Pristatėme jau ne vieną kriminalinių filmų dešimtuką. Tai visai nenuostabu, juk šio žanro filmai visada domina žiūrovus. O filmų kūrėjams tai puiki proga pakutenti žiūrovų nervus, pažaisti jų emocijomis, o neretai ir šokiruoti istorijomis apie serijinius žudikus.
Vienuose filmuose dominuoja psichologinė įtampa, kiti hipnotizuoja žiūrovus krauju ir smurto vaizdais. Tikslas vienas – padaryti viską, kad žiūrovas nepajustų noro išeiti iš kino salės arba perjungti nuotolinio valdymo pultelį.
Siūlome prisiminti dar 10 įtemptų kriminalinių filmų kurie įtrauks nuo pirmų kadrų.
10. „SPĄSTAI“ (Trap, 2024)
Indų kilmės režisierius M. Nightas Shyamalanas 1999-aisiais metais tapo tikra sensacija, kai kino ekranuose pasirodė mistinis trileris „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense): jo painus siužetas buvo panašus į lėtai sukamą spiralę, kuri finale atsivynioja taip greitai, kad apverčia visą fabulą aukštyn kojomis.
Panašius eksperimentus režisierius tęsė kitame filme „Nepalaužiamasis“ (2000) ir panašus pasakojimo metodas vėl davė sėkmingą rezultatą. Iš jauno genijaus pradėta laukti kitų šedevrų, tačiau kiekvienas naujas režisieriaus darbas neretai nuvildavo net ir ištikimiausius fanus. Komerciškai tie filmai buvo pakankamai pelningi, tačiau žiūrovams atradimo džiaugsmo teikdavo vis mažiau.
Kol kas naujausią M. Nighto Shyamalano filmą „Spąstai“ (The Trap) mūsų platintojai žadėjo parodyti rugpjūtį, bet didžiuosiuose ekranuose jis taip ir nepasirodė. Tai ne tokia jau reta praktika. Panašiai atsitiko ir su filmu „Vilkai“ (Wolves), kuriuos neišgelbėjo net pagrindinės filmo (jį „Acme“ kurį laiką reklamavo kaip „Vienišus vilkus“) žvaigždės Bradas Pittas ir George‘as Clooney.
Didelės tragedijos čia nėra – abu filmus ir begalę kitų, jei tik norėsime, pažiūrėsime internetinėse platformose.
„Spąstų“ premjeros išvakarėse M. Nightas Shyamalanas pasakojo, kad filmo siužetą sugalvojo kartu su dukra Saleka, po to, kai abu pažiūrėjo Alberto Magnolio filmą „Purpurinis lietus‘“ (Purple Rain, 1984 m.) ir liko sužavėti pagrindinį vaidmenį atlikusios pop muzikos žvaigždės Prince‘o.
Nors tarp abiejų filmų nėra nieko bendro – „Purpurinis lietus“ yra kino koncertą primenanti muzikinė drama, o „Spąstai“ – mistinis siaubo trileris apie maniaką – Saleka suvaidino dainininkę Lady Raven ir atliko net 16 (!) savo kūrybos dainų. Šios dainos savotišku būdu (dažnai abstrakčiai) komentuoja filmo veiksmą ir neretai padeda įminti siužeto mįsles.
Į dainininkės Lady Raven koncertą kartą su paaugle dukra išsiruošia pusamžis vyras Kuperis (akt. Joshas Hartnettas), dirbantis ugniagesiu. Kaip tik į šį žvaigždės pasirodymą publikai sutraukiamos didelė ginkluotų policininkų pajėgos.
Pop žvaigždžių apsauga per koncertus – įprastas reikalas. Bet šį kartą į akis krenta iš pirmo žvilgsnio neadekvačiai didelis policininkų skaičius. Netrukus paaiškėja, kad tvarkdariai gavo žinių, jog tarp klausytojų yra Mėsininku pramintas maniakas, o paauglių pilna salė tapo tikrais spąstais.
Be jau įprastų režisieriui triukų šį kartą naudojamas dar A. Hitchcocko įteisintas metodas, kai žiūrovai žino daugiau už filmo personažus. Tik šį kartą pernelyg anksti atskleistos svarbiausios kortos gerokai prigesina trileriams privalomą įtampos amplitudę.
Toks yra jau šešioliktas M. Nighto Shyamalano filmas. Lauksime septyniolikto… (Gediminas Jankauskas)
9. „NAKTIES MEDŽIOTOJAS“ (Night Hunter, 2018)
Ypatingą vietą kriminalinio kino masyve užima filmai, pasakojantys istorijas apie serijinius žudikus.
Kartais jie ir realybėje išgarsėdavo taip, kad tapdavo populiariomis personomis, kaip, pavyzdžiui, vienas žiauriausių serijinių žudikų Jungtinių Valstijų istorijoje Teodoras Robertas Bandis: prieš kelerius metus matytame filme „Žavusis žudikas Tedas Bandis“ (2019 m., rež. Joe Berlingeris) jį puikiai suvaidino anksčiau melodramose garsėjęs Zacas Efronas.
Kitame kriminalinio spektro poliuje rikiuojasi filmai apie serijinius žudikus, kurie ilgai išvengdavo pelnytos bausmės arba iš viso likdavo neidentifikuoti ir užtai nenubausti.
Vienas pirmųjų tokių personažų yra liūdnai pagarsėjęs Džekas Skerdikas (angl. Jack the Ripper) – neišaiškintas serijinis žudikas, nuo 1888 m. žudęs moteris varginguose Londono kvartaluose. Kas iš tikrųjų buvo šis anoniminis maniakas, taip ir liko neaišku, nors versijų gimė begalė. Net Stivenas Kingas 1976-aisiais parašė romaną „Džekas Skerdikas: Paskutinis sprendimas“, kuriame vystoma konspiracinė teorija, susijusi su… Anglijos karališkąja šeima ir masonais.
Artimesnis mūsų laikams atvejis matytas Davido Fincherio trileryje „Zodiakas“ (2007 m.), kuriame kruviną nusikaltimų epopėją 1968-ųjų gruodį pradėjęs maniakas, kuris po kiekvieno naujo nusikaltimo skambindavo policijai arba siuntė užšifruotas kriptogramas – iki šių laikų jis liko neišaiškintas.
Režisieriaus Davido Raymondo trileryje „Nakties medžiotojas“ (2018 m.) rasta išties įdomi ir pakankamai originali siužetinę schemą. Šiame filme buvęs teisėjas Kuperis, nusivylęs teisine sistema, dažnai leidžiančia akivaizdiems nusikaltėliams palikti teismo salę aukštai iškelta galva, padedamas merginos Laros gaudo ir pats baudžia pedofilus.
Kartą šitos kovotojų už teisybę porelės keliai persipina su kovose užgrūdinto policininko Arono Maršalo profesiniais maršrutais. Tai atsitinka tada, kai nesugaunamas nusikaltėlis, kurį seniai gaudo Maršalas, pagrobia Larą.
Suvieniję jėgas teisėjas ir policininkas netrukus sugauna pavojingą nusikaltėlį Saimoną, kuris į rafinuotą maniaką visai nepanašus. Bet Maršalo kolegė psichoanalitikė Reičel įsitikinusi, kad suimtasis yra psichiškai nestabilus šizofrenikas, kuriame sugyvena kelios psichopatiškos asmenybės.
Situacija dar labiau komplikuojasi, kai įvyksta dar keli panašūs nusikaltimai, nors Saimonas dabar yra už grotų.
Net plika akimi matosi, kad šio kuklaus nedidelių JAV ir Kanados studijų bendro darbo šaknys siekia legendinį trilerį „Avinėlių tylėjimas“. Reičel (akt. Alexandra Daddario) atrodo kaip jaunesnioji Klarisos Starling kolegė, Simoną vaidinantis Brendanas Fletcheris stengiasi atrodyti kaip Hanibalas Lekteris, bet akivaizdžiai stokoja A. Hopkinso aktorinių sugebėjimų ir charizmos.
Policijos leitenantą Aroną Maršalą vaidinantis Henry Cavillas, nepaisant savo išvaizdos (vaidino net Betmeną ir Supermeną) šį kartą vaizduoja dažnai abejojantį žmogų. Apie aktorius Beną Kingsley ir Stanley Tucci nėra ką nė kalbėti – šitie kino asai bet kokį personažą iš antro plano atves į pirmąjį… (G.J.)
8. „NAKTIS SU ŽUDIKU“ (Strange Darling, 2023)
Lygiai prieš metus filmų festivalyje „Fantastic Fest“ Ostino mieste Teksaso valstijoje pirmieji siaubo trilerį „Naktis su žudiku“ pamatę žmonės liko be žado. Paprašyti kūrėjų, žiūrovai prisižadėjo neatskleisti nė menkiausių siužeto detalių. Panašu, kad susitarimo buvo laikytasi: praėjo beveik metai, o apie filmą nekalbėjo nei jį matę eiliniai žiūrovai, nei kritikai. Bet visi sutaria, kad tokių siužeto posūkių kine dar nėra regėję, o detalių atskleidimas sugadintų neprilygstamą įspūdį ir malonumą.
Nedaug detalių atskleidė ir pirmieji anonsai, pasitenkinę lakoniška informacija apie tai, kad filmas prasideda kaip dviejų žmonių pasimatymas. Jiems bendraujant, malonus vienos nakties nuotykis pamažu virsta šiurpiu pelės ir katės žaidimu, ir istorija virsta tik suaugusiam žiūrovui skirtu maksimaliai įtemptu pasakojimu apie vieną dieną (ir naktį) iš serijinio žudiko gyvenimo.
Nepaisant gerai valdomos informacinės intrigos „Naktis su žudiku“ daugelio šalių ekranuose pasirodė tik baigiantis šiai vasarai.
Kaip skelbia pradiniai titrai, „Naktis su žudiku“ yra šešių dalių trileris, bet dalių turinys pasakojamas ne nuosekliai. Po trečios dalies seka penktoji, po jos – pirmoji ir taip toliau, o kiekviename segmente veiksmas koncentruojamas į du personažus. Tačiau nepaisant tokio „žaidimo klasėmis“ atskirų dalių turinys nesunkiai susidėlioja į vientisą dėlionę.
Toks įprastą chronologiją ardantis pasakojimo metodas leidžia į nuolat įtampos kupiną siužetą įmesti naujas detales ir taip valdyti žiūrovų dėmesį bei emocijas.
Siužeto stuburą (jeigu taip galima išsireikšti) sudaro mirtinai išgąsdintos merginos (pavadintos tiesiog „Ledi“) bandymas pabėgti nuo ją persekiojančio ginkluoto maniako, pavadinto „Demonu“. Miško tankmėje pamačiusi trobelę mergina desperatiškai beldžia į duris ir maldauja pagalbos. Laimė, geraširdžiai šeimininkai bėglę įsileidžia, tačiau kartu su nelaimėle trobelės slenkstį peržengia baisūs košmarai.
Pagyrų vertas ir puikiai filmo ritmą valdantis režisierius JT Mollneris, prieš tai sukūręs vesterną „Banditai ir angelai“ (Outlaws and Angels, 2016), ir meistriškai kino kamerą valdantis Giovanni Ribisi (jį anksčiau pažinojome kaip gerą aktorių).
Komplimentų verti ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai: „Demoną“ vaidinantis Kyle‘as Gallneris skirtingose novelėse vaizduoja plačią emocijų gamą – nuo impozantiškos išvaizdos jaunuolio iki įtūžusio ginkluoto žudiko. O apgaulingai „Ledi“ pavadinta mergina atskleidžia ir netikėta savo personažo transformaciją: ji čia anaiptol ne tik auka…
P.S. šeštoje dalyje „Ledi“ pamini Garį Gilmorą – realų serijinį žudiką, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo susilaukęs ypatingo žiniasklaidos dėmesio, nes teismo metu pats sau pareikalavo mirties bausmės. Ir žudiko pageidavimas buvo patenkintas… (G.J.)
7. „NAKTINĖS PAMAINOS BUDĖTOJAS“ (The Night Clerk, 2022)
Amerikietis dramaturgas Michaelas Cristoferis JAV teatriniame pasaulyje žinomas seniai. Būdamas vos trisdešimties už Brodvėjuje inscenizuotą jo pjesę „Šešėlių dėžė“ (The Shadow Box) jis pelnė garbingąją Pulitcerio premija, o pati pjesė buvo apdovanota Tony prizu.
Sėkmė lydėjo ir kitas dramaturgo pjeses. Bet kažkuriuo metu M. Cristoferį paviliojo ir dešimtoji mūza. Pradžioje jis vaidino nedidelius vaidmenis populiariuose TV serialuose, paskui įsidrąsinęs įžengė į vaidybinių filmų pasaulyje.
Galiausiai ėmėsi režisieriaus amato.
Mes matėme jo pirmąjį didelį darbą „Pirmoji nuodėmė“ (Original Sin, 2001 m.), kuriame vaidino Antonio Banderas ir Angelina Jolie. Banderas vaidino turtingą kavos pirklį Luisą Vargasą, kuris susirašinėdamas susipažino su savo antrąją pusę Amerikoje ir pasikvietė ją į savo namus. O seksualioji Angelina vaidino nuotaką, kurią pasitikti į prieplauką Kuboje atvykęs vyras nustemba pirmą kartą, ir nesiliovė stebėjęsis ir toliau.
„Pirmąją nuodėmę“ ir „Naktinės pamainos budėtoją“ skiria net devyniolika metų, kuriuos dramaturgas buvo paskyręs savo pirmajai meilei – teatrui, nors retsykiais kine šį bei tą vaidino.
Pagrindinis „Naktinės pamainos budėtojo“ personažas Bartas Bromlis (jį suvaidino perspektyvus aktorius Tye‘us Sheridanas) yra autistas.
Filmų kūrėjai tokius personažus mėgsta. Iš karto atmintyje iškyla ryškūs personažai, kuriuos įkūnijo Dustinas Hoffmanas („Lietaus žmogus“), Russellas Crowe („Pavojingi protai“), Seanas Pennas („Aš esu Semas“) ir pan. Iš tokių filmų žinome, kad dažniausiai panašų sindromą turintys žmonės yra jeigu ne genijai, tai bent jau nepaprastais sugebėjimais apdovanoti žmonės.
Kuo ypatingas naktiniu portjė viešbutyje dirbantis Aspergerio liga sergantis jaunuolis iš karto neaišku. Pradžioje sužinome, kad tokią profesiją jis pasirinko todėl, kad jam sunku bendrauti su žmonėmis. Bet kaip tik ši savybė tiesiog būtina bendraujant su viešbučio klientais. Gerai, kad naktimis jie dažniausiai miega arba vakaroja savo kambariuose.
Norėdamas geriau pažinti skirtingų žmonių elgesį Bartas viešbučio gyventojus stebi per slapta įrengtas vaizdo kameras, kaskart darydamas sau svarbias pastabas apie stebimųjų gestus ir intonacijas.
Tokie naktiniai stebėjimai vyrukui tampa įprastu dalyku. Apie etinę ir moralinę savo užsiėmimo problemą Bartas nesusimąsto. Bet kartą jis tampa vienos merginos nužudymo viešbučio kambaryje liudininku. O netrukus – ir pagrindiniu įtariamuoju.
Vengdamas padidėjusio policijos dėmesio (ypač įtarų detektyvą Espadą vaidina Johnas Leguizamo) tiesioginis Barto viršininkas perkelia vyruką į kitą viešbutį, kur jis susipažįsta su paslaptinga gražuole (tokias kriminaliniuose trileriuose įprasta vadinti fatališkomis moterims) Andrea Rivera (akt. Ana de Armas), kuri, galbūt, kažkaip susijusi su ankstesne žmogžudyste.
Nepasakytum, kad „Naktinės pamainos budėtojo“ siužetas būtų labai jau originalus. Bet savo žiūrovus filmas tikrai suras. Vienus labiau sudomins kriminalinė intriga, kitus – netikėtai gimusi meilės istorija. (G.J.)
6. „ELOS SLĖNYJE“ (In the Valley of Elah, 2007)
„Kodėl mes Irake?“
Daugiau nei prieš penkis dešimtmečius, kai amerikiečiai iki ausų įklimpo Vietnamo karo avantiūroje, garsus JAV rašytojas Normanas Maileris paskelbė tautiečių protus stipriai sudrumstusį straipsnį „Kodėl mes Vietname?“. Šiame aistringame kaltinime amerikietiškajam militarizmui labiausiai kliuvo ne tik to karo „architektams“ generolams, bet ir anuometiniam JAV prezidentui Richardui Nixonui.
Kažką panašaus nori padaryti režisierius Paulas Haggis, kurio drama „Avarija“ buvo pavadinta geriausiu 2006 –ųjų metų filmu ir šioje nominacijoje laimėjo Oskarą. Tik šį kartą „Elos slėnio“ autoriai perkelia N. Mailerio klausimą į mums artimesnius laikus ir neslepia ketinimų prikalti prie gėdos stulpo Baltųjų rūmų vadovą George’ą W. Bushą (tada jis dar buvo JAV prezidentu) už jo nenorą ryžtingai baigti niekam nereikalingą ir beprasmišką karą Irake.
Tačiau pačių karo scenų filme beveik nėra, išskyrus iš interneto paimtus dokumentinius vaizdus. Panašu, kad tai vienu metu buvo tapusi mada. Mat visai neseniai režisierius Brianas De Palma filme „Suredaguota“ (Redacted, 2007 m.) visas karinių operacijų paveikslėlius taip pat susirado virtualios informacijos tinkle.
„Elos slėnyje“ Vietnamo karo veteranas Henkas Dyrfildas (akt. Tommy Lee Jonesas) sulaukė gyvo ir sveiko sūnaus Maiko (akt. Jonathanas Tuckeris), sugrįžusio namo po tarnybos Irake. Tačiau net neapšilęs namuose kojų vaikinas kažkur pradingsta.
Vos prasidėjęs tyrimas atneša liūdną žinią – jaunuolis nužudytas. Nelaimės prislėgtas tėvas pasiryžo sužinoti, kas nutiko tą lemtingąją naktį. Ambicingoji kariuomenės detektyvė Emilė Sanders (ją suvaidino Charlize Theron) padeda Henkui atkapstyti visas tragedijos aplinkybes. O savo filmo pavadinimu autoriai nutiesia paraleles į biblinę vietovę, kurioje įvyko Dovydo ir Galijoto dvikova.
Nors pagrindinė filmo siunčiama žinutė smerkia bet kokį karą (o argi galėtų būti kitaip?) ir kartoją daug kartų išsakytą tiesą, kad karas neišvengiamai paveikia žmonių psichiką, filmo autoriai (nebūtų amerikiečiai!) visgi nepraleidžia progos be skausmo dėl karo praradimų akcentuoti patriotizmą ir pasididžiavimą savo šalimi. (G.J.)
Filmo „Meilė, melai, kraujas“ kadras
5. „Meilė, melai, kraujas“ (Love Lies Bleeding, 2024)
Tai kriminalinis filmas, vienos šeimos tragiška istorija, į kurią įsipina žiaurumas, erotika, priklausomybės, nusikaltimai, gražūs kūnai, testosteronas ir perversijos. Ekraną dažnai užliejant raudonam apšvietimui, simbolizuojančiam aistrą ir pavojų, skleidžiasi dviejų merginų meilė (o gal, tiksliau sakant, priklausomybė?), kuri nuves prie netikėtų siužeto vingių.
Šis filmas, visų pirma, pasižymi estetika. Jį puošia ne tik gražūs žmonės, bet ir gražūs kadrai – ar tai būtų sekso scenos, ar sportuojantys žmonių kūnai, ar tiesiog žvaigždėta naktis. Operatorius pritraukdamas detales suteikia progą iš arčiau pažvelgti į vaizduojamų objektų vidų: cigaretės dūmai lėtai pučiasi iš moters goslios burnos, iš žandikaulio išvirtę dantys boluoja lyg išardyto anatomijos manekeno dalys, ant stangrios odos blizga prakaito lašeliai.
Trumpai nusakant siužetą, 9 dešimtmetis, nedideliame Naujosios Meksikos miestelyje gyvena Lu. Ji dirba vadybininke apšepusiame sporto klube, kuriame didžiausias įvykis būna užsikimšęs klozetas. Lu bando atsikratyti priklausomybės nuo nikotino ir įkyrios gerbėjos. Ji bando padėti savo seseriai išgyventi su smurtaujančiu vyru.
Tada vieną dieną horizonte pasirodo Džekė – sportiškai sudėta benamė, kuri svajoja apie geresnį gyvenimą: už mėnesio vyks į kultūrizmo čempionatą, o šis miestelis, kuriame gyvena Lu, tik jos tarpinė stotelė. Tačiau merginas užklumpa… meilė.
Žinoma, jų meilė išsiskleidžia netikėtai greitai – vos per mėnesį. Po pirmo susitikimo jos jau pradeda gyventi kartu ir planuoti savo bendrą ateitį. Taip gali nutikti tik filmuose…
Kad filmui nepritrūktų intrigos, netrukus išaiškėja, kad Lu tėvas yra kriminalinio pasaulio atstovas, kurio niekaip nesučiumpa teisėsauga. Lu nekenčia savo tėvo, nekenčia savo sesers vyro, kuris ją nuolat muša, ir taip visos šios aplinkybės priveda prie tragiškos pabaigos…
Nors filmas gali pasirodyti perdėm kriminalinis – smurtas artimoje aplinkoje, žmogžudystė, FTB įsikišimas, o kur dar gyvos praeities traumos, noras atkeršyti, jo pagrindinė tema – priklausomybės.
Pirmuose kadruose Lu traukia cigaretę ir klausosi mokomojo įrašo, kaip mesti rūkyti. Šiame įraše diktorius kalba, kaip nikotinas įsiskverbia į mūsų pasąmonę mums apie tai net nenutuokiant. Ir štai toliau matome, kad ši siužeto linija tęsiasi: Lu sesuo yra priklausoma nuo savo smurtaujančio vyro, Lu yra priklausoma nuo savo sesers, šičia remiantis filmo naratyvu ir prasideda blogio šaknys, o tada pasirodo Džekė… Ar tai vėl bus dar viena priklausomybė? (Dora Žibaitė)
4. „SAULE, NEŠVIESK“ (Sun Don’t Shine, 2012)
Aktorę Amy Seimetz (jos vaidmenų skaičius filmuose ir serialuose peržengė devintą dešimtį) esame matę ir Ridley Scotto fantastinio „Prometėjaus“ tęsinyje „Svetimas: Covenant“ (2017 m.), ir Steveno Kingo ekranizacijoje „Gyvūnėlių kapinės“ (2019 m.).
O šį kartą prisimename jos pirmąjį savarankiškai realizuotą filmą – kriminalinę siaubo dramą „Saule, nešviesk“ (2012 m.).
Filmas pasakoja šiurpą keliančią istorija. Jos centre – nepastovios psichikos jauna moteris Kristelė (Kate Lyn Sheil). Susiriejusi su vyru Kristelė jį nužudo, o atsikratyti lavono jai pasisiūlo padėti draugas Leo (Kentucker Audley). Su pavojingu kroviniu automobilio bagažinėje porelė leidžiasi į kelionę per saulės išdegintą Floridą.
Leo sugalvojo paprastą, bet, jo manymu, gerą planą: nuvykti pas senai pažįstamą Terę, pasiskolinti valtį, nuskandinti lavoną ežere, ir apsirūpinti alibiu.
Idealų planą, kaip ir reikėjo tikėtis, vis kompromituoja nenumatytos aplinkybės ir pavyduolės Kristelės neprognozuojamas elgesys. Aptikusi Leo ir Terę (Kit Gwin) kartu Kristelė pasiunta ir porelei grasina peiliu. Panašu, kad Kristelės nekontroliuojamas elgesys visiems kelia didesnę grėsmę, negu išoriniai veiksniai. Bet netrukus į siužetą įsijungia ir jie.
Kai bagažinės turinį atsitiktinai pamato nuomojamos valties savininkas, tenka papildyti pėdsakų slėpimo planą dar vienu nenumatytu poelgiu.
Recenzijoje laikraštyje „The New York Times“ kritikas Zachas Baronas pasidalijo pokalbio su režisiere turiniu. Jame Amy Seimetz sakiusi, kad sukurdama šį filmą norėjusi išsivaduoti nuo kelis kartus sapnuoto košmaro apie kaltę ir mirtį.
Nedidelio biudžeto filmas susilaukė daug teigiamų recenzijų. „New York Post“ gyrė filmo vaidybą ir režisūrą. „Seattle Times“ vadino jį „keistai saulėtu filmu“ ir lygino su klasikiniu Terrence’o Malicko filmu „Badlands“ (1973 m.).
O „New York Times“ apžvalgininkas pažymėjo, kad filmas „išsiskleidžia kaip Françoise Sagan romanas: tikslingai, mįslingai ir su neapdorotu emociniu grynumu…“. (G.J.)
3. „DARBO DIENA“ (Labor Day, 2013)
JAV režisierius Jasonas Reitmanas atkreipė kinematografinės visuomenės dėmesį, kai 2005 metais ekranuose pasirodė jo satyrinė komedija „Dėkui, kad rūkote!“, kurios pagrindinis herojus buvo tabako pramonės lobistas Nikas Neiloras, privalantis atlikti išties neįmanomą misiją – agituoti už rūkymą, kai žalojančio cigarečių poveikio tapo nebeįmanoma nepastebėti.
Ir vėliau kurtuose filmuose Jasonas Reitmanas sugebėdavo surasti patrauklias formas, kurios leido kalbėti su žiūrovais apie aktualias psichologines problemas. „Oskaru“ už originalų scenarijų apdovanotoje dramoje „Džuno“ (Juno, 2007 m.) netyčia pastojusi šešiolikmetė darytis abortą nenori, bet ir tapti mama dar nepasiryžusi. Vienintelis racionalus sprendimas – perleisti kažkam savo būsimą kūdikį. Netrukus net atsiranda jauna šeima, kuri tokia galimybe mielai pasinaudotų.
Tačiau kartu su apvalėjančiu pilvuku, auga bei bręsta ir pati Džuno. Ji nepajunta kaip įžengia į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį. Filmas baigiasi netikėtu Džunos sprendimu, o tai jau vienas svarbiausių gero filmo požymių.
Net romantinė komedija „Viskas ore“ (Up in the Air, 2009) pasiūlė keletą išeičių tiems, kurie, deja, atleidžiami iš darbo. Tokius nelaimėlius sugeba originaliai paguosti George‘o Clooney suvaidintas krizės laikmečio padiktuotos profesijos atstovas Rajenas Binhemas, bendradarbių juokais vaidinamas Likvidatoriumi, mat jo darbas – pranešti atleidžiamiesiems darbuotojams apie juos ištikusią bėdą, bet kartu ir jiems įteigti mintį, kad atleidimas išeis tik į naudą.
Pagal Joyce Maynard romaną sukurtas filmas „Darbo diena“ taip pat nagrinėja aktualią problemą – skyrybas ir per jų slenkstį peržengusių žmonių bandymus neprarasti dvasinės pusiausvyros naujomis gyvenimo aplinkybėmis.
Taip atsitinka ir vieniša mama tapusiai gyvenimo naštos prislėgtai ir depresuojančiai moteriai Adelei Vyler, kuri ją palikus vyrui gyvena Naujajame Hempšyre drauge su paaugliu sūnumi Henriu. Kartą jiedu savo namuose priglaudžia sužeistą pakeleivį. Netrukus paaiškėja, kad Frenkas Čembersas (akt. Joshas Brolinas) yra aštuoniolikai metų už žmogžudystę nuteistas pabėgęs kalinys, kurio ieško miestelį šukuojantys policininkai.
Retrospektyviai papasakojama, kokiomis aplinkybėmis ir už kokį nusikaltimą iš karo Vietname sugrįžęs vyras ilgam pateko už grotų. Bet jam pavyko pabėgti iš kalėjimo ligoninės, kur jam buvo atliekama apendicito operacija.
