Tamsiosios komedijos, arba kartais dar vadinamos juodomis komedijomis, yra unikalus žanras, kuriame komedija derinama su tamsesniais elementais. Paprastai tamsiųjų komedijų idėjos aprėpia tokias temas kaip mirtis, psichinės sveikatos problemos, žmogžudystė ir visuomenės neteisybė, o šiame sąraše pateikiami filmai puikiai atitinka šį tropą.
Pastaruoju dešimtmečiu išleistos tamsiosios komedijos pasižymėjo didele įvairove, tereikia prisiminti tokius filmus kaip „Larsas ir tikra mergina“ (2007) ir „Omaras“ (2015), kad įsitikintume, kokie įvairūs gali būti šios kategorijos filmai…
10. „Perspektyvi mergina“ (Promising Young Woman, 2020)
Kriminalinė drama su trilerio elementais „Perspektyvi mergina“ tai 1985 m. gimusios aktorės Emerald Fennell režisūrinis debiutas pilnametražiame vaidybiniame kine. Ligi šiol ji buvo žinoma kaip TV serialų aktorė (vienas naujausių ir ryškiausių jos tokio tipo vaidmenų – britų princo Charleso sutuoktinė Camilla Parker Bowles populiariame seriale „Karūna“).
Emerald Fennell nominuota du kartus – kaip geriausia režisierė ir originalaus scenarijaus autorė. Likusios trys nominacijos – geriausio metų filmo kategorijoje, už geriausią aktorės vaidmenį (Carey Mulligan) ir montažą (prancūzas Frédéricas Thoravalis, ilgai ir sėkmingai bendradarbiavęs su Lucu Bessonu).
Jai reikėtų trumpai apibudinti „Perspektyvią merginą“, galima būtų pasitenkinti lakoniška etikete – tai rafinuoto moteriško keršto istorija. Simboliška čia netgi tai, kad pagrindinės veikėjos vardas yra Kasandra, nors aplinkiniai ją vadina tiesiog Kese. Į ką bus nukreiptas jos įniršis, parodoma jau pačioje pradžioje: diskotekoje po sunkios darbo dienos atsipalaiduojančius šokančius vyrus kamera pradeda rodyti nuo apatinių kūnų dalių, vėliau kyla iki prakaituotų veidų ir dar spėja pasiklausyti, ką šie ofiso vyrukai liežuvauja apie koleges. O netrukus pamatome ir Kesę – ji akivaizdžiai neblaivi ir, regis, tik ir laukia kokios priekabės. Kaip tokiais atvejais sakoma, prašyte prašosi… o čia kaip toje dainoje – kas ieško, tas suranda.
Taip rašydamas, pats rizikuoju tapti #MeToo aktyvisčių pykčio auka, bet ką gi čia padarysi – negaliu į šią situaciją pažvelgti nuo vyrų smurto kenčiančios moters akimis.
Žinoma, seksualinis smurtas – rimta ir aktuali pasaulio (dabartinio – taip pat) problema. Tik kovoti su ja, žinoma, reikia teisinėmis priemonėmis. O Kesė (Kasandra) renkasi Linčo teismo taktiką ir skelbia savo asmeninį kryžiaus žygį.
Šis tikslas merginai nepalieka laiko nei mokslams (ji nutraukia sėkmingus medicinos studentės mokslus), nei asmeniniam gyvenimui (peržengusi 30-ies metų slenkstį ji vis dar gyvena su tėvais ironiškai pavaizduotame tėvų bute – tikroje miesčionių būstinėje).
Tik nereikia tikėtis itin žiaurių keršto akcijų ir kraujo upelių, jų čia nebus, o vienoje, aiškiai parodijinėje scenoje, laisvai liejasi… pomidorų padažas. Panašu, kad Kesė iš tikrųjų kraujo netrokšta, jos tikslas – kaip reikiant pagąsdinti smurtautoją.
Vienu metu net pradeda atrodytų, kad pilnai patenkinusi keršto troškimą Kesė prisimena visų pirmas esanti daili mergina ir užmezga romaną su buvusiu kursioku Rajanu (akt. Bo Burnhamas). Pakvimpa gražia romantinės komedijos atmosfera, bet įtampa šios intonacijos periferijoje visgi išlieka. Pirmieji „Merginą, teikiančią vilčių“ pernai pamatė Sandenso nepriklausomo kino festivalio žiūrovai.
