Kai kalbama apie siaubo filmų ir vaizdo žaidimų sujungimą, šių dviejų medijų susikirtimas davė pradžią daugybei adaptacijų, kurios sužavėjo tiek žiūrovus, tiek vaizdo žaidimų žaidėjus. Vaizdo žaidimų pritaikymo siaubo filmams koncepcija yra populiari tendencija pramogų industrijoje – filmų kūrėjai ir žaidimų kūrėjai siekia pasinaudoti populiarių vaizdo žaidimų frančizių sėkme, kad sukurtų įtikinamą ir bauginančią kino patirtį. Todėl šiame straipsnyje pristatysime jums geriausius siaubo filmus, sukurtus remiantis vaizdo žaidimais.
Siaubo filmų ir vaizdo žaidimų susiliejimo šaknys – bendras tikslas sukelti baimę ir įtampą žiūrovams ir žaidėjams. Abi medijos remiasi įtraukiančiu pasakojimu, atmosferiška aplinka ir įtikinamais veikėjais, kad pritrauktų savo auditoriją. Siaubo žanras ypač klesti dėl gebėjimo sukelti intensyvias emocijas ir sukurti nerimo bei baimės jausmą. Vaizdo žaidimai, pasižymintys interaktyvumu, unikaliu gebėjimu panardinti žaidėjus į bauginančius scenarijus ir leisti jiems patiems patirti baimę.
Siaubo filmų adaptacija pagal vaizdo žaidimus yra dinamiška ir besivystanti pramogų sritis. Šių dviejų medijų susiliejimas suteikia daugybę kūrybinių galimybių tyrinėti siaubingus pasakojimus, kultinius personažus ir įtraukiančius pasaulius, kurie sužavėjo tiek žiūrovus, tiek žaidėjus.
Kadangi žaidimų pramonė ir toliau kuria novatoriškus siaubo žaidimus, būsimų ekranizacijų perspektyva teikia vilčių supažindinti naują kino žiūrovų kartą su turtingu pasakojimu ir kvapą gniaužiančiu siaubu, kuris būdingas geriausiems siaubo žaidimams. Siaubo filmų ir vaizdo žaidimų sujungimas žada žiūrovams visame pasaulyje suteikti šiurpą gniaužiančių pojūčių ir nepamirštamų kino įspūdžių, nesvarbu, ar tai būtų kultinių frančizių peržiūra, ar žengimas į dar nepažintą teritoriją.
10. „Penkios naktys pas Fredį“ (Five Nights at Freddy’s, 2023)
Filmo komandą reikėtų pagirti už didelį dėmesį detalėms atkuriant originalaus žaidimo aplinką ir veikėjus, nes nuo pat pirmojo kadro aišku, kad šis filmas nėra tik dar vienas populiaraus vaizdo žaidimo pasipelnymas – tai darbas atliktas su meile. Filme pasineriama į bauginančią ir nostalgijos pilną Fredžio Fazbio picerijos atmosferą: apleista užkandinė, neaiškūs garsai, menkai apšviesti koridoriai ir mirganti šviesa. Animatronika, sukurta įspūdingomis CGI technologijomis, yra šio šou žvaigždės. Jų keisti, gremėzdiški judesiai ir grėsminga aura, sukelią įtampą, kurią taip pamėgo žaidimo „Penkios naktys pas Fredį“ žaidėjai.
Dar vienas išskirtinis filmo bruožas – garso dizainas. Gilūs girgždesiai, mechaniniai ūžesiai ir šiurpą kelianti muzika, visa tai tik dar labiau prisideda prie kraują stingdančios siaubo filmo aplinkos. Meistriškai panaudota tyla ir „šokliai“ privers jus užgniaužti kvapą.
