (mergina, jos tėvas, jos vaikinas ir jo draugas) painius tarpusavio santykius aiškinsis nuošaliame restorane, kuris, kaip ir pats filmas, vadinasi „Antrasis veiksmas“.
Šiame nuošaliame restorane neskubiai plėtojasi svarbiausi filmo įvykiai.
Pradžioje, kaip dažnai būna klasikinio repertuaro spektakliuose (o filmas tikrai primena kamerinį vaidinimą keturiems aktoriams) personažai vienas po kito renkasi į veiksmo vietą. Pirmasis dar švintant į dar užrakintą restoraną atvyksta jo savininkas (ir kartu barmenas) Stefanas Žuvė (jį vaidinantis dar nedidelę aktorinę patirtį turintis Manuelis Guillot netrukus, regis, be didelių pastangų pranoks labiau patyrusius kolegas).
Jau prašvitus į tikslą einantys jaunuoliai Davidas (Louis Garrelis) ir Kristijanas, vadinamas Viliu (Raphaëlis Quenard‘as), aptaria keistoką situaciją – Davidas nori atsikratyti jam pabodusios merginos Florans (Léa Seydoux) ir primygtinai nori „perleisti“ ją bičiuliui.
Paskutinieji į restoraną atvyksta pati Florans su tėvu Gijomu (Vincent‘as Lindonas). Mergina beprotiškai įsimylėjusi ir nekantrauja pristatyti tėvui savo vaikiną Davidą.
Kiek užsitęsusiame prologe tarp dviejų bičiulių plepalų galima nepastebėti vieną svarbią detalę: dar eidami laukais bičiuliai trumpam pastebi, kad visą laiką juos filmavo kamera, ir kad jie kartais kalba „ne pagal scenarijų“.
Taip į vėlesnius keturių personažų pokalbius įsiterpia ir kitas lygmuo, suteiksiantis malonumą prisiekusiems sinefilams – keturi aktoriai ginčijasi ir analizuoja savo vaidmenis, iš kompiuterio sklindant… visą veiksmą režisuojančiam dirbtinio intelekto balsui.
Galiausiai viskas taip susipainioja, kad kartais darosi sunku suprasti kas iš tikrųjų yra kas: nebeaišku, kur matome pačius aktorius, o kur – jau jų vaidinamus personažus.
Dabar tiek daug kalbama apie dirbtinio intelekto poveikį kino procesams. Ši tema artimoje ateityje tikrai bus plėtojama kuo rimčiausiai. Q. Dupieux kol kas tenkinasi tik paviršutinišku šios problemos pritaikymu siužeto pasakojimui. Bet suklusti tikrai verta.
9. „IMPERIJA“ (L’Empire, 2024 m.)
Prancūzų režisieriaus Bruno Dumont‘o asmenyje puikiai sugyvena du visiškai skirtingi menininkai. Vienas ištikimas hiperrealistiniam gyvenimo vaizdavimui („Jėzaus gyvenimas“, „Žmoniškumas“, „Flandrija“), kitas kuria beprotiškai juokingas komedijas („Seklūs vandenys“) ir istorijas apie sumanų berniuką Kenkeną („Mažylį Kenkeną“ bei „Kenkeną ir ateivius“ parodė „Kino pavasaris“).
O pernai Scanoramoje pamatytas filmas „Jos vardas Prancūzija“, tikiu, ilgam pasiliko jį mačiusių atmintyje.
Berlyno kino festivalyje Sidabriniu lokiu šiemet įvertintą „Imperija“ galėtume pavadinti apokaliptine fantastikos juosta.
Iš pirmo žvilgsnio ji panaši į komediją „Seklūs vandenys“. Veiksmas joje plėtojasi mažame Šiaurės Prancūzijos pajūrio kaimelyje XIX amžiaus pabaigoje. Įvairių laikmečio ženklų prifarširuotame filme, panašiame į spalvingą teatrališką detektyvą, matėme keistą detektyvinę istoriją, kurioje persipina begalė ydų – nuo puikybės pertekliaus iki sunkiai suvokiamų kanibalizmo apraiškų, incesto ir kitų kraupių dalykų.
Ne mažiau keistą istoriją regime „Imperijoje“. Čia slaptų ir nežemiškų riterių mūšio lauku tampa mažas Šiaurės Prancūzijos kaimelis.
Scanoramos kataloge filmas pristatomas taip: „Opalo pakrantė, Šiaurės Prancūzija. Ramiame žvejų miestelyje ima dėtis nekasdieniški įvykiai: ypatingo kūdikio gimimas sukelia karą tarp gėrio ir blogio imperijų iš kitų planetų. Banaliame pajūrio kraštovaizdyje prasideda šviesos kardų kovos, sprogimai, užsimezga ir uždraustos meilės istorija. Berlyne apdovanotas didžiuoju žiuri prizu – „Sidabriniu lokiu“ – Bruno Dumontas perinterpretuoja mokslinės fantastikos žanrą ir kuria europietišką „Žvaigždžių karų“ versiją, pasiūlydamas ne tik satyrišką kosminės apokalipsės viziją, bet ir taikliai komentuodamas šių laikų žmogiškąją būklę“.
„Imperija“ – tai laisva Maxo Dauthendey 1911 m. to paties pavadinimo romano interpretacija, prie kurios gamybos pastebimai prisidėjo „Estonian Allfilm“, Helsinkyje įsikūrusi kompanija „Bufo“, o animuoti segmentai buvo sukurti Vengrijoje.
„Filmavimo darbai vyko Estijos ir Rusijos pasienyje, tarp sentikių bendruomenės“, – pasakojo prodiuserė Dora Nedeczky, turėdama omenyje religinius pabėgėlius, kurie nuo persekiojimo čia iš Rusijos pabėgo XVII amžiuje. – Tinkamas lokacijas radome prie Peipsi ežero, Narvoje ir Taline“.
Kažkur Normandijoje esančiame Šiaurės Prancūzijos kaimelyje įsiplieskia dviejų nežemiškų civilizacijų konfliktas. Gėrio jėgoms atstovauja Vienetų rasė, blogųjų jėgų pusėje – Nuliai. Kosminiai atvykėliai gali lengvai įsikūnyti į vietinius gyventojus, todėl atskirti kas yra kas labai nelengva. Ypatinga misija čia tenka Nulių atstovui Džoniui (Brandonas Vlieghe): jis privalo apsaugoti mažą berniuką, kuris gali padėti piktadariams užvaldyti žemę. O šiuos planus bando sužlugdyti princesė Džeinė (ją vaidinančią Anamarią Vartolomei neseniai matėme Auksiniu liūtu Venecijoje apdovanotame filme „Įvykis“).
Jau vien iš šio trumpo sinopsio darosi aišku, kad kai kuriuos elementus „Imperijos“ kūrėjai pasiskolino ir iš „Matricos“, ir iš „Žvaigždžių karų“, ir net iš „Terminatoriaus“.
Panašių asociacijų seanso metu kils ir daugiau. Bet tai visai nereiškia, kad šio kol kas naujausio B. Dumont‘o filmo negalime vadinti originaliu. Atvirkščiai…
8. „MANO NAUJIEJI DRAUGAI“ (Les Gens d’à côté, 2024 m.)
1943 metais ispanų kilmės šeimoje gimęs André Téchiné pagal seną gerą prancūzišką kino tradiciją prieš pasirinkdamas kino režisieriaus profesiją padirbėjo kino kritiku žurnale „Cahiers du Cinéma“ (Kino sąsiuviniai), kuris jau šeštajame dešimtmetyje buvo pasaulyje įtakingiausias kino žurnalas.
Padirbėjęs režisieriaus Žako Riveto (Jacques Rivette) asistentu 1969 m. jis susuko pirmąjį filmą „Polina išeina“ (Paulina s’en va).
Pradedant akivaizdžiai autobiografinių motyvų turinčiu filmu „Prisiminimai apie Prancūziją“ (1975), režisieriaus filmuose vaidins tik patys ryškiausi Prancūzijos aktoriai, o kai kurie jų net taps jo savotiškais talismanais.
Pavyzdžiui, legendinė aktorė Catherine Deneuve vaidino šiuose A. Téchiné filmuose: „Amerikos viešbutis“ (1981), „Nusikaltimo vieta“ (1986), „Mano mylimiausias metų laikas“ (1993), „Vagišiai“ (1996), „Prabėgantis laikas“ (2004), „Mergina iš traukinio“ (2009), „Vyras, kurį labai mylėjo“ (2014) ir „Sudie, naktie“ (2019).
Filmuodamas „Mano naujuosius draugus“ (tikslesnis vertimo variantas būtų „Žmonės, kurie šalia“, pranc. „Les gens d’à côté“) režisierius apsiėjo be šios savo ištikimiausios bendražygės, užtai pagrindinį vaidmenį patikėjo taip pat gerai žinomai aktorei Isabelle Huppert, su kuria jį sieja kūrybinė draugystė dar nuo „Seserų Brontë“ laikų (1979 m.).
Beje, Isabelle Huppert vaidina dar viename Scanoramos filme „Lankymo valandos“ (La prisonnière de Bordeaux, 2024 m., rež. Patricia Mazuy), pasakojančiame apie dvi moteris, kurios susipažįsta kalėjime lankydamos savo vyrus.
A. Téchiné visą savo kūrybinį gyvenimą pamažu tobulino lengvai atpažįstamą stilių, kai apie rimtus dalykus kalbama jautriai ir kartu elegantiškai, o žmonių santykiai nagrinėjami emocingai, bet išvengiama banalių sentimentų.
A. Téchiné – subtilus jį supančio pasaulio stebėtojas, jis rodo šiuolaikinės visuomenės evoliuciją, stebi, kaip keičiasi jos požiūris į homoseksualumą, skyrybas, tradicinės šeimos irimą, nusikalstamumą, bet tai intymios istorijos, kuriose režisieriui svarbiausia yra veikėjų psichologija ir pasirinkimas.
„Naujame filme „Mano naujieji draugai“ režisierius stebi Liusi (akt. Isabelle Huppert) istoriją. Ji – teismo medicinos ekspertė, neseniai neteko vyro, policijos inspektoriaus, kuris nusižudė, ir rengiasi grįžti tarnybon. Liusi neseniai persikėlė į priemiestį ir susipažino su kaimynais – menininku ir kovos prieš policijos prievartą bei radikaliosios dešinės aktyvistu Janu, jo žmona dėstytoja Žiuli ir jų vaiku. Žiuli (akt. Hafsia Herzi) prisipažįsta Liusi, kad mylėjo Janą už jo idealizmą, bet dabar norėtų jį palikti dėl to paties. Kartais Liusi aplanko mirusio vyro dvasia. Bendraudama su naujais pažįstamais Liusi prisimena buvusią laimę, bet kartu slepia nuo jų tiesą apie savo darbą. Tad jos kasdienybė prisipildo įtampos… (iš Scanoramos katalogo“.)
7. „PROCESAS“ (Le procès, 1962 m.)
Iš devynių Scanoramos retrospektyvinės programos „Kafka ir kinas“ filmų mūsų žiūrovams atrinktos net trys čekų rašytojo garsiausio kūrinio PROCESAS ekranizacijos. Vieną jų sukūrė JAV kino klasikas Orsonas Wellesas (1962 m), kitą (1980 m.) Lenkijos televizijoje nufilmavo garsioji režisierė Agnieszka Holland ir Laco Adamikas, o trečią – taip pat televizijoje, tik lietuviškoje 1994-aisiais labai originaliai interpretavo Algimantas Puipa. Kuklus pastarojo filmo biudžetas ir filmavimas video juostoje davė labai daug gražių meninių atradimų, kuriuos būtinai reikėtų pažiūrėti ir įvertinti.
Istorija apie Jozefą K., vyresnio amžiaus sėkmingą banko tarnautoją, siekiantį kilti karjeros laiptais, bet patenkantį į protu nesuvokiamas juridines pinkles, seniai domina kinematografininkus. Nes tai puiki proga atskleisti (arba bent pasistengti tai padaryti), kaip kartais įjungtas bausmių vykdymo mechanizmas negailestingai tarp savo girnų sumala visai nekaltus žmones. Tokiais atvejais jau įprasta sakyti – „žmogus tapo kafkiško absurdo auka“.
Vieną rytą Jozefas K. sužinojo, kad yra kažkuo kaltinamas. Konkrečių inkriminuojamų nusikaltimų jam nepateikiama, todėl visai suprantama, kad vyras gina savo nekaltumą ir reikalauja paaiškinimų, aršiai kritikuoja jam nesuprantamą teismo procesą. Tačiau vykstant apklausoms byla pamažu atsiduria aklavietėje, ir K. vis labiau įsitraukia į procesą be pabaigos, kol galutinai praranda pasitikėjimą savimi. Jį užvaldo bejėgiškumas, baimė ir paranoja.
Tokį dažniausiai (su nežymiais nukrypimais nuo generalinės linijos) filmuose įprasta vaizduoti Jozefą K. Dažnai įprasta pabrėžti, kad šios istorijos kontekstas labai konkretus – Austrijos Vengrijos imperijos realijų pagimdyta beširdė biurokratinė sistema.
Jozefas K. dažnai vaizduojamas kaip bevalė biurokratinės sistemos auka, suvokiantis bet kokio pasipriešinimo beprasmybę ir net pradėjęs abejoti savo nekaltumu.
Visai kitokį personažą matome O. Welleso versijoje. Visų pirma, aktoriaus Anthony Perkinso, neseniai suvaidinusio Normaną Beitsą Alfredo Hitchcocko trileryje „Psichopatas“, pasirinkimas buvo labai netikėtas. Antra, A. Perkinsas filme yra visai ne bevalė auka, ne įbaugintas ir sugniuždytas žmogus, o maištininkas. Todėl ir finalinė Jozefo K. mirtis yra visai kitokią, nei paskutiniuose „Proceso“ sakiniuose pavaizdavo F. Kafka.
Režisierius O. Wellesas nusprendė atisakyti konkretaus istorijos konteksto ir gerokai išplėtė veiksmo geografiją – sukūrė savo „Procesą“ kaip nesibaigiantį atspindžių ir šešėlių košmarą. Anot Scanoramos katalogo, „Atskiras scenas filmavo skirtingose vietose ir miestuose, nuo Orsė stoties Paryžiuje iki Zagrebo, o aktoriaus Anthony Perkinso ištįsusi figūra ir nerangūs judesiai įkūnijo antiherojaus, patekusio į biurokratijos labirintą, dramą. Kafkiškas pasaulis leido Wellesui kine papasakoti ir savo nerimo istoriją: „Galėjau sukurti šį filmą, nes mane kamuoja pasikartojantis sapnas apie kaltę – esu kalėjime ir nežinau kodėl. Tai vienas arčiausiai mano esybės esančių jausmų.“
Tai labai asmeniškas, virtuoziškas, makabriškas kino grando filmas“.
6. „BRAZILIJA“ (Brazil, 1985 m.)
„Franzo Kafkos kūriniai prieš daugelį metų nupiešė mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą, kupiną sutrikimo, priverstinio užimtumo, sutrūkinėjusių tarpusavio ryšių ir nenumaldomos kančios. Paradoksalu, bet būtent Kafkos sukurtas kančios pasaulis šiandien kviečia keistis, abejotinos vertės triukšmą pakeičiant lėtu ir prasmingu savo kelio ieškojimu. Kritiškai vertinęs kiną ir savo kūrinių interpretacijas, Kafka ir jo neaprėpiamas literatūrinis pasaulis tapo įkvėpimu ir įdomiausiems bei talentingiausiems XX a. režisieriams“, – pasakojo festivalio Scanorama įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Šiemet Scanoramos programoje „Kafka ir kinas“ rodomos ne tik genialaus literatūros modernizmo pradininko Franzo Kafkos kūrinių ekranizacijos, bet ir filmai, įkvėpti pačios rašytojo asmenybės ar jo įtakos kultūriniams reiškiniams, kuriuos įprasta vadinti „kafkišku absurdu“.
Tokį apibrėžimą idealiai atitinka amerikiečių režisieriaus Terry Gilliamo filmas „Brazilija“.
1940 Meneapolyje (Minesota) gimęs vienas žymiausių JAV nepriklausomųjų kino režisierių jau vaikystėje mėgo pieši ir iliustruodavo perskaitytas knygas bei pamatytus filmus. Los Andželo Vakarų un-te baigė politologijos studijas jis jaunimui skirto žurnalo „HELP!“ redaktoriaus Harvey Kurtzmano buvo pakvietė jį į Niujorką piešti iliustracijų. Čia jis susipažino ir su britų aktoriumi Johnu Cleese‘u: ši pažintis vėliau nulėmė T. Gilliamo kūrybinį gyvenimą ir susiejo jį su 1969 metais atsiradusia TV humoro grupe, pasivadinusia „Skraidančiu Monty Pythono cirku“.
Linksmos kompanijos koziriai buvo absurdas, groteskas britiškų tradicijų parodija ir juodasis humoras.
Visų šių linksmųjų įrankių T. Gilliamui prireikė, kai jis pradėjo kurti filmus. Pirmieji buvo Monty Pythono grupės vaidybiniai benefisai („Monty Pythonas ir Šv. Gralis“, „Gyvenimo prasmė“), o štai 1985-aisiais sukurtoje „Brazilijoje“, tęsiant geriausias antiutopijų tradicijas, labai niūriomis spalvomis vaizduojamas ateities pasaulis.
Nuo šiurpios realybės į pasakiškų svajonių pasaulį nuolat bėgantis Informacijos ministerijos programuotojas Semas Louris (akt. Jonathanas Pryce’as) amžinai pakliūva į situacijas, kurioms galėtų pavydėti ir George‘as Orwellas, ir Aldoux‘as Huxley, ir Franzas Kafka.
Iš G. Orwello į „Braziliją“ atkeliavo slogi totalitarinės valstybės atmosfera, kai žmonėms atimta teisė į asmeninį gyvenimą. Šiame pasaulyje valdžia nedaro klaidų, o jei kuri kaip nors prasprūsta, tai tuoj pat „ištrinama“.
Iš F. Kafkos į filmą perkelta asmenybes gniuždanti biurokratinė tvarka, kur klesti popierizmas, vienodai apsirengę milžiniškos kontoros klerkai atrodo kaip dvyniai, korporatyvinės vienybės čia negali būti, o bet kokia veikla be leidimo tiesiog draudžiama.
O iš A. Huxley romano „Naujas puikus pasaulis“ „Brazilija“ pasiskolino bendrą košmarišką ir drauge tragikomišką ne tokios jau tolimos ateities koncepciją.
Štai kodėl iš šio pasaulio nors mintyse ir svajonėse norintis pabėgti Semas Louris kartais įsivaizduoja esąs kardu ginkluotas Ikaras, kuris kaunasi su kažkokiu gigantišku monstrų, slepiančiu savo veidą po kauke.
Filmas buvo nominuotas dviem Oskarams – už scenarijų ir dailininkų darbą.
5. „DIDYSIS TURAS“ (Grand Tour, 2024 m.)
Prisimenu, kokį ilgai iš atminties neišdilusį įspūdį man paliko pirmoji pažintis su portugalų kino režisieriumi Migueliu Gomesu. Jo filmas „Tabu“ (2012 m.), Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje apdovanotas už meninį novatoriškumą, šį prizą su kaupu pateisino.
Filme tame pačiame Lisabonos daugiabučio aukšte gyvenančių trijų moterų gyvenimai persipynė su vienos jų išgyventa meilės ir nusikaltimo istorija, įvykusią tolimoje praeityje Afrikoje, Tabu kalno papėdėje. Tai buvo lyriška ir kartu metaforiška drama apie kolonializmo laikus, išsiskirianti drąsia struktūra, peržengiančia tradicines žanrų ribas ir laužančia kino pasakojimo taisykles ir pasižyminti ypatinga vaizdinė bei kinematografine kultūra.
Panašiai galime charakterizuoti ir naujausią meistro darbą „Didysis turas“, šiemet atnešusį režisieriui prizą Kanų kino festivalyje.
Šį kartą garsus portugalų režisierius leidžiasi tyrinėti skirtingas Azijos šalis – Birmą, Singapūrą, Tailandą, Vietnamą ir Kiniją. Dviejų dalių filme („Tabu“ taip pat buvo dviejų dalių filmas) pasakojama sužadėtinių istorija iš skirtingų perspektyvų.
XX a. pradžios europiečių veikėjų kelionė po kolonizuotas šalis jungiama su kadrais iš dabarties. Laikas filme neturi griežtų rėmų, žmonės, gamta, kasdienybės detalės pinasi į poetišką Gomeso kuriamą travelogą (šiuo talpiu žodžiu kalbininkai siūlo vadinti vaizdinį pasakojimą apie keliones arba tiesiog kelionių vaizdo dienoraštį)
Eksperimentus mėgstantis režisierius šį kartą pasiryžo kino kalba perteikti svarbų prancūzų filosofo Henri Bergsono teiginį, kad laikas, kurį išgyvename mes, skiriasi nuo to, kurį rodo laikrodžiai.
Todėl filme lengvai griaunami tradiciniai laiko ir geografiniai rėmai, iš vienos epochos tiesiog peršokama į kitą laiką ar šalį. Nuo senų azijietiškų ritualų lengvai pereinama prie technologinio progreso laikų.
Pagrindiniai filmo herojai Britų imperijos tarnautojas Edvardas (akt. Gonçalo Waddingtonas) ir Moli (akt. Crista Alfaiate) susižadėję jau šešerius metus, tačiau vos tik pakvimpa vestuvėmis, jaunikis iš Jangono (tuometės Birmos) pabėga kuo toliau į pasaulio kraštą. Kelionėje paniką pamažu keičia melancholija.
Svarstydamas apie savo nereikšmingą būtį, Edvardas nesiliauja galvoti ir apie Molę. O ji, vis dar neatsisakiusi minties ištekėti ir prajuokinta Edvardo bailaus poelgio, seka sužadėtinio pėdomis po Azijos kraštus.
Kaip ir ankstesniajame filme „Tabu“ „Didysis turas“ be kita ko ir labai poetiškas filmas, stulbinantis savo monochrominėmis kompozicijomis.
** Miguelis Gomesas studijavo Lisabonoje, prieš tapdamas filmų kūrėju dirbo kino kritiku. Režisieriaus filmai ir jam skirtos retrospektyvos buvo pristatytos prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose ir kino centruose. Gomeso braižas – vizualus, poetiškas ir hibridinis, filmuose jis dažnai laviruoja tarp šių laikų pasakojimų ir kolonijinės istorijos. Jo gebėjimas laisvai migruoti po skirtingus istorinius laikmečius pelnė jam ryškiausio režisieriaus šlovę gimtojoje Portugalijoje ir šių metų geriausio režisieriaus titulą Kanuose.
„Didysis turas“ – jau šeštasis Gomeso filmas, Kanų festivalyje buvo įvertintas geriausio režisieriaus apdovanojimu.
4. „MAJA IŠ AUDRŲ SALOS“ (Stormskerry Maja, 2024 m.)
Pagal Anni Blomqvist romaną sukurtas filmas „Maja iš Audrų salos“ startavo tarptautiniuose Roterdamo ir Geteborgo kino festivaliuose.
Režisierės Tiinos Lymi sukurtos dramos veiksmas plėtojasi XIX a. Alandų salose (Baltijos jūroje, ties Botnijos įlanka).
Scanoramos kataloge filmas pristatomas taip: „Kai paprasta mergina Maja ištekinama už žvejo Jano, nauja šeima įsikuria atokioje Audrų saloje. Jų dienos ilgos ir kupinos varginančio darbo. Maja, užaugusi archajiškų vertybių pasaulyje, stipriai pamilsta Janą ir gyvenimas jai atsiveria naujomis galimybėmis. Su laiku ji įgyja vis daugiau nepriklausomybės ir jaučia ateinančią erą, kurioje moteris taps ne tik įvykių liudininke, bet ir jų dalyve. Filmas sukurtas pagal didžiulio populiarumo sulaukusios Anni Blomquist, kilusios iš Šiaurės Suomijos salyno, penkių dalių romaną apie Majos iš Audrų salos gyvenimą“.
Per „Majos“ pristatymą Roterdame režisierė Tiina Lymi pasakė: „Filmas kainavo keturis milijonus eurų. JAV ši suma yra niekis, o Suomijoje – labai daug“. O patį filmą charakterizavo tokiais žodžiais: „Jis apie gyvenimą ir mirtį, meilę, liūdesį ir geismą. Apie dideles emocijas“.
Viso šito filme tikrai bus su kaupu.
Imponuoja tai, kad už beveik nepažįstamo vyro ištekėjusios jaunos valstietės Majos (akt. Amanda Jansson) ir jos vyro Jano (Linus Troedssonas) šilti santykiai atokioje saloje kontrastuoja su nesvetinga naująja aplinka, tačiau Maja greitai ją pamėgsta, kaip savo vyrą.
Nors Majos ir Jano meilės istorija sudaro filmo esmę, anot režisierės, „pagrindinis veikėjas čia gali būti tik vienas“.
„Turėjau būti griežta: tai Majos filmas. Aš rodau pasaulį jos akimis. Kai prie jos slenksčio ateina Krymo karas, ji nesupranta, kas tie žmonės ir kodėl jie yra jos namuose, tačiau ima neapkęsti. Visą laiką buvo toks klausimas: „Ką ji mato ir ką jaučia?“, – aiškino Tiina Lymi.
Čia pat režisierė patikslino: „Maja nėra kokia nors holivudinė „Wonder Woman“: ji turi šaltą galvą ir karštą širdį. Tokių suomių moterų yra daug. Nors Amanda yra švedė, ji įkūnija skandinavėms būdingą ištvermę ir jėgą“.
3. „GYVENO STRAZDAS GIESMININKAS“ (
shashvi mgalobeli, 1970)
Nedidelėje Scanoramos filmų programoje „Didžiųjų Sakartvelo kūrėjų filmai“ primenami du šios šalies režisieriaus Tengizo Abuladzės (1924–1994) kūriniai „Meldimas“ (1967 m.) bei „Troškimų medis“ (1976 m.) ir režisieriaus Otaro Joselianio „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970 m.).
Otaras Joselianis sovietmečiu iš socialistinio „rojaus“ buvo pasprukęs į Vakarus, nuo 1982 metų gyveno ir sėkmingai kūrė Prancūzijoje, sugebėjęs į svetimą dirvą perkelti savo pamėgtą stilių. Tuo įsitikinome žiūrėdami 1987-aisiais mūsų ekranuose rodytus „Mėnulio favoritus“ (1984 m.) – pirmąjį jo svetur sukurtą filmą
Beje, 2014-aisiais vasarį, aštuoniasdešimtąjį gimtadienį pasitinkantis režisierius buvo atvykęs į Vilnių pristatyti savo filmų, sukurtų ir gimtojoje Gruzijoje, ir Prancūzijoje.
Pernai anapilin išėjęs O. Iosselianis sovietmečiu buvo kilnios kaukazietiškos dvasios įsikūnijimas. Kažkuo panašus į Niko Pirosmanio tapytus personažus jis visada buvo laisvas menininkas, ištikimas svarbiausiam savo kūrybos credo – matyti žmonių bei daiktų esmę ir suvokti gyvenimą su liūdna išmintimi, saulėtu dosnumu bei subtilia ironija. Pirmieji dar gimtinėje jo sukurti vaidybiniai filmai „Lapams krintant“ (1966 m.) „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970 m.) ir „Pastoralė“ (1975 m.) buvo tikri poetinio kino šedevrai.
1952 metais O. Joselianis baigė muzikinės mokyklos smuiko bei dirigavimo klasę ir šios patirties nepamiršo vėliau tapęs kino režisieriumi – muzikantai jo filmuose visada yra ypatingai privilegijuoti personažai. Kino paslapčių režisierius mokėsi garsiajame Maskvos Kinematografijos institute VGIK. Čia Otarui nepaprastai pasisekė – jis buvo priimtas į kursą, kuriam vadovavo legendinis poetinio kino klasikas Oleksandras Dovženka, kurio maniera nuostabiai filmuoti gamtą atsispindi O. Joselianio filmų (ypač pirmųjų) stilistikoje.
Drama „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970 m.) – ne tik dar vienas filmas O. Joselianio šedevrų galerijoje, bet ir labai svarbus savo laikmečio kūrinys, metaforiškai įprasminęs socialistinę stagnaciją. Lietuvių kine panašią užduotį atliko Raimondas Vabalas filme „Birželis, vasaros pradžia“ (1969 m.).
Gruziniškas „strazdas giesmininkas“ – tai jaunas muzikantas Gija Agladzė, kuris vakarais groja Tbilisio orkestre. Na, gal žodis „groja“ ne visai tikslus: visas vaikino darbas – du cimbolų dūžiai koncerto pabaigoje, tačiau tikrasis herojaus gyvenimas kupinas nepaliaujamos veiklos: jis amžinai susitinka su draugais bei šiaip pažįstamais ir dėl savo gero charakterio priverstas tvarkyti svetimus reikalus. Tokia niekad nesibaigianti veikla šiam svajotojui neleidžia net gaidomis užrašyti jo galvoje dažnai pasigirstančias operos melodijas.
Tragiškiausia šiame filme tai, kad šis labai mielas svajoklis kvailai žūva po autobuso ratais, taip ir nespėjęs pagyventi savo gyvenimo ir nerealizavęs kūrybinio talento. Operos Gija taip nesukūrė, užtai O. Joselianis iš muzikos ir įvairiausių triukšmų tiesiog virtuoziškai „orkestravo“ garsų simfoniją: joje nenumaldomi laikrodžio dūžiai skamba tarsi amžinybės aidai, automobilių stabdžių žviegimas perspėja apie būsimą katastrofą, o nereikšmingi pokalbiai gatvėje ar užstalėse primena apie tai, kas Ekleziasto knygoje pavadinta tuštybių tuštybe.
Režisierius yra sakęs, kad ši juosta parodo, kaip reikia ir kaip nereikia gyventi, priklausomai nuo to, kas žiūri – filmas 1971 m. sovietų buvo uždraustas dėl Gijos neracionalumo ir neatitikimo sovietinio žmogaus idealams.
„Gyveno strazdas giesmininkas“ visgi 1974 m. pasirodė Kanuose ir Iosselianiui atnešė tarptautinį pripažinimą.
2. „MERGINA SU ADATA (The Girl With the Needle, 2024 m.)
Šis Kanų konkursinėje programoje rodytas ir palankaus kritikų dėmesio sulaukęs filmas sukurtas bendromis Danijos, Švedijos bei Lenkijos kinematografininkų pastangomis. Režisavo švedas Magnusas von Hornas, baigęs Lenkijoje Lodzės Kino mokyklą, todėl dažnai bendraujantis su šios šalies kinematografininkais.
Sukurti pirmąjį trumpametražį dokumentinį filmą „Radekas“ (Radek, 2006) jį paskatino nemaloni asmeninė patirtis. Praėjus keliems mėnesiams po atvykimo į Lenkiją, jis buvo žiauriai apvogtas, todėl susidomėjo smurtaujančiais žmonėmis. „Radekas“ ir buvo trumpas dokumentinis filmas apie jauną lenką nusikaltėlį.
2011-aisiais sukurtas trumpametražis filmas „Be sniego“ (Without Snow) buvo brutalus grupės jaunuolių portretas mažame Švedijos kaimelyje, kur patyčios baigiasi mirtinomis pasekmėmis.
O jau jo debiutinis pilnametražis filmas „The Here After“ buvo pristatytas 2015 m. Kanų kino festivalio „Dvi režisierių savaitės“ programoje.
Scanoramoje 2021 m. matėme šio režisieriaus kartu su lenkais sukurtą filmą „Prakaituok!“ (Sweat).
„Merginoje su adata“ atgyja 1919-ųjų Kopenhaga. Uniformų siuvyklos darbininkės Karolinos (akt. Vic Carmen Sonne) vyras pradingo per karą, ir vieniša moteris patiria visas prievartos formas, kokių iš visuomenės sulaukia atskirtyje atsidūrę žmonės. Užsimezgus romanui su fabriko savininku Jorgenu, atrodo, kad gyvenimas gali pasikeisti, bet kai Karolina pastoja ji atsiduria gatvėje.
Neturėdama kitos išeities, Karolina priima netikėtai sutiktos moters Dagmaros (akt. Trine Dyrholm) pasiūlymą įsidarbinti žindytoja slaptoje įvaikinimo agentūroje, kur saldumynų parduotuvės šeimininkė padeda skurstančioms motinoms atiduoti nesantuokinius vaikus.
Greitai mergina sužino šokiruojančią tiesą apie čia patekusių kūdikių likimus. Režisierius tęsia bergmanišką lyčių įtampų tradiciją gotiškame trileryje, sukurtame pagal tikrus įvykius, palikusius neišdildomą pėdsaką Danijos istorijoje.
Tokiame šiurpą keliančiame filmo kontekste įdomu stebėti dviejų pagrindinių veikėjų komplikuotus tarpusavio santykius, kupinus ir abipusio noro dominuoti, ir troškimo būti mylimai. Abi moterys patyrė daug nuoskaudų ir dvasinių žaizdų, todėl žino, kad negailestingame ir neteisingame gyvenime gali pasikliauti tik pačia savimi.
Monochrominiai nespalvoti lenkų operatoriaus Michało Dymko vaizdai dar labiau pabrėžia situacijos dramatizmą ir klasikinio kino mėgėjams primena vokiškų ekspresionistinių kino šedevrų atmosferą.
Šimto metų senumo Kopenhaga nufilmuota Vroclave ir dar viename Lenkijos mieste Kłodzko. O klaustrofobišką savijautą gerai pabrėžia Frederikkos Hoffmeier muzika.
Na, o kas gi galėtų būti ta filmo pavadinime paminėta adata? Siuvėjos įrankis, leidžiantis užsidirbti pragyvenimui? Ginklas, kurį moteris gali panaudoti, kad išgelbėtų savo gyvybę? O gal chirurginis prietaisas, kai nevilties apimta moteris ryžtasi nutraukti nėštumą?
