Laikui bėgant komedijos pasaulis evoliucionavo, peržengdamas paprasto juokinimo ribas ir tapo erdve, kurioje susipina intelektas ir išmintis. Unikalus humoro žanras – protingos komedijos – išpopuliarėjo dėl to, kad jose sklandžiai susipina sąmojis ir intelektas. Straipsnyje panagrinėsime protingų komedijų esmę, kaip šie filmai įtraukia žiūrovus, pasitelkdami mąstyti verčiantį humorą, sudėtingą pasakojimą ir nuolat besikeičiančios visuomenės atspindį.
Protingos komedijos – svarbi pramogų pasaulio dalis, nes jose galima rasti pusiausvyrą tarp humoro ir intelektualumo. Šie filmai skatina mąstyti, sudėtingai pasakoja istorijas ir atspindi visuomenės evoliuciją, todėl tai yra gaivus, naujas požiūris į komediją. Kadangi žiūrovai ieško pramogų, kurios ne tik juokina, bet ir skatina protinę veiklą, nenuostabu, kad protingos komedijos susilaukė ištikimų gerbėjų. Nuolatinė jų sėkmė patvirtina, kad šmaikštumas ir intelektas yra svarbūs formuojant komedijos ateitį.
10. „Rimtas vyrukas“ (A Serious Man, 2009)
Jau iš Jobo knygos žinome: „Žmogus, gimęs iš moters, yra trumpalaikis ir pilnas bėdų.“ Toks vyras yra ir filmo herojus Laris Gopnikas. Jis skaito fizikos paskaitas prie lentos, pilnas gluminančių lygčių, kurios yra matematiniai įrodymai, priartėjantys prie tikrumo, o savo gyvenime, ar kuo gali būti tikras? Na, niekuo…
Jo žmona palieka jį dėl geriausio draugo. Jo sūnus hebrajų mokykloje klausosi rokenrolo. Jo dukra vagia pinigus nosies operacijai. Jo svainis miega ant jo sofos ir slapstosi nepadoriuose baruose. Jo ginkluotas kaimynas kelia jam baimę. Studentas bando jį papirkti ir kartu šantažuoti. Kadencijų komisija gauna nepasirašytų šmeižikiškų laiškų apie jį. Kito jo kaimyno žmona yra pamišusi dėl sekso. Turbūt būtų dar daugiau, jei šis vyras apsilankytų pas gydytoją.
„Tokį filmą galima kurti po to, kai gauni „Oskarą“, – „Variety“ naujienų portalui rašo Toddas McCarthy.
– Negaliu to pagerinti. Po rimtai puikaus filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ broliai Coenai sukūrė nelabai rimtą „Rimtą vyruką“, kuris turi visus meilės darbui požymius.
Filmo veiksmas vyksta, kaip spėjame, jų vaikystės Mineapolio priemiestyje, prerijoje, apgyvendintoje dviaukščiais namais su dideliais garažais, bet nepakankamu kiekiu medžių aplink juos. Šiame pasaulyje Laris Gopnikas (akt. Michael Stuhlbarg) nuoširdžiai trokšta būti laikomas rimtu žmogumi ir nori elgtis teisingai, bet ar Dievas į jį žiūri rimtai?
„Rimtame vyruke“ prasidedančiame tamsiai komišku prologu jidiš kalba, apsigyvena žydų bendruomenė, kurioje racionalūs dalykai (t. y. fizika) tampa nesvarbūs dėl mistinių (t. y. likimas). Gopnikas gali prirašyti kiek tik nori lentų formulių, bet tai jam nepadės. Galbūt dėl to, kad protėvis pakvietė dybuką peržengti jo slenkstį ir Laris yra prakeiktas. Dybukas – tai klajojanti mirusio žmogaus siela. Nenorite padaryti klaidos ir pasikviesti jos į savo namus. Nereikia būti žydu, kad tai suprastumėte.
Didelę „Rimto vyruko“ sėkmę lemia tai, kaip Michaelas Stuhlbargas atlieka puikų vaidmenį. Jis vaidina Gopniką ne kaip liūdną žmogų ar nevykėlį, verkšlenantį ar sergantį depresija, bet kaip vilties kupiną žmogų, kuris negali patikėti tuo, kas su juo vyksta. Kas dar gali nutikti? Kur jis gali rasti laimę? Kam jis gali įtikti? Kodėl sekso srityje jį gąsdina net jo šlapi sapnai, kuriuose vaidina įžūli kaimynė (akt. Amy Landecker)? Kodėl Sy Ablemanas (akt. Fredas Melamedas), jo vadinamasis geriausias draugas, kuris atima jo žmoną, kalba su juo su tokiu liūdesiu, užuojauta ir supratimu? Ar Sy žino, kad Laris yra pasmerktas?
Kodėl jo vaikai jo nemėgsta? Kodėl jo niekam tikęs svainis (akt. Richard Kind) yra toks beviltiškas pijokas? Kodėl joks rabinas negali jo padrąsinti ar duoti naudingų patarimų? Kodėl studentas (akt. David Kang) akivaizdžiai neišlaiko egzamino, palieka kyšį ant jo stalo, o paskui imasi veiksmų, kad jį sunaikintų?
Kodėl, kodėl, kodėl? Šis filmas sukelia tiek daug klausimų… Ar paminėjome, kad „Rimtas vyrukas“ yra toks turtingas ir juokingas filmas? Tai ne paprastą juoką keliantis filmas, tai panašiau į juoką pro ašaras. Aktooriai čia nėra labai žinomi, bet atlieka puikų darbą, vaidmenys išbaigti ir spindi kaip deimantai.
9. „Septyni psichopatai“ (Seven Psychopaths, 2012)
Britų kilmės režisierius Martinas McDonaghas 2012 metais sukūrė filmą “Septyni psichopatai”. Šio režisieriaus filmai pasižymi subtiliu juodu humoru, kuris priverčia nusišypsoti net ir didžiausia paniurėlį. Unikalus filmo stilius ir siužetas yra visiškai nenuspėjami, tuo pačiu žiūrovų dėmesiui pateikiamas pasakojimas, susidedantis iš daugelio mažesnių. Tad šis filmas tinka visiems, ypač juodo humoro mylėtojams.
Tikriausiai visi žinome posakį: „norėk atsargiai, nes norai gali išsipildyti“, tad šis filmas puikiai tai atspindi. Tai filmas apie scenaristą Martį (vaidina Collinas Farellas), ieškantį įkvėpimo savo scenarijui. Jis nori sukurti filmą apie septynis psichopatus. Martis galėtų paaukoti bet ką vardan kūrybinio įkvėpimo. Martis turi draugą Bilį (vaidina Samas Rockwellas), kuris labai nori padėti kuriant scenarijų. Tuo tarpu Bilis su savo senu bičiuliu Hansu (vaidina Christopheris Walkenas) turi netipišką pragyvenimo šaltinį. Vyrai vagia šunis, tačiau vėliau juos grąžina šeimininkams už tam tikrą išpirką, ir viskas klostosi idealiai iki to momento, kai iš mafijos boso yra pagrobiamas mažytis šitzu, prie kurio negailestingas nusikaltėlis yra labai prisirišęs. Tada ir prasideda tikrieji nuotykiai. Kriminalinio pasaulio vadeiva visais įmanomais būdais bando susigrąžinti savo mažąjį draugą, todėl draugeliams iškyla labai didelis pavojus.
Filme nevengiama pašaipų, taip pat išryškėja egoistiškumas, meilė sau filme parodoma kaip vos ne svarbiausia vertybė. Nepasigesite ir adrenalino, smurto scenų, taip pat vienos ar kitos atviresnės scenos. Netrūksta ir keturkojų aktorių – epizodiškai pasirodo kelių veislių šunys. Negaliu nepaminėti ir puikaus garso takelio, kuris keri su kiekviena scena, ir tenka pripažinti, kad tai yra labai svarbu kuriant filmus.Visa tai atrodo chaotiška, tačiau visuma yra ideali, o prie viso to prisideda ir puikūs aktoriai. (Rūta Vilčinskaitė)
8. „Broliai Blumai“ (The Brothers Bloom, 2008)
Geriausiai žiūrovus apgauna tie filmai, kurie yra apie sukčius. Riano Johnsono „Broliai Blumai“ leidžia mums įsivelti į apgaulę, o paskui mus apgauna. Režisierius tai daro įdomiai. Jis suteikia mums Stefaną (ak.t Markas Ruffalo) ir Blumą (akt. Adrienas Brody), ir iš karto pasakome: nežinome, kodėl jie vadinami broliais Blumais, kai tai tik vieno iš jų vardas, ir atrodo, kad nė vienas iš jų neturi pavardės.
Nuo pat vaikystės Stefanas kurdavo sukčiavimo scenarijus, personažus ir scenarijus jaunesniajam broliui Blumui. Kai jie suaugo, į jų apgaules įsisuko ir Stefano mergina Bang Bang (akt. Rinko Kikuchi), kuri kalba itin retai, dažniausiai dalyvauja kaip pasyvi stebėtoja, liudininkė, patvirtintoja. Stefanui gyvenimas – apgaulė, ir jis ją gyvena. Blumui – šis žaidimas atsibosta.
Jie susipažįsta su daug žadančia žymia Penelope (akt. Rachel Weisz), kuri yra turtinga, graži ir vieniša, nors dauguma turtingų ir gražių moterų neturi gniuždančios vienatvės problemos. Ji patenka į brolių sumanytą schemą, ir nesakysime, kuris iš jų ją įsimyli, bet vienas įsimyli, o paskui…
Tam tikru momentu mes manome, kad žinome sukčių žingsnius ir žaidimus, tada manome, kad ne, tada nesame tikri, tada esame tikri, tada klystame, tada esame teisūs, tada vėl klystame, tada pramogaujame iki kito tam tikro taško ir tada pradedame sutikti su Blumu: Žaidimas ima atsibosti.
Tai tam tikro laikotarpio paveikslas, tačiau šiek tiek neaišku, kurio laikotarpio. Tai antrasis Riano Johnsono, 2005 m. sukūrusio „Sundance“ apdovanojimą už originalumą pelniusį filmą „Brick“, kino kūrinys.
Džiugina aktorių vaidyba. Rachel Weisz sukūrė Naujojo Džersio paveldėtojos, kuri yra skausmingai vieniša, keista tokiai gražuolei, ir žaviai kvaila. Ruffalo nuoširdus visur ir visada, net ir tada, kai jis nėra nuoširdus. Brody yra toks įtikinantis, kad jo loginiai prieštaravimai lieka nepastebėti. Jis priverčia juos skambėti taip, tarsi jie turėtų kažką reikšti. Ir paslaptingoji Bang Bang, kuri niekada neprataria nė žodžio, bet dažnai atrodo, kad tuoj tuoj ištars.
Johnsonas turi lakią vaizduotę, moka kurti gudrią komediją ir trokšta fantastiškumo. Šis filmas – gyvas, jį gražu žiūrėti, o aktoriai įtikinamai atlieka labai sudėtingą medžiagą. Tačiau jis vis sukasi ir sukasi, o kur sustoja taip ir neaišku.
7. „Dėkui, kad rūkot!“ (Thank You for Smoking, 2005)
Ar kada susimąstėte apie tai, kodėl pasaulyje nesumažėjo rūkorių po to, kai ant kiekvieno cigarečių pakelio imta didelėmis raidėmis rašyti: “Rūkymas kenkia jūsų sveikatai!”. Tabako pramonės magnatai, ko gero, tik juokiasi iš tokio jiems primesto privalomo perspėjimo, nes žino, kad kuo labiau žmogui ką nors drausi, tuo greičiau jis uždrausto vaisiaus paragaus. O kartą paragavęs negalės sustoti…
Taigi, draudimas – geriausia reklama. O ji, kaip žinia, prekybos variklis. Kad jis suktųsi efektyviai ir duotų maksimalų naudingumo koeficientą, tenka griebtis rafinuotų įtikinimo būdų. Pavyzdžiui ne brukte brukti vartotojui cigarečių pakelį, bet pateikti rūkymą kaip labai seksualų ir romantišką gyvenimo būdą, kokiu gundo iš milžiniškų “Marlboro” reklaminių stendų šaunus Laukinių vakarų kaubojus.
Tiesa, svaigaus dūmelio dar neužliūliuota žmonijos dalis kartkartėmis griebiasi priešnuodžių ir agituoja už sveiką gyvenimo būdą, net išsikovoja teisę uždrausti rūkymą viešose vietose. Tokius į savo pusę palenkti sunkiausia. Čia reikia veikti itin rafinuotai. Ir lobistinę politiką daryti… gerai pakabintu liežuviu. Būtent šiuo “darbo įrankiu” tabako pramonės agentas Nikas Neiloras (Aaronas Eckhartas) filme „Dėkui, kad rūkote!“, rež. Jasonas Reitmanas) pasidarė sau karjerą. Dabar jis turi sutelkti visą savo profesinį meistriškumą ir atlikti kelias beveik neįmanomas užduotis – nuslėpti nuo visuomenės, kad reklamos “veidas” kaubojus “Malboro” (Samas Elliottas) serga plaučių vėžiu: dar reikia įtikinti Holivudo prodiuserius, kad žvaigždės filmuose dažniau rūkytų ir, žinoma, būtina nuolat bendrauti su žurnalistais, kurie rašytų taip, kad už rūkalams išleistus pinigus žmogus išgirstų padrąsinančius žodžius: “Dėkui, kad rūkote!”.
Apie tabako žalą sukurta nemažai gerų filmų. Pavyzdžiui, „Informatorius“ (The Insider, 1999, rež. Michaelas Mannas), kurio herojus žurnalistikos asas Lovelas Bergmanas (Alas Pacino) daugiau nei prieš tris dešimtmečius įveikė galingiausią pasaulyje tabako koncerną “Phillip Morris”, įrodęs, kad jo produkcija yra labai kenksminga.
Jau galima prognozuoti, kad netrukus turėtų pasirodyti ir filmų apie dabar madingų elektroninių cigarečių žalą. Mokslininkai ir medikai savo argumentus jau išsakė. Lauksime filmų. (Gediminas Jankauskas)
6. „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel, 2014)
Ironiškų, kino gurmanams skirtų filmų kūrėjas W.Andersenas liko ištikimas savo stiliui. Stilinga, šmaikšti ir intelektuali komedija žiūrovus nukelia į tarpukario Vengriją. Šįkart kino genijaus akiratyje – prabangaus legendinio „Didžiojo Budapešto“ viešbučio intrigos ir paslaptys.
Kažkur Europos viduryje, Zubrovkos šalyje, kalnų fone stovi didžiulis rausvas, apsilaupęs viešbutis „Didysis Budapeštas“. 1968-ieji jam ne patys geriausi laikai. Šiame viešbutyje apsistoja garsus rašytojas, kurio smalsumas prie vakarienės stalo išprovokuoja administratorių Gustavą prisiminti viešbučio klestėjimo laikus. Ponas Gustavas dėl svečių galėjo padaryti viską. Nepriekaištingo aptarnavimo reikalavo ir iš kitų. Taip viešbučio šeimininkas ne tik užsitarnavo darbuotojų pagarbą ir svečių prielankumą, bet net sulaukė buvusios viešnios palikimo – Renesanso laikų paveikslo. Tačiau jo gviešiasi ir velionės giminaičiai. Rodos, Gustavo gyvenimas gražus, kaip niekad, bet… koks gi prabangus viešbutis be paslaptingų piktadarių ir intrigų?
