Įtempto siužeto filmai apie persekiotojus dažnai sukuria paslaptingą, neramų emocijų kabinamą atmosferą, kurioje stebimas žiūrovas nuleidžiamas į labirintą iškraipytų santykių, susikaupimo ir pavojingo santykio su kuo nors, kas gali būti jų priešas.
Sunku pasakyti, kodėl šiuolaikiniame pasaulyje, ir jo problemas atspindinčiuose filmuose ėmė dominuoti smurto ir prievartos temos. Smurtas šeimoje, smurtas darbe (neseniai sužinojome lingvistinį naujadarą „mobingas“), smurtas (ir net siaubingos žudynės) mokykloje, pagaliau, smurtas kelyje – visa tai jau tapo visų mūsų aplinkos dalimi, prieš kurią galime vienaip ar kitaip protestuoti, bet ši problema egzistuoja ir kaskart darosi vis grėsmingesnė.
Prisiminkime 10 įtempto siužeto filmų apie įvairių pavidalų smurtą ir persekiotojus:
10. „Įtūžęs“ (Unhinged, 2020)
„Įtūžęs“ buvo pirmas Amerikoje filmas, ekranus pasiekęs po ilgokai trukusios pandeminės izoliacijos. Turbūt, simboliška, kad filmo autoriai savaip įprasmino per priverstinę izoliaciją susikaupusias neigiamas emocijas.
Apie sutrikusios psichikos vairuotojus filmų buvo ir anksčiau. Dažniausiai konfliktas kelyje prasidėdavo nuo visai nekalto mažmožio. Štai olandų filme „Persekiojimas“ (Bumperkleef, 2019, rež. Lodewijkas Crijnsas) atostogauti vykstanti šeima, aplenkusi lengvą furgoną, akimirksniu įsigijo mirtiną priešą, kuris pavertė pavojingo manevro autorių kelionę tikru košmaru.
Filme „Įtūžęs“ vieniša motina Reičel (akt. Caren Pistorius) yra kasdienybės stresų išvarginta moteris. Tą lemtingą dieną ant jos galvos užgriuvo daug nemalonumų: sūnus vėluoja į mokyklą, ji pati vėluoja į darbą, nuotaiką gadina mintys apie gręsiančias turto dalybas su buvusiu vyru, o čia dar atsibeldė į svečius nervus gadinantis brolis su žmona. Nenuostabu, kad sudirgusi moteris tik ieško preteksto, kur „nuleisti gazą“. O čia dar pikapą vairuojantis barzdočius užsisvajojo ir nepajudėjo iš vietos degant jau žaliam šviesoforo signalui. (G.J.)
9. „Greta“ (Greta, 2018)
Filmą lakonišku pavadinimu „Greta“ rekomenduojame žiūrėti visų pirma dėl dviejų aplinkybių. Pirmoji akivaizdi – kiekvienas susitikimas ekrane su nuostabia prancūzų aktore Isabelle Huppert yra tikra šventė, nes jau bemaž penkis dešimtmečius ji karaliauja ne tik prancūzų kine, kaskart stebindama vis naujomis savo talento briaunomis.
Antra priežastis – airių režisierius Neilas Jordanas, kurio kiekvienas naujas filmas būna tikras siurprizas. Dažniausiai jis renkasi trilerio žanrą, į kurį meistriškai įpina psichologinę dramą iš airių teroristų gyvenimo („Žiaurus žaidimas“, 1992 m.), vaikystėje patirtų traumų tragediją („Mėsininko berniukas“, 1997 m.), net pasaką apie Raudonkepuraitę („Vilkų kompanijoje“, 1984 m.). Jau nekalbant apie seniai modernia klasika tapusį „Interviu su vampyru“ (1994 m.).
Jordano fanai seniai žino, kaip meistriškai režisierius valdo savo filmų stilistiką ir kokiais būdais manipuliuoja žiūrovų emocijomis, visų pirma baimės receptoriais.
Viso tai su kaupu pamatysime ir „Gretoje“. Šį kartą filme nėra jokios mistikos ir fantastinių būtybių, bet dominuoja Alfredo Hitchcocko šedevruose išpuoselėtas „saspensas“ (laipsniškai didinama įtampa).
Nepamiršta N. Jordanas ir apie savo garsaus pirmtako išradimą, kurį A. Hitchcockas vadino „makgafinu“. Taip režisierius vadino kažkokį daiktą ar objektą, dažnai realų, bet kartais ir abstraktų arba visiškai neįtikėtiną, aplink kurį sukasi paini intriga. (G.J.)
8. „Aistruolis“ (The Fan, 1996)
Kartais garsūs aktoriai patys pakliūva į gero filmo vertą istoriją. Vieną jų papasakojo knygos apie Robertą De Niro autorius Andy Douganas. Prieš prasidedant „Aistruolio“ filmavimams 1995-ųjų spalį aktoriui buvo iškelta byla už tai, kad jis trenkė į veidą nepagarbiai besielgiančiam paparaciui, panorusiam kino žvaigždę nufotografuoti išeinantį iš baro. Aktorius nesipriešino atvykusiems policininkams, ramiai leidosi nuvežamas į poskyrį, kur buvo atlikti visi formalumai. Po mėnesio jis pasižadėjo atvykti į teismą išklausyti nuosprendžio.
Bet praėjus vos kelioms dienoms ieškovas susisiekė su De Niro ir ėmė jį reketuoti, siūlydamas susimokėti išpirką už bylos nutraukimą. Aktorius pažadėjo perduoti prašomus 150 tūkst. dolerių, bet informavo apie reketuotoją policiją. Vėliau viskas buvo kaip kriminaliniame filme: aktorius atvyko į sutartą vietą su 110 tūkstančių „žaliųjų“ bagažinėje (reketuotojas sutiko sumažinti išpirką), įsėdo į automobilį ir abu pajudėjo, pakeliui plepėdami apie aferos detales. Nusikaltėlis neįtarė, kad kiekvienas jo žodis įrašinėjimas, todėl prokuratūroje, kurioje baigėsi kelionė, reketininkas buvo sulaikytas. Pasirodo, kad policijai šis tipas buvo žinomas seniai, tik akivaizdžių įkalčių prieš jį anksčiau nebuvo….
Savotiškai simboliška, kad po tokio nuotykio Robertas De Niro pradėjo filmuotis dar vienoje persekiojimo istorijoje „Aistruolis“. Čia aktorius suvaidino beisbolininko sūnų Džilą Renarą, kuris nuo mažens pats žaidė beisbolą ir visada sirgo už “Gigantų” komandą. Fanatiška Džilo aistra sportui pamažu iš jo gyvenimo išstūmė visus kitus dalykus, net tapo šeimyninės dramos priežastimi. Todėl visą savo pyktį vyrukas nukreipia į “iešmininką”, kuriuo tampa į “Gigantų” komandą perėjęs juodaodis beisbolininkas Bobis Reibernas (jį suvaidino veiksmo kino žvaigždė Wesley Snipesas), prastai žaidžiantis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Kad reikalai pagerėtų, Džilas pasiryžęs viskam. Net dideliam nusikaltimui… (G.J.)
7. „Nuotrauka per valandą“ (One Hour Photo, 2002)
iš pažiūros kukliai atrodantis pusamžis vyriškis Saimuras Perišas, dažniausiai vadinamas tiesiog Sajumi. Šis vienišas, jausmus slepiantis ir, kaip netrukus paaiškėja, nestabilios psichikos žmogus dirba prekybos centre esančiame paviljonėlyje „Nuotrauka per valandą“. Jis jau dvidešimt metų ryškina nuotraukas, dievina savo darbą ir atlieka jį su juvelyrams būdingu preciziškumu.
Fotografija šiam vienišiui viskas: pomėgis, aistra, gyvenimo būdas ir tikslas. Šį specialistą labai vertina ir Jorkinų šeima, dažnai patikinti jam daryti savo šeimos mėgėjiškas nuotraukas. Niūrusis ponas Perišas seniai stebi Jorkinų gyvenimo peripetijas ir žino apie tai beveik viską. Nes pasilieka po vieną jų nuotrauką sau ir net iškabina jas ant savo būsto sienos.
Gali pasirodyti, kad ši nuosava svetimų šeimyninių nuotraukų kolekcija yra tiesiog savo šeimos neturinčio vienišiaus keistenybė. Bet tolimesni įvykiai pradeda atskleisti visai kitokius „kolekcninko“ tikslus. Juk ne šiaip sau „Nuotrauka per valandą“ pelnė JAV Mokslinės fantastikos akademijos apdovanojimą, o kritikai, recenzuodami filmą, sutartinai minėjo Stepheną Kingą ir pagal jo romanus sukurtus trilerius, kuriuose siaubas dažniausiai kyla iš paprasčiausios gyvenimiškos situacijos. (G.J.)
6. „Fatališkas potraukis“ (Fatal Attraction, 1987)
Psichologinis trileris „Fatališkas potraukis“, kuriame M. Douglas po lengvabūdiško naktinio nuotykio išgyveno tikrą seksualinio persekiojimo košmarą.
Viskas prasidėjo visai banaliai. Kartą Niujorko teisininkas Denas Galaheris su žmonele Bete išsirengė į tarnybinį vakarėlį ir pasisamdė vienam vakarui auklę, kad ji pabūtų su jų dukra.
Trilerių apie auklių terorą matėme nemažai. Tokių filmų sąrašas išties įspūdingas. Bet režisieriaus Adriano Lyne‘o siaubai prasidės dar ne dabar, o kiek vėliau, kai Deno žmona Betė (akt. Anne Archer) su dukrele išvyko savaitgaliui paviešėti pas tėvus. Tą savaitgalį vyras praleidžia su nauja pažįstama Aleks Forest (akt. Glenn Close), su kuria susipažino kiek anksčiau.
Laiminga santuoka ir perspektyvus advokato darbas neapsaugojo Deno Galaherio nuo pagundos patirti slaptą meilės nuotykį. Denui tai paprasta intrigėlė, padėjusi pakaitinti kraują ir patirti aštrius pojūčius. Vadinamosios „naujos moralės“ požiūriu, tai joks nusikaltimas („svarbu, kad po to nekiltų skandalas“). Tačiau Aleks visai neketina apsiriboti šiuo vienu pasimatymu. Ji pasiryžta kovoti dėl Deno meilės ir nesustoja prieš jokią kliūtį. (G.J.)
5. „Stebėtojas” (The Watcher, 2000)
Džo Čarbaniko (ang. Joe Charbanic) režisuotas filmas „Stebėtojas“ („The Watcher”) Lietuvos kino ekranus pasiekė 2001-jų metų pavasarį. Tai mistinis trileris, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka gerai visiems pažįstami aktoriai Džeimsas Speideris (ang. James Spader), Marisa Tomei ir Keanu Reeves.
Džoelis Kampbelas (akt. James Spader) yra policijos detektyvas, kuris po 8-ių metų, pilnų streso ir nusivylimų bandant pagauti serijinį žudiką, terorizuojantį Los Andželą, nusprendžia persikelti į Čikagą, kur tikisi gyventi gerokai ramesnį gyvenimą. Tačiau detektyvui nepavyksta pabėgti nuo savo didžiausio priešo. Žudikas Deividas Alenas Grifinas (akt. Keanu Reeves) pernelyg mėgaujasi savo žaidimu su policininku. Nors kuriam laikui jis buvo nustojęs vykdyti savo išpuolius, jis neatsispiria pagundai žudyti ir paterorizuoti savo priešą dar kartą. Jis siunčia Džoeliui Kampbelui savo būsimų aukų nuotraukas ragindamas jas išgelbėti, kol dar ne per vėlu.
4. „Baimės iškyšulys” (Cape Fear, 1991)
Pirmą kartą filmas pagal Johno MacDonaldo romaną “Egzekutoriai” buvo sukurtas 1962 metais. Tąsyk režisierius J.Lee Thompsonas, pasitelkęs juodai baltą juostą ir klasikinio JAV „juodojo“ kriminalinio kino metodus papasakojo šiurpią istoriją apie advokatą Semą Boudeną (jį vaidino Gregory Peckas), kurio šeimos gyvenimą tikru pragaru paverčia iš kalėjimo į laisvę išėjęs psichopatas Maksas Keidis (Robertas Mitchumas). Keidis teisme buvo kaltinamas seksualiniu smurtu, o Boudenas jį gynė.
Jau pirmoje naujojo filmo scenoje regime Maksą Keidį jo kalėjimo kameroje. Jis dažnai grūdina savo kūną varginančiomis treniruotėmis, kiekvieną akimirką galvodamas tik apie būsimąją keršto akciją. Operatoriaus Freddie Franciso kino kamera pastabi charakteringoms detalėms, kuriomis iš karto piešiamas įspūdingas nusikaltėlio psichologinis portretas: ant sienos šalia kitų nuotraukų kabo… J. Stalino fotografija, o ant paties Keidžio kūno – begalė tatuiruočių. Įspūdingiausia tatuiruotė ant nugaros – savaip interpretuota Temidės tema, tik ne tradicinės statulos pavidalu, o kaip didžiulis kryžius, ant kurio vieno skersinio pakabintoje lėkštėje guli Biblijos knyga ir užrašas „tiesa“, o ant kito – durklas su užrašu „teisingumas“.
Keidis neslepia savo tikslo, todėl baisu darosi jau filmo pradžioje.
Robertas De Niro jau turėjo du Oskarus ir vėl buvo nominuotas. Tačiau šį kartą jį nurungė Anthony Hopkinsas, kuriam Oskaro statulėlė buvo įteikta už Hanibalo Lekterio vaidmenį. Kritikai tąsyk nepraleido progos pašmaikštauti, kad psichopatą įveikė kanibalas. (G.J.)
3. „Jis Tave seka” (It Follows, 2014)
Lytiškai pintančios ligos, neplanuotas nėštumas ir socialinis nerangumas alaus vakarėlių metų . Kaip neplanuotos sekso pasekmės šie išvardyti dalyki yra lyg švelnus vėjelis palyginus nesustabdoma šmėkla, kuri stebi judrius paauglius ir ir yra perduodama iš vienos aukos kitai nepadoriu būdu.
David Robert Mitchell žemos kokybės filmas, sutelkiantis dėmesį į lytiškai sujaudintus paauglius, yra pripildytas stilistinio suklestėjimo ir tobulai išrinkto John Carpenter priesaikos davimo bei autentiško pojūčio, kad jūs stebite tikrą košmarą.
2. „Stebėtojas” (Watcher, 2022)
„Stebėtojas“ – šiurpą keliantis psichologinis trileris, kuriame siaubo yra tiek, kiek reikia, kad atitiktų šio sąrašo kriterijus, ir kuriame Maika Monroe pelnė “šauksmo karalienės” titulą. Filme pasakojama apie jaunos moters paranoją dėl vidutinio amžiaus vyro, kuris kasdien ją stebi. Filme naudojamos kai kurios nuvalkiotos siužeto gudrybės, tačiau dėl stiprios pagrindinės herojės vaidybos ir nerimą keliančios atmosferos jį verta žiūrėti.
M. Monroe, vaidinda Džuliją, nerimastingą pagrindinę heroję, kurios nuolatinę kančią dažniausiai ignoruoja antraplaniai veikėjai. Pagrindinė herojė yra „visiška paranoikė“, o jos atsidavimas šiam vaidmeniui leidžia kartais klišinį pasakojimą paversti pakankamai dėmesį kaustančiu.
Be to, viso filmo metu režisierė Chloe Okuno subtiliai didina įtampą.Nors nesunku atspėti, kas nutiks toliau, Okuno gebėjimas priversti žmones jaustis nepatogiai tai kompensuoja. Šiurpi aplinka ir puiki vaidyba paverčia šį filmą įsimintinu trileriu.
1. „Nematomas žmogus” (The Invisible Man, 2020)
Britų fantastas Herbertas G. Wellsas parašė daug knygų, bet labiausiai žinomos ir kinematografininkų pamėgtos yra trys. Jos dažniausiai ekranizuojamos, nes visi trys siužetai leidžia pavaizduoti iš koto verčiančias fantastines situacijas.
„Laiko mašinoje“ mokslininkas Aleksandras Hartdegenas sukonstravo laiko mašiną, kad gražintų gyvybę nužudytai mylimajai. Šis išradimas leidžia nelaimingam įsimylėjėliui patekti į netolimą praeitį ir labai tolimus ateities laikus.
Filmo pradžioje matome, kaip naktį mergina Sesilija (ją vaidina labiausiai serialo „Tarnaitės pasakojimas“ išgarsinta pagrindinė aktorė Elisabeth Moss), atjungusi vaizdo kameras ir užmigdžiusi savo partnerį Adrianą) pabėga iš moderniai įrengtų namų ir apsigyvena pas ją priglaudusį draugą. Dabar ji bijo išeiti iš naujų namų ir kenčia nuo persekiojimo manijos.
Atrodo, kad lengviau mergina galėtų atsikvėpti, sužinojusi, kad jos kankintojas nusižudė ir paliko Sesilijai nemenką palikimą. Tačiau netrukus paaiškėja, kad tai tik dar viena ciniška apgaulė.
Dar vienas modernus filmo motyvas (puikus pavyzdys, kai siaubo trileriui suteikiami aštriai socialinio kino bruožai) akcentuoja, kaip šiais laikais smurto aukai sunku ginti savo teises ir kovoti už teisybę. Teisybė, kaip parodo daugelio šalių praktika, tokiose bylose retai triumfuoja, o štai netylėti išdrįsusios aukos gyvenimas dažniausiai paverčiamas dar didesniu košmaru. (G.J.)
Gediminas Jankauskas
