„Vasara“ – nostalgiškas meilės laiškas praeičiai

Paskelbė: Gediminas Jankauskas Data: 2019-03-21 07:41

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Leto" kadras

Rugpjūtis – fatališkas Rusijai metas. Šį mėnesį atsitiko nemažai dramatiškų, o neretai ir tragiškų įvykių. 1991 m. rugpjūtį, atsistatydinus M. Gorbačiovui, žlugo Sovietų sąjunga, bet aukščiausio rango politiniai veikėjai surengė perversmą, kurio metu buvo pralietas kraujas. 2000-ųjų rugpjūčio 12 d. Barenco jūroje nuskendo Rusijos atominis povandeninis laivas „Kurskas“, žuvo jame buvę 118 jūreivių (apie šią tragediją sukurtą vaidybinį filmą dabar galime pamatyti didžiuosiuose ekranuose).  2008-ųjų rugpjūtį Rusija pradėjo atvirus karo veiksmus prieš Gruziją jos konflikte su nepripažintomis Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis.

Gerai prisimenu ir 1990-ųjų rugpjūtį, kai iš žiniasklaidos sužinojome, jog Latvijos teritorijoje netoli Rygos autostradoje žuvo Rusijos roko muzikos lyderis Viktoras Cojus (jo vairuojamas moskvičius susidūrė su autobusu). Anuo metu šis korėjiečių kilmės muzikantas ir jo grupė „Kino“ buvo nepaprastai populiarūs, nors tada konkurencija buvo didžiulė: jaunimo protus buvo užvaldę ir kiti alternatyvinės muzikos autoriai – Borisas Grbenščikovas ir grupė „Akvarium“, Konstantinas Kinčevas ir grupė „Alisa“, Jurijus Ševčiukas ir grupė „DDT“ – o Sankt Peterburgo (tada šis miestas dar vadinosi Leningradu) restoranas „Saigon“ buvo tapęs neformalia maištingųjų rokerių būstine.

Viktoras Cojus išsiskyrė iš gana plačios pogrindžio muzikantų kompanijos – ir savo ryškia azijietiška išvaizda, ir manieromis, ir dainavimo stiliumi, ir keistais dainų tekstais (pvz., „Sodinu aliuminio agurkus brezentiniame lauke“).

Tada gimė ir mada kviestis šiuos kultinius atlikėjus vaidinti filmuose. 1987-aisiai K. Kinčevas suvaidino patį save filme „Įsilaužėlis“ (rež. Valerijus Ogorodnikovas), po metų V. Cojus filme „Adata“ (rež. Rašidas Nugmanovas) suvaidino vyruką, vardu Moro, kuris gelbėja narkomanijos liūne skęstančią merginą ir skelbia karą kvaišalų platintojams. O anuometinio jaunimo manifestu tapusiame režisieriaus Sergejaus Solovjovo filmo „Assa“ (1987 m.) finale Viktoras sudainavo vieną savo garsiausių dainų „Noriu permainų!“: daina pradedama tuščiame restorane per repeticiją, bet netrukus ji jau skamba atviroje erdvėje, ir tūkstančiai liepsnelių virš žmonių galvų pritaria nakties tamsoje skambančiam raginimui: „Permainų reikalauja mūsų širdys, permainų reikalauja mūsų akys“.

Gražia anų laikų dvasia alsuoja „Kino pavasarį“ pradėjęs nostalgiškas filmas „Vasara“ (Летo), kurio premjera Lietuvoje rengiama dar ir kaip solidarumo akcija, skirta Rusijoje teismo nuosprendžio laukiančiam režisieriui Kirilui Serebrenikovui: valdžia net neleido jam pabaigti filmo: tiesiai iš filmavimo aikštelės Sankt Peterburge režisierius su antrankiais buvo atgabentas į tardymo izoliatorių Maskvoje, kur iki šiol teisiamas (procesas dar nesibaigė ir nuosprendis nežinomas) pagal akivaizdžiai sufabrikuota finansinių grobstymų režisieriaus vadovaujamame teatre „Gogol centr“ bylą.

Leto film vasara Kirilas Serebrinikovas

Nors vienas svarbiausių „Vasaros“ personažų yra Viktoras Cojus, sunku šį kūrinį vadinti biografiniu filmu. Tai greičiau impresionistinė fantazija, persmelkta romantikos ir nostalgijos praeičiai. Pernai Kanų kino festivalyje filmas buvo apdovanotas už geriausią garso takelį.

„Vasaros“ siužetas prasideda politinių permainų (netrukus jos bus pavadintos „perestroika“) išvakarėse, kai Viktoro Cojaus pavardė plačiosioms roko muzikos gerbėjų masėms dar buvo nežinoma. Užtai Maikas Naumenko ir jo grupė „Zoopark“ jau turėjo didelę ištikimų fanų komandą. Filmo pradžioje karštą vasaros dieną paplūdimyje Viktoras ir jo draugelis Lionia (žinovai šiame personaže atpažįsta pirmosios „Kino“ sudėties gitaristą Aleksejų Rybiną) susipažįsta su Maiku bei jo gražuole žmona Natalija. Draugu porelė, sujaukusi „Zooparko“ įprastą ramybę, pavadinti apsišaukėliais, bet po pirmų Viktoro atliktų dainų tampa aišku: „klasikas“ bei jo aplinka įvertino naują talentą ir padės naujokams prasimušti į roko koncertų sceną.

