Seniai pasakyta, kad šedevro iš anksto užprogramuoti neįmanoma. Pasauliniame kine pilna pavyzdžių, kai tokios išankstinės nuostatos virsdavo šnipštu. Ir atvirkščiai – galima pateikti ilgą sąrašą filmų, kurie premjeros metu buvo sutikti skeptiškai, bet vėliau jų vertė tik kilo, kol tokie kūriniai tapo klasika.
Viską į savo vietas pastato Jo Didenybė Laikas. Todėl drįstame teigti, kad ir šiais laikais pasitaiko jų premjeros metu tinkamai neįvertintų (publikos ar žiūrovų) filmų, kurie vėliau (gal jau ateities kartų) bus vertinami visai kitaip.
Su tokia viltimi skelbiame 10 negatyviai publikos ar kritikų sutiktų filmų, kurie galimai kada nors taps klasika.
10. „Babilonas“ (Babylon, 2022)
Kino teatruose pasirodęs filmas „Babilonas“ (Babylon) pritrenkia savo dinamika: trankios muzikos fone veiksmas tartum išprotėjęs mirties traukinys rieda į chaosą (o gal į pirmapradę tvarką?), nes menas – tai daugiau nei mes galime suvokti protu, jis didesnis už mus pačius. Dėl meno žmonės gyvena, dėl meno kartais jie ir miršta. Filme „Babilonas“ scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Čiazelis (Damien Chazelle), sukūręs tokias kino juostas kaip „Kalifornijos svajos“ (LaLa Land) ir „Atkirtis“ (Whiplash), pristato romantiška aura apgaubtą kino istorijos pradžią ir tolesnę kino plėtotę, kurioje sukasi iš niekur atsiradę ir vėliau išgarsėję aktoriai, prodiuseriai ir muzikantai. Romantiška aura šiame filme – dar ne viskas, nes pamatysite ir šokiruojančių bakchanalijų, nešvankių gestų ir visa, kas nepanašu į padorų, ramų gyvenimą.
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip.
Filmo pradžioje kaip žiūrovai dalyvaujame pašėlusiame Holivudo žvaigždių vakarėlyje, kuriame linkminasi visi – aktoriai, kritikai, muzikantai. Kaip ir praeitose savo kino juostose, Damienas Čiazelis įjungia trankų garso takelį – energija trykšta per kraštus. Vakarėlio dalyviai nuogi šniaukščia kokainą, sanguliauja, nepadoriai šoka ir daro viską, kas jiems tik šauna į galvą lyg nebūtų rytojaus. Atrodo, vienintelis Manuelis, tvarkantis organizacinius reikalus, išlaiko šaltą protą, bet netrukus galvą jam visiškai susuka Nelė, kuri su jo pagalba neteisėtai patenka į šurmulio sūkurį ir ten būna pastebėta.
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą.
Menas – tai veidrodis. Menas yra jo vartotojų atspindys, veikiamas masės įgeidžių. Jis nepastovus ir efemeriškas, nesuvaldomas ir turintis savo gyvenimą. Filmas „Babilonas“ – tai kino kaip meno refleksija, aktorių, kino kritikų, režisierių, muzikantų paskirties apmąstymas. O išvada galiausiai tokia, kad kino vidinis mechanizmas nepriklauso nuo pavienių sraigtelių, jo dinamiką užkuria paslaptinga išcentrinė jėga. (Dora Žibaitė)
9. „Anetė“ (Annette, 2021)
Garsus prancūzų kino režisierius Leosas Caraxas su „Anete“ sugrįžo į Kanų kino festivalį po devynerių metų, kai čia buvo parodytas jo ankstesnis filmas „Šventieji motorai“. Apie jį premjeroje režisierius tąsyk sakė: „Šventieji motorai“ yra mano nesugebėjimo užbaigti keleto ankstesnių projektų rezultatas. Filme nėra pradinės idėjos ar intencijos, greičiau keletas įvaizdžių ir jausmų, kuriuos sumetu krūvon“.
Žiūrint „Anetę“ (beje, šiemet Kanuose ji susilaukė radikaliai priešingų vertinimų) dažnai susidaro įspūdis, kad modernaus kino klasikas ir šį kartą „sumetė krūvon“ skirtingų žanrų elementus – dramą ir tragediją, komediją ir operą, priversdamas herojus dainuoti net ir netikėčiausiose situacijose.
Su muzika tiesiogiai susijusi tik pagrindinė veikėja Ana Defrasno (akt. Marion Cotillard) – operos dainininkė (sopranas), kuriai spektaklių finale dažnai tenka mirti žiūrovų akivaizdoje.
Jos vyras Henris Makhenris (akt. Adamas Driveris) vakarais taip pat pasirodo publikai mažų klubų scenose. Dažniausiai jis dėvi naminį chalatą ir bando juokinti publiką grubokais pokštais, kurie paprastai sudaro stendapų (stand up) artistų pasirodymus. Juos dažniausiai stebi neišranki publika, labiau už subtilų humorą mėgstanti intelektualių pastangų nereikalaujančias patyčias, kurios kažkodėl dabar vadinamos humoru.
Filmo siužetas ir plėtojasi tarp dviejų skirtingų polių – „aukštojo“ operos meno ir į jokias aukštybes nepretenduojančio vienkartinio „nusižvengimo“.
Apie eklektišką savo filmo stilistiką režisierius žiūrovus perspėja nuo pirmųjų kadrų, kai pradinių titrų fone kreipdamasis į žiūrovus, sako: „Ponios ir ponai. Prašome jus kaip reikiant sukoncentruoti dėmesį. Jeigu jums staiga kiltų noras uždainuoti, nusijuokti, paverkti, nusižiovauti ar nusipersti, darykite tai, prašom, savo vaizduotėje ir tik tenai. Primygtinai prašome laikytis tylos ir sulaikius kvėpavimą iki pačios vaidinimo pabaigos. Kvėpuoti iki vaidinimo pabaigos kategoriškai draudžiama. Todėl dabar paskutinį kartą giliai įkvėpkite. Ačiū“.
O jau pirmuose kadruose matome nugara į kamerą prie garso įrašo pulto sėdintį patį Leosą Caraxą, kuris tarsi orkestro dirigentas, tuoj duos komandą anonsuotą vaidinimą pradėti.
Nuskamba pirmieji roko grupės „Sparks“ muzikos akordai, pasigirsta pirmieji improvizuotos dainos žodžiai ir dainuodami erzinančią dainelę su pastoviu refrenu „Na ką, pradėkim“, muzikantai su aktoriais išeina į vakarinio Los Andželo gatvę.
Nepaisant tokio (savi)ironiško prologo „Anetė“ greitai „surimtės“. Filme, žinoma, dar bus humoro, bet jis dažniausiai bus nuspalvintas pesimistinėmis Henrio pasirodymo publikai replikomis. Jo vakariniai vaidinimai vadinasi „Dievo beždžionė“ ir greičiau panašūs į legendinių JAV kabareto komikų Lenio Briuso (jį 1974 m. Bobo Fosse‘o filme vaidino Dustinas Hoffmanas) ar į ne mažiau skandalingo Endžio Kaufmano (žr. Milošo Formano „Žmogų iš Mėnulio“ su Jimu Carrey) provokuojančius monologus. Viename jų Henris pats savęs klausia: „Kodėl aš tapau komiku?“. Ir pats atsako: „Aš nežinau kito būdo sakyti tiesą, kad tavęs už tai nenužudytų“.
Komikas ir sopranas filme dainuoja kartu ir dainuoja atskirai. Ant raudono kilimo ir parduotuvėje. Pasivaikščiojimo metu, mylėdamiesi, ginčydamiesi ir susipykę, namie, scena tapusio laivo denyje audros metu ir net sapne. Jie dainuoja apie tamsiąją šlovės pusę, apie tai, kad meilė gali būti ir palaima, ir prakeiksmas. Galiausiai jie dainuoja apie savo dukrą Anetę, mergaitę angelišku balsu, kuri paveldės tėvų nuodėmes.
Finaliniuose titruose režisierius dėkoja britų siaubo novelių klasikui Edgarui A. Poe, Holivudo kino veteranui Kingui Vidorui, kino teoretikui Bélai Balazsui, kompozitoriui Bélai Bartókui ir klasikiniam pantomimos meistrui Pauliui Margueritte‘ui.
O dedikuojamas filmas Leoso Caraxo ir jo žmonos lietuvių aktorės Katerinos Golubevos dukrai Nastiai. (Gediminas Jankauskas)
8. „Po sidabriniu ežeru“ (Under the Silver Lake, 2018)
Naujus amerikiečių kino talentus atskleidžia ne tik garsusis Sandenso nepriklausomojo kino festivalis Jungtinėse valstijose, bet ir gabiems debiutantams skirtos programos prestižiškiausiuose pasaulio kino festivaliuose.
Nemažam pulkui dabartinio kinematografo meistrų kelialapis į sėkmingą profesionalų gyvenimą buvo išrašytas Kanų festivalio paralelinėse pagrindiniam konkursui sekcijose „Kitas žvilgsnis“ ar „Kino kritikų savaitė“.
Pastarojoje dalyvavo du pirmieji JAV režisieriaus Davido Roberto Mitchello filmai „Mitai apie amerikiečių nakvynes“ (The Myth of the American Sleepover, 2010 m.) ir „Tai atslenka“ (It Follows, 2014 m.). Pirmasis buvo veik besiužetis pasakojimas apie naktinėjančius jaunus amerikiečius, antrasis jau įrodė, kad jaunas režisierius gerai įvaldė profesiją, net sugeba profesionaliai pažaisti siaubo trilerių klišėmis ir perspėja patiklius žiūrovus saugotis atsitiktinių lytinių santykių su nepažįstamaisiais.
Kol kas naujausias režisieriaus filmas „Po Sidabriniu ežeru“ yra jau ne tokia baisi mistinė kriminalinė drama, bet intrigos bei įtampos ir joje netrūksta. Pirmieji šio filmo kritikai (o „Po Sidabriniu ežeru“ jau buvo parodytas pagrindinėje Kanų programoje) pastebėjo, kad čia jie mato visų ankstesnių režisieriaus motyvų kvintesenciją ir net priskyrė filmą prie vadinamųjų „Los Andželo nuarų“ („juodųjų“ kriminalinių filmų, kurie parodo ne tokią spindinčią „Angelų miesto“ pusę, kupiną smurto ir grėsmingos tamsos).
Dar svarbią prasmę filme turi ypatingas baseinas, keliantis pavojaus jausmą ir netgi atrodantis kaip į žemės gelmes besiskverbiantis fantastinis portalas.
Pagrindinis filmo herojus Semas (jį vaidina Melo Gibsono „Pjūklo keteros“ išgarsintas jaunas aktorius Andrew Garfieldas) laiką leidžia dykinėdamas, spoksodamas į simpatišką kaimynę ir skaitinėja komiksų žurnalus apie paslaptingą Sidabro ežerą. Iš knygyno pardavėjo vyrukas sužino, kad apsiriboti vien komiksais būtų pernelyg lengvabūdiška: reikia atidžiai žiūrėti filmus ir klausytis populiarių dainų – juk juose dažnai būna užkoduotos svarbios nuorodos, galinčios atvesti prie pasakiškų lobių.
Bet nesitikėkime dar vieno nuotykių filmo apie paslėptų lobių paieškas. Filmo autorių ketinimai visai kitokie. Jie kuria trilerį apie naivuolį, kuris ilgai nesupranta, į kokius pavojus pats to nenorėdamas įsipainiojo.
Viskas prasidėjo tada, kai minėtoji simpatiška kaimynė kažkur pradingo kartu su savo šuneliu. O per televizija pranešama apie keistą kažkokio milijonieriaus pradingimą. Pamažu padvelkia Davido Lyncho dvasia (čia cituojamas ir „Malholando kelias“ ir „Tvyn Pykso“ pelėdos), o vėliau pasivaidena ir Alfredo Hitchcocko šešėlis (į kadrą patenka net šio klasikinių kino trilerių kapas).
Siužetas tampa vis painesnis. Atmosfera kaista ir vis dažniau primena klampų siurrealistinį košmarą. Bet pasinerti į jį tikrai verta. (Gediminas Jankauskas)
7. „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette, 2006)
Viena garsiausių Didžiosios prancūzų revoliucijos figūrų, be jokios abejonės, buvo tautos nemėgta karalienė Marija Antuanetė, suvienijusi dvi įtakingiausias Europoje karališkas dinastijas – Habsburgus ir Burbonus. Austrijos valdovė ištekino savo dukrą už Prancūzijos sosto paveldėtojo Liudviko Augusto. Būdama vos devyniolikos metų (1774 –aisiais) Marija Antuanetė tapo karaliene, o dar po devyniolikos metų jos galva nuriedėjo žemėn po giljotinos peiliu.
Marija Antuanetė, kaip ir dvi garsiausios tos epochos damos – ponia Diubari ir ponia Pompadur – tapo ne tik rūmų intrigų, bet ir karališkos prabangos sinonimais. Garsiosios “austrės” kaprizai ir užgaidos Prancūzijos iždui kainavo tiek, kad karalienė buvo praminta “Jos didenybe Deficitu”. Ko verta vien legendinė “deimantų vėrinio paslaptis”, aprašyta ne vienoje knygoje ir atgijusi filme (2001).
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kaip žinia, labiausiai pagarsėjo savo posakiu “Valstybė – tai aš”. O Mariją Antuanetę geriausiai reprezentuoja jos frazė, skirta badmiriaujantiems pavaldiniams: “Jeigu jie neturi duonos, tegu valgo pyragaičius…”. Kai kurie istorikai neigia šių žodžių autentiškumą, bet jeigu kokia nors sparnuota frazė tampa legenda, ji visada bus įtikinamesnė už bet kokią istorinę tiesą.
40 milijonų JAV dolerių kainavusi kostiuminė drama “Marija Antuanetė” (ją režisavo Sofia Coppola) nepretenduoja į istorinio traktato aukštumas. Nors režisierei buvo leista filmuoti autentiškuose Versalio interjeruose ir net ten, kur neleidžiami turistai, visa autorių energija nukreipta į tai, ką patys prancūzai nuo seno vadina “glamour”. Prabangūs interjerai, puošnūs kostiumai, nuostabūs peizažai ir gražus prancūziškas makiažas amžina jaunyste spindinčiuose damų veiduose. Tikras XVIII a. madų ir aukštuomenės “gyvenimo stiliaus” katalogas. Užtai filmas baigiasi ne visiškai logiškais Marijos Antuanetės giljotinavimo vaizdais, bet kiek anksčiau. Ir tai suprantama – kraujas trykštantis ant prabangios suknelės autorių pasirinktai koncepcijai aiškiai svetimas. Nes jie savo žiūrovams taip pat kepė ne duoną, o pyragaitį… (Gediminas Jankauskas)
6. „Blondinė“ (Blonde, 2022)
Be jokios abejonės, tai vienas labiausiai laukiamų ir intriguojančių šių metų filmų, kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje.
Tai biografinė drama, kurioje modernių laikų kino žvaigždė Ana de Armas suvaidino bene garsiausią (bent jau kino pasaulyje) blondinę Marilyn Monroe. Tiksliau, Normą Džiną Mortensen – taip aktorė vadinosi, kol netapo tarptautine garsenybe.
Atrodytų, ką dar naujo galima pasakyti apie garsią Holivudo kino žvaigždę, kurios gyvybė tragiškai užgeso prieš šešis dešimtmečius, 1962-ųjų rugpjūčio penktąją?
Tikrosios M. Monroe mirties priežastys (kaip beje, ir jos artimo bičiulio JAV prezidento Džono Kenedžio) iki šiol neišaiškintos, bet užtai viena už kitą skandalingesnių versijų nors vežimu vežk! Apie tai sukurta begalė dokumentinių ir vaidybinių filmų, net serialų. Bet „Blondinė“ – ne apie tai.
Iš Naujosios Zelandijos kilęs režisierius Andrew Dominikas pasirinko ankstyvąjį būsimos kino žvaigždės gyvenimo laikotarpį, kurį savo knygoje aprašė Joyce Carol Oates. Iš abiejų šių šaltinių (romano ir filmo) darosi aišku, kad Normos Džinos Mortensen vaikystė buvo kupina traumuojančių patirčių, gilaus liūdesio ir didelio nuoširdžios meilės ilgesio, lydėjusio ją visą gyvenimą.
Ji buvo minios deivė, o iš tikrųjų jai nuolat trūko paprastos žmogiškos meilės ir šeimos šilumos.
„Blondinė“ – tai drąsus, bekompromisis ir vietomis negailestingas pasakojimas apie moterį, kurią sentimentų nepripažįstanti Holivudo mašina pavertė prabangiai spindinčiu masinio vartojimo produktu. Istorija ne tik apie nepaprastai šaunią karjerą kinematografijos pasaulyje, bet ir apie išvirkščią beprotiško garbinimo pusę.
Gerai pažinojusi klasikinio Holivudo gyvenimą ir šiame „kino rojuje“ egzistavusias taisykles M. Monroe kažkada sakė: „Tai vieta, kur tau sumokės tūkstantį dolerių už bučinį ir 50 centų už tavo sielą“.
Šiuos žvaigždės žodžius storoje biografinėje knygoje panaudojusi Joyce Carol Oates buvo viena pirmųjų naujojo filmo gynėjų. Ji filmą pavadino „stulbinančia, nuostabia, nerimą keliančia ir visiškai feministinę interpretaciją“.
Bet daugelis filmo kritikų nebuvo tokie geranoriški. Nors po filmo premjeros Venecijoje griaudėjo keturiolika minučių (!) trukusios ovacijos (tai minėjo ne vienas recenzentas), vertintojų nuomonės pasiskirstė beveik per pusę. Jau vien todėl filmą reikia pažiūrėti, kad turėtum savo nuomonę. (Gediminas Jankauskas)
5. „Possessor“ (2020)
Tai nuostabi ir žiauri siaubo filmų režisieriaus Brandono Cronenbergo („Antiviral“) protą stimuliuojanti patirtis. Brandonas – nuo obels netoli nuriedėjęs obuolys (tiems, kurie nežino – jo tėvas yra Davidas Cronenbergas). „Possesor“ veiksmas vyksta labai gerai pažįstamame, bet tuo pačiu šaltame, susvetimėjusiame bei pilname įtampos pasaulyje.
Filme futuristinės technologijos susilieja su nusidėvėjusia vintažine estetika ir samdomos žudikės Tasya Vos (Andrea Riseborough) istorija. Ji yra korporacijos agentė, dirbanti Girder (Jennifer Jason Leigh), kuri aukoms žudyti naudoja pažangiausias smegenų implantų technologijas. Samdoma žudikė Vos, užima subjektų kūnus prieš jų valią, vykdydama žmogžudystes per juos. Po to, verčia šiuos asmenis baigti savo pačių gyvenimą pagal tobulą nusikaltimo scenarijų.
Veiksmui rutuliojantis, Vos po savęs palieka tik niūrias mirtis. Ji vėl ir vėl stebi aukas, kurias netrukus valdys, perims jų manieras ir kalbėjimo įpročius savo abejotiniems tikslams. Ar ji parodo kovos ženklus? Sąžinės graužatį? Ar yra kokia sąmokslo teorija, kuri greit paaiškės?Cronenbergas režisuoja taikliai, visiškai kontroliuodamas ir nebijodamas šokiruoti savo auditorijos. Jo tamsi ir mirtina istorija intensyvėja lyg krovininio traukinio garsas vėlai vakare. Filme naudojama stilinga, bet dažnai griežta Karimo Hussaino kinematografiją (jis taip pat įamžino ankstesnius Cronenbergo kūrinius), taip pat talentingas produkcijos dizaineris Rupertas Lazarus kartu su žiauriais praktiniais efektais. „Possessor“ yra nelengva, bet vis dėlto nepaprasta patirtis.
4. „Patarėjas“ (The Counselor, 2013)
Jei kriminalinio filmo titruose yra JAV rašytojo Cormaco McCarthy pavardė, galime neabejoti, kad mūsų laukia nebanalus kūrinys, kuriame totalus blogis gali atrodyti baisesnis už pačią mirtį.
Režisierius Ridley Scottas kriminaliniam kinui paaukojo nemažą talento dalį ir sukūrė kelis įsimenamus šio žanro filmus. „Sergėtojas“ (1987 m.) buvo jo pirmasis bandymas susieti žiaurias kriminalinio pasaulio realijas su sentimentalia meilės istorija.
Kur kas šiurkštesnė buvo „Juodojo lietaus“ (1989 m.) stilistika. Čia du amerikiečiai policininkai persekioja pabėgusį japoniškos mafijos žudiką priešininko teritorijoje, kurioje išlikti gyviems beveik neįmanoma, nes čia daugelis Japonijos policininkų bendradarbiauja su vietine mafija.
Prisidėjo R.Scottas ir prie garsaus maniako Hanibalo Lekterio kruvinų nuotykių epopėjos. Pats mačiau, kaip premjeriniame „Hanibalo“ (2001 m.) seanse į Kauno kino teatrą „Planeta“ teko kviesti medikus gaivinti iš siaubo sąmonės netekusią žiūrovę.
O filme „Amerikos gangsteris“ (2007 m.) R.Scottas atskleidė net amerikiečiams mažai žinomą jų netolimos praeities košmarą, kuomet jokių skrupulų nepripažįstantis juodaodis Harlemo mafijos bosas iš savo „kolegų“ išsiskyrė ypatingu cinizmu – jis į Ameriką gabeno narkotikus Vietname žuvusių kareivių karstuose.
Patarėjus turi ne tik politikai
Visi, kurie skaitė Mario Puzo romaną „Krikštatėvis“ arba matė pagal šią knygą sukurtą gangsterinio kino šedevrą, be abejo, įsidėmėjo ryškų personažą Tomą Heigeną. Likdamas antrajame plane šis pilkasis mafijos kardinolas visada išsaugo sveiką protą, nepasiduoda emocijos ir puikiai išmano įstatymus. Mafijos hierarchijoje toks žmogus laikomas boso šeimos nariu ir vadinamas patarėju (ital. Il consigliore). Aktoriaus Roberto Duvallio talento dėka šis personažas tapo labai svarbia gangsterinio epo grandimi.
Panašų veikėja filme „Patarėjas“ vaidina populiarus aktorius Michaelas Fassbenderis.
Atkreipia dėmesį ir viena specifinė aplinkybė: „Patarėją“ režisierius dedikuoja savo broliui Tony Scottui, taip pat mėgusiam kurti kriminalinius filmus, bet savanoriškai pasitraukusiam iš gyvenimo, kai iš medikų sužinojo mirtiną diagnozę.
Bevardis advokatas, kurį vaidina M.Fassbenderis, yra ne tik savo srities profesionalas, bet ir subtilus gyvenimiškų džiaugsmų gurmanas. Pastaroji charakterio savybė, verčiantį vyrą ieškoti vis aštresnių pojūčių, atveda jį į nusikaltėlių pasaulį. Tačiau vien patarėjo paslaugomis jis neapsiriboja. Ateina laikas, kai jis sutinka (greičiau iš smalsumo ir kraują kaitinančio azarto, nei dėl pinigų) į Meksiką pervežti 20 milijonų dolerių vertės kokaino partiją (apie kvaišalus, gabenamose fekalijų statinėse, atskira kalba).
Filme skamba daug įsimenamų sentencijų. Tikrą aforizmų kolekciją per trumpą laiką išberia pastaruoju metu su savo egzotiškai atrodančių personažų šukuosenomis eksperimentuojantis Javieras Bardemas. Gerai šiam kontekstui tiktų dar viena skandinavišką išmintis: „Jei sėdi su velniu prie vieno stalo valgyti košės, imk labai ilgą šaukštą“.
P.S. Dar verta įsidėmėti kelis filme skambančius „perliukai“: „Mūsų verslas ciniškas – mes vertiname tik trūkumus“
„Teisininko diplomas – tai vagies licencija“
„Jeigu draugais vadinate tuos, kurie už jus galėtų paaukoti gyvybę, šiam pasauly esate vienas kaip pirštas…“ (Gediminas Jankauskas)
3. „Tenet“ (2020)
Režisierius Kristoferis Nolanas pažymėti 10 metų sukakčiai nuo „Inception“ sukūrimo vėl grįžta į kino ekranus su nauja kino juosta, kuriame gausu įtampos, greičio ir dramos. Šį kartą jis mus stebina sudėtingais siužeto vingiais, prikaustančia prie ekranų istorija ir jaudulį keliančiais veikėjais.
Šiame filme pagrindinis vaidmuo atiteko Džonui Deividui Vašingtonui, jo herojui metamas iššūkis sustabdyti trečiąjį pasaulinį karą. Lydimas paslapčių ir savo profesionalumo specialiųjų tarnybų agentas keliauja istorija, kuri gniaužia kvapą, verčia susimąstyti ne tik egzistenciniais klausimas, bet ir apsvarstyti filme keliamus moralinius klausimus, kovoti su priešininkais nelygiomis jėgomis, atskleisti sąmokslo teoriją, kuri kelia grėsmę visai žmonijai.
Nuo pat pirmųjų akimirkų kino juosta žiūrovą įtraukia į grėsmingą ir korumpuotą pasaulį, kuriame vyrauja smurtas, paslaptys, melas. Neaiškūs priešai ir dar neaiškesni draugai skatina neatsitraukti nuo istorijos nė minutei.
Kūrinyje veiksmas užima svarbią centinę poziciją. Tiesa, šis veiksmas nėra bet koks. Kiekvienas personažų judesys turi milžinišką prasmę, kuri atsiskleidžia filmo metu. Tiktų pabrėžti, kad filme yra perteklinai gausu specialiųjų efektų, tačiau jie gana neblogai papildo filmą, nevargindami žiūrovo.
Yra pasitelkiamos specialiosios pajėgos, jaučiamas filmų apie šnipus prieskonis. Siužetas yra lydimas paslapčių, čia režisierius genialiai sužaidė sutapatindamas žiūrovą su pagrindiniu veikėju. Sudaromas jausmas, kad pagrindinis veikėjas paslaptis atskleidžia kartu su auditorija, pats iki galo nesuprasdamas, kas vyksta. Kai viskas paaiškėja pagrindiniam veikėjui, tampa aišku ir stebėtojui.
Viso filmo metu yra jaučiamas kūrėjo ryšys su žymiu filmu „Inception“, kuriame figuravo sapnai, sudėtinga istorija. „Tenet“ galime vėl džiaugtis siužetu, kuris intriguoja ir skatina susikaupus jį sekti. Kadangi tai ne pirmas kartas, kai režisierius pasitelkia sudėtingas teorijas ir iš to padaro puikų filmą, jaučiamas jo tobulėjimas.
Filmas nėra eilinis trileris, kuriame kažkas kerštauja ar bando pasiekti asmeninį tikslą. Čia iškyla nemažai moralinių klausimų, su kuriais tenka susidurti daugeliui iš specialiųjų tarnybų darbuotojų, pavyzdžiui ar užduoties, misijos svarba yra aukščiau už žmogaus moralę? Pagrindinis veikėjas šiame filme sudėtingai įgyvendina šią dilemą, taip žiūrovas yra provokuojamas ne tik sekti siužetą mintimis, tačiau ir širdimi. (Justas Pridotkas)
2. „Stiklas“ (Glass, 2019)
1999-aisiais metais tikra sensacija kino pasaulyje tapo jauno indų kilmės režisieriaus M. Nighto Shyamalano mistinis trileris „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense): jo painus siužetas buvo panašus į lėtai sukamą spiralę, kuri finale atsivynioja taip greitai, kad apverčia visą fabulą aukštyn kojomis.
Kitame filme „Nepalaužiamasis“ (2000 m.) režisierius pratęsė panašius eksperimentus ir vėl pabandė pritaikyti tą patį pasakojimo metodą. Abejuose filmuose pagrindinius vaidmenis suvaidino Bruce’as Willisas. O „Nepalaužiamajame“ ne mažiau svarbiu jo partneriu tapo Samuelis L. Jacksonas, kuris persikūnijo į nestabilios psichikos vyrą, nedidelės meno dirbinių parduotuvėlės savininką
Abu aktorius – ir dar puikioje fizinėje bei psichinėje formoje tada buvusį Bruce’ą Willisą, ir Samuelį L. Jacksoną, sutinkame ir dar viename M. Nighto Shyamalano trileryje lakonišku pavadinimu „Stiklas“. Bet čia abu šiuos Holivudo „sunkiasvorius“ (veteranais juos gal dar per anksti tituluoti) nurungia aktorius Jamesas McAvoy‘us, pagrindinę solo partiją sugrojęs dar viename M. Nighto Shyamalano trileryje „Skilimas“ (Split, 2016 m.).
Jame J. McAvoy‘us vaidino psichopatą Keviną Vendelą Krambą, kuris pagrobia ir savo namo rūsyje įkalina tris jaunas merginas. Belaisvės pamažu sužino siaubingą tiesą: Kevino kūne gyvena daug skirtingų asmenybių. Jų yra net 23: nuo savimi pasitikinčio vyro iki geraširdžio berniuko, nuo naivios merginos iki klastingos moters. Bet tikrasis siaubas prasideda, kai iš jų visų ima formuotis 24-oji, save įvardijanti „Žvėrimi“.
Panaši užduotis aktoriui teko ir „Stikle“, kuriame jam vėl teko persikūnyti į dvi dešimtis (!) skirtingų personažų.
Briuso Williso suvaidintas buvęs Filadelfijos stadiono apsaugininkas Deividas Danas persekioja Kevino antgamtinę būtybę Žvėrį, o Samuelio L. Jacksono šešėliuose tūnantis Elijas Praisas (dar žinomas Pono Stiklo vardu) laukia momento, kad galėtų tapti dirigentu, žinančiu abiem vyrams svarbias jų paslaptis.
Todėl visiems, kurie rengiasi pirmą kartą žiūrėti „Stiklą“ būtų pravartu dar sykį peržiūrėti „Nepalaužiamąjį“, ypač jeigu matėte jį seniai. Mat kai kurios „Nepalaužiamojo“ detalės padeda stebint naujojo filmo peripetijas.
„Vienoje filmo scenoje sakoma: „Viską, kas yra nepaprasta, galima kažkaip paaiškinti. Tačiau tai nereiškia, kad tai nustoja būti nepaprasta”.
Šią mintį galima laikyti savotišku rakteliu, kuriuo galima atrakinti „Stiklo“ skrynelę. Tada joje pamatysime emocinę dramą apie traumas, kančias ir žalą, dėl kurių kai kurie žmonės tampa keistuoliais ar neptitapėliais.
„Tai taip pat nusilenkimas individualumui ir įprastoms žmogaus silpnybėms. Jei tokios temos jums patinka, yra tikimybė, kad atleisite pačiam filmui jo netobulumus“ (šią citatą pasiskolinu iš vieno lenkų recenzento rašinio“. (Gediminas Jankauskas)
1. „Paskutinė dvikova“ (The Last Duel, 2021)
Ridlio Skoto filmas „Paskutinė dvikova“ pasakoja apie viduramžių realybę, apie žiaurų to meto teisingumą ir vyrų hegemoniją. Kino juostoje veikia trys pagrindiniai veikėjai: seras Žakas de Karužas (Matt Damon), skvairas Žakas de Grisas (Adam Driver) ir ledi Margarita de Karuž (Jodie Comer). Kadangi istorija sukasi apie juos, pateikiama, kaip šie trys personažai matė jiems nutikusius įvykius. Keisčiausia, kad žiauriausia pasakojimo versija priklauso Margaritai de Karuž, silpnai moteriai, kuri, vėliau išaiškėja, turi daugiausiai sveiko proto. Veiksmas vyksta XIV amžiaus Prancūzijoje per Šimtametį karą su Anglija, maro šešėlyje. Žakas de Karužas, nuskurdęs karaliaus vasalas, per marą netekęs žmonos ir sūnaus, paima Margaritą į žmonas dėl jos gausaus kraičio, nepaisydamas jos tėvo blogo vardo. Į žmonas ją imti nėra sunku, nes ir pati nuotaka gražaus veidelio. Karužo istorijos versija mums demonstruoja meilę, atsidavimą, švelnumą savo išrinktajai, jo kovą už garbę, atsidavimą karaliui.
Vestuvės dar ne viskas, kas nutinka filme. Žaką de Karužą lyg šešėlis visur persekioja jo geras draugas, o vėliau žiaurus konkurentas Žakas de Grisas. Jie kartu kovoja mūšio lauke už karalių, už garbę, už pergalę ir turtus. Lygtais viskas būtų gerai, tačiau de Grisas įgyja grafo Pjero (Ben Affleck), galingo feodalo, malonę, o de Karužui tai atrodo parsidavėliška – de Grisas mėgaujasi turtais ir vadinasi kariu, nors neina į mūšio lauką? Tarp jų kyla visokiausi konfliktai, tačiau pats didžiausias dar priešaky. Mat de Grisas vienoje šventėje susipažįsta su buvusio draugo žmona ir staiga jį apsėda įkyrus meilės demonas. Kitaip tos meilės ir nepavadinsi, nes gražusis skvairas negali nustoti galvoti apie jaunąją ledi, nors ji ir priklauso kitam. Maža to, de Grisas yra šventai įsitikinęs, kad ir jaunoji ledi jam atsako tuo pačiu. O kaip yra iš tikrųjų?
Margaritos istorija yra pavadinta tikrąja pasakojimo versija. Joje mes išvystame ne atsidavusį sužadėtinį ar lengvai pakvaišusį įsimylėjelį, bet garbės ir aistrų apimtus vyrus, tokius egoistiškus, kad visas pasaulis galėtų griūti, galėtų žūti moterys ir vaikai, tačiau jiems vis tiek rūpėtų tik jų pačių sielvartas. Nemeluosiu, bežiūrint filmą man įsijungė moteriškas solidarumas ir tikrai norėjosi, kad atsivertų žemė ir tie vyrai nugarmėtų pragaran (vyrų palengvėjimui, žiauri neapykanta man greitai praėjo, todėl pakeliui namo neišsitraukiau iš rankinės tušinuko ir nieko nepasmeigiau). Stebint istoriją Margaritos akimis tenka patirti, kaip moteris parduodama vyrui lyg kokia kumelė veisimui, kai sueities metu kiekvieną kartą jai tenka kęsti skausmą ir tą skausmą slėpti, kaip nesusilaukdama vaiko yra smerkiama aplinkinių, galiausiai iš arti stebime jos kančios kupiną veidą, kai viduramžių don žuanas, puikusis Žakas de Grisas, parvertęs ją ant pilvo, tirpsta iš pasitenkinimo, nors iš tikrųjų jis juk prievartauja moterį. „Paskutinė dvikova“ visų pirma yra filmas ne apie dviejų vyrų kovą dėl garbės, o apie sunkią moterų padėtį viduramžiais.
Filmas paremtas tikrais įvykiais – sakoma, kad dvikova vyko 1386 m. gruodžio 29 d. Paryžiuje ir tai buvo paskutinis toks dvikova sprendžiamas teismas Prancūzijos istorijoje, o idėja paimta iš 2004 metais išleistos anglų kalbos profesoriaus ir viduramžių žinovo Eric Jager’io knygos The Last Duel: A True Story of Trial by Combat in Medieval France, kuri savo ruožtu paremta istoriniais dokumentais ir įrašais. Filme vaidina visas būrys garsenybių, tokių kaip Matt Damon, Adam Driver ir Ben Affleck. Rašoma, kad Matt Damon ir Ben Affleck ne tik patys atliko vaidmenis, tačiau ir prisidėjo prie scenarijaus kūrimo. (Dora Žibaitė)