Tačiau nesitikėkite pamatyti dar vienos istorijos apie nuožmios išvaizdos nusikaltėlį, paėmusį įkaitais moterį su vaiku. Šį kartą viskas bus kitaip. Nors Frenko išvaizda ir nekelia didelių simpatijų, jis elgiasi labai neįprastai – negąsdina namiškių, o gamina visiems valgį, net iškepa gardų persikų pyragą, atlieka remonto darbus ir nuoširdžiai rūpinasi Adele bei jos sūnumi.
Adelė pradeda pasitikėti Frenku ir net planuoja drauge su juo ir Henriu išvažiuoti į Kanadą. Išvykti bėgliai ketina rugsėjo pradžioje švenčiamą Darbo dieną. Bet rugsėjį prasideda ir naujieji mokslo metai, o Henris nori atsisveikinti su klasioke Elinor. Šis lengvabūdiškas poelgis išprovokuoja visą grandinę įvykių, sugražinusių Frenką vėl už grotų.
Bet čia dar ne finalas… (G.J.)
2. „SPRENDIMAS IŠVYKTI“ (Decision to Leave, 2022)
Pietų Korėjos kinas dabar garsus ir madingas visame pasaulyje. 2020-aisiais kaimyninėje Latvijoje miręs režisierius Kim ki-dukas dar gyvas būdamas tapo pripažintu klasiku.
Po to, kai Kanuose Auksinę palmės šakelę pelnęs „Parazitas“ vėliau dar ir Amerikoje buvo apdovanotas keturiais pagrindiniais Oskarais, net ir tolimi nuo kino žmonės įsidėmėjo režisieriaus Bongo Joon-ho pavardę ir net prisiminė ne taip seniai matę jo itin originalų filmą „Okča“ (2017 m.).
O kiek anksčiau susipažinome su dar vienu talentingu Pietų Korėjos kino kūrėju Park Chan-wooku.
Tikra kinematografinio kino sensacija tapo jo ir mūsų ekranuose rodyta „Bendra saugumo zona“ (2000 m.), kurioje neįveikiamą prarają tarp abiejų Korėjos dalių simbolizavo tiltas, jungiantis upės krantus – savotiška niekieno žemė, į kurią nedrįsta žengti nė vienos konfrontuojančios šalies pasieniečiai. Tai vieta, kur mažiausias nesusipratimas gali įpūsti naujo pilietinio karo gaisrą.
Didelį rezonansą ir nemažos komercinę sėkmės susilaukė šio režisieriaus filmas „Senis“ (Oldboy, 2003), kuriam geriausią reklamą padarė jį išliaupsinęs Quentinas Tarantino. Pagrindinis filmo herojus, daugelį metų privačiame kalėjime laikytas pusamžis vyras, ištrūkęs į laisvę siaubingai keršija skriaudėjams.
Matėme Park Chan-wooko jau Amerikoje sukurtą siaubo trilerį „Stokeriai“ (2013 m.) su Nicole Kidman ir Mia Wasikowska. Įvertinome pagal Émile‘io Zola romaną „Tereza Raken“ sukurtą „Troškulį“ (2009 m.).
Gėrėjomės nuostabiai gražiai nufilmuota „Tarnaite“ (2016 m.), kurią kritikai dėl pasakojimo būdo lygino su A. Kurosawos „Rasiomonu“, o vizualinį aristokratišką puošnumą – su L. Viskončio „Leopardu“.
O 2022-aisiai Kanuose Park Chan-wookas buvo pripažintas geriausiu režisieriumi už filmą „Sprendimas išvykti“.
Dar iki filmo premjeros intrigavo jo trumpas sinopsis, žadėjęs, kad tai bus istorija apie policininką, tiriantį žmogžudystę, ir nužudytojo žmoną, tapusią pagrindine įtariamąja.
Panašių siužeto užuomazgų kine devynios galybės. Betgi mes jau žinime, kad Park Chan-wookas net ir kiekvieną iš pažiūros banalią istoriją gali paversti įtemptu trileriu ir priversti žiūrovą blaškytis po jo siužetinių vingių labirintus. Be to jo filmuose visada yra stiprus nusikaltimo ir atpirkimo motyvas.
Kriminalines bylas tiriantis Jan Che Čžunas visai nepanašus į tokiuose filmuose įprastus supermenus. Greičiau atvirkščiai. Tarp bendradarbių jis turi nevykėlio reputaciją, mat ne vieną kartą darė rimtas klaidas. Vyras turi rimtų sveikatos problemų, dėl kurių kenčia nuo chroniškos nemigos. O ir jo šeimyninis gyvenimas nykus bei monotoniškas: Janas tik savaitgaliais gali pasimatyti su žmona, nes jis dirba Pusane, o jo žmona – toli už miesto pakrantėje, kur yra atominė elektrinė.
Naują postūmį monotoniškai kasdienybei suteikia tragiškas atsitikimas kalnuose, kai žūva nuo viršukalnės nukritęs aukštą postą imigracijos tarnyboje užimantis funkcionierius. Nelaimingas atsitikimas kelia daug klausimų. Keisčiausia grandis nesuprantamų įvykių sekoje – velionio žmona kinė, kažkada nelegaliai atvykusi į šalį, bet sugebėjusi išimties tvarka gauti pilietybę.
Ir našlės praeitis, ir dabartinis jos elgesys kupini keistenybių (ji dievina senas japonų estradines dainas, laiko namuose senelės ir motinos pelenus, taip pat mirtiną migdomųjų vaistų dozę, kalbasi su katinu, kuris moka jai ypatingu būdu įsiteikti!) priverčia Janą naktimis pasekti moterį.
Filmo emocinis grafikas primena širdies kardiogramą, kurioje po staigių emocinių pliūpsnių seka atoslūgiai. Visi jie užburiančiu ritmu (hipnozė filme turi ypatingą reikšmę) pamažu artina emocijų užvaldytą žiūrovą prie nenuspėjamo finalo – sprendimo išvykti… (G.J.)
1. „PONAS SODININKAS“ (Master Gardener, 2022)
Naujausias scenaristo bei režisieriaus Paulo Schraderio filmas „Ponas sodininkas“ pernai rudens pradžioje buvo parodytas Venecijos kino festivalio nekonkursinėje programoje, o pačiam 75-erių metų menininkui buvo įteiktas garbės prizas – Auksinis liūtas.
Ta proga festivalio direktorius Alberto Barbera pasakė: „Paulas Schraderis yra pagrindinė Naujojo Holivudo figūra. Šio judėjimo atstovai septintojo dešimtmečio pabaigoje įvykdė revoliuciją amerikiečių kino pramonėje, estetikoje ir kalboje.
Šiam režisieriui didelę įtaką padarė Europos kinas ir kultūra. Nors jis yra nepriklausomas scenaristas, jis vis dėlto žino, kaip dirbti Holivudo sistemoje. Visiems jo filmams būdingi drąsūs vizualiniai sprendimai. Schraderis priklauso bekompromisių kino atstovų gretoms, o kartu jis yra ir subtiliai šiandienos problemas tyrinėjantis menininkas“.
Paulas Schraderis išgarsėjo kaip scenaristas, sėkmingai bendradarbiavęs su Martinu Scorsese: drauge jie sukūrė „Taksistą“ 1976), „Įsiutusį bulių“ (1979), „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988), „Bėgti nuo mirties“ (1999). Nuo 1978 jis pats režisuoja, sukūrė per dvi dešimtis vaidybinių filmų.
Anot paties režisieriaus, „Ponas sodininkas“ – tai finalinis neoficialios trilogijos filmas (po „Pirmosios reformuotos bažnyčios“, 2017 ir pernykščio „Kortų skaičiuotojo“), logiškai baigiantis „vienišo žmogaus“ arba „žmogaus kambaryje“ temą. Ją beje scenaristas plėtoja nuo legendinio „Taksisto“. Visų šių filmų pagrindinius veikėjus režisierius apibudina taip: „Tai personažai, kurie atsiribojo nuo realybės bei emocijų ir tiesiog laukia, kada kas nors įvyks. Visi jie susiformavo veikiami europietiškos egzistencializmo filosofijos, suformuotos F. Dostojevskio, A. Camus ir J.P. Sartre‘o“.
„Ponas sodininkas“ – tai istorija apie sodininką Narvelą Rothą (akt. Joelis Edgertonas), ištikimai atliekantį savo pareigas turtingos našlės ponios Haverhil (akt. Sigourney Weaver) dvare Luizianoje. Bet spartietiška vyro ramybė baigiasi tą dieną, kai šeimininkė pareikalauja, kad ponas sodininkas išmokytų savo amato paslapčių jos neramaus charakterio dukterėčią Mają (akt. Quintessa Swindell). Šį kartą režisierius savo pagrindiniam herojui parinko sodininko profesiją, nes ji „gali būti tiek gėrio, tiek ir blogio metafora“. „Viena vertus, baltosios rasės viršenybės šalininkai gali pasakyti: Mes esame sodininkai ir išrauname piktžoles. O kita vertus, humanistai gali sakyti: Mes esame sodininkai ir stengiamės, kad augtų skirtingos kultūros. Ir vieni, ir kiti naudoja tą pačią sodininkystės metaforą, tik suteikia jai priešingą reikšmę“ – taip Paulas Schraderis pagrindinę savo filmo idėją aiškino kino industrijos žurnalui „Variety“. (G.J.)