Budapešto viešbučio ramybę sudrumsčia brangaus Renesanso epochos paveikslo vagystė, tad Gustavas priverstas pasiraitoti išlygintas savo rankoves ir kibti į kovą už garbę. Viešbutis „Didysis Budapeštas“ – tai naujausias trims „Oskarams“ nominuoto režisieriaus Weso Andersono („Mėnesienos karalystė“, „Kelyje su Daržylingu“, „Tenenbaumų šeima“) darbas. Tarpukario metų Europos estetika ir mados, užburiantis kompozitoriaus Alexandre Desplat garso takelis (jo kūriniai skamba ir „Mėnesienos karalystėje“), sarkastiški dialogai ir, žinoma, tradiciškai gausus būrys ryškiausių Holivudo žvaigždžių, tapusių nuolatiniais W. Andersono bendražygiais – Bill Murray, Edward Norton, Owen Wilson, Ralph Fiennes, Adrien Brod, Willem Dafoe, Tilda Swinton, Harvey Kietel, Jason Schwartzman, taip pat Jude Law, Saoirse Ronan ir Léa Seydoux.
Aktoriai puikiai atliko savo vaidmenis, istorija perteikiama originaliai. Šis filmas lengvas, su humoru, subtilus ir tikrai ne visiems skirtas, nėra lėkštų akivaizdžių paprastų juokelių, išsiskiriantis iš kitų filmų, savo dvasia ir mintimi. (Karolina Kasparavičiūtė)
5. „Žaidėjas“ (The Player, 1992)
Griffino Milo darbą sunku apibūdinti taip, kad jis būtų suprantamas visiems. Jis – kino studijos viceprezidentas, kuri moka jam didžiulius pinigus už tai, kad klausytųsi, kaip žmonės jam aprašo filmus. Išgirdęs patinkantį pasiūlymą, jis perduoda jį toliau. Jei nepatiko – jis įsigyją priešą, nes atmetė kažkieno filmą kaip nepakankamai gerą.
Roberto Altmano filmas „Žaidėjas“, kuriame Griffino istorija pasakojama su šaltu sardonišku džiugesiu, yra filmas apie šiuolaikinį Holivudą – linksmas ir beširdis, jis toks dažnai ir tuo pačiu metu. Tai filmas apie industriją, kuri valdoma kaip išskirtinė turtingų berniukų mokykla, kurioje visi vaikai išlepinti ir dauguma jų atsidūrė čia, nes niekas kitas jų negalėjo pakęsti. Griffinas sugeba pažeminti padavėją, atnešusį jam ne tą mineralinį vandenį. Jis už tokį dalyką gali ir nužudyti. Jis nesugeba sukurti filmo, bet jei filmas bus kuriamas, pirmiausia jis turi praeiti pro jį.
Šią medžiagą Altmanas pažįsta kaip nuluptą. Jis valdė Holivudą septintajame dešimtmetyje, kai jo filmai, tokie kaip „MASH“, „McCabe & Mrs. Miller“ ir „Nashville“, buvo patys drąsiausi darbai mieste. Aštuntajame dešimtmetyje Holivudas išstūmė jį į išorinę tamsą, kai jo eklektiška vizija neatitiko rinkodaros studijomis parinktų filmų. Dabar jis grįžta su šlovingu kerštu, su filmu, kuris yra ne tik apie Holivudą, bet ir apie tai, kaip mes dabar gyvename, kai daugelio pramonės šakų aukščiausi vadovai yra atitrūkę nuo realaus darbuotojų darbo ir egzistuoja retokoje godžios tarpusavio konkurencijos atmosferoje.
„Žaidėjas“ prasideda labai ilgu nepertraukiamu kadru, kuris, be abejo, yra didelis techninis pasiekimas, bet taip pat veikia ir kitu būdu – apibendrina Holivudo dvasinę būseną dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Prisimenama daugybė vardų ir laikotarpių. Tai nebylusis kinas, užsienio filmai, didieji praeities režisieriai. Tačiau šie vardai – tarsi šventųjų, kurie, regis, nebeturi galios daryti stebuklų. Naujieji dievai panašūs į Griffiną Milį – elegantiški, brangiai apsirengę, neįpareigojantys, saugantys savo užpakalį. Jų karjera – tai krizių valdymo studija. Jei jie nieko blogo nepadarė, vargu ar gali būti atleisti vien dėl to, kad niekada nieko gero nepadarė.
„Žaidėjas“ pasakoja apie Griffiną (akt. Timas Robbinsas) tuo metu, kai jo didelis atlyginimas, prabangus automobilis ir brangus gyvenimo būdas atrodo pavojuje. Vandenyje atsirado dar vienas ryklys – jaunesnis vadovas (akt. Peter Gallagher), kuris gali būti dar elegantiškesnis ir godesnis ir kuris gali gauti Griffino darbą. Šis iššūkis metamas netinkamu metu, kai Griffinas atsikrato draugės (moters, kurios aukštesniu intelektu jis maitinasi, o su visa kita elgiasi kaip su menkaverte nuosavybe). Ir dar tie atvirukai. Kas siunčia atvirukus? Na, Griffinas turi daug problemų.
Toliau filme Griffinas bando apsaugoti savo padėtį studijoje, išvengti arešto už žmogžudystę ir užmegzti romaną su mirusiojo sužadėtine (akt. Greta Scacchi), kuri yra dar ciniškesnė už jį patį. Šią istoriją pirmą kartą romane papasakojo Maiklas Tolkinas (angl. Michael Tolkin) ir Altmanas ją pavertė juokinga, neprarasdamas nė trupučio kandaus pykčio ir satyros.
Altmanas savo filmą pripildė dešimtimis atpažįstamų žvaigždžių epizodinių vaidmenų, kurių dauguma sako būtent tai, ką galvoja. Jis supa Griffiną su keistuoliais, kurie, atrodo, į Los Andželą atkeliauja tarsi žemynas būtų pakrypęs. Žiūrėdami filmą kaip ir norime niekinti Griffiną Milą, bet mums tai nepavyksta. Jis nėra kvailas. Jis turi tam tikro žodinio žavesio. „Žaidėjas“ – protingas ir juokingas filmas. Jis taip pat visiškai atitinka savo laikmetį. Po taupymo ir paskolų skandalų, po Maiklo Milkino, po nesąžiningų obligacijų ir pavogtų pensijų fondų, čia yra filmas, kuriame Holivudas naudojamas kaip aštuntojo dešimtmečio godumo metafora.
4. „Vienoje kilpoje“ (In the Loop, 2009)
Šis filmas – politinė satyra, pasakojanti apie veikėją Simon Foster, Dž. Britanijos valstybės sekretorių, atsakingą už tarptautinę plėtrą, kuris duodamas interviu ištaria vieną lemtingą žodį, pakeisiantį jo ir kitų žmonių gyvenimus. Interviu metu paklaustas apie karo galimybę Artimuosiuose Rytuose, Simon Foster atsako, kad karas nėra numatomas, nė nenutuokdamas apie šio atsakymo pasekmes.
Tom Hollander puikiai atlieka savo komišką vaidmenį, vaidindamas Simoną, kuris nėra kvailys, tiesiog geras žmogus, bet pernelyg susipainiojęs savyje, netikėtai jam patekus į žiniasklaidos akiratį. Filme galima sutikti daug įdomių veikėjų, bet pagrindinis veiksmas sukasi aplink Simon Foster, kuriam nesiseka išlaikyti pusiausvyros, staiga patekus į svarbių įvykių centrą. Kadangi Simon pasisako prieš karą, jis susiduria su ministro pavaduotoja (kurią puikiai suvaidino Mimi Kennedy) bei pacifistu Amerikos generolu, kurio vaidmenį atliko James Gandolfini.
Tuo pačiu metu Simon turi nuraminti savo vyriausybės komunikacijos direktorių (Peter Capaldi), kuris yra įsiutęs. Filme In the Loop parodoma, kaip karinio konflikto perspektyva yra narpliojama personalo lygmeniu. Filme naudojama kalba yra nuostabi, šmaikšti, juokingos vietos išdirbtos taip greitai, kad reikia net kelis kartus peržiūrėti šį filmą, norint laiku spėti sugaudyti visus juokelius. Po komedijos skraiste yra slepiama kiek gilesnė mintis, apie žmogaus prigimtį, kuri yra silpna, savanaudiška ir negalinti išsižadėti savų interesų. Režisierius Armando Iannucci, kuris parašė filmą kartu su kitais penkiais scenaristais, pasitelkia komiškas situacijas bandant atskleisti skirtumus tarp britų ir amerikiečių.
Britai vaizduojami kaip nevykėliai, tačiau linkintys gero. Arba kaip pikti, bet paklusnūs, o amerikiečiai dažniausiai kaip sunerimę ar racionalūs, taip pat galimas ir kitas variantas – vaizduojami kaip laimingi psichopatai. Po šiuo bendravimu bandoma parodyti, jog amerikiečiai yra turtingi ir turintys teisę daryti bet ką, o britai – jaunėliai partneriai, stengiantys šalia jų gerai atrodyti. (Milena Silvestravičiūtė)
3. „Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog, 1997)
Režisieriaus Barry Levinsono filmas, sukurtas pagal Larry Beinharto knygą, pasakoja istoriją apie JAV prezidentą (Michael Belson), kuris yra apkaltinamas užmezgęs romaną su nepilnamete mergina ir visa tai įvyksta, kai iki naujųjų prezidento rinkimų telieka tik dvi savaitės. Norint apsaugoti žiniasklaidą nuo šių žinių, Prezidento patarėja Winifred Ames (Anne Heche) nusamdo politikos konsultantą ir Conrad Brean (Robert De Niro), kuris yra specialistas tokiose situacijose. Brean pataria suklastoti paneigimus apie neegzistuojančius kritinius pavojus – tokius kaip neigimas apie B-3 bombonešius.
Žinoma, šis paneigimas yra tikras, nes iš tikrųjų jokie B-3 neegzistuoja. Taip pat Brean apsilanko pas Holivudo prodiuserį Stanley Motss (Dustin Hoffman) ir paskiria jam užduotį sukurti patriotinę kampaniją apie karą Albanijoje. Šis filmas parodijuoja kaip realūs politiniai įvykiai yra slepiami ir kaip dažnai naujienos būna netikros, sukurtos tik tam, kad būtų nukreiptas visuomenės dėmesys nuo tikrųjų įvykių. (Milena Silvestravičiūtė)
Žiūrint filmą darosi baisu, kokia ši medžiaga yra absurdiška ir kartu įtikinama. Levinsonas, remdamasis protingu, šmaikščiu Davido Mameto ir Hilary Henkino scenarijumi, sukurtu pagal Larry Beinharto knygą „Amerikos didvyris“, dekonstruoja žiniasklaidos sukeltą triukšmą, lydintį bet kurią šiuolaikinę tarptautinę krizę. Net kai konfliktas yra tikras ir būtinas (pavyzdžiui, Persijos įlankos karas), jo įpakavimas visada būna paviršutiniškas ir nekvestionuojamas. Kaip ir sporto žurnalistai, karo korespondentai atsisako bet kokių objektyvumo ir atsainumo pretenzijų ir džiugiai palaiko savo pusę.
De Niro vaidinamas Brean yra būtybė, gimusi gyventi šešėlyje, ir De Niro vaidina jį su tikro sukčiaus, kuris meluoja kaip profesionalus specialistas, tikroviškumu. Jų pokalbius Mametas sukūrė kaip dviejų vyrų, mėgstančių savo amato žargoną, žodinį baletą.
„Kodėl šuo vizgina uodegą?“ Brean klausia vienoje filmo vietoje. „Nes šuo protingesnis už uodegą. Jei uodega būtų protingesnė, ji vizgintų šunį.“ Brean visatoje uodega yra protingesnė, o mes, skaitytojai, esame kviečiami būti šunimis.
2. „Favoritė“ (The Favourite, 2018)
Graikas režisierius Yorgosas Lanthimosas į kinematografinės šlovės viršūnes lyg meteoras švystelėjo 2015-aisiais, kai jo keistos stilistikos „Omaras“ Kanuose laimėjo net tris apdovanojimus, įskaitant ir garbingąjį Žiūri prizą. „Šventojo elnio nužudymas“ (2017 m.) taip pat Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Po netikėtos graikų kino klasiko Theodoro Angelopouloso žūties būtent Yorgosas Lanthimosas dabar yra garsiausias Graikijos kino režisierius, „Favoritės“ sukūrimui gavęs 15 mln. dolerių biudžetą ir dvi holivudo žvaigždes pagrindiniams vaidmenims – Rachel Weisz ir Emmą Stone.
Jei Škotijos karalienę Mariją ir jos antagonistę Elžbietą pirmąją pažįstame geriau (bent jau filmuose jas matėme dažnai), tai karalienės Anos valdymo epochą pažįstame kur kas prasčiau. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Pavyzdžiui, populiariuose Britanijos istorijos vadovėliuose minimas Davido Greeno paskleistas įžeidus apibudinimas „apatinių baltinių valdžia“ (angl. petticoat government).
Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.
Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas.
„Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų. Šią pramogą organizuoja pats ministras pirmininkas, tuo tarpu opozicijos lyderis su savo politiniais bendraminčiais taip pat turi ką veikti laisvalaikiu – jie smaginasi svaidydami apelsinus į gyvą ir nuogą taikinį.
Panašių sarkastiškų detalių filme apstu, ir jomis gausiai apdovanojami abiejų lyčių atstovai. Ypač komiškai atrodo „subobėję“ rūmų svečiai vyrai, visai nepanašūs į stipriosios lyties atstovus. Todėl logiška, kad visų įmanomų iniciatyvų imasi moterys. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę.
Nuo rafinuotų manipuliacijų, žaismingų dialogų, groteskiškų situacijų (kartais net atrodo, kad ir nuo iš ekrano dvelkiančių kvapų) dažnai svaigsta galva, kaip ir nuo iš bet kokių tradicijų suvaržymo išsilaisvinusios aktorių vaidybos. Nesunku pasiklysti nė sekundei nenutrūkstančiame manipuliacijų kaleidoskope, kai nusitrina riba tarp aukos ir budelio, o vieną personažo kaukę tarsi antikiniame teatre keičia visai kitokia. Čia jau ne Shakespeare‘o „Vindzoro šmaikštuolių“ varžytuvės, o kur kas rimtesnis politinių mūšių be taisyklių turnyras su visai ne juokinga atomazga. (Gediminas Jankauskas)
1. „Forestas Gampas“ (Forrest Gump, 1994)
Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.
Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.
Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką “Jonelio kvailelio” istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.
Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.
Panašiai kaip ir Hanibalas, filmo „Forestas Gampas“ veikėjas įdomiau atgijo filme nei knygoje. Knygoje Forestas yra labai vaikiškas, tačiau kartais jis gali būti gana žiaurus. Jis net keikiasi – tai tikrai nebuvo įtraukta į filmo ekranizaciją. Kalbant apie ekranizaciją, filme „Forestas Gampas“ buvo pasirinktas panašus požiūris, tačiau galiausiai Forestas buvo pavaizduotas taip, kad tapo labiau mylimas: vaikiška asmenybė, švelnus kalbėjimo būdas ir tam tikras nekaltumas. Dėl savo nuoširdaus „aš“ jis padarė filmą geresnį už knygą.
Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“ (Gediminas Jankauskas)