9. „Šviežia“ (Fresh, 2022)
Šiuolaikinės pasimatymai pasižymi ypatingu žiaurumu, tarsi nesibaigiančiu nusivylimu ir skausmu, kurį nesunkiai įvertina ir išjuokia tie, kurie jau nebedalyvauja šiame žaidime, tačiau iš tiesų jį supranta tik tie, kurie vis dar žaidžia. Pirmą kartą režisierės Mimi Cave debiutiniame filme „Šviežia“ Noa (Daisy Edgar-Jones) yra išsekusi. Įtikinamai odiozinėje pirmojo pasimatymo scenoje ją informuoja uždarą šaliką nešiojantis jos porininkas, kad moterys nebėra tokios moteriškos, kokios turėtų būti, vilkėdamos visus tuos patogius per didelius drabužius, kai jis jai monologiškai pasakoja apie savo aistrą aštriam padažui. Ji išeina su pažįstamu akių vartymu (jis ją pavadino užsispyrusia kale), priversta grįžti prie meilės paieškų, bet vietoj to sulaukia daugiau neprašytų varpos nuotraukų. To užtenka, kad net romantiškiausias romantikas pripažintų pralaimėjimą.
Kai vietinio prekybos centro šviežių produktų skyriuje ji sutinka Stivą (Sebastianas Stanas), ją užklumpa jo žavesys – gražus, aistringas ir emociškai prieinamas nepažįstamasis, kuris tiek pat daug kalba, kiek ir klausosi. Jie pradeda susitikinėti, ir nors jos geriausia draugė Moli (Jojo T. Gibbs) sunerimsta dėl to, kad jis nesinaudoja socialine medija – tai, be abejo, yra pavojaus signalas 2020-aisiais? – Noa leidžia sau pamažu patikėti, kad galbūt ji pagaliau gauna tai, ko nusipelnė.
Stivas nustebina ją savaitgalio išvyka, tačiau pirmiausia, dėl eismo, dėl kurio jų kelionė nukeliama į rytą, ji pirmą kartą pamatys jo būstą. Atokų ir erdvų, ji negali patikėti savo laime. Tačiau po kelių gurkšnių senamadiško gėrimo Noa pradeda jaustis apsvaigusi. Nespėjus jai susivokti, užgeso šviesa, ir tai tik pirmasis iš daugybės nemalonių netikėtumų.
Įtikinamas pirmasis susitikimo veiksmas vyksta visiškai, įžūliai, prieš įžanginius titrus, saldus 30 minučių trukmės romantinis filmas, kuris greitai pasikeičia, kad atskleistų kažką šlykštaus, tarsi įkandus į sultingą persiką, kuris viduje supuvęs. Manau, kad būtų spoileris detalizuoti, kas tiksliai atskleidžiama, nors Cave’as mums pateikia daug įspėjamųjų ženklų: pavadinimą, pirmojo susitikimo vietą, nuorodas į maistą… Bendras pobūdis nėra staigmena, bet konkretūs dalykai – taip.
Kai kuriems gali būti šiek tiek sunkiau suvirškinti tai, kad kai kurios filmo dalys yra siaubingai groteskiškos, nepriklausomai nuo to, ar mes iš arti matome žiaurumą, ar ne. Nes toks atviras eksponavimas čia turi prasmę. Pažinčių programėlės ir pažinčių kultūra daugeliui iš mūsų, o ypač moterims, gali būti žiauriai demaskuojanti, atskleidžianti blogiausius žmonių impulsus ir savanaudiškiausius troškimus, o filme ypač atkreipiamas dėmesys į tai, kaip vertinami, dalijamasi ir piktnaudžiaujama moterų kūnais.
Nors siautulingame paskutiniame veiksme yra keletas klaidų (kai kurie sprendimai kelia abejonių, Gibbsas dingsta šiek tiek per ilgai, o viena iš paskutiniųjų užuominų yra nevykusi, tačiau viskas taip jaudinančiai pribloškia, kad tokios klaidos atleidžiamos. Tiems, kurie mėgsta filmus apie pasimatymus su šiek tiek žiežirbų, „Šviežia“ puikiai tiks.
8. „Ingrida keliauja į vakarus“ (Ingrid Goes West, 2017)
Ši subtili komedija pelnė „Sundance“ apdovanojimą už geriausią scenarijų, kurio priešakyje kinematografijos naujokai Matt’as Spicer’is ir David’as Branson’as Smith’as. Tai filmas apie pasimetusią jauną moterį, savo brolio pagalba (aktorius Billy’is Magnussen’as) ir prisidengdama dirbtinu įvaizdžiu, siekiančia tapti socialinių tinklų žvaigžde.
Viename iš mažiau žinomų Aubrey Plazos darbų ji atlieka socialinės žiniasklaidos apsėstos persekiotojos Ingridos Thorburn, kuri susižavi „Instagram“ influencere Taylor Sloane (Elizabeth Olsen), vaidmenį. Nuo pat filmo pradžios aišku, kad Ingrida yra problemiška moteris, ir jos bendravimas su Taylor pakankamai tai įrodo, nes ji persikelia gyventi į Los Andželą, kad būtų arčiau jos, mėgdžioja jos mados stilių ir šukuoseną, lankosi tose pačiose parduotuvėse kaip ir ji, nueina taip toli, kad pagrobia jos šunį ir jį grąžina, kad turėtų galimybę su ja pasikalbėti.
Mattas Spiceris, meistriškai balansuoja tarp humoro ir nestabilios pagrindinės herojės, prie kurios vairo stovi Plaza, puikiai vaidinanti net pačiose keisčiausiose situacijose.
Ingridos prisirišimas prie Taylor filmo eigoje darosi vis ekstremalesnis, o jos pastangos išlaikyti išgalvotą gyvenimo būdą tampa vis sunkiau įveikiamos. Filme satyriškai žvelgiama į tobulai kuriamą (ir paviršutinišką) gyvenimo būdą ir nevengiama atkreipti dėmesį į visas gausybę socialinės žiniasklaidos asmenybės spąstų ir į tai, kad suvokimas apie influencerius ir žiūrėjimas į juos kaip į sektinus pavyzdžius gali būti labai ydingas.
Scenarijus pakankamai intelektualus, todėl nepaisant tuščio pagrindinės veikėjos noro išgarsėti, kiekvienas veikėjas nėra šabloniškas. Čia išvysite satyrinę socialinių tinklų pusę.
7. „8 moterys“ (8 Women, 2002)
Prancūzų juodosios komedijos miuziklas, kurio veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje atokiame kaime.
Pagal Roberto Thomaso pjesę sukurtas siužetas iš pirmo žvilgsnio atrodė pažįstamas: turtingas patriarchas randamas savo lovoje su durklu nugaroje. Žiemos vidurys, o jo atokią sodybą supa gilus sniegas. Telefono linija nutraukta, o automobilis sugadintas. Yra aštuoni veikėjai, turintys ir motyvą, ir galimybę įvykdyti žmogžudystę. Tačiau tada išryškėja skirtumas: visi aštuoni pagrindiniai veikėjai yra moterys. Vienintelis vyras yra miręs.
Filme vaidina prancūzų kino žvaigždės: Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Fanny Ardant ir Emmanuelle Béart, kiekviena iš jų vaidina karikatūras – nuo intrigantės sesers iki žavios žmonos ir knygnešės dukters. Daug dialogų ir humoro (kiekviena moteris turi savo dainą ir šokį), “8 moterys” buvo prabangiai suprojektuotas ir gražiai nufilmuotas filmas.
Kaip jau supratote filmas pasakoja apie 8 moteris, kurios tampa įtariamosiomis namų šeimininko žmogžudyste, kai visos susirinko kartu praleisti Kalėdų jo sodyboje. Šiame „kas tai padarė“ rinkinyje, kad reikalai būtų sudėtingesni, kiekviena iš aštuonių moterų turi savo motyvų rinkinį ir kalną paslapčių, kurias slepia. Negalėdamos prisišaukti pagalbos, moterys bando išsiaiškinti, kas tarp jų yra žudikas.
Filme puikiai atskleidžiamas nelaimingos situacijos, į kurią jos pateko, absurdiškumas, vis chaotiškesnėmis scenomis ir šeimos paslapčių bei nuoskaudų atskleidimais. Visos moterys yra labai savitos asmenybės, o jų tarpusavio bendravimą malonu stebėti, jau nekalbant apie fizinę komediją, kuri filme taip pat naudojama. Čia režisierius sugeba sujungti dramą ir sutelkti dėmesį į personažų augimą, kartu būdamas netikėtai labai linksmas.
Kartu su painiu paslapčių tinklu ir tobula žmogžudystės paslaptimi filmas sužavėjo ir žiūrovus, ir kritikus, o visame pasaulyje uždirbo 26,6 mln. svarų sterlingų. Tai, kad filme buvo kalbama apie moteris, buvo svarbi jo patrauklumo dalis ir priežastis, dėl kurios jis ir po dešimtmečio nepraranda ištikimų gerbėjų. Kultinis pripažinimas įkvėpė teminius vakarėlius ir „Facebook“ grupes.
6. „Dieve, palaimink Ameriką“ (God Bless America, 2011)
Visų pirma kas ateina į galvą susipažinus su Bobcat Goldthwait kriminaline komedija „Dieve, laimink Ameriką“ tai, kad šis filmas labai teisingas. Filmas tiesiog skleidžia tiesą. O tiesa ta, kad dabar didžioji dalis išsivysčiusių ar besivystančių valstybių gyventojų gyvena pačiais geriausiais laikais. Neįtikėtinais laikais.
Tačiau šiuo neįtikėtinu laikotarpiu, šiame neįtikėtiname pasaulyje gyvena būrys išlepintų, nežinančių ko nori, nieko nevertinančių ir nesuvokiančių kokiame nuostabiame pasaulyje gyvena idiotų. Bobcat Goldtwhait pateikia ironijos ir idiotizmo kupiną kasdienybę, su kuria susiduria kiekvienas iš mūsų.
Toks vidutinio amžiaus vyras Frenkas diena iš dienos gyvena savo gyvenimėlį, kuris šiaip jau niekuo ypatingas. Jis kaip ir didžioji dalis populiacijos keliasi, keliauja į darbą, klauso atbukusių bendradarbių paistalų, tada grįžta namo ir susiduria su tokiu pačiu TV pasaulio atbukimu. Režisierius itin meistriškai pateikia kasdienybės tuštumą, ypač žmonių tuštybę, kurios dėka visa aplinka panašėja į kažkokį nevykusį šou. Viskas aplinkui tiesiog erzina – buki nedėkingi žmonės, apsimetėliai, dviveidžiai, melagiai, lepūnėliai, nedėkingieji, neprotingieji ir visi kitokie erzintojai.
Režisierius savo personažui Frenkui pametėja galimybę nutraukti šią erzinimo grandinę. Frenkas sužino, kad jam liko nedaug laiko šiame pasaulyje, todėl nusprendžia jį padaryti kiek švaresnį. Nevertini to, ką turi? Na, tuomet tu nevertas gyventi. Pykšt ir ramu. Ir pasauliui į naudą, ir pačiam ant dūšios geriau. Prie šio Frenko sumanyto, tiksliau išprovokuoto pačio gyvenimo, plano prisideda ir keistoka (todėl įdomi) paauglė Roksi. Pats Frenkas nelabai pageidauja jos kompanijos, tačiau mergiotės būta atkaklios, todėl ši keista pora sulimpa ir pradeda aplinkos valymą.
Taigi, Frenkas sprendžia kas vertas gyventi, kas ne. Kitaip sakant jis atlieka aukščiausiojo vaidmenį, kuris kažkodėl tai laimina. Laimina ir pelijantį iš vidaus žmogų, laimina ir Frenko sumanytą teisingumą. Anas laimina viską. Taigi Frenko rankos atrištos. Čia jau atsiranda dar vienas režisieriaus siunčiamas klausimas: „kiek tavo manymu aplinkui slankioja žmogystų nevertų gyventi?“. Aišku, žinoma, be abejo, kas mes tokie, kad spręstume kas nusipelnė gyventi, o kas ne. Ir vis tik, kaip dažna tai daro kiekvienas žmogus, kiekvieną dieną.
Priežastis to fakto, kad žmonės, kaip vilkai nepuola vienas kitam į gerkles (kartais aišku taip nutinka) yra ta, kad įstatymai to neleidžia. Galima aiškinti viską iš moralinės pusės, kad neva žmogus iš prigimties geras ir visą kitą, tačiau jei žmogžudytės būtų leidžiamos ir netgi nelabai peiktinos arba draudžiamos tik kaip koks rūkymas (negalima žudyti kavinėse ir viešajame transporte, bauda už žudymą viešoje vietoje iki 50 litų ir t.t) jos sparčiai paplistų didesniu mastu. Net jeigu koks užkietėjęs gyvybės vertintojas atsisakytų ką nors nudaigoti, vėliau jaustų aplinkinių spaudimą ir ko gero kokį tai vieną kitą erzinantį padarėlį pribaigtų.
Frenko vaidmenyje sutinkame Joel Murray, kuris šiaip jau nėra pirmo ryškumo žvaigždė, tačiau čia labai tinka. Niūrus, išraiškingas, šaltas, bet emocionalus. Šiame personaže, šiame aktoriuje sutelpa viskas ko reikia, norint atskleisti filmo nuotaiką ir ryškiai nupiešti Frenko asmenybę.
Labai maloniai susižiūri ir Tara Lynne Barr. Aktorė skleidžia įdomų misticizmą ir sukelia smalsumą. Nors Roksi kaip personažė nėra pati sudėtingiausia, tačiau vis tik, kaip byloja lietuviški filmai, įmanoma nesusitvarkyti ir su pačiu lengviausiu vaidmeniu. Šiuo atveju Tara Lynne Barr susitvarko labai gražiai ir, todėl bendras Joel Murray ir Tara Lynne Barr duetas dera labai harmoningai.
„Dieve, palaimink Ameriką“ tai ironiškai sarkastiška ir dar cinizmu užsikrėtusi kriminalinė komedija, kuri gali susižiūrėti ne visai maloniai, tačiau įspūdis vis vien išlieka teigiamas. Bent jau turėtų toks išlikti, jeigu nepramesit tos teisingos režisieriaus žinutės. (Raminta Česnaitė)
5. „Žudikas Džo“ (Killer Joe, 2011)
Tai atstumianti, pigi, degraduojanti istorija, tačiau ji patenkina kažkokį vidinį sadomadochistinį poreikį dėka kurio stebėdamas visą tą padugnių festivalį bjauriesi, bet tiesiog negali išjungti filmo, ar atsistoti ir išeiti iš kino salės.
Moraliai supuvęs narkotikų prekeivis Krisas įklimpsta į skolas ir vienintelis logiškas būdas gauti pinigų jam atrodo – mamos nužudymas. Mama neblogai apdrausta, ją nužudžius būtų pinigų skoloms ir dar liktų santaupų atbukusiam jo tėvui, kažkelintai žmonai ir priekvailei sesei. Yra tik vienas kabliukas, nors visa šeimynėlė aiškiai votim apaugus (išskyrus ne viso proto sesutę), bet nei vienas nenori teptis rankyčių pats. Būtų puiku, jeigu mamytę nužudytų kas nors kitas. Taip čia įsipaišo solidus ir tiesiog maniakiškumą spinduliuojantis žudikas Džo (aktorius Matthew McConaughey).
Filmas ypatingai amoralus ir tas aiškus vertybių trūkumas paradoksaliai iškelia moralės bei vertybių svarbą. Vertybių, moralės nebuvimas parodo koks būtų pasaulis, jeigu jame neegzistuotų jokie skrupulai, jokie tabu. Ką nori tą darai, taip sakant. O pasirodo žmogus nori visko, greitai ir daug. Užverda mėsmalė ir vis galvoji, kad kažkur iš tiesų yra tokių visomis prasmėmis degradavusių individų.
Režisierius leidžia mėgautis lėkštomis nuogybėmis, pigiu chamizmu, laukinės laisvės idėja, bet tuo pačiu primena, kad žmogus ne žvėris. Ar bent jau neturėtų toks būti, nes paleidus tą žvėrį žmogumi būti jau nebepavyksta. Visi susitepę, visi purvini, niekas neturi ribų, o pasiekę dugną jie vis tiek nesiliauja kasti. (R.Č.)
4. „Purvas“ (Filth, 2013)
Režisierius Jon S. Bairdas – žmogus, kuris įrodo, kad dirbti reikia pamažu ir atsakingai. Padaręs net penkerių metų pertrauką ir sugrįžęs į ekranus jis taip maloniai kokčiai stebina, kad net saldžiai šlykštu. Filmas toks stulbinančiai nepriekaištingas, kad neprailgsta nei viena jo minutė, o jam pasibaigus norisi dar.
Škotija. Korumpuotas, susitepęs kiek tik įmanoma policininkas Briusas vegetuoja savo kasdienybėje. Vegetacija vyksta intensyviai ir atrodo, kad jis pats yra toli už įstatymo ribų. Vis tik šis Škotijos kirminas turi tikslą, kurio siekia bet kokia kaina – jis trokšta paaukštinimo. Supuvęs policininkas gauna progą pademonstruoti savo talentą ir pakilti pareigose….
„Purvas“ pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą, kuri šiaip jau nepasižymi niekuo ypatingu ir nėra iš tų, kurią perskaičius norisi pasidėti į lentyną nelygu trofėjų. Labai maloniai stebėtina, kad režisierius sugebėjo išspausti iš jos daugiau negu tikėtasi.
„Purvas“ esti toks netikėtai intymus ir viešas vienu metu, kad norisi jį iškelti, kaip pavyzdį taip besistengiantiems lietuvių režisieriams. Iš šio kūrinio pasimokyti tikrai yra ko, o visų pirma – subtilumo. Nors filmas slegiantis ir gniuždantis, pati istorija labiau linksmina nei liūdina. Subtilus humoras, subtilus pamišimas ir nukvaišimas daro visą kūrinį subtiliu, o ne tuo šaudančiu ir gaudančiu, rėkiančiu ir klykiančiu vaizdu.
Paskaičius filmo aprašymą tikimąsi kažko panašaus į „Blogąjį leitenantą“ su Nicol‘u Cag‘u. Tačiau, kaip maloniai nustembama filmo eigoje, pamačius, kad ši istorija esti kur kas subtilesnė ir daug labiau įtraukianti. Malonu stebėti viską. Net tai, kas mažumėlę graužia akis. Graužatis filme tokia natūrali, kad nesinori nusisukti, o tik prilipinti savo akis dar arčiau ekrano.
Tokioje pamazgų duobėje filmo režisierius sugeba iškelti ir socialines, psichologines problemas. Purvas jaučiasi visame filme, tačiau tuo pačiu metu parodoma ir kas yra „švara“. Žiūrint į šį visuomenės puvėką, kažkodėl norisi tikėti gėriu ir grožiu. Štai kuo šis filmas keliolika didelių žingsnių pranašesnis už tėvynainių kūrybą. (Raminta Česnaitė)
3. „Žudikų tauta“ (Assassination Nation, 2018)
Įžūlus, žiaurus ir nihilistinis „Assassination Nation“ atrodo tarsi vienos nakties nuotykis tarp „Spring Breakers“ ir „The Purge“. Įspėjimas apie pavojų iškelia visas įmanomas opias temas – tai iš Gasparo Noé vadovėlio ištraukta priemonė. Tai gryna žanrinė eksploatacija – linksmai kruvinas keršto filmas, kurio mažo miestelio gatvės aptaškytos krauju. Tai taip pat gali būti vienas protingiausių ir įžvalgiausių komentarų apie šiuolaikinę visuomenę, kurią iškreipia ir internetinė isterija.
Filmo „Assassination Nation“ scenarijaus autorius ir režisierius Samas Levinsonas (serialo „Euforija“ scenaristas). Filmas įdomus tuo, kad jame humoras pasitelkiamas kaip socialinė privatumo kritika ir pabrėžiami tokie aspektai kaip politika, prietarai, išnaudojimas ir veidmainystė. Paaugliai, apie kuriuos sukasi istorija, yra sąmojingi patys sau, o tai savo ruožtu parodo jų sarkastiškas tonas, ir filmas labai tuo žaidžia, pasukdamas keletu keistų posūkių ir priversdamas veikėjus orientuotis raganų medžioklės absurdiškume. Levinsono naudojamos neoninės ir drąsios spalvos, filmo pradžia – provokuojantis montažas, kuriame rodomi įvairūs įspėjimai apie pavojų ir nerimą keliantys dalykai, kurių galima tikėtis iš filmo, – iškart duoda toną ir puikiai įtraukia žiūrovus nuo pat filmo pradžios.
Juostoje dėl piktavališko duomenų saugumo pažeidimo Salemo miestelyje, kuriame bent pusės gyventojų asmeninės žinutės ir elektroniniai laiškai buvo nulaužti ir išplatinti, įvyksta suirutė. Žmonės ieško kaltų, o virtualus budrumas netrukus išsiveržia į gatves; rezultatas primena pusiau automatiniais ginklais ginkluotą „Twitter“ susibūrimą. Keturios paauglės merginos (Odessa Young, Hari Nef, Suki Waterhouse, Abra) tampa bendruomenės taikiniais, kuri su kaukėmis, ginkluota ir įsiutusi kolektyviai nusprendė įvykdyti teisingumą.
Filmas „Assassination Nation“, kuriame žiūrovai sąmoningai laviruoja tarp ironiškos distancijos ir svaiginančio itin didelio smurto, taip pat taikliai apšaukia patriarchatą ir lūkesčius, kuriuos jaunoms moterims kelia išvargusi, turinio išalkusi ir insta pornografinių vaizdų ištroškusi kultūra.
2. „Grynakraujės“ (Thoroughbreds, 2017)
Šis debiutinis jauno režisieriaus Cory Finley filmas tapo malonia Sandenso Nepriklausomo kino festivalio sensacija. Kritikai negailėjo liaupsių, gyrė ir originalią filmo dramaturgiją, nors joje pastebėjo ir Alfredo Hitchcocko psichologinių trilerių įtaką, ir dabar (ypač po kai kurių Q. Tarantino filmų) madingą polinkį skirstyti siužetą į atskiras dalis.
Nesu didelis Jungtinių Amerikos valstijų topografijos žinovas, bet manau, kad režisierius (jis yra ir filmo scenaristas) ne šiaip sau pasirinko veiksmo vietą. Matyt, Konektikuto priemiestis labai tinkamas ryškiems kontrastams, kai prabangos ir kartu abejingumo pasaulis priešinamas su psichologinių manipuliacijų aplinka.
Anot vieno recenzento, dvi pagrindinės herojės – Amanda (akt. Olivia Cooke) ir Lili (akt. Anya Taylor-Joy) – primena dvi branduolinės bombos puseles, kurios susijungę gali detonuoti sprogimą. Kiekviena jų atskirai nekelia niekam jokios grėsmės, tačiau kartu jos tampa stipria naikinančia jėga. Svarbiausia problema ir yra ta, kad šios mielos paauglės beveik visada drauge. Ir geriau joms nestoti skersai kelio. Ypač tada, kai merginos jaučia grėsmę savo draugystei.
Kartais filmas primena gerą kamerinį spektaklį su taikliomis mizanscenomis, gerai nuglūdintomis replikomis, puikiai valdoma įtampa. Pastaroji aplinkybė „Grynakraujes“ labiau sieja su trileriu, o Amanda ir Lili neretai primena kažkokias šalto išskaičiavimo valdomas beveik mechanines lėles, kurioms svetima empatija, užtai stipriai išvystytas savisaugos ir keršto instinktas.
Anksti likusi be tėvo Lili nekenčia savo patėvio, kuris nori ją nugrūsti į specialią medicinos įstaigą problemiškiems paaugliams (vieną tokią šiurpą keliančią įstaigą matėme filme „Mergina su trūkumais“, 1999 m.). Našle tapusi merginos motina gyvena prabangiame name, bet jį išlaiko Markas, todėl net ir pabaigus gydymą Lilės nelaukia saugi ir aprūpinta ateitis.
Amanda taip pat turi savų problemų su tėvais bei mokslu, ir tai abi merginas labai suartina. Amanda taip pat buvo gydoma, bet sveikesnė, nei buvo anksčiau, netapo. O kad ji nebaigė aukštojo mokslo, Amanda visai nepergyvena, mat jos idealas Apple įkūrėjas Stivas Džobsas taip pat buvo savamokslis.
Vis labiau pažindamos viena kitą merginos kartą suranda bendrą priešą, kurį ryžtasi pašalinti. Bet ne savo rankomis, o pasisamdžius smulkų narkotikų pardavėją Timą. Ji suvaidino jaunas rusų kilmės aktorius Antonas Yelchinas. Filmas ekranuose pasirodė jau po jo tragiškos ir tam tikra prasme absurdiškos žūties.
Mat 2016-ųjų liepos devynioliktąją prie savo namų Los Andžele jį prie mūrinio stulpo ir apsauginės tvoros prispaudė staiga pajudėjęs jo paties automobilis „Jeep Grand Cherokee“. Vėliau paaiškėjo nelaimės priežastis – blogai suprojektuotas pavarų perjungiklis buvo neutralioje padėtyje, bet automobilis kažkodėl vykdė automatinio parkavimo funkciją. Dėl šios mirties ir dėl kitų nerimą keliančių pranešimų šio modelio tolimesnė gamyba buvo nutraukta. (Gediminas Jankauskas)
1. „Kivirčas“ (Carnage, 2011)
Tai komedijinė drama, kurios scenarijus paremtas pagal prancūzų dramaturgės Yesminos Rezos pjesę „Skerdynių dievas“. Keturi talentingi aktoriai, viena patalpa, aštrūs dialogai ir bendro kompromiso ieškojimas – tai viskas ko prireikė Romanui Polanskiui, kad sukurti gyvenimiškais elementais pagardintą juodąją komediją. Būtent, komediją, nes gyvenimas išties yra komiškas ir kupinas vienodai absurdiškų situacijų.
