Filmo "High-Rise" kadras

Fantastinis kinas – platus ir sunkiai aprėpiamas kino kosmosas, kurio vystymosi dinamika gerai iliustruoja ir kasmet vis labiau tobulėjusio kinematografijos raidą. Dabar plačioje šio žanro koordinačių sistemoje yra du poliai: viename žiūrovų pamėgti fantastiniai blokbasteriai, kitame – visai ne pasakiškai didelių biudžetų mokslinės fantastikos filmai. Dalis kurių suntiliai balansuoja ant žanrų ribos.

10. „AUKŠTA KLASĖ“ (High-Rise, 2015)

Antiutopijos kine pasitaiko nedažnai, todėl kiekvienas toks bandymas sulaukia ypatingo dėmesio.

Pastaruoju metu padaugėjo filmų, kuriuose veiksmas atitrūkęs nuo žemės ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Paprasčiau kalbant, vyksta dangoraižiuose.

Britų literato Jameso G.Ballardo knygos anksčiau buvo sėkmingai ekranizuotos Steveno Spielbergo (“Saulės imperija”, 1987 m.) ir Davido Cronenbergo (“Susidūrimas”, 1996 m.).

Į šią garbingą gretą lygiuojasi ir “Aukšta klasė”, kurioje svarbiausi įvykiai plėtojasi prabangiame ir viskuo aprūpintame dangoraižyje. Čia sporto klubus, parduotuves, pradinę mokyklą ir net tikrą sodą su gyvuliais ant stogo turintis pastatas virsta uždara bendruomene, kur netrukus tarp skirtingų sluoksnių gyventojų ima kauptis neapykanta vienas kitam. Priešiškumas pamažu įgauna agresyvias formas, o idiliškas turėjęs būti gyvenimas dangoraižyje virsta nebaudžiamu chaosu, ir šiame aukštų bei koridorių kare kiekviena naktis kažkam iš gyventojų tampa paskutinė. Žiūrovą nukeldami į utopinį pasaulį, kuriame valdo kur kas stipresnė jėga nei sveikas protas, filmo autoriai vaizduoja tamsiausius žmogaus asmenybės užkaborius ir tarsi klausia mūsų: o ką dėl išgyvenimo esi pasiryžęs padaryti tu?

Fantastinio siužeto knygą “Aukšta klasė” J.G.Ballardas parašė dar 1975-aisiais. Tai buvo perspėjimas apie anuomet madingo urbanizmo pavojus ir antiutopija, smerkianti socialines ydas, ypač įsišaknijusią kapitalistinio rojaus ideologiją, už kurios patrauklaus fasado slypi amoralus veidmainiškumas ir abejingumas aplinkiniams. Nenuostabu, kad prodiuseris Jeremy Thomas net keturis dešimtmečius negalėjo realizuoti šio projekto Didžiojoje Britanijoje. Pasipriešinimą galima nesunkiai paaiškinti: koks gi britas norėtų pamatyti daugelio kartų išpuoselėtą savo šalies įvaizdį kreivame veidrodyje?

Dangoraižio, kuriame vyksta “Aukštos klasės” veiksmas, aukštai reiškia ne tik paties pastato lygį, bet ir vietą socialinėje hierarchijoje. Žemiau gyvenantys žmones moka proporcingai mažesnį nuomos mokestį, užtai aukščiau esančių apartamentų savininkai jaučia moralinę pareigą juos niekinti. O šie pavydi aukštesnį statusą turintiems kaimynams ir visada pasirengę jiems iškrėsti kokią nors niekšybę. (G.J.)

9. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once. 2022)

„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.

Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.

Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.

Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.

Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (A.N.)

Seeking a Friend for the End of the World, 2012) movie film

8. „KARTU IKI PASAULIO PABAIGOS“ (Seeking a Friend for the End of the World, 2012)

Atrodo, kad apie majų kalendoriuje neva užfiksuotą pasaulio pabaigos datą žmonės jau pamiršo ir jokios apokalipsės nesibijo. O štai filmų kūrėjai šios temos vis dar neapleidžia.

Artėjant 2012-iesiems metams pagausėjo dokumentinių ir vaidybinių filmų, persmelktų pasaulio pabaigos tema ir iliustruojančių galimus apokalipsės scenarijus. Įspūdingiausiai vieną jų ekranizavo vokiečių režisierius Rolandas Emmerichas. 200 milijonų dolerių kainavęs katastrofų blokbasteris „2012“, išnaudojęs visas įmanomas kompiuterinių efektų galimybes, neliko nepastebėtas, bet atrodė kaip kompiuterinis žaidimas, kurio turinį galima modifikuoti iki begalybės.

Visai kitaip pasaulio pabaigos viziją „4:44. Paskutinė diena Žemėje“ (4:44 Last Day on Earth, 2011) parodė režisierius Abelis Ferrara. Filmo pavadinimo skaičiai reiškia iš anksto paskelbtą apokalipsės laiką, kurio belaukdama porelė – jauna dailininkė ir pagyvenęs aktorius – visai nepanaši į siaubo apimtus žmones, karštligiškai skaičiuojančius paskutines gyvenimo akimirkas. Prabangiame bute Manhatane jie įprastai nuobodžiauja, be ypatingos aistros mylisi, spokso į televizorių ir kompiuterį, žodžiu, elgiasi taip, kaip buvo įpratę tai daryti kasdien. Pasaulio pabaigos akivaizdoje nėra jokio katarsio, tik abejinga išvada: „Pasaulis juda prie pabaigos nuo savo pradžios momento“.

Filmas „Kartu iki pasaulio pabaigos“ užima tarpinę nišą tarp A. Ferraros ir Larso von Triero „Melancholijos“ (2011). Iš pirmojo kolegos režisierė Lorene Scafaria perima bendrą pasaulio beprasmybės įvaizdį, iš antrojo – pasaulio pabaigą mums atnešantį kosminį kūną.

Jau pirmoji filmo „Kartu iki pasaulio pabaigos“ scena nepalieka jokios vilties – paskutinė galimybė išgelbėti žmonių planetą žlugo: 110 kilometrų skersmens asteroidas „Matilda“ su Žeme susidurs lygiai po trijų savaičių.

Žiniasklaida įjungia skaitiklį, kuris nuo šiol fiksuos vis mažėjantį laiką iki tragedijos momento, bet nepamirš kaskart pridurti: „Likite su mumis ir mėgaukitės muzikiniais hitais“.

Ką galima nuveikti per jums dar likusią 21 dieną? Kiekvienas filmo herojus į šį klausimą turės atsakyti savaip. Vieni siaubs parduotuves ir mėgausis tuo, kad liks nenubausti už šiuos vandalizmo aktus. Kiti skandins baimę alkoholyje ir malšins siaubą ciniškais pokštais („Mes visi „Titaniko“ keleiviai, tik neturėsim gelbėjimo valčių“). Kai kas apsispręs nelaukti agonijos ir šoks žemyn galva pro langą. Bijantys pasilikti vieni žmones bursis į kompanijas, ramins vieni kitus tuščiais plepalais ir vertins vakarėlius kaip paskutinę galimybę realizuoti kokią nors drąsią fantaziją iš sąrašo „Svajojau kada nors tai padaryti“. O draudimo kompanijoje dirbantis Dodžas (jį vaidina šį kartą ypatingai liūdnas komikas Steve’as Carrellas), ir anksčiau, matyt, nespinduliavęs optimizmo (tikriausiai, todėl ir žmona jį paliko), dabar iš viso pavirto vaikščiojančia Depresija.

Kaimynystėje gyvenanti gražuolė Penė (Keira Knightley) yra visiška Dodžo priešingybė. Mergina tiesiog trykšta optimizmu, skrajoja padebesiais ir moka džiaugtis trumpomis laimės akimirkomis. Normaliomis aplinkybėmis jiedu kažin ar galėtų būti drauge. Bet ekstremalios sąlygos paverčia juos bendrakeleiviais, turinčius bilietus tik į vieną pusę. Ir gavusius galimybę susimąstyti, ar tikrai šalia mūsų yra tas žmogus, su kuriuo norėtųsi būti pasaulio pabaigos akimirką.

7. „NEŽINOMA PLANETA K- PAKS“ (K-Pax, 2001)

Šiuolaikinio Manheteno psichiatrinėje klinikoje pasirodo keistas pacientas (jį suvaidino seniai savo universalų talentą įrodęs Kevinas Spacey), teigiantis, jog jis atvyko iš tūkstančius šviesmečių nutolusios planetos K-Paksas.

Jis atsirado tarsi iš nieko – tiesiog vieną dieną „išdygo“ Niujorko stoties salėje. Pro šalį savo keliais skubantys žmonės atkreipė dėmesį į keistą vyriškį, kuris pro juodus akinių stiklus dėmesingai stebėjo aplinkinius. Budrūs amerikiečių policininkai keistuolį palaikė keistu tipu ir dėl visa ko iškvietė psichiatrus.

Taip Protas (toks pasirodo esąs vyruko vardas) tampa psichiatro Marko Pauelo (akt. Jeffas Bridgesas) klientu. O kol patyręs „sielų inžinierius“ bando pritaikyti psichoanalizės metodus naujokui, šis savo pasakojimais padaro visus klinikos pacientus savo sąjungininkais. Nes Protas lengvai supranta gyvūnų kalbą, o apie Einšteino teorijas ir dar neatrastų planetų trajektorijas samprotauja ne prasčiau už tikrus astrofizikus. Todėl finale kartu su ateiviu į jo tolimą planetą kažkur Lyros žvaigždyne norisi keliauti ne tik visiems ligoninės pacientams, bet ir žiūrovams.

Protas visai nepanašus į ankstesnius psichiatro Pauelo pacientus. Per ilgus praktikos metus daktaras matė daug įvairiausių pamišėlių ir simuliantų. Užtai išmoko greitai atskirti vienus nuo kitų. Bet Protas – ypatingas atvejis. Vyrukas niekada nepraranda psichinės lygsvaros, visada ramus, o savo žiniomis apie astronomiją, pasakojimais apie Saulės sistemos galaktiką ir piešiniais atima žadą profesionaliausiems astronomijos mokslininkams.

Filmą režisierius Iainas Softley sukūrė pagal Gene‘o Brewerio romaną. Knygos neskaičiau, bet manau, kad ji, kaip ir pats filmas, yra puiki. Retas atvejis, kai filmas (tikriausiai ir romanas) neišsitenka vieno žanro ribose. Čia ir fantastinė mistinė istorija, ir puiki psichologinė drama, ir intriguojantis detektyvas. O ir komiškų (gal tiksliau – tragikomiškų) situacijų netrūksta.

Gerų komplimentų nusipelnė ir muzikos takelis, sudarytas vien iš originalių kompozitoriaus Edwardo Shearmuro kompozicijų – nuo lėtų hipnotizuojančių mistinių melodijų iki augančią įtampą stiprinančių greito tempo ritmų, puikiai iliustruojančių besikeičiantį veiksmą.

Galiausiai aiškaus ir vienareikšmio atsakymo, kas iš tikrųjų yra tas Protas, negauname. Ir tai labai gerai. Nes iš žiūrovo neatimama galimybė pačiam pamąstyti, apie pasaulį, kuriame gyvename, ir apie mūsų planetą supančią bekraštę visatą. (G.J.)

6. „LAIKO TILTAS“ (About Time, 2013)

Britų režisierius Richardas Curtisas labiausiai žinomas kaip Kalėdinio hito „Tegyvuoja meilė! (Love Actually, 2003 m.) autorius, šiuo filmu įrodęs, kad kur tik bepažvelgsi, visur pilna akivaizdžių meilės apraiškų. Šis jausmas suvienija vyrus ir žmonas, tėvus ir sūnus, draugus ir bendradarbius, roko žvaigždes ir valstybės vadovus. Ir visi prieš Šv. Kalėdas tikisi sulaukti stebuklo.

Filme daug herojų – nuo ką tik išrinkto Didžiosios Britanijos ministro pirmininko iki vienuolikmečio berniuko. Ir visus kamuoja ta pati problema – nuoširdus troškimas, kad per Kalėdos pagaliau įvyktų stebuklas.

Gerokai naujesnis Richardo Curtiso filmas, mūsų platintojų pavadintas „Laiko tiltu“, bando paversti realybe dar vieną amžiną žmonių svajonę – pasukti nenumaldomą laiko ratą atgal. Tik be fantastų aprašytų laiko mašinų, o kur kas paprasčiau.

Pasirodo, kad kai kurie žmonės turi tiesiog įgimtą stebuklingą dovaną – galimybę keliauti laike. Apie tokią savybę sulaukęs 21-erių sužino būsimas teisininkas Timas Leikas, užaugęs Kornvalyje name prie jūros su savo tėvu Džeimsu, mama, viskam abejingu dėde Desmondu ir laisvamaniška seserimi Ketrina.

O po vieno naujametinio vakarėlio tėvas sūnui atskleidžia paslaptį, jog visi Timo šeimos vyrai iš tėvo pusės turi tokią dovaną. Bet tėvas perspėja sūnų, kad šiuo sugebėjimu nereikia naudotis savanaudiškiems tikslams, pavyzdžiui, pinigams ar šlovei įgyti.

Timas apie panašius tikslus ir negalvoja. O kas, jeigu naujas galimybes panaudoti sprendžiant komplikuotus širdies reikalus? Juk kiekvienas mūsų pridarome kvailysčių, nepagalvodami apie pasekmes. Daugumai žmonių belieka tik apgailestauti dėl praeities klaidų, o Timui atsirado galimybė jas ištaisyti.

Pirmieji kuklūs bandymai įsisavinti naujas galimybes apčiuopiamo rezultato nepasiekė. Užtai vėliau, kai Timas persikelia į Londoną siekti teisininko karjeros ir ypač tada, kai susipažįsta su kompleksuota amerikiete Mere (akt. Rachel McAdams), viskas ima keistis.

Iš pradžių teleportacijos pagalba Timas padeda savo kambariokui – mizantropui dramaturgui Hariui – jo žlungantį spektaklį paversti triumfu. O paskui ir savo širdies reikalų kokybe rimtai susirūpina.

Tačiau Timui visgi teks išmokti skaudžią gyvenimo pamoką, kad kelionių laiku pasekmės nėra tokios malonios, kaip gali pasirodyti.

Gražiu atradimu tapo jaunas airių aktorius Domhnallas Gleesonas (populiaraus aktoriaus Brendano Gleesono sūnus). Jaunoji karta jį jau įsidėmėjo kaip Bilą Vizlį filme „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ (2010/2011 m.), literatūros ekranizacijų gerbėjai įvertino, kaip jis suvaidino Leviną dramoje „Ana Karenina“ (2012 m.). „Žvaigždžių karų“ sagos filmuose jis jau kelis kartus vaidino generolą Haksą. O „Laiko tiltuose“ jis yra idealus romantinių melodramų herojus. (G.J.)

5. „Ex machina“ (2014)

Režisieriaus Alekso Garlando „Ex machina“ įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės.

Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.

Filmas labiau koncentruojasi į žmogaus ir roboto atskirties nykimą, vienas kito suvokimą, jausmus, dėlto čia neišvysite šokiruojančių efektų. Pagrindinis filmo veiksmas vyksta viename pastate, kuriame ir rutuliojasi visa istorija. Didžiosios Britanijos sukurtas filmas nepasižymi milžinišku biudžetu, kaip kad amerikietiški, todėl einama paprastesniu keliu, veiksmas sukasi apie tris pagrindinius personažus ir jų tarpusavio santykių plėtojimą.

Filmo kūrėjas Aleksas Garlandas pristato tobulų formų, žavingos išvaizdos ir nepriekaištingai glotnios odos robotę Avą. Tai ir tampa kur kas galingesniu ginklu, nei jos dirbtinis intelektas. Avos pagrindinė užduotis neišgąsdinti, bet įlysti į Jūsų galvą, ką ji puikiai padaro su Kalebu. Kasdieniai jų trumpi pokalbiai, kelios sekundės privačių prisipažinimų be kamerų Kalebą pastūmėję link artimesnės ir pavojingesnės draugystės su Ava. Toks besiklostantis filmo scenarijus primena vieną Jonathano Glazerio filmą „Under the skin“ (liet. „Po tavo oda“). Esmė yra panaši: kaip žmogaus kūrinys atsigręžia prieš patį kūrėją. Abiejuose filmuose suteikta per didelė laisvė „kūriniui“ sužlugdo siektus tikslus ir bendrą jų taiką. Toks besikeičiantis lyderių vaidmuo vis stipriau prikausto žiūrovus prie ekranų ir dviejų valandų istorija prabėga lyg per 30 minučių. (R.S.)

9-rajonas

4. „DEVINTASIS RAJONAS“ (District 9, 2009)

Pietų Afrikos režisierius Neillas Blomkampas pradžioje kūrė komercines reklamas, o savo malonumui režisavo trumpo metro filmukus. Ir įrodė, kad jeigu turi originalų siužetą bei lakią fantaziją, gali nustebinti net daug patyrusius profesionalus. Pirmasis jo filmas „Išlikę Joburge“ (Alive in Joburg, 2005 m.) buvo tik šešių minučių trukmės, tačiau netikėtų siužeto posūkių ir ekscentriškų įvykių jame tikrai netrūko. Pati istorija buvo ir pakankamai sudėtinga, ir kartu labai žaisminga. Filmo pradžioje virš Joburgo (taip Johanesburgo gyventojai vadina savo gimtąjį miestą), visai kaip amerikietiškoje „Nepriklausomybės dienoje“, pakibo milžiniški kosminiai laivai, atskridę iš tolimųjų galaktikų. Anksčiau panašios fantastinių filmų užuomazgos ženklino didžiulį pavojų Žemės gyventojams ir žadėjo neišvengiamą kovą su nekviestais agresoriais. Bet šį kartą paaiškėjo, kad neatpažįstamais skraidančiais objektais atvyko ne piktosios pabaisos, o… politinio prieglobsčio Žemėje ieškantys humanoidai, pavargę kęsti socialinę priespaudą kosmose. Bet netrukus paaiškėja, kad ramiai adaptuotis naujoje aplinkoje ateiviams visai nesinori, todėl vis dažniau jie veliasi į kriminalinius konfliktus – pradžioje verčiasi smulkiomis vagystėmis, vėliau visai suįžūlėja ir ima stambiais mąstais vogti elektros energiją…

Pamatęs šį mažąjį šedevrą „Žiedų valdovo“ trilogijos autorius Peteris Jacksonas pasiūlė talentingam debiutantui jau Holivude ekranizuoti kompiuterinį žaidimą „Halo“ ir pasinaudojus erdvinio kino technologijomis sukurti filmą apie mirtinai pavojingus žemiečių bei karingų ufonautų konfliktus. Kai šis superbrangus projektas buvo ilgam „užšaldytas“, naujieji draugai ne mažiau egzotišką „Devintąjį rajoną“ sukūrė toli nuo Holivudo be publikai gerai žinomų žvaigždžių. Ir visa tai išėjo tik į naudą.

Devintasis rajonas“ – tai beveik dvi valandas trunkanti „Išlikusių Joburge“ versija, tik gerokai painesnė ir triukšmingesnė. Tradicinis kinas apie nežemiškų civilizacijų invaziją nuo pirmųjų kadrų sumaniai derinamas su pseudodokumentiniais TV reportažais ir net mobiliais telefonais filmuotais vaizdais.

Žemės gyventojai šį kartą nebuvo užklupti netikėtai. Mūsų planetoje ateiviai pirmą kartą buvo pasirodę prieš trisdešimt metų. Tada jie pažadėjo sugrįžti, ir dabar savo pažadą įvykdė. Iš gimtųjų galaktikų juos išvijo baisi bėda. Bet, panašu, kad Žemėje ufonautai dabar buvo priversti sustoti tik dėl jų erdvėlaivio avarijos. O žmonės baisiai apsidžiaugė, kad tobulos ateivių technologijos padės ir Žemėje pagerinti reikalus. Tačiau ne viskas išėjo, kaip abi pusės tikėjosi. Kosminiai svečiai neskuba dalintis savo paslaptimis, o šeimininkai, nežinodami ką daryti su nedraugiškais svečiais, įkurdina juos laikinuose būstuose Pietų Afrikos Devintajame rajone. Analogija su devyniais pragaro ratais čia nelabai tinka. Nes yra šioje žemėje vietelė, su kuria lyginant Devintasis rajonas gali atrodyti kaip rami sanatorija. Tai tikrą koncentracijos stovyklą primenanti zona, į kurią vietinė valdžia trokšta uždaryti visus svetimuosius.

Filmas „Devintasis rajonas“ primena triukšmingą balaganą, kuriame visgi nesunku pastebėti „sluoksniuoto pyrago“ principą. Vieni pasitenkins tik pačia ekscentriška fabula ir komiškais žemiečių bei ufonautų konfliktais. Kiti mintyse susies iš piršto išlaužtą istorija su nesena Pietų Afrikos realybe – apartheidu – ir visai ne fantastiškomis koncentracijos stovyklomis kitaip galvojantiems žmonėms. Treti išgirs amžinai aktualaus kafkiško absurdo atgarsius arba pamatys asociacijas su jau žinomomis antiutopijomis. Ketvirtieji žiūrės „Devintąjį rajoną“ kaip iš koto verčiančią fantastinių štampų parodiją. (G.J.)

3. „PALM SPRINGSAS“ („Palm Springs“)

Pastebėtas ir teigiamai įvertintas buvo 2020 metų liepos mėnesį pasirodęs internetinio televizijos kanalo „Hulu“ filmas „Palm Springsas“. Jei jus domina fantastika, romantika ir komedija vienoje vietoje tai „Palm Springsas“ skirtas būtent jums.

Romantinė komedija skiriasi nuo tų, kurias žiūrovai pratę matyti. Iš pradžių galima pagalvoti, kad istorija apie vestuves ir jaunavedžius Talą ir Abe, kuriuos vaidina amerikiečių aktoriai Camila Mendes, žinoma iš serialo „Riveirdeilas“ („Riverdale“) , ir Tyler Hoechlin, kuris žiūrovams žinomas iš serialo „Jaunasis vilkas“ („Teen Wolf“) . Pirmas įspūdis yra klaidingas, nes istorijoje svarbiausi ne sutuoktiniai ar pačios vestuvės, bet du vestuvių svečiai. Kaip jau supratote, pagrindiniai veikėjai yra Naislsas (Nyles) ir Sara (Sarah).

Nailsą vaidina amerikietis komikas, aktorius, rašytojas, prodiuseris ir muzikantas Andy Samberg. Aktorius yra vaidinęs filmuose „Pakvaišęs tėtis“ („That‘s My Boy“) ir „Myliu tave, žmogau“ („I Love You, Man“), taip pat įgarsinęs animacinius filmus „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“ („Cloudy with a Chance of Meatballs franchise“) ir „Monstrų viešbutis“ („Hotel Transylvania“). Nailsas yra juokingas vaikinas, kuris įstrigęs laiko kilpoje. Kiek laiko jis vis gyvena vienoje dienoje žiūrovams neatskleidžiama, tik leidžiama suprasti, kad tai tęsiasi jau ilgą laiką. Net pats Nailsas nebeatsimena kas buvo ir ką veikė prieš įstringant vienoje dienoje.

Pagrindinė veikėja Sara yra irzli, nelaiminga, tačiau atkakli nuotakos Talos sesuo. Filmo pradžioje galima pastebėti, kad ji savo šeimoje jaučiasi atskirta, nepritampa. Jos gyvenimas pasikeičia nusekus Nailsą. Merginai pakliuvus į laiko kilpą, Nailsas atskleidžia tokio gyvenimo taisykles, privalumus ir trūkumus, su kuriais supažindinama ne tik Sara, bet ir žiūrovai. Į Saros vaidmenį įsikūnija amerikiečių aktorė ir dainininkė Cristin Miliot. Aktorę dauguma žino iš filmų „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street“) ir „Kaip aš sutikau tavo motiną“ („How I Met Your Mother“), kur vaidino motiną, taip pat žmonės Cristin Miliot atpažįsta ir iš „Tony“ apdovanojimą pelniusio miuziklo „Kartą“ („Once“), už kurį ji laimėjo „Grammy“.

Nailsas ir Sara kartu pasineria į nuotykius laiko kilpoje, kur kartojasi ta pati Talos ir Abe vestuvių diena. Veikėjai džiaugiasi vienas kito draugija, mėgaujasi ta pačia diena vis iš naujo, kartu nuveikia beprotiškus dalykus, nors ir turi vienas nuo kito tamsių paslapčių. Staiga toks gyvenimas Sarai pasirodo beprasmis, o atsibudimas ir tos pačios dienos išgyvenimas per daug skausmingas, todėl mergina pasiryžusi ištrūkti iš šios kilpos.

„Palm Springsas“ kupinas fantastikos, tačiau tuo pačiu pagrįstas tikrais fizikos dėsniais. Norėdama ištrūkti iš laiko kilpos Sara ima ją tyrinėti, atlieka bandymus. Čia žiūrovas išgirsta tikrus, fizikos dėsnius. Tam, kad Saros bandymas ištrūkti būtų paremtas fizika, buvo pasamdytas garsus anglų fizikas Clifford V. Johnson. Jis taip pat pasirodo filme, vaidindamas patį save ir mokydamas Sarą fizikos. Taigi, „Palm Springsas“ žiūrovus gali išmokyti ir keletą fizikos dėsnių. (A.G.)

Filmas „AUN – visų dalykų pradžia ir pabaiga“ tikrai išsiskiria standartinės fantastinio kino produkcijos fone keliais parametrais. Visų pirma tai neįprastas Europos ir Rytų kultūrų integracijos produktas: šis kūrinys yra Austrijos ir Japonijos kinematografininkų, mokslininkų bei filosofų koprodukcija.

Filmą sukūrė austras Edgaras Honetschlägeris, kurį drąsiai galimas vadinti multiinstrumentininku. Ketverius metus praleidęs JAV, dvylika – Japonijoje, trejus – Italijoje ir vienerius – Brazilijoje jis dažnai rengė savo nuotraukų, piešinių, paveikslų, vaizdo įrašų parodas ir instaliacijas garsiausiuose pasaulio muziejuose (Mudam Liuksemburge, Taivano nacionaliniame rūmų muziejuje, Danijos Kunsthallen Brandts Odense, Milano trienalėje, Kunsthalle Vienna, Hammer muziejuje Los Andžele, Art Basel ar Sagatcho Exhibit Space Tokijuje ir kt).

Jo darbų galima rasti viešose ir privačiose kolekcijose. O kine Edgaras Honetschlägeris pagarsėjo kaip avangardininkas, sukūręs keletą dokumentinių filmų ir tris vaidybinius.

Pats Edgaras Honetschlägeris filmą „AUN – visų dalykų pradžia ir pabaiga“ komentavo taip: „Filmą įkvėpė mintys, kurias velionis Claude’as Lévi-Straussas atskleidė savo antropologinėse esė XX amžiuje, taip pat unikalaus Japonijos šintoizmo filosofijos mokymas. Filmas sutelkia dėmesį į žmogaus ir gamtos dichotomiją ir numato ateities pasaulį, kuriame gyvenimas labiausiai bus grindžiamas jausmais. Jame yra nuorodų į brazilų rašytoją Clarice Lispector, italų antropologą Fosco Maraini ir japonų rašytoją Yoko Tawada“.

AUN – visų dalykų pradžia ir pabaiga“ pasakoja apie žmonijos ateities ieškojimus, troškimą kurti rytojų, apokalipsės baimę ir troškimą užkirsti jai kelią.

Filme plėtojama faustiškoji tema ir tikėjimas neišsenkančiu krikščionišku tikėjimu progresu, kuris iki XXI amžiaus buvo užvaldęs visą pasaulį, bet ir atvedė į situaciją, kurios svarbiausias problemas jau neįmanoma išspręsti vien ekonomikos priemonėmis. Nes amžinųjų įstatymų neigimas ir nepaisymas veda į individo ir visos žmonių giminės išnykimą.

Filmo siužeto užuomazgoje ieškodamas alternatyvių energijos šaltinių tragiškai miršta japonų mokslininkas Sekai, norėjęs išrasti vandeniu varomą variklį. O po dvidešimties metų brazilų matematikas Euklidas tęsia savo tyrimus ir atsiduria aklavietėje. Panašu, kad tik velionio Sekai sūnus turi raktą, galintį apsaugoti žmoniją nuo sunaikinimo.

Po branduolinės tragedijos Fukušimos atominėje elektrinėje filmas „AUN – visų dalykų pradžia ir pabaiga“ atrodo kaip pranašystė.

Ypatingą atmosferą filme formuoja Christiano Fenneszo ir Ryuichi Sakamoto muzika, kurianti fantastišką bei jaudinantį pasaulį, tolimą nuo realybės. Bet kaip tik to ir siekė režisierius, ne kartą pabrėždavęs, kad jo nedomina tikrovė.

Filmas labiausiai patiks ne fantastinių veiksmo filmų gerbėjams, bet tiems, kurie nori drauge su autoriais pamąstyti apie dabartinę pasaulio situaciją ir artimiausios ateities perspektyvas, o jos nelabai nuteikia optimizmui. (G.J.)

melancholija

1. „MELANCHOLIJA“ (2011)

Larso von Triero kūrybą seniai įprasta nagrinėti pasitelkus filosofines koncepcijas ir psichoanalizės metodikas. Net plika akimi matosi, kad tai neurotiškos (gal net psichopatologiškos) asmenybės kūryba, kurioje autorius net nesistengia giliai slėpti savo fobijų. Ypač stipriai baimės jausmu buvo persmelktas „Antikristas“ (2009 m.), kuriame iracionalų siaubą kelia du psichologinės agresijos kupini šaltiniai – metafizinė gamtos energija ir racionaliai nesuvokiama moteriškų geismų prigimtis.

„Melancholija“ – ne mažiau sudėtingas filmas, primenantis kinų dėžutę, kurią atidaręs randi kitą, ir tai kartojasi tiek kartų, į kiek lygių yra pasiruošęs leistis filmo interpretatorius. Prasideda šis intertekstualus žaismas jau nuo paties pavadinimo. Sekdamas vokiečių romantikų tradicijomis režisierius linkęs jį dažnai užvaldančią depresiją vadinti melancholija. Tai vienas autoriaus poziciją nusakančių filmo „raktelių“. Kitas yra visai paviršiuje, nes Melancholija čia vadinama kosminė planeta, kuri milžinišku greičiu skrieja link mūsų, ir jos susidūrimas su Žeme reikštų pasaulio pabaigą.

Melancholija (vokiečių romantikų prasme) valdo ir pagrindinę heroję Žiustiną (linkėjimai markizui de Sade‘ui!), kurios vestuvių scena filmas prasideda. Įdomu lyginti šį prologą su beveik analogiška scena iš ankstesnio filmo „Prieš bangas“ (1996 m.).  Tik jaunamarčių savijauta skiriasi iš esmės. Jei Besė Maknyl filme „Prieš bangas“ spinduliuoja užkrečiančia laimės euforija, tai Žiustinos (ją suvaidinusi amerikietė Kirsten Dunst Kanuose buvo apdovanota už geriausią moterišką vaidmenį) elgesį ir veido išraišką valdo kažkoks somnambuliškas atsiribojimas nuo aplink vyraujančio džiaugsmo. Šią gilią sumaištį nesunku paaiškinti labai proziškai – kaip tik prieš vestuves Žiustinos konfliktiniai santykiai su artimiausiais žmonėmis pasiekė aukščiausią piką. Bet L.von Trieras nebūtų vertas didžiojo provokatoriaus vardo, jei pasitenkintų tik tokia žemiška koordinačių sistema. Režisieriaus užmojai kur kas didesni, jis visada siekia ištrūkti iš realizmo (ir įprasto kino) gniaužtų.

L.von Trieras mėgsta Richardo Wagnerio muziką. Jau debiutinėje „Epidemijoje“ skambėjo „Tanhoizerio“ preliudija ir „Valkirijų skrydis“. Po „Dogvilio“ L.von Trieras buvo kviečiamas Bayreutho operos teatre pastatyti visą „Nibelungų žiedo“ operų ciklą (šių grandiozinių planų realizavimą sustabdė reikalingų lėšų trūkumas).  „Melancholijoje“ taip pat daug Wagnerio muzikos – dominuoja „Tristano ir Izoldos“ uvertiūra ir trečio akto pradžia, geriau žinoma kaip „Tristano mirtis“. Muzikologai paprastai vadina šią operą idealia melancholijos išraiška muzikoje (o Marcelis Prustas, žinia, „Tristaną ir Izoldą“ titulavo garsiausiu visų laikų kūriniu). Tokiame kontekste ir Žiustiną apėmusią nuotaiką režisierius „rimuoja“ su Wagnerio aistros apsibrėžimu „Liebestod“ („Meilė mirtyje“). Suvokus bent šiuos L.von Triero pasiūlytus orientyrus aiškėja ir Žiustinos sapnų prasmė, dviejų planetų susidūrimą vaizduojant visai ne kaip apokalipsę, o kaip meilės ekstazę ir strindbergišką mirties šokį. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Augustė Nalivaikė, Renata Stulgaitytė, Austėja Grabauskaitė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: