Vis dažniau tarptautiniuose kino festivaliuose svarbius prizus laimi šiuolaikinės Rusijos jaunieji kinematografininkai. Panašiai buvo atsitikę prieš tris dešimtmečius. Bet tada ant „perestroikos“ bangos iškilusį susidomėjimą rusų kinu provokavo galimybė pagaliau pamatyti ilgus metus (kartais net dešimtmečius) sovietinės cenzūros dėl politinių motyvų uždraustus filmus (A. Germano „Patikrinimus keliuose“, A. Askoldovo „Komisarę“ ir pan.) arba drąsius, tegul ir į metaforų rūbus įvilktus filmus apie stalinizmo paveldą (T. Abuladzės „Atgaila“).
Dabartinis jaunasis Rusijos kinas, užsieniuose skina laurus ir dėl politinės konjunktūros, bet kur kas svarbiau, kad tai dažniausiai yra sąžiningi bandymai kino priemonėmis įprasminti tris svarbiausius būties klausimus: Kas mes? Iš kur mes ir kur einame?.
Panagrinėkime dešimtuką naujausių rusiškų filmų. Gal juose rasime atsakymus?
10. „GERDA“ (Герда, 2021)
Jauną rusų režisierę Nataliją Kudriašovą įsidėmėjome jau senokai, kai 2015-isiais „Kino pavasaryje“) pamatėme jos pirmąjį pilnametražį darbą „Pionieriai herojai“ (Пионеры-герои) – jaudinančią refleksiją apie tris draugus, kurie vaikystėje dar būdamos spaliukais („Leninio anūkais“) svajojo prieš tampant pionieriais atlikto kokį nors tėvynei naudingą žygdarbį – geriausia būtų sugauti kokį nors šnipą. Bet dabar jie užaugo ir naujųjų laikų Maskvoje tiesiog kovoja už išlikimą.
Šis filmas buvo įdomus ne tik dėl socialistinės praeities idealų revizijos, bet „Pionieriai herojai“ tapo net savotišku indikatoriumi, liudijančiu apie tai, kad dabartiniame Rusijos kine ryžtingai senąją filmų kūrėjų kartą į užribį stumia jauni, talentingi ir net savotiškai įžūlūs kino kūrėjai, kurie žino, ko nori, ir supranta, ką daryti,.
Niekaip neranda savo vietos šiuolaikiniame „kapitalistiniame“ Rusijos pasaulyje ir naujausio Natalijos Kudriašovos filmo „Gerda“ pagrindinė veikėja – provincijos mieste gyvenanti mergina Lera: debiutantė Anastasija Krasovskaja, filmo autorių surasta modelių agentūroje Minske, apdovanota tarptautiniame Lokarno kino festivalyje ir Rusijos „Kinotavre“.
Dienomis mergina kremta rimtus mokslus sociologijos fakultete, o vakarais pragyvenimui užsidirba pasirodydama publikai striptizo bare kaip seksuali šokėja Gerda, kad materialiai apsirūpintų pati ir galėtų padėti sunkiai segančiai mamai.
Lerai dar tenka bendrauti su šeimą seniai palikusiu tėvu (jį suvaidino mūsiškis aktorius Darius Gumauskas), kuris vis sugrįžta, bet tik tada, kai yra girtas ir vienintelis jo apsilankymo tikslas – sukelti dar vieną skandalą.
Mergina turi draugą – tokį pat nepritapėlį, kaip ji pati: Olegas (Jura Borisovas) yra menininkas, bet duonai kasdieninei priverstas užsidirbti dirbdamas duobkasiu.
„Gerdos“ autoriai bando kaip įmanydami bėgti nuo visiems jau įgrisusios „černuchos“ (taip dar naujos Rusijos aušroje buvo praminti filmai, vaizduojantys tik viena – juoda – spalva nykų homo sovieticus gyvenimą).
Filmo pradžioje kaip parodija skamba kažkokios lektorės paistalai apie Platono suformuluotos sielos koncepciją ir apie tai, kad žmogaus siela visada pilna „nuostabių prisiminimų“ (juos Lera realizuoja gražiose sapnuose ir vizijose).
Tikriausiai ne atsitiktinis čia ir Gerdos – Anderseno pasakos apie Sniego karalienę – vardas. Lera tam tikra prasme panaši į skandinavišką veikėją šalta širdimi, kurią ištirpdyti, žinoma, gali tik meilė.
Lokarno festivalyje po filmo premjeros Nataliją Kudriašovą užkalbino ekstremalaus kino meistras prancūzų režisierius Gasparas Noé ir pavadino „Gerdą“ fantastiško įkvėpimo pilnu filmu ir pridūrė, kad „vietomis tai ekstremaliai liūdnas ir baisus filmas“.
9. „MES KITOKIE NEBŪSIME“ (Нас других не будет, 2021)
Taip savo dokumentinį filmą pavadino režisieriai Piotras Šepotinikas ir Asia Kolodižner. O pagrindiniai jo herojai yra jau mirę režisierius Aleksejus Balabanovas ir aktorius Sergejus Bodrovas.
Aleksejus Balabanovas karjerą pradėjo kaip kino estetas, puikiai susidorojęs su tikrai sudėtinga literatūra: pirmuosius filmus sukūrė pagal S. Beketą („Laimingos dienos“, 1991 m.) ir F. Kafką („Pilis“, 1994 m.). o 1997-aisiais jis sukūrė didžiulį rezonansą visoje posovietinėje teritorijoje tebeturinčią dramą „Brolis“ (Брат). Jos pagrindinis herojus – iš karo (tikriausiai, Čečėnijos) grįžęs simpatiškas ir sentimentalus vaikinas Danila Bagrovas visiems sakosi tarnavęs raštinėje, tačiau greitai paaiškėja, jog šaudyti jis moka visai neprastai. Naujos Rusijos realybėje ši patirtis jam labai praverčia.
Taip jaunas aktorius Sergejus Bodrovas tapo visaliaudiniu numylėtiniu, pratęsęs bendradarbiavimą su Aleksejumi Balabanovu filmuose „Brolis 2“ (2000 m.) ir „Karas“ (2002 m.) – čia S. Bodrovo partnerė buvo mūsiškė Ingeborga Dapkūnaitė.
O tuoj po „Karo“ įvyko tragedija. 2002-aisiais S. Bodrovas pradėjo savo antrąjį (po „Seserų“) savarankišką darbą „Ryšininkas“ (Связной) ir su grupe rugsėjį atvyko į Kaukazą. Rugsėjo devynioliktąją buvo nufilmuotos reikalingos scenos moterų kolonijoje Vladikaukaze. O Karmadono tarpeklyje turėjo būti filmuojamos scenos su iš kariuomenės grįžtančiu vaikinu Iljasu.
Kaip skelbia oficiali versija, nuo Džimaro kalno nutrūkęs ledo luitas išjudino milžinišką nuošliaužą kuri Karmadono tarpeklyje palaidojo gyvą visą filmavimo grupę. Kelias savaites vykę gelbėjimo darbai nedavė rezultato – kūnai taip ir nebuvo aptikti.
O 2013 metų gegužės aštuonioliktąją nuo vėžio mirė ir režisierius Aleksejus Balabanovas, prieš tai „numiręs“ savo pranašišku dabar atrodančiame paskutiniame filme „Aš irgi noriu“ (Я тоже хочу, 2012 m.)
„Mes kitokie nebūsime“ ir pasakoja apie šią kino ryšiais susietą porelę – garsų režisierių ir trijų jo filmų aktorių. Režisierių pora elgiasi su filmuota medžiaga, iš kurios dėlioja savąjį requiem, labai jautriai ir dėmesingai, nevengiant emocinių kontrastų.
A. Balabanovas čia atgyja kaip prieštaringa asmenybė – filologas, intelektualios prozos gerbėjas, bet ir nevengiantis ekstremalių pojūčių ir nevengiantis rusiško liaudies sporto, žinomo, kaip „daugiadienės“ išgertuvės.
S. Bodrovas – menotyrininkas, apgynęs disertaciją apie Italijos Renesanso tapybą, išlikusiuose ir panaudotuose kadruose, atrodo lyg savo personažo Danilos Bagrovo antrininkas (artimai vaikiną pažinoję sako dažnai matę tokius jo „persikūnijimus“).
Dažnai filme matome giliai susijaudinusius A. Balabanovo ir S. Bodrovo bendradarbius ir bičiulius. Netramdo ašarų prodiuseris Sergejus Seljanovas, nesuvaldo išdavikiško jaudulio operatorius Sergejus Astachovas.
Kartu su S. Bodrovu Karmadono tarpeklyje žuvo dar 43mžmonės. Išliko tik per stebuklą grupės direktoriaus pavaduotojas, lemtingą dieną išvykęs su reikalais iš tragedijos vietos.
Dabar daug kas kartoja, kad tą dieną baigėsi didžioji „Lenfilmo“ kino studijos epocha. Liūdna tai konstatuoti, bet tai tiesa.
8. „MAMA, AŠ NAMIE“ (Мама, я дома, 2021)
Nuolat besikeičiančioje ir jaunėjančioje jaunojo rusų kino panoramoje kasmet vis ryškiau matomi garsaus režisieriaus Aleksandro Sokurovo mokinių darbai.
Štai pirmasis Kantemiro Balagovo vaidybinis filmas „Ankštuma“ (Теснота, 2017) prieš ketverius metus buvo atrinktas į Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programą ir buvo apdovanotas FIPRESCI prizu. O jau antrasis jo darbas „Ilgšė“ (Дылда, 2019) pelnė Kanuose apdovanojimą už režisūrą.
Venecijos kino festivalyje šiemet įvyko kito Aleksandro Sokurovo mokinio Vladimiro Bitokovo filmo „Mama, aš namie“ premjera. Tai antrasis jauno režisieriaus darbas: pirmasis – „Gilios upės“ ( Глубокие реки, 2018 m.) buvo apdovanotas festivalyje „Kinotavr“ už ryškiausią debiutą.
Pagrindinė filmo „Mama, aš namie“ veikėja – Nalčike gyvenanti autobusų vairuotoja Tonia (akt. Ksenija Rapoport) iš privačios karinės organizacijos gauna žinią, kad jos sūnus žuvo Sirijoje: Ženia neva tapo sprogimo auka: iš jo nieko neliko, tad teks laidoti tuščią karstą.
Tvirto charakterio ir ūmaus temperamento moteris mano, kad jai sako netiesą. Ir lengvai nusileisti kovoje su visokiausio lygio biurokratais ji nenusiteikusi. Atvirkščiai, ji kiek galėdama vaikščioja „po instancijas“, reikalauja sau pagarbos, sukelia skandalą policijoje, atsisako solidžios kompensacijos (skirtos, kad tik nekeltų valdžios atstovams nereikalingo triukšmo!) ir net ryžtasi įžūliam iššūkiui – išeina į gatvę piketuoti.
Valdžiai pastarasis akibrokštas labiausiai nepatinka, mat netrukus miestelį turėtų aplankyti dideli viršininkai iš Maskvos, todėl vietinė valdžia nori maištautoją kuo greičiau nutildyti.
Filmo autoriai stengiasi padaryti viską, kad iš ekrano sklistų iki šiurpo atpažįstama dabartinės Rusijos realybė. Ši užduotis įvykdoma puikiai. Bet tuo pat metu pro hiperrealistinius vaizdus dažnai pasimato kitas – taip pat šiurpiai realus – pasaulis, vis dažniau įgaunantis siurrealistinio grotesko formas.
Ko verta vien pradinė scena, kurioje valdininkai inspektuoja Nalčiko pakraštyje riogsančius griuvėsius: čia kažkada buvo elitinė sanatorija, kurios apžiūrėti atvyksta specialistai iš Maskvos. Jie ir nuspręs, ką su šiuo „paveldu“ daryti – griauti ar restauruoti? Nuo šio sprendimo daug kas priklausys – būsimos darbo vietos, darbų finansavimas, net miestelio ateitis.
Svarstydami jiems dar nežinomus komisijos sprendimų variantus inspektoriai vardija argumentus „už“ – juk šioje elitinėje sanatorijoje sovietmečiu sveikatą taisė ir Chruščiovas, ir Brežnevas, ir, gal būt, net pats Stalinas!
Kaip tik tuo metu nuo vienos sienos su trenksmu nubyra tinkas, ir į susirinkusius nuo senos freskos pažvelgia ūsuotasis generalisimas. Valdininkus apima dvigubas siaubas – kaip reaguoti į šį veik mistinį ženklą? Ir kaip dabar elgtis prieš komisiją iš Maskvos – ar džiaugtis šiuo praeities apsireiškimu? Išsaugoti jį ar sunaikinti?.. Už kurį poelgį būsi pagirtas, o už kurį – griežtai nubaustas?
Taip, pro tragišką siužeto „fasadą“ į žiūrovus padvelkia dabar Rusijoje vis labiau stiprėjantis siurrealistinis absurdas, kurį gerai jaučia ir moka atspindėti ir Ksenija Rapoport, ir jai talkinantis Jura Borisovas, ir valdininką vaidinantis Aleksandras Gorčilinas.
Už tai, kad neretai beveik nepastebimai nutrinama riba tarp realybės ir liguistos haliucinacijos, reikia pagirti ir scenaristę Mariją Iziumovą, ir operatorę Kseniją Seredą (jos meistriškumą anksčiau įvertino visi, kurie žiūrėjo „Ilgšę“).
7. „KAPITONAS VOLKOGONOVAS PABĖGO“ (Капитан Волконогов бежал, 2021)
Šiemet Venecijos kino festivalyje parodytas jauno režisieriaus Vladimiro Bitokovo filmas „Mama, aš namie“ ir jo kolegų Natašos Merkulovos bei Aleksejaus Čiupovo filmas „Kapitonas Volkogonovas pabėgo“ dėl netikėto šių skirtingų kūrinių sugretinimo susidėliojo į savotišką dabartinės Rusijos dilogiją, kurioje jaunieji kino kūrėjai skaudžiai reflektuoja dėl vadinamosios „neįveiktos praeities“.
Dar „perestroikos“ laikais pasirodęs gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės filmas „Atgaila“, pasitelkęs meninių metaforų kalbą, ragino per nuoširdžią atgailą atsikratyti praeities nusikaltimų naštos. Deja (kaip visada nutinka Rusijoje) ir šio pranašo niekas nepaklausė, politikai neišdrįso paskelbti nei destalinizacijos, nei desovietizacijos, todėl milžiniška šalis, tyliai pritariant, liaudies masėms, vėl grįžo ten, kur daug dešimtmečių gyveno.
Todėl dabar destalinizacijos, kaip ir skęstančiųjų gelbėjimo, procesai Rusijoje yra tik individualios iniciatyvos reikalas.
Anot žinomo JAV istoriko, Jeilio universiteto profesoriaus Thimothy Snyderio, „neįveikta nusikalstama praeitis turi sprogstamąją galią“. Anksčiau ar vėliau ji „sprogs“ ir materializuosis jeigu ne į politinių permainų virtinę, tai bent jau į jas pranašaujančius kūrinius. Vienas tokių ir yra filmas „Kapitonas Volkogonovas pabėgo“.
Su Vladimiro Bitokovo filmu „Mama, aš namie“ jį sieja ne tik vietomis panaši stilistika, bet ir tikru jaunojo Rusijos kino atradimu vadinamas aktorius Jura Borisovas. Čia jis vaidina kolegų gerbiamą saugumo organų (NKVD) kapitoną Fiodorą Volkogonovą, kuris vieną kartą neišvengia fatališkos lemties būti staiga nublokštam iš, atrodytų, stabilių valstybinės tarnybos viršūnių.
Kai kapitonas paskelbiamas nusikaltėliu, jam nebelieka kitos išeities, tik bėgti. O ant kulnų jam mina buvę tarnybos draugai, dabar pajutę persekiotojų medžiotojų azartą.
Kartą bėglys iš pranašo (žuvusio čekisto) sužino, kad po mirties už savo įvykdytus nusikaltimus jo siela degs pragare. Išsigelbėti nuo tokios amžinos pražūties vyras galėtų tik tada, jeigu atliks atgailą ir gaus bent vienos savo aukos atleidimą.
Nuo šio momento į veiksmo trilerio audinį įsipina metaforiškas ir siurrealistinis pasakojimas apie išsigelbėjimo kelią.
Nors šiurpą ir dabar tebekeliantis žodis NKVD nė karto neištariamas, o ir Stalino pavardė neminima, akivaizdu, kad tai ryškias istorines paraleles į mūsų dienas (ir galbūt į netolimą ateitį) nutiesiantis kūrinys, kuriam dabartinio rusiško totalitarizmo sąlygomis ryžtis gali tik patys drąsiausieji.
6. „KUPĖ NR. 6“ (Купе номер 6/ Hytti nro 6, 2021)
Šis Rusijos ir Suomijos bendros gamybos filmas buvo apdovanotas Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu ir Suomijos iškeltas kandidatu siekti Oskaro.
Tai dar vienas metaforiškų apibendrinimų siekiantis filmas, pabandęs prisiminti trisdešimties metų senumo Rusijos realijas. Tokio kino šiais laikais turime nemažai. Bet jaunas režisierius, 1979 metais gimęs režisierius Juho Kuosmanenas, vengia plataus žvilgsnio ir pasitenkina ribotomis erdvėmis – prabangiu Maskvos butu, o vėliau – siaurais tolimojo reiso traukinio koridoriais ir ankštais kupė.
Pradžioje Maskvos bute, kuriame gyvena suomė archeologijos studentė Laura (Seidi Haarla) ir jos draugė Irina (Dinara Drukarova), kas vakarą vykstančiuose vakarėliuose inteligentiškas jaunimas postringauja apie patriotizmą, praeitį bei ateitį, ginčijasi dėl kontraversiškų madingo rašytojo Pelevino knygų. Kad galėtų daugiau laiko praleisti kartu, Laura pasiūlo Irinai drauge važiuoti į Murmanską. Taip toli (į pasaulio kraštą!) belstis Laura sumano ne šiaip sau: ten mergina ketina patyrinėti petroglifus – neolito ar vėlyvojo paleolito piešinius uolose ir ant urvų sienų.
Deja, darbo reikalai neleidžia Irinai ilgam pradingti, todėl Laurai tenka keliauti vienai ir į savo portatyvinę vaizdo kamerą filmuoti pro šalį bėgančius bekraštės Rusijos vaizdus bei ryškesnius kelionės momentus. Bet ir jų kaip tyčia visai nedaug.
Panašių siužetų monotoniją paprastai išblaško atsitiktinės pažintys, o kartais net ir audringi kelioniniai meilės romanai. Panaši pažintis užsimezga ir šį kartą. Bet iš pirmo žvilgsnio bukokos išvaizdos pakeleivis „proletaras“ Liocha (vėl Jura Borisovas!) mažai panašus į romantiško meilės nuotykio herojus. Kaip ir dauguma jo aplinkos žmonių Liocha mėgsta išgerti (jo kišenėje visada pūpso degtinės butelis ir kelioninė stiklinė), o ir manieros jo taip pat „proletariškos“.
Sužinojęs, kad jo naujoji pakeleivė yra suomė, vaikinas tuoj pat paprašo ją pasakyti, kaip suomiškai skamba svarbiausios bendravimo frazės: „Labas“, „Iki“ ir, žinoma, „Aš tave myliu“.
Regis, nieko ypatingo filme ir neįvyksta – tik monotoniškai ilga kelionė po Rusiją – klasikinis rusiškas siužetas, greičiau panašus ne į stebuklingų atradimų kupiną kelionę N. Gogolio „Mirusiose sielose“, bet veikiau į A. Radiščevo „Kelionę iš Peterburgo į Maskvą“, tik šį kartą maršrutas gerokai ilgesnis.
O jau iš daugelio „kelio filmų“ žinome, kad niekas taip gerai nesuartina žmonių, kaip bendra kelionė ir joje patirti sunkumai.
Taip atsitinka ir šį kartą. Pradinį bendravimo šaltį pamažu ima tirpdyti vis labiau šiltėjančios intonacijos, kol išryškėja tikroji žmonių esmė ir amžinas vienišų žmonių troškimas sutikti pagaliau giminingą sielą.
5. „IVANAS DENISOVIČIUS“ (Иван Денисович, 2021)
Pirmą kartą Aleksandro Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ buvo ekranizuota anksčiau, negu rašytojas gavo Nobelio literatūros premiją ir dėl to atsidūrė sovietų valdžios nemalonėje, net buvo ištremtas iš šalies, atėmus jam pilietybę.
Pirmieji visame pasaulyje vadinamojo politinio „Atšilimo“ metu šią apysaką filmu pavertė Didžiosios Britanijos, JAV ir Norvegijos (čia buvo filmuojami atšiauraus Gulago vaizdai) kinematografininkai (1970 m., rež. Casperas Wrede’as).
Ir rašytojo romanas „Pirmajame rate“ pirmą kartą buvo ekranizuotas užsienyje: 1973 metais tokį filmą sukūrė iš socialistinės Lenkijos paūmėjus antisemitinėms nuotaikoms emigravęs režisierius Aleksandras Fordas.
O Rusijoje šio romano motyvais puikų serialą susuko rusų kino klasikas Glebas Panfilovas (В круге первом, 2006 m.). Jo pagrindinis herojus garsus matematikas Glebas Neržinas, nepalūžo sunkiomis „liaudies priešams“ skirtos darbo stovyklos sąlygomis.
Tiesa, Neržinui ir kai kuriems jo kolegoms Gulage buvo kur kas švelnesnės sąlygos, nes „humaniška“ sovietų valdžia leido nemalonėn patekusiems mokslininkams „išpirkti savo kaltes“ ir pasidarbuoti tėvynės labui specialiai įrengtose laboratorijose (patys kaliniai jas praminė „šašaškomis“), kartais net ir prie valstybinės svarbos projektų – kosminių ar atominių.
O štai Ivanas Denisovičius Šuchovas buvo patekęs į tikrą pragarą žemėje. Prasidėjus karui jis, kaip ir dauguma tarnybai tinkamų vyrų, buvo mobilizuotas. Jis narsiai atliko savo pareigą tėvynei, net sunaikino kelis priešų tankus. Bet buvo sužeistas ir pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Per stebuklą likęs gyvas jis sugrįžo pas saviškius, bet pagal Stalino įsakymą, skelbiantį „liaudies priešais“ visus, kurie (nesvarbu dėl kokių aplinkybių) buvo atsidūrę priešo teritorijoje, apkaltintas šnipinėjimu ir išsiųstas į šalies šiaurėje esantį lagerį. Čia Šuchovas (tapęs tiesiog kaliniu nr. „Щ-854“) mokosi išgyventi ir ieško dvasinės atramos religijoje.
Jei lyginsime filmo siužetą su A. Solženicyno apysaka, pamatysime, kaip stipriai režisierius G. Panfilovas pertvarkė rašytojo tekstą. Ivanui Denisovičiui filme sugalvojama priešistorė, pamatome apysakoje nepaminėta motiną (ją trumpame epizode suvaidino nuolatinė režisieriaus aktorė ir žmona Ina Čiurikova), plačiau atskleidžiamas jo gyvenimas fronte ir vokiečių nelaisvėje, net trumpam pažvelgiama į jo ateitį.
Laimė, tokie sugalvoti epizodai neprieštarauja literatūrinio siužeto logikai, o pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Filipas Jankovskis (Olego Jankovskio sūnus) puikiai įsijaučia į kankinio-šventojo vaidmenį.
Religiniai motyvai buvo svarbūs ir apysakoje. Filme jie dar labiau paryškinami. Kartais gal pernelyg iliustratyviai, kai karo epizoduose maža dukrelė laimingai išveda tėtį iš minų lauko. Arba kai kažkieno ranka paduoda jam pamestą kastuvą ar šimtasiūlę, kad vyras mirtinai nesušaltų.
Nesistengia režisierius tirštinti siaubų ir vaizduodamas lagerio kasdienybę ir alinantį kalinių darbą. Paliekama daug erdvės paties žiūrovo vaizduotei. O tokią pagarbą žiūrovams šiais laikais nelengva surasti.
4. „MIRUSIŲJŲ DIENA“ (День мёртвых, 2021)
Debiutinis režisieriaus Viktoro Ryžakovo filmas „Mirusiųjų diena“ yra visai nebloga ir rimta alternatyva šiuo metų laiku pasaulio užvaldžiusiems „helovininiams“ siaubo filmams.
Bet apie gyvuosius ir mirusius čia kalbama be butaforinių pabaisų ir karnavalinių siaubų, greičiau juokingų, negu iš tikrųjų baisių. Dabartinė realybė (ypač šių laikų Rusijoje) yra baisesnė už bet kokį kinematografinį košmarą.
Paprastai režisieriai kine pirmą pilnametražį filmą sukuria nesulaukę trisdešimties. Debiutantui Viktorui Ryžakovui – šešiasdešimt vieneri. Rusijos teatralams jis seniai žinomas, kaip populiaraus teatro „Sovremenik“ („Amžininkas“) meno vadovas, ženkliai prisidėjęs prie publikos pamėgtų spektaklių.
Gal todėl pirmasis jo filmas „Mirusiųjų diena“ neatrodo mėgėjiškai. Atvirkščiai, daro brandaus kūrinio įspūdį. Nors kai kuriems aktoriams galima prikišti kai kada į pirmą planą išlendantį teatrališkumą.
Bet bendrai imant filmas imponuoja autorių sugebėjimu apie rimtus dalykus kalbėti šiuolaikiškas kalba, pernelyg neafišuojant emocijų. O tai tikrai nelengva, nes pagrindiniai veikėjai čia – motina ir sūnus, susitinkantys per vadinamąjį „tėvų šeštadienį“. Į pirmąjį tokį pasimatymą sūnus (akt. Aleksandras Palis) pavėluoja, nes paprasčiausiai pramiega po triukšmingo vakarėlio.
Motina (akt. Agripina Steklova) ir sūnus planavo aplankyti artimiausių giminaičių kapus ir juos sutvarkyti prieš šventes. Bet kad šį darbą atliktų, porelei teks kirsti kelių rajonų sienas, beprotišku greičiu lekiant stipriai padėvėtu automobiliu. O tokios ekstremalios kelionės metu iš gelmių iškyla neužgydytos sielos žaizdos ir neužglaistyti asmeniniai konfliktai. Tokios terapijos kulminacija įvyks prie paskutinio aplankyto kapo, kuriame amžiną atilsį surado neseniai miręs brolis.
3. „MEDĖJA“ (Медея, 2021)
Režisierius Aleksandras Zeldovičius filmus kuria retai (kolegos juokauja, kad kartą per 10 metų!), bet kiekvienas jo kūrinys tampa ryškiu kinematografiniu įvykiu.
Pažiūrėję jo plačiai nuskambėjusį filmą „Maskva“ (Москва, 2001 m., pagal Vladimiro Sorokino scenarijų), pradėjome geriau suprasti, kas pasikeitė Rusijoje per pirmąjį dešimtmetį po Sovietų imperijos žlugimo. Karštligišką modernios Maskvos ritmą iš tikrųjų lemia kriminalinis verslas, jokiems „supuvusiems“ vakarams neregėti naktinio gyvenimo kontrastai, „pašėlę“ pinigai ir tai, ką patys rusai vadina talpiu žodžiu „bespredel“. O paprasti inteligentai yra taip pasimetę, kad jaučiasi niekam nereikalingais žmonėmis šalyje, kurioje praeitis paniekinta, dabartis baisi, o ateitis neprognozuojama. Ar ne todėl režisieriui taip prireikė tiesioginių asociacijų su A. Čechovo „Trimis seserimis“ (vieną jų tąsyk suvaidino mūsiškė Ingeborga Dapkūnaitė)?