Filmo siužetas paremtas gerai žinoma kliše: naktinis apsaugos darbuotojas, kurį vaidina Joshas Hutchersonas, bando išgyventi penkias siaubingas naktis apleistoje picerijoje, kuri buvo uždaryta devintajame dešimtmetyje po paslaptingų vaikų dingimų. Nepaisant to jam vis nesiseka išlikti darbingam, nes jį ne tik kankina praeities šešėliai ir sielvartas, bet ir mažąją seserį nori iš jo atimti. Tačiau jam reikia šio darbo bei pinigų, kad neprarastų Abby globos. Kas slypi už Fredžio užkandinės durų ir ką Mike Schmitd turės padaryti, kad liktų gyvas sužinosite paržiūrėję filmą. Filmas meistriškai sustyguotas, todėl kiekvieną naktį baimė vis didėja. Gąsdinimai (angl. jump scares) panaudoti protingai ir saikingai, nepasikliaujant pigiais triukais, kad žiūrovai negalėtų atsitraukti nuo ekrano.
Nors šis filmas nėra siaubo žanro šedevras, jis neabejotinai įgyvendina žaidimo „Penkios naktys pas Fredį“ pasaulį ir unikalumą. Filmas neišduoda savo originalių gerbėjų, bet ir suteikia naujų detalių ir įdomių nukrypimų. Puikus aktorių pasirodymas, nepriekaištingas garso takelis ir bauginanti istorija – tai filmas, kurį būtina pamatyti tiek žaidimo gerbėjams, tiek siaubo filmų entuziastams. (Saulė Viesulaitė)
9. „Forbidden Siren“ (2006)
Japonų siaubo žaidimų frančizė „Forbidden Siren“, sukurta 2004 metais Keiichiro Toyama ir susideda iš trijų žaidimų, tačiau žaidimo sėkmė lėmė šalutines istorijas ir galiausiai didžiulę išplėstą visatą. Filmas buvo išleistas tą pačią savaitę kaip ir antrasis „Siren“ (2006) žaidimas Japonijoje kaip reklaminė leidinio medžiaga ir tarnauja kaip šalutinė istorija. Jį režisavo garsus režisierius Yukihiko Tsutsumi, o pagrindinį vaidmenį jame atliko Yui Ichikawa.
Siužetas tikrai neeilinis: filme rašytojas su dukra ir mažamečiu sūnumi persikelia į atokią salą. Įsikūrus naujuose namuose, juos pasveikina kaimynė ir supažindina su vietos taisyklėmis. Svarbiausia – neišeiti į lauką, kai pradeda kaukti salos sirena.
Veiksmas vyksta Jamijamos saloje, toje pačioje vietoje, kur vyko „Siren 2“. Nors filmas iš tiesų eina su kitokia istorija, tačiau žaidimo įtaką galima pajusti iš daugybės nuorodų, užuominų ir „easter egg’ų“, kurie turėtų priversti žaidėjus nusišypsoti (pavyzdžiui, actekų karalienės daina, įsimintina Konagihishoka lopšinė, aktorės Mai Takahaši dalyvavimas vaidinant Moterį raudonais drabužiais, kuri taip pat atliko kelių žaidimo veikėjų vaidmenis, ir t. t.). Filme vis dėlto stengiamasi įterpti frančizės elementų, pavyzdžiui, archyvų (herojaus rastas dienoraštis) arba tai, kad atkuriamos žaidime matytos strategijos, pavyzdžiui, Šibito atitraukimas, nukreipiant dėmesį, kad pabėgtų arba pasislėptų. Šios detalės suteikia vibracijų, kurios iš tiesų primena žaidimo patirtį, net jei vis dar sėdime priešais ekraną.
Tai, kad filmas turi unikalų siužetą, tiesiogiai nesusijusį su žaidimais, praturtina išplėstinę frančizės visatą pridėdamas dar vieną šalutinę istoriją. Ir, taip, ne visiems patiks pabaiga, bet galima tik pripažinti šį dviprasmiškumą ir abejones, kurias ji suteikia. Filme taip pat yra baisių akimirkų, ypač antroje pusėje (tos gaudynės name buvo intensyvios), tačiau, filmas tikrai galėjo būti kur kas baisesnis, ypač turint omenyje, kokie baisūs gali būti vaizdo žaidimai, ir kai kurios scenos iš jų būtų puikiai tikusios filmui. Švarus kinematografas ir gražūs vaizdai, filmas atrodo gerai, tačiau įtraukus daugiau „purvinų“ ir miglotų vaizdų būtų atkurta labiau įtraukianti ir šiurpesnė žaidimų atmosferą.
8. „DreadOut“ (2019)
„DreadOut“, palyginti su kitais kūrėjo Stamboel darbais, yra labiau skirtas plačiajai auditorijai. Tačiau jo gebėjimas sužavėti smagiu siaubo filmu išlieka nepakitęs, ir jis visiškai neatsisakė savo nusistovėjusio jautrumo, kad įtiktų pagrindinei auditorijai.
Pagal to paties pavadinimo vaizdo žaidimą sukurtame filme „DreadOut“ pasakojama apie Džesiką, Benį, Dian, Aleksą, Eriką ir Lindą, kurie nori padidinti savo populiarumą socialiniuose tinkluose, įrašinėdami, filmuodami savo nuotykius. Jie pasirinko vykti į apleistą butą, garsėjantį savo nuostabumu. Lindai pavyksta įkalbėti apsaugos darbuotoją Kang Heri įeiti į butą. Tuomet Linda ir draugai aptiko policijos įspėjamąja juosta užtvertas duris ir skatinami smalsumo, jie ten įsilaužia. Tyrinėdami kambarį jie randa seną pergamentą, kurį perskaityti galėjo tik Linda. Lindai perskaičius pergamente esantį užrašą, staiga atsiveria portalas. Linda ir jos draugai netyčia atidarė duris į stebuklingą pasaulį ir supykdė portalo globėją, kuris – kažkokia antgamtinė būtybė. Jų bandymas apgauti žiūrovus suklastotais vaiduoklių stebėjimais, galiausiai tampa tikrove ir dabar jie privalo kautis su demonais.
Mėgavimasis „DreadOut“ labiausiai priklausys nuo jūsų tolerancijos vaizdo žaidimų adaptacijoms. Asmeniškai mes manome, kad daugelis jų yra įdomios. „DreadOut“ tarp monstrų pasirodymų sugeba pakankamai susieti istoriją, kad ji puikiai tęstųsi, tačiau tikrosios šio šou žvaigždės yra blogio jėgos. Kai kurie sutiktieji demonai vizualiai primena filmus „Evil Dead“, tačiau monstrų gerbėjai džiaugsis įvairiapusišku monstrų sąrašu. Be to, šiurpuliukai yra smarkiai susiję su foniniu muzikos, garsų takeliu, o tai suteikia jiems kultūrinį identitetą, kuris žavi labiau nei vidutinis vaizdo žaidimo filmo monstras.
Žinoma, kaip ir visuose filmuose apie vaizdo žaidimus, reikia perteikti pradinės medžiagos dvasią ir kartu suteikti kino patirtį, kuri tiktų visiems žiūrovams. Stamboel čia tai suvokia ir randa aukso vidurį. Filmas papildo tradicinę trečiojo asmens scenografiją su iš pirmų rankų matytų kadrų elementais, ir tai puikiai pasiteisina.
7. „Tylioji kalva“ (Silent Hill, 2006 – )
Grupė nemirusių, bet labai keistų Tyliosios kalvos „miesto vaiduoklio“ gyventojų susirinko deginti raganų. Miestelio gyventojai sukrauna malkas ant laužo apleistos bažnyčios centre ir pririša tariamą raganą prie kopėčių, kurios nuleidžiamos virš liepsnų, kol aukos oda tampa itin traški. Kita auka: Šeron (akt. Jodell Ferland), herojės Rouzės (akt. Radha Mitchell) dukra. Ji pririšama prie kopėčių ir ruošiama nuleisti ir iškepti, kai į bažnyčią įbėga jos motina ir pradeda dukros gelbėjimo misiją.
Rouzė į miestelį atvyko su dukra Šeron, nes mergaitė ėmė naktimis vaikščioti per miegus ir stovėti ant aukštų uolų krašto, o miegodama tarti „Tylioji kalva“. Taigi, galime spėti, kad jos išvyko ieškoti atsakymų.
„Tylioji kalva“ tikrai verčia susimąstyti. Čia daug minčių apie skausmą, kurio negalima tiesiog paslėpti, nes jis vis tiek prasiverš, apie Dievo ir velnio sąvokų dvilypumą (velnias, tiesą sakant, taip pat yra Dievas tiems, kurių kančia niekur kitur neranda pagalbos), apie religijos ir fanatizmo kritiką, galiausiai apie stiprias moteris, nes jos filmo pasaulyje viską valdo.
O kalbant apie filmo estetiką net sunku rasti žodžių. Jis unikalus ir kvapą gniaužiantis siaubas, kuris tikrai įstrigs atmintyje visam laikui. Tačiau galbūt nežinojote, kad dauguma bauginančių personažų tik iš dalies sukurti grafinėmis priemonėmis, o didžioji dauguma aprengti kostiumais. Galbūt būtent dėl šios neregėtos aktorių plastikos tai, kas vyksta, tampa taip įtikinama ir įtaigu. Taip pat filmas turi ir tęsinį, kuris buvo išleistas 2012 metais, pavadinimu „Tylioji kalva: apsireiškimas“ (angl. Silent Hill: Revelation). Šiame pasakojama apie Šeron Da Silva, kuri mano, kad ji bėga kartu su savo įtėviu, nes šis, būdamas mažas, savigynos tikslais nužudė žmogų. Dabar, aštuonioliktojo gimtadienio išvakarėse, gyvendama Heather Mason slapyvardžiu, kamuojama siaubingų košmarų ir tėvo dingimo, Šeron sužino, kad jis saugojo ją nuo religinio kulto, vadinamo Valtelio ordinu. Šis apreiškimas nuveda ją vis giliau į demonišką pasaulį, kuris grasina amžiams įkalinti ją vietoje, žinomoje kaip Tylioji kalva.
6. „Fatal Frame“ (2014)
Filme konservatyvios mergaičių mokyklos moksleivė Miči turi išsiaiškinti paslaptingus bendraklasių dingimus ir mirtis po to, kai jie rado intriguojančią, bet persekiojančią geriausios klasės dainininkės Ajos nuotrauką, kuri, regis, fiziškai, bet ne dvasiškai, laikoma užrakinta savo kambaryje… Mirties prakeiksmas uždedamas kiekvienam, kuris pamatys Ajos nuotrauką, kuri, regis, nufotografuota su „Camera Obscura“. Miči, pasitelkusi savo fotografijos įgūdžius, gali sustabdyti mirtis, kol Ajos dvasia neatėmė ir jos gyvybės ir nepaplito tarp daugelio kitų mokyklos vaikų ir už jos ribų.
Šis filmas yra romano pavadinimu „Zero: A Curse Affecting Only Girls“, kuris sukurtas pagal vaizdo žaidimų seriją „Zero“ (arba „Fatal Frame“ JAV), ekranizacija.
Filmo istorija tikrai įdomi ir gerai atlikta. Nors siužetas judėjo lėtai ir kartais buvo painus, jis niekada neprivertė nuobodžiauti ar pavargti. Čia nėra beprasmių scenų. Labai smagu, kad filmas skatina mąstyti, kad istorijos vystymasis priverčia žiūrovą sujungti visas detales į visumą. Vienintelis nusiskundimas kuris kyla žiūrovams yra tas, kad nebuvo tikros kulminacijos, kai buvo atskleista didžioji paslaptis, tai buvo labiau panašu į inkviziciją, klausantis veikėjo paaiškinimų, kas ten įvyko ir panašiai. Taip, tai nebuvo blogas būdas atskleisti paslaptį, bet daugelis šiek tiek pasigenda kulminacijos, kurią mes matome vaizdo žaidimų pabaigose. O jeigu kalbame apskritai, istorija – velniškai gera.
Su režisūra tikrai pasistengta, ji pritraukia žiūrovo dėmesį ir dar labiau pagražina ir taip jau gražų peizažą. Aktoriai vaidina įtikinamai, o foniniai garsai taip pat tikrai geri ir gražūs. Dar vienas pastebėjimas: šio filmo daugelis nepavadintų siaubo filmu, nes jis visai nebaisus. Taip, kartais jis šiurpus, bet ne baisus. Tai panašiau į paslapčių filmą, trilerį, tačiau pažiūrėti jį vis vien verta.
5. „Detention“ (2019)
Johno Hsu filmas „Detention“ – ambicingas, sėkmingas siaubo namo su vaiduokliais, filmo apie pabaisą, meilės istorijos, istorinių sąskaitų suvedimo ir sentimentalaus raginimo nacionaliniu mastu prisiminti laikotarpį, kurį daugelis norėtų pamiršti, mišinys.
Filme matome: 1962 m. Taivaną, karo padėties „Baltojo teroro“ laikotarpiu, Fang Rėj Šin, kalnuotoje Grinvudo vidurinėje mokykloje besimokanti mokinė, lanko mokytojo Čango konsultacijas ir pamažu įsimyli vienas kitą. Tai buvo pavojingas laikotarpis, kai jautrios knygos buvo uždraustos, o žodžio laisvė apribota, tačiau ponas Čangas kartu su kolege mokytoja ponia Yin ir mokiniu Vei Chong Tingu slapta organizavo uždraustų knygų studijavimo grupę.
Filmas puikiai iliustruoja 60-ųjų metų Taivano visuomenę. Svarbiausia, kad jame vaizduojama vyriausybė parodė demokratijos vertę. Žmonės išgyveno visą skaudžią praeitį tik dėl geresnio pasaulio, pasaulio su laisve. Filmas priskiriamas siaubo filmų kategorijai, nors jame nėra daug gąsdinimų ar staigių scenų, tačiau jis pasakoja apie taivaniečių vidinę baimę dėl skausmo kupinos ir žmonių lengvai pamirštamos epochos. Šią epochą galima vadinti tamsiausia Taivano epocha, tačiau „Detention“ primena taivaniečiams jų tamsiausią epochą, dėl kurios visuomenėje kyla didžiausia baimė. Visą filmą gaubia siaubas, galbūt tai šiek tiek painu, tačiau režisierius pasitelkė išmanių triukų, kad perteiktų mums siaubą. Galima teigti, kad tai – išskirtinis filmas, kurį turėtų pažiūrėti visi. Beje, žmonės niekada neturėtų pamiršti skaudžios istorijos, ji parodo šiuolaikinio pasaulio didybę, o žmonės, kurie aukojosi dėl šių dienų demokratijos, turėtų būti prisimenami amžinai.
4. „Dead Space: Downfall“ (2008)
Vykdant giliojo kosmoso kasybos misiją į tolimą planetą atrandama ir į laivą atgabenama senovinė religinė relikvija, kuri, kaip manoma, yra Dievo egzistavimo įrodymas. Kai nešventas artefaktas išlaisvina ilgai snaudusią ateivių rasę, jos žvilgsnis į dangų paverčia laivą gyvu pragaru. Animacinis filmas sukurtas pagal 2008 m. vaizdo žaidimo „Dead Space“ ir pristato įvykių priešistorę.
Daugeliui žiūrovų šis anime stiliaus filmas yra įdomesnis, nei jie tikėjosi, o tai – maloni staigmena. Animacija yra liberali su kosmosu, ateiviais, krauju, kulkomis, siaubu ir… daužymu… ir kapojimu… ir kompiuterine technika, kuri yra gera.
Žiūrovų teigimu jie labai patenkinti šiuo kūriniu, kuris pastatytas pagal žaidimą „Dead Space“. Tai filmui suteikia konkrečią prielaidą žaidimui ir žiūrėdami jį susidomite. Personažų vystymasis čia trumpas, bet šiame scenarijuje jo nereikia. Monstrai – gerai nupiešti, įtikinami, plinta tikrai greitai, todėl filmas vyksta milžinišku greičiu.
Čia tikrai labai daug kraujo, kuris vieniems patiks, kitiems ne, ir iki pat pabaigos buvo sukurta baimės ir siaubo atmosfera. Puikus animacinis filmas, kurį rekomenduojame žiūrėti anime gerbėjams. Geriausiai jis veikia kai esate vieni namuose, ir visiškoje tamsoje. O Kai baigsite jį žiūrėti, perspėjame, daugelis tikrai užsimanysite įsigyti ir žaidimą.
3. „Ao Oni“ (2014)
Tai pirmasis ir geriausias iš trijų „Ao Oni“ filmų. Nors daugelis žiūrovų nesitikėjo daug, bet jis visai geras.
Prielaida tokia pati, kaip įprasta. Yra kompiuterinis žaidimas „Ao Oni“ (liet. Mėlynasis demonas), kuriame jūs įstrigote name su milžinišku Ao Oni, kuris labai stengiasi jus nužudyti. Taip vyksta ir žaidime, ir filme. Šiaip ar taip, filme – šeši paaugliai Ana, Šunas, Takuro, Hirošis, Mika ir Takešis įstrigo name su Ao Oni, todėl prasideda žaidimas „skaičiuok išgyvenusius“.
Tai gana trumpas filmas. Čia Ao Oni per daug neužsiciklina ties Ao Oni dalyku. Filmas neprasideda nuo Ao Oni, besišypsančio į kamerą. Filme nėra pusvalandį trunkančio žaidimo ir su juo susijusių legendų tyrinėjimo. Vietoj to tai gana paprasta, bet tamsi istorija apie keletą jaunų žmonių, kurie atsitiktinai patenka į labai blogą vietą. Be to, baigus žiūrėti filmą bus lengva suprasti, kaip Ao Oni galėjo atsirasti realybėje, atsižvelgiant į tai, kas įvyko. Tai namas, kuriame vaidenasi. Tai tokia klasikinė istorija. Aktoriai – įprasti įtariamieji. Hirošis – protingas, Takešis – bailys, o Mika – mergina, kuri įsimylėjusi Takurou (dėl to čia ji kelia gana didelį nerimą). Tačiau, kaip ir 2015 m., pagrindinis vaidmuo aiškiai tenka Takuro. Čia jis baisus, bauginantis ir grėsmingas. Galima pamanyti, kad jis susijęs su narkotikais. Tačiau taip pat svarbūs yra Šunas ir Ana. Jie niekada nepasirodė nė viename iš originalių žaidimų, bet jie yra iš „Ao Oni“ romanų.
Labai svarbu, kad filmas kuo ilgiau išlieka realus. Pirmąjį pusvalandį nėra nė vienos žmogžudystės ir net po to praeina dar dešimt minučių, kol išvystame daugiau nei trumpus Ao Oni žvilgsnius. Jaučiasi, kad tai normalus filmas apie žmogiškuosius veikėjus, o ne apie mėlynuosius monstrus iš kompiuterinio žaidimo. Vis dėlto žudynės įtikinamos, o Ao Oni atrodo tinkamai (na, monstriškai), kai galiausiai pasirodo.
2. „Absoliutus blogis“ (Resident Evil’ Series, 2002 – )
Slaptame objekte, vadinamame „Aviliu“, išsiveržė virusas, kuris darbuotojus pavertė alkanais zombiais ir išlaisvino mutavusius laboratorijos gyvūnus, kuriuos jie tyrinėjo. Sudėtingas kompiuteris išjungia bazę, kad būtų išvengta infekcijos plitimo. Pagrindinė korporacija siunčia elitinį karinį dalinį, kuriame jie sutinka Alisą, kenčiančią nuo amnezijos dėl nervus paralyžiuojančių dujų poveikio. Karinė komanda turi išjungti kompiuterį ir išsigelbėti, kovodama su zombiais, mutantais ir pačiu kompiuteriu, kol virusas neišsiveržė ir neužkrėtė likusio pasaulio. Alisa taip pat turi susitaikyti su pamažu grįžtančiais prisiminimais.
Šiame kūrinyje tarp aktorių tvyro puiki chemija ir tai matyti. Jame dalyvavę aktoriai ir komanda mylėjo žaidimą ir gerai praleido laiką jį kurdami. Šis filmas sėkmingai atkūrė žaidimo atmosferą, o kadangi jame ekspozicija buvo apribota iki minimumo to, ką reikėjo žinoti šiai konkrečiai istorijai, ir nebuvo skolinamasi iš originalių veikėjų ar aplinkų, jie nebuvo peržiūrimi, jis palaikė ir sustiprino frančizę. Čia neperpasakojama jokia istorija, neeikvojami žodžiai, aplinka, jausmas ir tempas pažįstami žaidimo „Resident Evil“ gerbėjams ir kartu puikiai prieinami tiems, kurie nėra susipažinę su platesniu siužetu. Nesuteikti gerbėjams jų mėgstamiausių veikėjų buvo geras pasirinkimas, nes adaptacijose veikėjai paprastai būna iškraipomi.
Filme puikiai atliktas darbas kuriant veikėjus be pernelyg daug nereikalingo fono, jie išvystyti tik tiek, kad norėtum sužinoti, ką jie darys toliau, kad tau rūpėtų, kol jiems neatsitiko tai, kas netikėta ir siaubinga. Na, o siužetas buvo ne ką labiau komiksinis nei bet kurio kito žaidimo.
„Absoliutus blogis“ prasideda gražia istorija, o paskui lėtai auga iki kulminacinio šėlsmo. Efektai yra aukščiausio lygio, solidi režisūra, tikrai išradingas ir šiurpus filmas, scenografija ir puiki vaidyba. Tai viskas ko reikia tikrai puikiam filmui. Beje, filmas neapsėjo su vienu kūriniu ir iki dabar yra sukurti dar penki filmo tęsiniai, toliau narpliojantys istoriją ir pristatantys naujus iššūkius.
1. „The Last of Us“ (2023)
Serialo pasakojimo prielaidos mums ne tokios ir svetimos. Pamažu visuose Žemės kampeliuose vienu metu pradėjo plisti grybelinė infekcija. Pasak ekspertų, šis grybelis negali įsitvirtinti žmogaus kūne, tačiau jis mutavo, įsisuko į maisto produktus ir jau kitą dieną iš ryto pasaulį ištiko visiškas krachas – žmonės pradėjo virsti tikrais monstrais, kurie ėda sveikuosius ir taip juos užkrečia. Vienintelė išeitis – subombarduoti miestus.
Šiomis aplinkybėmis, vos 2003 metais prasidėjus tariamai pandemijai, karo veteranas Džoelis praranda savo vienintelę dukrą – jis nesugeba jos apsaugoti nuo pavojų. Vėliau matysime, kad jis dar ilgą laiką negali susitaikyti su skaudžia netektimi. O laiko praeina nemažai – 20 metų. Ir mes nusikeliame į 2023-iuosius, kurie atrodo visiškai kitaip nei anksčiau – civilizacija yra žlugusi, po pasaulį klaidžioja armija grybų užvaldytų zombių, o išlikusieji žmonės telkiasi karantininėse zonose, kurioms vadovauja karinės vadovybės, joms priešinasi maištininkai. Tokios tvarkos, kurią visada pažinojome, nebėra, ir iš esmės visi gyvena apokaliptinėje santvarkoje. Štai čia atsiranda Elė, kurios kraujas turi išgelbėti žmoniją, o Džoelis, taip jau išėjo, tapo jos gynėju, saugotoju ir vedliu, turinčiu nuvesti keturiolikmetę mergaitę į kitą šalies galą ir pristatyti atitinkamiems asmenims, kad šie išrastų vakciną. Taip prasideda jų kelionė.
Galima aiškiai justi, kad serialas yra paremtas kompiuteriniu žaidimu, nes kartu su Džoeliu ir Ele tartum keliaujame po virtualią apokaliptinę žaidimo realybę, kurioje norint pereiti į kitą lygmenį reikia patekti į kitą miestą arba kažką nužudyti. Vienintelis skirtumas tarp žaidimo ir serialo – tai dėmesys veikėjams ir jų emociniams išgyvenimams. Jeigu per pirmąsias serijas matome daug skerdynių, žudymo, sprogimų ir kitų veiksmo scenų, verčiančių mus abejoti, kuo šis serialas skiriasi nuo kitų apokaliptinių siužetų, galiausiai vis tiek patiriame, kad apokalipsės fone atsiskleidžiantys žmonių santykiai ir jų asmeninės tragedijos – neabejotinai yra raktas į žiūrovų širdis ir protus. (Dora Žibaitė)