Leto film vasara Kirilas Serebrinikovas 3

Filmo siužetas plėtojasi neskubiai, tarsi filmo autoriai patys lėtai mėgautųsi jiems akivaizdžiai imponuojančia anarchiška anuometinio maištaujančio jaunimo nuotaikų dvasia. Tas jaunimo maištas dar neturi politinio atspalvio: marga idealistų kompanija tiesiog šlaistosi anuometinio Leningrado gatvėmis, geria vyną, įsimyli, konfliktuoja dėl smulkmenų, nuogi maudosi jūroje, diskutuoja apie rokenrolą ir, žinoma, klausosi mėgiamiausios muzikos.

„Viliojantis, bet kartu nepermatomas meilės laiškas praeičiai, – taip „Vasarą“ pristatė įtakingas britų leidinys „The Guardian“. – Tai filmas apie kartą, kuri laukė „Rolling Stones“ vinilinės plokštelės pasirodymo, o ne naujo „iPad“.“ „Vasara“ yra tarsi tiltas, kuris jaunajai kartai padeda atrasti santykį su sovietmečiu, taip suvokiant ir įsisavinant laisvės svarbą“.

Leto film vasara Kirilas Serebrinikovas 4

„Vasarą“ galima laikyti savotiška anų laikų miniatiūrine muzikinių madų antologija: filme skamba nemažai pačių Maiko bei Viktoro dainų, bet ir nemažai roko klasikos – šios muzikos vertintojų širdis tikrai suvirpins žinomos kompozicijos, atliekamos grupės „Talking Heads“ (jų daina „Psycho Killer“ skamba sovietiniame traukinyje) ar solistų Davido Bowie, Lou Reedo (jo daina „Perfect Day“ gražiai skamba lyjant) bei Iggy Popo (daina „The Passenger“ atliekama troleibuso keleivių).

Filme neapsieinama be pirmame plane besiplėtojančios meilės istorijos, tačiau Natalijos ir dviejų vyrukų santykiai yra tik nužymėti, bet nevystomi kaip tai yra įprasta melodramoms. Pradžioje Natalija ištikima mylimam vyrui: „Kam man tas Mickas Jaggeris, jeigu aš turiu Maiką“, tačiau netrukus vis svarbesnę vietą jos jausmų pasaulyje užima impozantiškasis Viktoras. Cojų suvaidinęs korėjiečių aktorius Teo Ju po filmo premjeros Kanuose taip paaiškino savo herojaus magijos paslaptį: „Jis [Viktoras Cojus – G.J.] yra amerikiečių roko muzikos, rusų poezijos bei korėjietiškos charizmos lydinys“.

Leto film vasara Kirilas Serebrinikovas 6

„Vasara“ – tai ne filmas apie muzikantus, kuriame skamba daug muzikos. Tai greičiau bandymas kurti naujovišką miuziklo formą, kurioje už taikliai pastebėtų konkretaus laikmečio ženklų slypi valiūkiškas iš gyvenimo realybės sąmoningai iškritusių chuliganų siautulys, kai muzika nustoja buvusi vien fonu, bet kartais tampa svarbiu personažu, keičiančiu žmonių elgesį buitiškiausiose situacijose. Panašiai elgėsi režisierius Milošas Formanas, kai 1979 m. Amerikoje ekranizavo garsią roko operą „Plaukai“. „Vasara“ yra ne mažiau spalvingas kūrinys, nors operatorius Vladislavas Opeljancas ją nufilmavo juodai baltoje kino juostoje su retais spalvotų kadrų inkliuzais ar animaciniais intarpais, paverčiančiais gyvenimo banalybę magiškos fantazijos fiesta, kurioje personažai gali lengvai transformuotis į vaikiškus piešinius su spindinčiais nimbais virš galvų.

Leto film vasara Kirilas Serebrinikovas 5

Filmo scenarijus, beje, remiasi Natalijos Naumenko prisiminimų knyga, kurią tikrieji grupės „Kino“ žinovai jau seniai pavadino labai nepatikimu šaltiniu. Dėl to net buvo kilę nesusipratimų, kai filmo dar nematę anų įvykių liudininkai (pvz., Borisas Grbenščikovas ir Aleksejų Rybinas a priori išreiškė kategorišką nuomonę, kad filmas labai tendencingai iškreipia tikrovę. Bekompromisiai filmo kritikai padarė dvi klaidas – savo griežtą verdiktą („tai melas nuo pradžios iki galo“) paskelbė filmo dar nematę ir pamiršo, kad „Vasara“ – ne dokumentinis filmas, o vaidybinis kūrinys. Tie, kurie norėtų sužinoti, kuo abu filmų tipai skiriasi, turėtų internete susirasti ir pasižiūrėti dokumentinį filmą „Po Vasaros“ (После Лета), kuriame žinomi muzikos kritikai ir muzikantai komentuoja „Vasarą“ ir polemizuoja su Kirilu Serebrenikovu.

Bet užbėgdamas už akių visiems kritikams, pats režisierius į „Vasaros“ siužetą įvedė personažą, pavadintą Skeptiku, kuris kartais komentuoja filmo įvykius ir charakterizuoja personažus („visai nepanašus“) arba situacijas („taip nebuvo“).

Taip pat skaitykite: TOP 10 festivalio „KINO PAVASARIS“ filmų (II)

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt