Jau balandžio 25 d. Los Andžele iškilmingoje ceremonijoje JAV Kino meno ir mokslo akademija paskelbs 93‑ųjų „Oskarų“ apdovanojimų nugalėtojus. Pažvelkime kas pastarąjį dešimtmetį pelnė laurus „Geriausio filmo” kategorijoje.

2010: „KARALIAUS KALBA“ (The King’s Speech) Tai istorinė drama apie sosto atsisakiusį Edwardo VIII brolį George’ą VI (jį lietuvių istorikai vadina karaliumi Jurgiu VI), kuris buvo karūnuotas 1937-ųjų metų gegužės dvyliktąją ir valdė bočių sukurtą imperiją iki savo mirties 1952-aisiais.

Ko gera, George’as VI buvo pats kukliausias britų valdovas – jautrus, sentimentalus, senamadiškai padorus, o tai tikrai ne pačios tinkamiausios karaliaus savybės. Ypač tuo metu, kai nuo pirmųjų karaliavimo dienų iš naujojo valdovo reikalaujama ryžtingumo ir tvirtos valios. Juk virš Europos jau tvenkiasi fašistinės grėsmės debesys. Esant tokiai situacijai karaliui dažnai tenka kreiptis į gentainius per radiją, raminant tautą ir mobilizuojant ją artimos ateities išmėginimams. Jaunam karaliui ši procedūra kelia panišką baimę. Ne todėl, kad jis nežinotų, ką tokiais atvejais reikia sakyti. Galų gale sklandžią kalbą visuomet gali parašyti specialiai šiam reikalui rūmuose laikomi žmonės. Tikrą siaubą karaliui kelia tai, kad jis stipriai mikčioja, o toks kalbos defektas monarchui – didelė yda. Dėl jos Jorko kunigaikštis Albertas (tokį titulą ir vardą George’as VI turėjo prieš tapdamas karaliumi) visai nesiveržė į sostą. Tikriausiai, per visą Anglijos istoriją šioje šalyje nebuvo kito kilmingo kraujo turėjusio žmogaus, kuris visai nenorėjo būti karaliumi.

Filmo „Karaliaus kalba“ (rež. Tomas Hooperis) kulminacija tampa karaliaus George’o VI kalba tautai, pasakyta per radiją 1939-ųjų metų rugsėjo trečiąją, praėjus dviem paroms po to, kai naciai pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Karo nuojauta yra tas kamertonas, kuris kamerinę istoriją kaskart projektuoja į gerokai platesnį kontekstą. Filmo scenaristas Davidas Seidleris nuoširdžiai pasistengė, kad realioje istorijoje apie įsisenėjusius kompleksus nugalintį mikčiojantį karalių ryškiai nuskambėtų mitologinio pasakojimo apie Pigmalioną ir Galatėją atgarsiai.

Tokiu Pigmalionu karaliui tampa savamokslis logopedas Lajonelis Logas (Geoffrey Rushas). Didesnio kontrasto, kokį regime filme, tarp žmonių, tikriausiai, negali būti. Nekilmingas australas, neslepiantis savo respublikoniškų politinių pažiūrų ir garbingos karalių dinastijos palikuonis – abu šie skirtingų pasaulių atstovai likimo valia ne tik atsiduria vienoje valtelėje, bet ir tampa gyvybiškai reikalingi vienas kitam.

Tikras malonumas klausytis preciziškai nušlifuotų dialogų ir mėgautis išties karališka aktorių vaidyba.

2011: „ARTISTAS“ (The Artist) Į Kanų kino festivalio konkursinę programą „Artistas“ 2011-aisiais metais buvo įtrauktas paskutinę akimirką. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavichius kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ premjeros kritikai laukė negailėdami skeptiškų komentarų ir piktdžiugiškos ironijos. Tačiau po premjeros visi neslėpė emocijų ir susižavėjimo. Nes pamatė retro stiliaus nespalvotą ir nebylią komediją, panardinančią žiūrovus į garsinio kino pradžios epochą.

Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charlis Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango artistus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko filmų kūrėjai buvo pasiekę per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitos pasidarė ir karjeros kine galimybės.

Visa tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą. Aukštą ekscentriškos vaidybos pilotažą jis demonstravo ir anksčiau, už ką pelnė chameleono reputaciją. Dabar ji sutvirtinta solidžiu Kanų kino festivalio kokybės ženklu. O po Naujųjų sulauksime gerų žinių iš Holivudo, kur „Artistas“ nominuojamas šešiems „Auksinio gaublio“ prizams. Vėliau jis gavo net penkis Oskarus.

Džordžas Valentainas yra idealus senojo kino įsikūnijimas – jis gražus, elegantiškas, užsispyręs, arogantiškas ir talentingas. Visuomet geros nuotaikos nepriekaištingai pasirėdęs dabita moka įtikti publikai ir vaidindamas, ir bendraudamas su gerbėjais. Nenuostabu, kad jo švytintis veidas mirga žurnalų viršeliuose.

Gera būti garsia Holivudo žvaigžde – tokia kaip Džordžas Valentainas! Vyrukas taip priprato prie savo statuso, kad net negalvojo, jog vieną dieną viskas neatpažįstamai pasikeis.

Didžiosios permainos Džordžo gyvenime sutapo su dar viena aplinkybe – kartą jis susipažino su gražią merginą Pepe Miler (Berenice Bejo), kuriai padėjo žengti pirmuosius žingsnius filmavimo aikštelėje. O vėliau judviejų keliai pasuko į skirtingas puses. Pepės populiarumo kreivė staiga šovė aukštyn, o Džeko ėmė leistis link horizonto linijos. Taip dažnai būna negailestingame rampos šviesų pasaulyje. Dar vakar kiekvieną tavo žingsnį lydėjo gausi fanų palyda, o šiandien šalia tavęs liko tik du ištikimiausi draugai – šunelis ir senas vairuotojas (Jamesas Cromwellas).

Filmo autoriai maksimaliai išnaudoja nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami ano laikmečio kino šedevrus. Jiems pavyko perteikti pačią nebylaus kino esmę – išlaisvintas nuo žodžių kinas įgauna pirmapradį gyvenimo tiesos pavidalą. Nes aktoriaus veidas stambiu planu ir akių išraiška gali pasakyti kur kas daugiau, nei šimtai gražių žodžių.

Šią labai svarbią tiesą dabartiniai kino filmų kūrėjai seniai pamiršo. Todėl tariame gražų grand merci lietuvių kilmės prancūzų režisieriui Micheliui Hazanavichiui (jo senelis buvo lietuvis ir emigravo į Prancūziją) už tai, kad sugražino kinui tai, kas svarbiausia.

2012: „ARGO“ Dramatiškas trileris „Argo” pasakoja apie 1979 m. Irano įkaitų krizės metu įvykdytą įspūdingą šešių amerikiečių gelbėjimo operaciją ir slaptą CŽV bei Holivudo vaidmenį joje. Kino kritikai vienbalsiai sutaria, kad ši istorija verta visų jai skiriamų liaupsių.

Amerikoje dominavo palankios šio filmo recenzijos. Savo nuomonę išsakė ir kino kritikai, ir politikai. O Irane filmas dėmesio nesusilaukė. Aktyvus dramatiškų įvykių dalyvis Masoumehas Ebtekaras, 1979 m. buvęs studentu ir stebėjęs įvykius iš arti, teigė, kad „filmas neparodė tikrųjų politinio konflikto priežasčių“.

1979-ųjų metų lapkričio ketvirtąją vadinamoji revoliucija Irane pasiekia apogėjų. Diplomatinio incidento tarp Irano ir JAV metu islamistų kovotojai šturmuoja JAV ambasadą Teherane ir įkaitais paima 52 amerikiečius. Pasinaudojus kilusiu chaosu, šešiems amerikiečiams pavyksta pasprukti. Jie prieglobstį rado Kanados ambasadoriaus Keno Tayloro namuose. Suprasdamos, kad anksčiau ar vėliau bėgliai visgi bus surasti ir, greičiausiai, nužudyti, Kanados ir JAV vyriausybės pagalbos kreipiasi į CŽV, kuri savo ruožtu šią sudėtingą operaciją paveda savo labiausiai patyrusiam įkaitų išlaisvinimo specialistui agentui Tony Mendezui.

Mendezas (jį filme ir suvaidino Benas Affleckas) pasiūlo neįtikėtiną planą, kaip minėtus šešis amerikiečius saugiai išgabenti iš šalies – apsimesti kino kūrėjų komanda, tvirtinančia, kad Iranas su savo kalnais ir druskos ežerais yra ideali vieta fantastikos filmui „Argo”, kuri pradeda filmuoti viena Holivudo kino studija.

Planas tiesiog fantastiškas ir toks neįtikėtinas, kad panašus į dar vieną holivudinį veiksmo filmą. Ir filmo siužetas kaip tik būtų idealiai panašus į panašų reginį, jei beveik viskas nebūtų atsitikę tikrovėje. Tai dar sykį įrodo seną tiesą – pats gyvenimas dažnai yra gerokai išradingesnis už lakiausią vaizduotę turinčius Holivudo scenaristus profesionalus.

 

2013: „12 Vergovės metų” (12 Years A Slave) – Niujorko valstijos Saratogos miestelyje su šeima laimingai gyvenęs Solomon Northup buvo nagingas dailidė, laisvalaikiu mėgęs groti smuiku. Vieną 1841-ųjų dieną du nepažįstami vyrai pasiūlė jam laikiną darbą – groti smuiku keliaujančiame cirke. Kadangi papildomi pinigai kišenių neplėšo, vyras su pasiūlymu sutiko. Po vieno iš pasirodymų S. Northup prisėdo atšvęsti pasisekusio vakaro su savo laikinaisiais darbdaviais. Po keliolikos valandų jis atsipeikėjo prirakintas prie grindų ir buvo priverstas keliauti į Luizianą – Amerikos vergijos sostinę. Ten pagrobėjai pardavė belaisvį vergijon, iš kurios jam pavyko pabėgti tik po dvylikos metų. Filmą pagal šią nepaprastą istoriją režisavo britų kino kūrėjas Steve McQueen, prodiusavo Brad Pitt. Juostoje vaidina visas būrys Holivudo žvaigždžių: tas pats B. Pitt, Michael Fassbender, Benedict Cumberbatch, Paul Dano, Paul Giamatti. Tačiau pagrindinių ir didžiausių pagyrų nusipelno pagrindinį herojų suvaidinęs britas Chiwetel Ejiofor. Taip natūraliai ir įtaigiai suvaidintos nevilties, sumišusios su ryžtu ir užsispyrimu kine jau seniai nebuvo. Filmas tampa labai stipriu psichologiniu darbu, jau nuo pat pradžios laiko žiūrovą įtampoje ir leidžia psichologiniu būdu pajusti visą Solomono ir jo bendražygių patyčias, skausmą ir neviltį dėl šviesesnio rytojaus.

Drama su psichologiniu kontekstu, tai vienas stipriausių žanro reiškinių, kuris tiesiog meistriškai pateikiamas šioje juostoje. Filmas tampa ne tik išgyvenimo drama, jis tampa puikiu istoriniu šaltiniu, kuriame labai kruopščiai parodomi vergvaldžių namai ir jų gyvenimo būdas. Filme nemažai smurto, labai sunkių ir itin stipriai paveikiančių scenų. Pats pasakojimo modelis sugeba visą filmo rodymo laiką graudinančiai stebėti siužetinės linijos pateikimą. Filmas priverčia apsiverkti, bet ne dėl to, kad ekrane kankinami juodaodžiai, o dėl to, jog kiti žmonės elgiasi neleistinai. To siekė filmo režisierius. Jis norėjo, kad mes iš šono pamatytume, kokie esame. Lyg gyvuliai, kuriems tampa lengviau nuo to, jog šalia mūsų esantis žmogus kenčia. Šiuolaikinėje visuomenėje tokie reiškiniai pasitaiko vis dažniau, todėl filmą reikia priimti kaip apeliaciją prieš humaniškumo nepraradimą. Jautriausią filmo pusę papildė ir vieno geriausių pasaulio kompozitorių, Hanso Zimmero, muzika, kuri sudarė labai stiprų pamatą pasakojamai istorijai. Kiekvienas muzikinis kūrinys meistriškai perteikė scenose vyraujančią atmosferą ir taip pat padarė nemažai įtakos bendram juostos kontekstui pabrėžti. „12 vergovės metų“ – tai vienas stipriausių ir dramatiškiausių 2013 metų kino juostų, pasakojantis apie žmogaus išgyvenimo dramą sunkiausiu jo šalies laikotarpiu, kai vergovė klestėjo, o žmogiškumas su kiekviena akimirka geso ir stingdė kraują.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: