Kuo toliau nuo mūsų tolsta „Nekaltybės amžiumi“ pramintas devynioliktasis šimtmetis, tuo stipresnis darosi anų laikų ilgesys. Jį paaiškinti nesunku. Daug nelaimių ir tragedijų atnešęs dvidešimtasis amžius taip išvargino žmoniją, kad ji ėmė ilgėtis romantiškų santykių, gražių drabužių ir kitokių spalvingo dekadanso elementų. Kinematografininkai visa tai vadina trumpu, bet talpiu žodžiu „retro“.
Daugeliui žmonių „retro“ mada kine žadina gražius sentimentus ir svajones bent sapne atsidurti seniai praėjusių laikų epochose.
O štai tragikomiška savo talento žaisme tebestebintis Woody Allenas, kurdamas „Vidurnaktį Paryžiuje“ (Midnight in Paris, 2011 m.), nepamiršo akcentuoti amžiną žmonių nepasitenkinimą jiems tekusia aplinka. Šiandieninis žiūrovas su nostalgišku grauduliu stebi XX a. pradžios „belle epoque“ atmosferą ir ją įkūnijančius žmones, nors beveik visi anuometinės meninės bohemos atstovai savo laikmetį vadino neįdomiu ir svajojo pagyventi P. Gauguino, E. Degas ir H. Toulouse‘o-Lautrec‘o laikų Paryžiuje. O šie didieji prancūzų impresionistai savo ruožtu bodėjosi savo epocha ir, jei tik galėtų, būtų pasirinkę Renesanso laikus… (G.J.)
10. „EMMA“ (2020)
Romantinių komedijų žiūrovus maloniai nustebino 2020 metais pasirodžiusi kino juosta „Emma“. Filmo kūrėja yra amerikiečių fotografė ir režisierė Autumn de Wilde. Scenarijų parašė Naujosios Zelandijos rašytoja, scenaristė Eleanor Caton, pasiremdama rašytojos Džeinės Ostin 1815 m. romanu.
Tai įtraukianti istorija apie jauną, turtingą, tėvo išlepintą merginą Emą Woodhouse. Mergina, gyvena su tėvu (jo rolę atlieka anglų aktorius Billas Nighy) ir nebijo kištis į aplinkinių meilės reikalus, ji linksminasi supiršdama poras. Aikštingu elgesiu išsiskirianti Ema negerbia aplinkinių ir pasižymi geroka arogancija.
Pagrindinį vaidmenį atlieka anglų aktorė Anya Taylor-Joy, neseniai sublizgėjusi „Netflix“ dramoje „Valdovės gambitas“. Isikūnyti į aikštingą aristokratę romantinėje komedijoje aktorei sekėsi puikiai. Anya Taylor-Joy puikiai atskleidžia arogantiškos, turtingos, išlepusios, savimi pasitikinčios merginos paveikslą.
Istorijos pradžioje parodoma stipri merginų draugystė. Pasak filmo kūrėjos Autumn de Wilde, ši draugystė knygoje jai pasirodė labai svarbi, todėl stengėsi ją akcentuoti ir filme. Ema imasi globoti į vietinę mergaičių mokyklą atvykusią naujokę Harrietą. Naujokę, neturinčią tėvų vaidina anglų aktorė ir modelis Mia Goth. Tarp merginų užsimezga glaudus ryšys, jos tampa neišskiriamomis draugėmis.
Žinoma, Ema nebūtų Ema, jei ji nesikištų į draugės Harrietos romantinį gyvenimą. Ema moko Harrietą įvairiausių gyvenimo paslapčių, pasakoja apie meilę, manydama, jog pati viską žino. Harrieta pasitiki drauge, į ją lygiuojasi, jos klauso ir tik pasitarusi su drauge priima svarbius sprendimus, visai nenumanydama, kad Ema iškreipia jos požiūrį į meilę. Pasak Emos, jos draugei tinka tik turtingas inteligentas, todėl kandidatu tampa ponas Eltonas, kurį vaidina Džošas O‘Connoras.
Viso pasakojimo metu, žiūrovas pamato dvi istorijos puses. Atskleidžiamas Emos požiūris į gyvenimą, jos mąstymas, todėl žiūrovas gali suprasti, kodėl veikėja priima tam tikrus sprendimus. Filme atskleidžiama ir kita istorijos pusė. Parodomas visuomenės požiūris į Emos elgesį, kritikuojamos jos klaidos. Čia ją dažnai erzina, siutina anglų muzikantas, aktorius, dainų rašytojas ir atlikėjas Džonis Flynnas, kuris vaidina ponai Knightlį. Galima pastebėti, kad ponas Knightlis ne tik kritikuoja Emą, tačiau paslapčia ja ir žavisi, laiko protinga.
Nemalonią Emos pusę, jos nemandagumą parodo spalvinga scena su Miss Bates. Miss Bates įkūnija aktorė Miranda Hart, žinoma iš serialo „Miranda“. Ema stengiasi išvengti susidūrimų su Miss Bates, tačiau, joms susitikus, ją akivaizdžiai ignoruoja, kol galiausiai, nesusivaldžiusi, Ema ją įžeidžia. Aplinkiniai dėl tokio elgesio priešiškai vertina Emą, jos nepalaiko, tad žiūrovas gali pastebėti, kad pagrindinė veikėja įžūli ir nemandagi, turinti trūkumų.
Juosta pritraukia žiūrovus ne tik įtraukiančia istorija, bet ir atmosfera. Dizaineris Kave Quinnas sukuria prabangią, jaukią ir gražią aplinką. Filmuojama buvo „Firle Place“, tai nepaprastai graži vieta, esanti netoli nacionalinio parko, čia vaizduojami Emos ir jos tėvo namai, Hartfieldas. Būtent „Firle Place“ filmo kūrėjai, dizainerei atrodė namas, kuriame norisi gyventi. Ši vieta filmavimui buvo visiškai pakeista: perdažytos sienos, perstatyti nauji baldai. Taip pat filmuota Chavenage House Tetburyje, Gloucestershire, kur įsikūrė Hartfieldo kaiminystė. Kitos filmavimo vietos buvo „Kingston Bagpuize House“ Oxfordshire, kur buvo mergaičių mokykla, ir „Wilton House“ Salisbury, kur buvo vaizduojama pono Knightlio teritorija.
Emos istorija įspūdinga tuo, jog regime, kad Ema subręsta kaip asmenybė, ji mato savo klaidas ir nori jas ištaisyti. Žiūrovus žavi faktas, kad pagrindinė veikėja nėra tobula, ji klysta, tačiau mokosi iš savo klaidų. Tikriausiai kiekvienas žmogus, žiūrėdamas „Emma“ savyje randa dalelę Emos. (A.G.)
9. „NEKALTYBĖS AMŽIUS“ (The Age of Innocence, 1993)
Tiems, kurie priprato prie brutalių režisieriaus Martino Scorsese‘s filmų apie mafiją, bus įdomu pažiūrėti visai kitokios stilistikos kostiuminę melodramą „Nekaltybės amžius“.
Pagal Edith Wharton romaną (parašytą 1921 m.) sukurtame filme atkuriamas devynioliktojo amžiaus pabaigos Amerikos aristokratų pasaulis, kuriame įprasta skrupulingai laikytis seniai susiklosčiusių ir nekintančių tradicijų.
Njulandui Arčeriui (akt. Danielis Day-Lewisas) jos atrodo labai archajiškos ir varžančios laisvę, tačiau kol kas vyras joms paklūsta. Net susižieduoja su savo aplinkos panele, didelio turto paveldėtoja Mėj Veland (akt. Winona Ryder). Bet greitai įsimyli sužadėtinės giminaitę kunigaikštienę Eleną Olenską (akt. Michelle Pfeiffer), neradusią šeimyninės laimės su lenku aristokratu. Tik vargu ar ši nauja meilė turės laimingesnes perspektyvas.
Pats režisierius knygoje „Scorsese apie Scorsesę“ prisipažino, kad iš bičiulio kino kritiko Jay‘aus Cockso E. Wharton knygos egzempliorių gavo dar 1980 metais. Tada režisierius ką tik baigė kurti „Įsiutusį bulių“ ir jau galvojo apie kitą darbą – „Komedijos karalių“.
E. Wharton knygą režisierius prisiminė 1987-aisisais, kai atvyko į Didžiąją Britaniją duoti interviu leidiniui „The Guardian“ ir tada pažiūrėjo Jameso Ivory dramą „Kambarys su vaizdu“ (A Room with a View, 1985 m.), sukurtą pagal E.M. Forsterio romaną.
Bet „Nekaltybės amžiaus“ teko laukti dar šešerius metus. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir buvo dedikuota prieš savaitę mirusiam režisieriaus tėvui.
Filmo vizualinėje stilistikoje akivaizdi senųjų kino meistrų (visų pirma Luchino Visconti ir Max‘o Ophulso) įtaka, kurią pabrėžė vokiečių operatoriaus Michaelio Ballhauso subtiliai „nutapytos“ kompozicijos. Kostiumus projektavo italas Dante Ferretti, sėkmingai bendradarbiavęs su Federico Felliniu ir Pieru Paolo Pasoliniu.
Vėliau su Dante Ferretti M. Scorsese sukūrė filmus „Kazino“ (1995 m.), „Kundunas“ (1997 m.), „Bėgti nuo mirtis“ (Bringing Out the Dead, 1999 m), „Niujorko gaujos“ (2002), „Aviatorius“ (2004 m.), „Kuždesių sala“ (Shutter Island, 2010), „Hugo išradimas“ (2011 m.) ir „Tyla“ (Silence, 2016 m.). (G.J.)
8. „AMONITAS“ (Ammonite, 2020)
Pastaruoju metu pastebimas ryškus pasaulio kinematografininkų posūkis į biografinių filmų sritį. Vis dažniau vaidybinių filmų personažais tampa žymūs politikai, menininkai (ypatingo dėmesio nusipelnė rašytojai), dainininkai (Freddie Mercury, Eltonas Johnas), Holivudo žvaigždės (Orsonas Wellesas, Judy Garland).
Nelieka pamiršti ir mokslininkai bei išradėjai. Beveik nepastebėta mūsų didžiuosiuose ekranuose praslydo Martino Scorsese‘s prodiusuota drama „Srovių karas“ (The Current War, 2017 m., rež. Alfonso Gomezas-Rejonas) su tikro trilerio verta istorija apie dar XIX a. pabaigoje tarp išradėjo Tomo Edisono (akt. Benedictas Cumberbatchas) bei fiziko Džordžo Vestinghauzo (akt. Michael Shannon) dėl elektros perdavimo sistemos kilusio konflikto, kuris pasibaigė… tik 2007 metais, kai galutinai buvo atsisakyta Edisono nuolatinę elektros energiją tiekusių elektrinių.
Ilgai ekranuose neužsibuvo ir „Švytinti tamsoje“ (Radioactive, 2019 m., rež. Marjane Satrapi) – biografinė drama apie pirmą Nobelio premijos laureatę fizikos srityje Mariją Sklodovską-Kiuri. Būtent jos dėka įvyko persilaužimas tyrinėjant radioaktyvumą, o periodinė elementų lentelė pasipildė dviem naujais elementais – radžiu ir poloniu.
Svarbūs išradimai priklauso ir dar vienai mokslininkei tyrinėtojai, apie kurios gyvenimą ir veiklą pasakoja filmas „Amonitas“ (Ammonite, 2020 m., rež. Francis Lee). Šioje biografinėje dramoje garsioji Kate Winslet suvaidino britų paleontologę Merę Ening. Ji buvo pakankamai žinoma savo epochos moteris (jos atrastų fosilijų pavyzdžių net galima pamatyti Britanijos muziejuje), tačiau akademinių laurų ji taip ir nesusilaukė, net nebuvo priimta į oficialios geologų draugijos gretas.
Tačiau filmo autorių tai, regis, visai neliūdina. Panašu, kad jiems svarbiau XIX a. istorijai suteikti aktualų šiuolaikinį skambesį. Mat svarbiausia filmo kolizija susijusi su Merės Ening ir jos artimos draugės Šarlotos Merčison santykiais.
Po šio filmo premjeros Toronto kino festivalyje režisierius Francis Lee susilaukė priekaištų iš tolimų Merės Ening giminaičių (savo vaikų mokslininkė neturėjo), kad neva nėra žinoma apie jos intymius santykius su moterimis. Režisierius nepuolė aršiai ginti savo filmo koncepcijos, pasitenkinęs taikingu pastebėjimu, kad tai tik spekuliatyvi prielaida (nes jos kol kas niekas argumentuotai nepaneigė) ir kad nereikia „Amonito“ laikyti tiksliu biografiniu filmu.
Pagrindiniai filmo įvykiai užsimezga 1840-aisiais, kai fosilijų (suakmenėjusių arba sušalusių organizmų liekanų) medžiotoja Merė Ening rūpinasi paliegusia motina ir vos suduria galą su galu pardavinėdama turistams savo radinius. Tada ji ir susipažįsta su Šarlota Merčison (akt. Saoirse Ronan), su turtingu vyru atvykusia prie jūros pataisyti pašlijusią sveikatą. Netrukus abi moteris susieja ne tik romantiškos draugystės saitai.
Atidūs žiūrovai tuoj pat pastebės, kad kažką panašaus visai neseniai matė filme „Liepsnojančios moters portretas“ (2019 m., rež. Céline‘os Sciamma) – taip pat gražiai nufilmuotoje jausmų dramoje apie jauna XVIII a. vidurio tapytoja Marijaną, įsimylėjusią savo modelį – neseniai iš vienuolyno išėjusią merginą, kurios portretą ji pasamdoma nutapyti.
„Liepsnojančios moters portrete“ ir tapytojai, ir jos modeliui išreikšti abipusius jausmus padeda meno pasaulio kalba. Panašiai, kaip tapytojas vos pastebimais potėpiais drobėje dėlioja kol kas tik jo vaizduotėje gimusios kompozicijos kontūrus, taip ir abi merginos tik joms suprantamą savotišką meilės kalbą dėlioja iš gestų, žvilgsnių, paprastų kasdienybės detalių, kurioms suteikiama ypatinga sakralinė prasmė.
Panašių tikslų siekiama ir „Amonite“ – tai taip pat graži impresionistinė jausmų drama, kurioje žvilgsniais pasakoma daugiau negu žodžiais. (G.J.)
7. „FORTEPIJONAS“ (The Piano, 1993)
Moterų kino režisierių pasauliniame kine niekada nebuvo daug. Trečiajame dešimtmetyje prancūzų avangardininkų vyriškoje draugijoje išsiskyrė Germaine Dulac. Trečiojo reicho laikais grandiozinius filmus kūrė dokumentininkė Leni Riefenstahl. Pokario Amerikoje išgarsėjo avangardinio kino kūrėjos Maya Deren ir Shirley Clarke. Italijoje septintajame dešimtmetyje įsižiebė Lilianos Cavani žvaigždė. Jau naujesniais laikais ne tik tvirtu charakteriu, bet ir žiauriais kriminaliniais trileriais bei tragiškomis karinėmis dramomis iš kolegų vyrų gretų išsiskyrė Kathryn Bigelow.
Galima paminėti dar vieną kitą garsią moterį režisierę, bet garbingas sąrašas tikrai nebūtų ilgas.
Stulbinančią statistiką pateikė neseniai pasibaigusiame kino festivalyje „Nepatogus kinas“ parodytas JAV kino režisierės Ninos Menkes dokumentinis filmas „Seksas – kamera – galia“ (Brainwashed: Sex, Camera, Power, 2022). Jame teigiama, kad 1998 metais dirbančiųjų moterų santykis su visos industrijos darbuotojais buvo vos DEVYNI procentai, o 2018-aisiais šis skaičius nukrito iki AŠTUONIŲ procentų.
Lietuva šia prasme yra maloni išimtis. Pas mus šiais laikais, regis, kas antrą filmą kuria merginos ir moterys. Kai kurios net susilaukia sėkmės tarptautiniuose kino festivaliuose.
Tarptautiniuose kino festivaliuose išgarsėjo ir iš Naujosios Zelandijos kilusi Jane Campion. Jau pirmas jos pilnametražis filmas „Meilutė“ (Sweetie, 1989 m.) buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei Kanuose. Antras filmas „Angelas prie mano stalo“ (An Angel at My Table, 1990 m.) pelnė Sidabro liūtą Venecijoje.
O modernių laikų šedevru pripažintas „Fortepijonas“ (The Piano, 1993 m.) buvo apdovanotas ir Auksine palmės šakele Kanuose, ir trimis Oskarais. Filmas sužavėjo ir pačia istorija, ir stilistika, ir subtiliomis intonacijomis, ir nuostabiais laukinės gamtos peizažais, ir stiprių išgyvenimų ekspresija.
XIX amžiaus vidurys. Į Naująją Zelandiją iš gimtosios Škotijos pas naują vyrą Stiuartą (akt. Samas Neillas) kartu su dukrele Flora atvyksta kurčnebylė Ada (akt. Holly Hunter). Su savimi ji atsiveža ir gremėzdišką fortepijoną, kurio garsais yra įpratusi reikšti savo slapčiausias mintis ir svajones. Nešti per džiungles šį muzikinį instrumentą sunku, todėl jį kuriam laikui priglaudžia medžiotojas Beinsas (akt. Harvey Keitelis). Jis ir pasiūlys Adai lažybas – už kiekvieną fortepijono klavišą mokėti jam muzikos pamokomis, kurios greitai taps tikros aistros preliudais.
Kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja šios tvirtos moters viduje, suvokia gal tik jos mažoji fantazuotoja duktė Flora (akt. Anna Paquin). Laukinį maorį primenantis Stiuarto kaimynas Beinsas nusiperka pianiną, kuris Adai atstoja balsą. Moteris gali atgauti instrumentą, tačiau turi ateiti į kaimyno namus ir išmokyti jį groti. Šios pamokos panardina filmo veikėjus į tikrą aistrų verpetą…
Režisierė sakė norėjusi apjungti dvi, regis, nieko bendra neturinčias stichijas – Emilės Brontė romano „Vėtrų kalnas“ kunkuliuojantį aistringumą ir… nepažįstamos civilizacijos atmosferą – pvz., tokią, kokią fantastinėje antiutopijoje „2001-ųjų metų kosminė odisėja“ pavaizdavo Stanley Kubrickas.
Rezultatas išties įspūdingas. Retas atvejis, kai tikras kino vizualumo šedevras susilaukia ir komercinės sėkmės (biudžetas 7 mln. dol., pajamos 40 milijonų), ir įvertinamas plačioje geografinėje erdvėje nuo Prancūzijos iki JAV, nuo Australijos iki Japonijos ir Brazilijos. (G.J.)
6. „ANA KARENINA“ (Anna Karenina, 2012)
„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“, – taip grafas Levas Tolstojus pradėjo vieną garsiausių savo romanų „Ana Karenina“. Istorija apie XIX a. Rusijos aukštuomenės moterį, kuri vardan staiga įsiplieskusios aistros gražuoliui karininkui ryžosi palikti šeimą ir metė iššūkį ją pasmerkusiai visuomenei, seniai jaudina ne tik skaitytojus, bet ir filmų kūrėjus. Daugumai jų romane aprašytos peripetijos tebuvo puiki medžiaga gražiai kostiuminei melodramai. O juk prieštaringai sutiktas gyvo klasiko romanas gimtinėje buvo pavadintas „rusų gyvenimo enciklopedija“ (anksčiau tokios garbės buvo susilaukęs A. Puškino „Jevgenijus Oneginas“). Net Thomas Mannas vertino „Aną Kareniną“ visų pirma dėl to, kad tai, anot jo, „didingiausias socialinis romanas visoje pasaulinėje literatūroje“.
Mažai kas atkreipia dėmesį į romano epigrafą, kuriam rusų literatūros genijus pasirinko Šventajame Rašte užfiksuotus apaštalo Pauliaus „Laiško romiečiams“ žodžius: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“ (Rom 12,19). Šis Naujojo Testamento skyrius „Paraginimai“ baigiamas patarimu: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu“.
„Aną Kareniną“ 2012 m. ekranizavusiam Joe Wrightui teko sunkus uždavinys – išsaugoti svarbiausius L. Tolstojaus pasvarstymus apie meilę ir šeimą paties rašytojo užsibrėžtame biblinių tiesų kontekste, bet neįkliūti į tokiais atvejais beveik neišvengiamą akademinį nuobodulį. Pastarojo tikslo režisierius siekia, pasirinkęs drąsią, bet rizikingą grandiozinio teatro spektaklio stilistiką. Jau pirmuose kadruose pakyla masyvi teatro uždanga, apnuogindama greitai besikeičiančias dekoracijas ir užrašą „Carinė Rusija, 1874 metai“. Ir tarsi nematomo dirigento batutai mostelėjus scenoje atgyja linksmas vaizdų ir personažų kaleidoskopas.
Ne menkesnis uždavinys yra ir bandymas suderinti teatro spektaklio pasaulį su tikro gyvenimo realybe. Tokie eksperimentai retai pavyksta. Juk realybė ir teatrinė butaforija negali harmoningai derėti. Dramatiškos arklių lenktynės teatro scenoje puikiai šį nesuderinamumą iliustruoja.
Filmo pradžia primena linksmą šventinį balaganą ar teatrinę operetę. Šio žanro, beje, kaip ir operos, grafas Tolstojus nekentė, įrodinėjęs, kad muzikos ir teatro derinys jam atrodo nenatūraliai. Bet naujojo filmo autoriai šio fakto nepaiso ir leidžia „kūniškam vodeviliui“ siausti taip, kaip tai įprasta daryti miuzikluose. Pirmoji (linksmoji) dalis atlikta sonatai būdingos įžangos (allegro) ritmu. Ši dalis išradingumu prilygsta Bazo Luhrmanno „Mulen Ružui“. Skirtumas tik toks, kad „Anos Kareninos“ personažai nedainuoja šiuolaikinių roko dainų. Bet teatrinio pasaulio spindesiu (fejerverkais, gražių kostiumų paradu, nuostabiais kadrais) su „Mulen Ružu“ pilnai gali konkuruoti.
Tokiame kontekste elegantiškus apdarus keičiantys aktoriai dažnai tampa panašūs į puošniais drabužiais aprengtus manekenus (būtent taip atrodo Vronskį vaidinantis Aaronas Tayloras-Johnsonas). Aną Kareniną vaidinančiai Keirai Knightley panašių pretenzijų kur kas mažiau. Ji puikiai susitvarko su vaidmeniu. Tačiau tradicines vertybes puoselėjančiam Kareninui (jį suvaidino Jude’as Law) norisi simpatizuoti labiau, nei geismams lengvabūdiškai pasidavusiai Anai.
Kaip tik ši aplinkybė labiausiai priartina filmą prie romano autoriaus principinės pozicijos. (G.J.)
Kadras iš filmo
5. „GRAFAS MONTEKRISTAS“ (The Count of Monte Cristo, 2024)
„Grafas Montekristas“ – vienas iš geriausių Aleksandro Diuma romanų, priklausančių romantizmo epochai. Romantizmas daug kuo panašus į paauglystę – dar nemoki visai realiai vertinti situacijos, manai, kad esi pasaulio centras, o jausmai dažnai užgniaužia gebėjimą mąstyti.
Žinoma, dar beribis idealizmas – būtinai reikia ką nors garbinti ar nekęsti, būtinai kovoti su vėjo malūnais. Vėjo malūnai jau iš kitos operos, tačiau principas lieka toks pat – priešintis jėgoms, kurios atrodo didesnės už mus, bet jei atsisėstum ir atidžiau pagalvotum, suprastum, kad tos jėgos daugiau slypi vaizduotėje nei tikrovėje. Visai kaip šešiolikmečiui paaugliui, romantikams vaizduotės spalvos visada labai ryškios. Viskas arba nieko!
Tačiau… kad ir kaip juokingai tragiška atrodytų paauglystė žvelgiant suaugusiojo akimis, sunku paneigti, kad ji vis tiek savotiškai žavinga. Pirmoji meilė, pirmieji tikri draugai, svajonės apie ateitį, nes ta ateitis dar atrodo tokia neaprėpiama. O kokie stiprūs jausmai apima, jei svajonės žlunga, jei pirmoji meilė sudaužo širdį, jei draugai išduoda! Argi visa tai ne žavinga?
Prancūzų filmas apie grafą Montekristą, nepabijokime šios nuvalkiotos frazės, nepalieka abejingų. Meniniu atžvilgiu tai nėra šedevras – kinematografiniai sprendimai priimti gan paprasti, neorginalūs, tačiau istorija – verta milijono! Netgi per pirmas scenas nusivylus filmo primityvumu, netrukus Diuma reabilituoja kino juostą prikaustydamas žiūrovą visas tris valandas! Taip, jūs visiškai teisūs – aš esu šventai įsitikinusi, kad tai amžiną jam atilsį Diuma nuopelnas.
Filmui papildomų balų duoda ir aktorių vaidyba. Per savo amžių man teko matyti, kaip geriausią epą, genialų pasakojimą sugadina prasta aktorių vaidyba – jų išpūstos akys, perkreipti antakiai, kaip buožgalvių pražiotos burnos, žodžiu, suprask, „mes kuriame dramą, netrukdykite mums“. Tuo tarpu 2024 metų filme apie grafą Montekristą vaidyba tiek santūri ir tiek dramatiška, kiek reikia, kiek pritinka.
Bandant nustatyti tematinius pasakojimo rėmus, taip, visų pirma, tai keršto istorija, kurioje konfliktuoja neapykanta ir meilė, jaunystė ir senatvė, tačiau pažvelgus giliau, tai pasakojimas apie atpirkimą. Ne tik Montekristo priešai turi atpirkti savo kaltes, tačiau ir pats herojus – grafas Montekristas. Mat neapykanta, kaip išmintingai įžvelgia ir Diuma, gali sužaloti žmogų neatitaisomai – tik meilė išgydo žaizdas.
Edmondas Dantesas atsisako savo asmenybės ir persikūnija į grafą Montekristą, turintį daug veidų. Ir tik vienas Edmondas težino, kas yra meilė, o grafas yra neapykantos ir keršto angelas. Šioje vietoje jaunystė atstovauja meilei, o didesnė patirtis – nuoskaudoms. Būtent iš nuoskaudų ir atsiranda tamsa. Ir vis dėlto Dantesas, tas vaikas, kuris tikėjo kilniais idealais ir dorumu, visada buvo gyvas po grafo kaukėmis. Jis tiesiog labai gailėjosi savęs ir ilgą laiką negebėjo priimti skausmo, kurį norėdamas pasveikti privalėjo iškęsti. (Dora Žibaitė)
4. „GUVERNANTĖ“ (The Governess, 1998)
Nors šis režisierės Sandros Goldbacher filmas sukurtas pagal originalų scenarijų, nesunku įsivaizduoti, kad jame papasakota istorija galėjo būti parašyta Džeinės Ostin ar kurios nors iš seserų Brontė.
Scenarijuje pagrindinis dėmesys skiriamas jaunai Rozinai da Silvai, kilusiai iš sefardais vadinamų žydų (*).
Rafinuota turtingos italų žydų šeimos duktė gyveno mažame Londono sefardų anklave. Kai jos tėvas nužudomas tiesiog gatvėje, paaiškėja, kad jis paliko daugybę skolų. Mergina atsisako santuokos su gerokai vyresniu komersantu ir pareiškia, kad dirbs, kad išlaikytų šeimą, net jeigu jai teks lipti į sceną kaip jos tetai, žinomai dainininkei.
Įgijusi klasikinį išsilavinimą Rozina (akt. Minnie Driver) išvyksta į Škotiją, kur pasivadina italų kilmės protestante Mere Blekherst, kad nuslėptų savo tikrąją kilmę. Ten jai pavyksta įsidarbinti saloje gyvenančio vieno mokslininko išpaikintos dukters Klementinos guvernante. Šeimininkas Čarlzas Kavendišas (akt. Tomas Wilkinsonas) daug laiko skiria fotografijos išradimams (siekia išspręsti fotografinio vaizdo išsaugojimo popieriuje problemą), todėl Rozina tampa jo pagalbininke ir pozuotoja. Net padeda Čarlzui išspręsti jo profesinę problemą.
Čarlzas džiaugiasi suradęs giminingą sielą, praskaidrinančią jo izoliaciją, o merginos susižavėjimas greitai virsta abipuse aistra. Tačiau net ir būdamas meniškos natūros fotografas yra puritoniškos moralės vergas, negalintis peržengti prietarų barjero. O jo santykius su Rozina komplikuoja dar ir tai, kad gražiąją guvernantę pamilsta šeimininko vyresnysis sūnus Henris, sugrįžęs į gimtus namus po to, kai buvo pašalintas iš Oksfordo universiteto, nes rūkė opiumą ir buvo sučiuptas su prostitute.
Kartą rausdamasis Merės daiktuose Henris randa jos tikrosios kilmės įrodymus, bet žada niekam neatskleisti merginos paslapties.
Tada Merė nusprendžia palikti salą ir grįžti į Londoną. Namuose ji tampa portretų fotografe ir atidaro nuosavą studiją.
P.S. (*) Visuotinės lietuvių enciklopedijos išaiškinimas: sefárdai (pagal biblinės šalies Sefarado, tapatinamos su Ispanija, pavadinimą), viduramžiais Ispanijoje ir Portugalijoje gyvenę žydai ir jų palikuoniai. 15 amžiaus pabaigoje iš Ispanijos išvyti žydai apsigyveno Šiaurės Afrikoje (Maroke, Alžyre) ir Osmanų imperijoje, vėliau Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Italijoje (didžiausi sefardų susitelkimo centrai buvo Salonikai ir Amsterdamas). Mažesnė dalis liko Pirėnų pusiasalyje, oficialiai priėmė krikščionybę, bet vėliau grįžo prie senojo tikėjimo (jų palikuoniai apsigyveno Lotynų Amerikoje). Sefardai ilgai išsaugojo gimtąją Ispanijos žydų kalbą (ir 21 amžiaus pradžioje jiems būdingi ispaniškos ar portugališkos kilmės vardai), savitą literatūrą, religinius papročius (kitaip nei aškenaziai, sefardai laikosi ne Palestinos, bet Babilono žydų ritualų; sefardais pradedami vadinti ir kitų kraštų kilmės žydai, perėmę sefardų ritualus). 21 amžiaus pradžioje Izraelyje gyvena apie 700 000 sefardų. (G.J.)
3. „PUIKYBĖ IR PRIETARAI“ (Pride & Prejudice, 2005)
Kinematografininkų dėmesys britų rašytojos Jane Austen (1775–1817) kūrybai staiga išaugo 1995-aisiais, kai pasaulio ekranuose pasirodė Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų apdovanota romantinė melodrama „Protas ir jausmai“ (rež. Angas Lee). Dar 1813 metais parašytos ir anksčiau keletą kartų ekranizuotos knygos turinys pasirodė esąs nepaprastai aktualus ir paklausus romantikos pasiilgusiems žmonėms. Filmo sukūrimo metu istorija apie dvi seseris Elinorą (Emma Thompson) bei Marianą (Kate Winslet), kurios po tėvo ponas Dešvudo mirties imasi iniciatyvos ieškoti tinkamų bei garbingų vyrų, jau negalėjo visuomenės šokiruoti, kaip rašytojo laikais, kai bet kokia moters iniciatyva buvo smerkiama. Feminisčių kova už lygias teises davė savo vaisių, tačiau merginų troškimui ištekėti didelio poveikio nepadarė.
Po metų – 1996-aisiais dar vienas panašios tematikos Jane‘s Austen romanas „Ema“ buvo ekranizuotas net du kartus: režisieriaus Douglaso McGrath‘o dvidešimt vienerių metų sulaukusią, bet tekėti dar netrokštančią merginą Emą Vudhaus amerikietiškoje versijoje suvaidino kino žvaigždė Gwyneth Paltrow, o britiškoje to paties siužeto versijoje Emos vaidmenį pasimatavo tada dar mažai kino pasaulyje žinoma Kate Beckinsale.
„Puikybė ir prietarai“ – dar viena chrestomatinė Jane‘s Austen knyga, pagal kurią 1995-aisiais sukurta Didžiosios Britanijos televizijoje gimusi versija (rež. Simonas Langtonas) kritikų net buvo prilyginta šviesios atminties „Forsaitų sagai“, o legionai romantikių pripažino, kad Darsį geriau už Coliną Firthą niekas negalėtų suvaidinti. Elizabetę Benet šiame TV seriale suvaidinusi Jennifer Ehle taip pat idealiai persikūnijo į „senosios gerosios Anglijos“ panelę, pranašesnę už tradicinį tipažą ryškesniu savigarbos jausmu ir smailu liežuviu.
2005 metais „Puikybę ir prietarus“ ekranizavo režisierius Joe Wrightas. Siužetas liko tradicinis, bet jo interpretacija ir herojų charakteristikos pateikiamos modernia kino kalba. Dabar Elizabetę vaidinančiai gražuolei Keirai Knightley, matyt, niekas nepaaiškino, kad Viktorijos ir kitų rimtų britų imperijos valdovų laikais gerai išauklėtai panelei nedera lakstyti amžinai išsidraikiusiais plaukais ir skardžiai juoktis, kaip kokiai XX a. gimnazistei. O Darsio vaidmens atlikėjui Matthew Macfadyenui tiktų barono Miunhauzeno pastaba: „Rimtas vedai dar nereiškia didelio proto…“
Penkias dukteris – Džeinę, Elizabet, Merę, Kitę ir Lidiją – užauginę Benetai tikisi, kad jų mergaitės ištekės už turtingų vyrų ir taip prisidės prie šeimos finansinės padėties pagerinimo. Benetai nepriklauso aukštuomenei. Jų namą Hertfordšyre pono Beneto mirties atveju paveldės tolimas jo giminaitis. Tačiau šios šeimos gyvenimas pasikeičia, kai vasaros atostogų į miestelį atvyksta turtingas viengungis ponas Binglis su geriausiu savo draugu ponu Darsiu. Kuklioji Džeinė (Rosamund Pike) netrukus įsimyli poną Binglį (Simon Woods), tuo metu Lizė, nusprendusi, kad Darsis yra pasipūtėlis snobas, prisiekia nekęsti jo visą gyvenimą…
Filmas žiūrovams patiko: 28 mln. dolerių kainavęs projektas visame pasaulyje uždirbo penkis kartus daugiau, o režisierius Joe Wrightas su Keira Knightley vėliau sukūrė dar dvi jaudinančias dramas – „Atpirkimą“ (2007) ir „Aną Kareniną“ (2012). (G.J.)
2. „OLIVERIS TVISTAS” (Oliver Twist, 2005)
Žymiojo lenkų režisieriaus Romano Polanskio režisuota drama sukurta pagal legendinę Čarlzo Dikenso knygą tuo pačiu pavadinimu. Ši knygos adaptacija – itin nusisekusi, ir puikių įvertinimų. Filmas skirtas visai šeimai, todėl nederėtų tikėtis itin sukrečiančių vaizdų, tačiau režisierius sugebėjo itin vaizdžiai perteikti XIX a. Londono gatvių gyvenimą ir našlaičių, gyvenusių prieglaudose, patyrimus ir vargus. Socialiniai sluoksniai ir vyraujanti nelygybė, itin tiksliai atkurti to laikmečio vaizdai ir kostiumai šį filmą iškelia aukščiau kitų šios knygos ekranizacijų.
Oliveris Tvistas – dešimtmetis našlaitis, gyvenantis vienoje iš daugelio našlaičių prieglaudų. Jų savininkai – sukčiai, vaikus matantys kaip įrankius turtingiesiems apgaudinėti. Našlaičiams suteikę tik stogą virš galvos, juos vertė ir elgetauti bei kišenvagiauti, visus pinigus perduodant jiems. Neapsikentęs nuolatinio bado, nepritekliaus ir sielos kančių, Oliveris nusprendžia pabėgti ir ieškoti geresnio gyvenimo. Berniukas patrauka į Londoną, kuriame tikisi rasti sau laimę, tačiau nė nenutuokia, kad ten jo laukia dar didesnis skurdas ir iššūkiai. Mielas, tačiau randuota širdimi dešimtmetis tik atvykęs pakliūva į nagus vietiniam chuliganui, kuris jį pristato savo vadeivai. Patekęs į kišenvagių vaikų gaują, Oliveris Tvistas dabar jau ne tik vargšas mielas berniukas tuščiu skrandžiu, bet dar ir nusikaltėlis. Tiesa, vieną dieną jam nusišypso laimė – vaikas nusitaiko į turtingo verslininko Brownlow kišenes, ir šis susigraudina pamatęs gailestį keliančias vaiko akis, taip nuspręsdamas tapti Oliverio globėju. Tačiau kartą pakliuvus į gatvių vado Feigino nagus, nelengva išsivaduoti…
1. „MAŽOSIOS MOTERYS“ (Little Women, 2019)
Amerikietės Louisos May Alcott dar 1868 metais parašytas romanas „Mažosios moterys“ seniai pripažintas tikra savo žanro klasika ir lyginamas su bričių seserų Brontė ar Jane‘s Austin kūryba. Šį knyga pirmą kartą lietuviškai išleista 1923 metais, todėl ir mūsų šalyje anksti tapo romantiškų panelių bei jos mamų mylimiausiu skaitalu.
Autobiografinių detalių nestokojančioje knygoje L.M. Alcott aprašo keturių seserų – Megės, Džo, Betės ir Eimės – gyvenimą. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės. Veiksmas plėtojasi Pilietinio karo metu, bet tai greičiau tik fonas, mažiau svarbus, nei, sakykime, Margaret Mitchell knygoje „Vėjo nublokšti“ ir nuostabioje jos ekranizacijoje.
„Mažosiose moteryse“ mažame Masačiusetso valstijos miestelyje karo pabaigos laukia su motina bei tarnaite gyvenančios keturios seserys. Visos jau tikros nuotakos. Tik štai jaunikių trūksta. Kaimynystėje tik du “grieko verti” jaunikaičiai – vietinio turtuolio anūkas Louris, kurį sesės traktuoja kaip brolį, ir mokytojas Džonas Brukas, kuris galiausiai tampa Megės vyru.
Pakankamai darniame seserų Marč kvartete autoriai labiau išskiria Džozefina, visų vadinama tiesiog Džo (ją ir vaidina Saoirse Ronan). Filmo istorija pradedama 1968 metais (tada, kaip pamenam, ir pasirodė Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“): tokiu būdu naujojo filmo režisierė sutapatina knygos autore su pačia Džo, nes ji irgi rašytoja, jau filmo pradžioje gaunanti „vertingą“ pasiūlymą iš gerai knygos leidybos reikalus žinančio redaktoriaus pono Dešvudo (Tracy Lettsas): „Jei pagrindinė knygos veikėja yra mergina, ji pabaigoje turi arba ištekėti arba numirti. Praktiškai tai tas pats“. Ir dar: „Karo metu žmonėms reikia pramogos, o ne pamokslų. Moralų dabar niekam nereikia“.
Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais. Kartais tie perėjimai yra tokie staigūs, kad žiūrovui ne iš karto pavyksta susiorientuoti, kada gi – dabar ar anksčiau – tai vyksta (atidi žiūrovo akis ilgainiui pastebi, kad seserų paauglystės epizodai ir vėlesni laikai skiriasi ne tik aptariamų problemų turiniu, bet ir skirtinga spalvine gama (operatorius Yorickas Le Saux).
Iš visų keturių seserų Marč gal tik vienintelė vyresnėlė Megė (ją vaidina Emma Watson) labiausiai atitinka savo laikmečio standartus – ji ištekėjo iš meilės už Džono (Jamesas Nortonas), augina vaikus, nors pinigų jaunai šeimai visada trūksta. Kitos trys seserys yra, kaip dabar pasakytume, „prie meno“ – Džo vardan literatūros pasiryžusi niekados netekėti; Emė (Florence Pugh) svajoja tapti dailininke ir net nusižiūrėjusi turtingą jaunikį, tačiau Paryžiuje sutikusi vaikystės žaidimų draugą Lorį, pakoreguoja ateities planus; o Betei (Eliza Scanlen) patinka teatras, todėl ji tiesiog nepakeičiama, kai reikia organizuoti spektaklius namuose.
Reikėtų paminėti ir netikėtame amplua pasirodančią aktorę Laurą Dern, suvaidinusią net ne seserų motiną, o pačią Motinos Meilę (buvo toks personažas prancūzų modernisto Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Mėlynoji paukštė“). Gražią patriarchalinio jaukumo ir šeimos šilumos atmosferą perteikia ir jautri kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat muzika. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Austėja Grabauskaitė