Neskubėkime pasirinkti vieną variantą. Jų gali būti ir daugiau.
1. „PRAKEIKTIEJI“ (The Damned, 2024 m.)
Amerikietiškas vesternas, kuriam jau seniai ir ne kartą buvo pranašaujama jeigu ne mirtis, tai bent jau užmarštis, kaskart įrodo, kad laidoti šį žanrą tikrai dar per anksti.
Taip, šis žanras, galbūt, kaip joks kitas nepatyrė tokius širdies kardiogramą primenančius pakilimus ir nuosmukius, bet jis kaskart vis atgydavo pakeitęs išorinį rūbą arba net stilistiką (akivaizdžiausias pavyzdys – septintajame dešimtmetyje Italijoje masiškai gaminti „spagečių vesternai“).
Šiais laikais JAV kinematografininkai prie vesterno vis grįžta kaip prie gaivinančios versmės.
Savo metu „Šokiais su vilkais“ naują pagreitį amerikietiškam vesternui suteikęs Kevinas Costneris šiemet dvejuose festivaliuose (pavasarį Kanuose ir rudenį Venecijoje) pristatė savo epinį dviejų dalių „Horizontą“ (Horizon: An American Saga).
Aktorius Viggo Mortensenas savo antrajam savarankiškai režisuotam filmui „Mirusieji neskriaudžia“ (The Dead Don’t Hurt, 2024 m.) taip pat pasirinko klasikinio vesterno formą.
Režisieriaus Roberto Minervinio vesternas „Prakeiktieji“ yra savotiškas „mišrūnas“. Režisierius yra italas, filmas kurtas Europoje (Italijoje ir Belgijoje), taip pat nemaža dalis scenų nufilmuota JAV ir Kanadoje.
Savo stilistika šis vesternas panašus į mūsų matytą filmą „Priešai“ (Hostiles, 2017 m., rež. Scottas Cooperis), kurį leidinys „Entertainment Weekly“ buvo pavadinęs geriausiu vesternu nuo C. Eastwoodo „Menančio pikta“ laikų.
Filme „Priešai“ Christianas Bale‘as vaidino kapitoną Blojerį, kuris baigiantis Pilietiniam karui su nedideliu būriu kareivių vykdo svarbų įsakymą – lydi į Montaną mirtinai sužeistą indėnų vadą Geltoną Vanagą, o šios kilnios misijos dalyvius kiekviename žingsnyje tyko mirtini pavojai.
Filme „Prakeiktieji“, Kanų festivalio programoje „Kitoks žvilgsnis“ pelniusiame apdovanojimą už geriausią režisūrą, taip pat matome svarbią kariškių misiją. 1862-ųjų žiema, pačiame Pilietinio karo įkarštyje amerikiečių kariuomenė išsiunčia savanorių būrį į vakarus patruliuoti nežymėtose teritorijose. Kai jų misijos tikslas pakeičiamas, savanoriai pradeda abejoti savo įsipareigojimų prasmingumu.
Ankstesni italų režisieriaus Roberto Minervini vaidybiniai filmai „Sustabdykite plakančią širdį“ (2013 m.), „Kita pusė“ (2015 m.) ir net penkis apdovanojimus Venecijos kino festivalyje pelniusi drama „Ką darysi, kai pasaulis degs?“ (2018) visada buvo miglotoje pilkoje zonoje, skiriančioje fantastiką nuo dokumentikos.
Šiuose filmuose režisierius puikiausiai apsieidavo be publikai pažįstamų aktorių, ir tai filmams išeidavo tik į naudą – realistiškumo efektas būdavo maksimalus. Ne išimtis ir „Prakeiktieji“, nes, anot „The Hollywood Reporter“, „improvizuotuose neprofesionalių aktorių pokalbiuose užfiksuota kariškių kasdienybė bei praeities idealai atspindi ir dabartines šalies įtampas“.
Neprofesionalūs aktoriai vaidina arba patys save arba bent jau naudojasi savo gyvenimiškomis patirtimis. Pavargę kariai dažnai kalbasi tarpusavyje apie Dievą ar žemiškesnius dalykus, bijodami, kad netikėtai mirtis gali juos išplėšti iš gyvųjų tarpo. Čia jau dvigubas vaidmuo tenka operatoriui Carlosui Alfonso Corraliui, kuris taip pat sukūrė ir muziką.
Bendrą įspūdį labai tiksliai suformulavo jau cituotas „The Hollywood Reporter“ apžvalgininkas Jordanas Mintzeris: „Naujausias Roberto Minervinio filmas „Pasmerktieji“ techniškai nėra dokumentinis… Ir vis dėlto, jei būtų įmanoma nusiųsti filmavimo grupę atgal į praeitį, kad užfiksuotų filme vaizduojamus įvykius, rezultatas būtų panašus į tai, ką Minervini pristato šiame tyliai svaiginančiame ir egzistenciškai tikrame karo filme“.