Naujausio Aleksandro Zeldovičiaus filmo pavadinimas „Medėja“ nurodo į antikinę graikų mitologijos dramą, kurioje burtininkė Medėja buvo Kolchidės karaliaus Ajeto ir okeanidės Idijos duktė, Jasono žmona, Kirkės pusseserė ir Helijo anūkė.
Dvi bene garsiausias graikų antikos meistro Euripido „Medėjos“ ekranizacijas sukūrė italas Pieras Paolo Pasolini (1969 m., su Maria Callas) ir danas Larsas von Trieras (1988 m.). Lyčių kova šiame veikale pavaizduota taip ryškiai, kad veikalas gali būti traktuojamas dvejopai – kaip aktualus feministinis manifestas (moteris sukyla prieš ją paniekinusį vyrą) ir ne mažiau aktuali mizoginine drama, kurioje moteris vaizduojama kaip savo vaikus nužudanti pabaisa.
Bet Aleksandro Zeldovičiaus filmas – ne apie anuos laikus ir ne apie tą Medėją. Senojo mito atgarsiai pasigirsta istorijoje apie šiuolaikinį Izraelį ir čia gyvenančią moterį, išgyvenančią baisią išdavystę.
Šį kartą režisierius kuria filmą pagal savo scenarijų. Pagrindinis veiksmas čia plėtojasi saulėtame Izraelyje ir tik maža dalis – snieguotoje Rusijoje. Iš čia į pažadėtąją žemę bevardė mergina išvyksta su verslininku Aleksejumi (akt. Jevgenijus Cyganovas), kuris tikisi Izraelyje užsiimti moderniomis nanotechnologijomis (Rusijoje jis vertėsi pardavinėdamas betoną).
Filmas kuriamas kaip pagrindinės herojės monologas (todėl jai ir vardo nereikia), ilga išpažintis vienuolyne. Ji yra chemikė, turi du vaikus, kuriuos pasiima drauge į tolimą kelionę.
Tragiška atomazga įvyks Masados tvirtovės griuvėsiuose: čia kažkada žydai narsiai gynėsi nuo priešų, o kai kova buvo pralaimėta, visi nusižudė, kad niekas nepatektų nelaisvėn.
Kartais ir šią istoriją verta prisiminti.
2. „ATGNIAUŽIANT KUMŠČIUS“ (Разжимая кулаки, 2021)
Šis filmas šiemet buvo parodytas Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Kitas žvilgsnis“ (Un certain regard) ir pelnė pagrindinį prizą. O neseniai buvo paskelbta, kad „Atgniaužiant kumščius“ bus oficialiai nuo Rusijos keliamas kandidatu siekti Oskaro.
Pastarąją žinutę filmo meno vadovas Aleksandras Sokurovas paragino nepervertinti, sakydamas, kad „pradedančiam režisieriui tai neturi reikšti kažką svarbaus“: „Aš ne itin aukštai vertinu visokias konkursines ambicijas bei festivalines procedūras“.
Bepigu, žinoma, taip sakyti plačiame kino pasaulyje seniai pripažintam meistrui. O štai jaunai kūrėjai Kirai Kovalenko, sukūrusiai filmą osetinų kalba, tai – puikus tramplynas į svaiginančias kino aukštumas. Juolab, kad Kanuose pasibaigus seansui publika plojo atgniaužus kumščius visai ne perkeltine prasme.
Filmas buvo sukamas viename Šiaurės Osetijos kalnakasių miestelyje, kuriame daugiabučius namus siaurame tarpeklyje iš visų pusių spaudžia kalnai.
Pagrindinis konfliktas plėtojasi tarp čia gyvenančio tėvo (jį labai taupiomis priemonėmis vaidina Šiaurės Osetijos liaudies artistas Aslikas Karajevas) ir aktorinių mokslų dar nebaigusios Milanos Aguzarovos vaidinamos dukros Ados.
Nuo pat pradžių tarp šių artimiausių žmonių tvyro kažkoks niūrus šešėlis. Jo esmės žiūrovai taip ir nesužinos: žmonės gyvenantys atšiauriose sąlygose nelinkę atvirauti ir daugiažodžiauti.
Visai kitokie Ados santykiai su vyresniuoju broliu Akimu. Jis išvyko iš namų į Rostovą, ten gyvena ir dirbą, o dabar trumpam parvyko aplankyti artimųjų.
Mergina vaikystėje patyrė traumą. Jai reikalinga operacija. Bet valdingas tėvas neišleidžia jos iš namų, paslėpė jos pasą, o motinos namuose nėra (tikriausiai, ji mirusi, bet tai galima tik numanyti). Dar namuose yra jaunėlis Dakas, kuris taip pat ilgisi šilumos bei švelnumo ir bijo tėvo rūstybės.
Filmas nepaprastai emocingas, subtilus ir kažkaip senamadiškai sentimentalus. O finalas pasilieka atviras.
1. „BYLA“ (Дело, 2021)
Tapti „liaudies priešu“ dabartinėje Rusijoje labai lengva. Kiekvieną savaitę (žmonės jau liūdnai juokauja, kad kiekvieną penktadienį) viešai skelbiami „užsienio agentų“ ir režimui „nepageidaujamų“ asmenų sąrašai. Pakanka vienam su plakatėliu išeiti į gatvę ar net ką nors pakomentuoti socialiniuose tinkluose – ir lauk svečių, kurie atims plakatėlį, konfiskuos kompiuterį ir užtampys po „patį humaniškiausią teismą pasaulyje“ (citata iš „Kaukazo belaisvės“, jei kas nesuprato!).
Atėjo ir šiaip jau didele drąsa bei opozicinėmis nuotaikomis nepasižyminčių inteligentų eilė. Šiuos žmones valdžia dabar taip pat siekia įbauginti. Dažniausiai pasitelkus kaltinimus korupcija ar netikslingais valdžios skirtų lėšų panaudojimais.
Visai neseniai gėdingai subliuško valdžios ir TV propagandininkų garsiai anonsuotas ir ilgai trukęs kaltinimas teatro bei kino režisieriui Kirilui Serebrenikovui (Jo filmo „Vasara recenzija čia: https://kaunozinios.lt/titulinis/vasara-nostalgiskas-meiles-laiskas-praeiciai_115242.html.)
Jau daugiau nei mėnesį Rusijoje nenutyla skandalas dėl Maskvos Aukštosios ekonomikos mokyklos (paprasčiau vadinamos „Šaninka“ nuo jos įkūrėjo sociologlo Teodoru Šanino pavardės) rektoriaus suėmimo. Absurdiški kaltinimai pasisavinus dideles pinigų sumas, skirtas Švietimo ministerijos specialiems projektams, akimirksniu išvirto į suėmimą ir ikiteisminį įkalinimą. Net po čia patirto širdies smūgio ir skubios operacijos teisėjai reikalauja palikti žmogų už grotų, tarsi jis būtų pavojingiausias šalyje kriminalinis nusikaltėlis.
Tokiame „toksiškame“ fone labai pranašiškai atrodo kelis mėnesius anksčiau prieš aukščiau aprašytą istoriją pasirodžiusi garsaus režisieriaus Aleksejaus Germano jaunesniojo filmas protokoliškai lakonišku pavadinimu „Byla“ (Дело, 2021 m.).
Pagrindinis filmo herojus provincijos miestelyje gyvenantis universiteto profesorius Davidas (jį vaidina pastovus režisieriaus aktorius gruzinas Merabas Ninidzė, daug metų gyvenantis ir dirbantis Vokietijoje).
Sidabrinio amžiaus literatūros specialistas kartą pakliūva į labai nemalonią situaciją. Jis apkaltinamas tuo, kad neva pasisavino valdžios skirtą nemenką pinigų sumą (vadinamąjį akademinį grantą), skirtą tarptautinei konferencijai. Dabar jis privalo būti dviejų kambarių bute namų arešte ir laukti teismo.
Netrukus pradeda aiškėti tikroji profesoriaus „nusikaltimo“ priežastis. Ji visai ne ekonominė, o politinė. Mat garbusis studentų mylimas profesorius viešai pasisakė prieš apsivogusį merą.
Vos tik valdžia paskelbia inteligentui karą, į jį (atrodo, visai nuoširdžiai ir iš pirmo žvilgsnio nesavanaudiškai) įsijungia profesoriaus kolegos (paskubomis pašalina jį iš akademinės bendruomenės), ir kaimynai (rengiantys po jo langais piketus). Drąsesni net veržiasi į marginalu paskelbtos aukos butą, kad galėtų šeimininką sumušti.
Ir panašu, kad mažame miestelyje nebėra nė vieno žmogaus, kuris stotų į akivaizdžiai nekalto žmogaus pusę.
Atpažįstama situacija? – Žinoma, kad taip. Ar gali būti laiminga šio akivaizdžiai nepadoraus konflikto atomazga?
Vienareikšmio atsakymo autoriai vengia. Ir teisingai daro…
Taip pat skaitykite: TOP 10 lenkų naujojo kino filmų