Visas veiksmas vyksta toje pačioje aplinkoje – viename iš Niujorko butų, kai jame susirenka pora tėvų, kad galėtų diplomatiškai aptarti savo susipešusių sūnų poelgius. Iš pat pradžių filmas prasideda su vaizdu į parką ir besike ičiančiais titrais. Kol keičiasi titrai, groja nuotaikinga muzika, o tolumoje žaidžiantys vaikai netrukus suburs tėvus į jau ankščiau minėtą butą bei įkalins juos tenai lygiai septyniasdešimt devynioms minutėms. Dar prieš nusikeliant į pagrindinę veiksmo vietą, filmo žiūrovas taps tikru ir vieninteliu incidento liudininku, mat vienas iš vaikų jau netrukus smarkiai voš pagaliu į veidą šalia esančiam draugui. Į nukentėjusio sūnaus tėvų – Penelopės ir Maiklo (juos vaidina Jodie Foster ir John C. Reilly) namus atvyksta nusikaltusio sūnaus tėvai – Nensė ir Alanas (Kate Winslet ir Cristoph Waltz).
Abi pusės nusiteikusios draugiškai ir pasirengusios pažvelgti į problemą suaugusiųjų akimis bei civilizuotai priimti bendrą sprendimą, kaip užglaistyti ginčą tarp vaikų. „Visada tokius dalykus geriau spręsti draugiškai, be nereikalingos agresijos“, – filmo pradžioje teigia Penelopė, o jai pritardama Nensė linksi galva ir gailisi, kad jos sūnus to daryti nemoka. Po kelių minučių Nensė ir Alanas jau ruošiasi palikti „nukentėjusios“ šeimos namus tarsi reikalai jau būtų išspręsti, tačiau po trumpo atsisveikinimo dialogo jie vėl pakviečiami vidun, prieš tai nepasiūlytam kavos puodeliui išgerti. Tokie „išėjimo-grįžimo“ momentai dažnai pasikartoja filme, leisdami visą veiksmą išlaikyti toje pačioje aplinkoje.
Vos tik sugrįžę atgal į butą, tėvai pradeda iš naujo diskutuoti ir labiau gilintis į susidariusią situaciją. Pokalbiui besirutuliojant, po truputį skleidžiasi kiekvienas personažas ir jo tikrasis veidas bei nuomonė. Save, nepriekaištingos reputacijos ir tobula motina, laikanti Penelopė, vis mėto kandžias užuominas apie neva prastą auklėjimo discipliną turinčią Nensę, tuo tarpu Nensės vyro abejingumas ir nuobodulys puikiai atsispindi jo veido išraiškose ir dėmesiu, kuris visas nukreiptas į darbo reikalais skambantį telefoną. Praleidžiant daugiau laiko viename kambaryje kaista emocijos ir sunkiai beieškant sprendimo, užsiplieskia dar audringesni tarpusavio priekaištai. Netrukus Penelopės vyras visus vaišina viskiu, kad lengviau pakeltų paaštrėjusias diskusijas, o ten kur alkoholis – ten ir tiesa. Pamiršę civilizuotumą ir draugiškas intensijas, kiekvienas iš susirinkusių pradeda skųstis vienas kitu, kambaryje įsitvyrauja chaoas. Žmonos kaltina vyrus, vyrai žmonas, staiga trys užsipuola vieną arba pora konfrontuoja kitą porą.
Atrinkęs talentingus aktorius Polanskis tikrai nesuklydo. Režisierius tiesiog leido jiems išreikšti savo personažą per daug nesikišdamas. Visa aplinka priklausė keturiems, skirtingus požiūrius bei patirtį turintiems tėvams, kuriuos siejo vienas incidentas ir bendras tikslas, tačiau savo individualumą jie puikiai atskleidė per mažiau nei pusantros valandos. Ne veltui abi aktorės, Kate Winslet ir Jodie Foster, buvo nominuotos „Auksiniams gaubliams“, kaip geriausiai šio vaidybinio filmo vaidmenį atlikusios aktorės. (K.J.)
