Romantiniai filmai pripildo širdį – šiluma ir džiaugsmu, o akis – ašaromis. Taip, žinome, kad romantinis filmas buvo geras ir paveikus.
Romantiniai filmai visuomet buvo populiarus kino pramonės žanras, žavintis žiūrovus nuoširdžiomis istorijomis, emociniu gilumu ir įvairiomis meilės formomis. Nuo klasikinių pasakojimų apie meilę ir aistrą iki šiuolaikinių romantinių komedijų – šie filmai sukelia stiprias emocijas ir paliečia žiūrovų širdis.
Romantiniuose filmuose gvildenamos įvairios temos ir emocijos, įskaitant meilę, sudaužytą širdį, pasiaukojimą ir sudėtingus žmonių santykius. Juose dažniausiai matoma dviejų žmonių kelionė, kurioje jie patiria meilės pakilimus ir nuosmukius, pakeliui susidurdami su kliūtimis ir iššūkiais. Nesvarbu, ar tai būtų istorinis romanas, ar šiuolaikinė miesto meilės istorija, šiuose filmuose gilinamasi į universalią įsimylėjimo, išbandymų ir galiausiai vilties bei laimės patirtį. Straipsnyje supažindinsime jus su dešimtuku romantinių filmų, kurie mūsų nuomone, tikrai puikūs ir verti jūsų laiko. Linkime su šiais filmai ir jums švęsti galingiausią jausmą pasaulyje – meilę!
10. „Nieko asmeniško“ (No Hard Feelings, 2023)
„Nieko asmeniško“ („No Hard Feelings“) – vasariška, vulgarumo prieskonių turinti ir labai neįpareigojanti režisieriaus Gene Stupnitsky N-16 komedija, priversianti juoktis kiekvieną komedijų žanro mylėtoją, ir ne tik.
Pagrindinė filmo herojė Madė (akt. Jennifer Lawrence) – nerūpestinga, įsipareigoti nemėgstanti „Uber“ pavėžėja ir barmenė vietiniame bare, dėl susidariusių skolų ne tik praranda savo mašiną, vieną iš pagrindinių pajamų šaltinių, bet gali prarasti ir iš motinos paveldėtą namą, kurio išsaugojimas jai itin svarbus. Gyvendama kurortiniame Montoko miestelyje, Niujorko valstijoje, ji smarkiai kritikuoja vasaroti čia atvykstančius turčius, besikurdami jos gimtame mieste kelia žemės mokestį. Galvodama, iš kur greitai ir pigiai gauti mašiną darbui ir taip išsaugoti savo namą, internete ji aptinka skelbimą, kuriame turtingi tėvai Alison (akt. Laura Benatti) ir Lairdas (Matthew Broderick) savo sūnui Persiui (akt. Andrew Barth Feldman), rudenį turinčiam išvykti studijuoti į Prinstono universitetą, ieško merginos, galinčios padėti jų užsidariusiam, savo pasaulyje gyvenančiam ir nedrąsiam sūnui atsiverti, įgauti pasitikėjimo savimi. Už tai jie dovanoja ne pirmos jaunystės, bet tvarkingą „Buick Regal“ automobilį. Abejodama ar skelbimas tikras, Madė nusprendžia pabandyti, ir nors yra šiek tiek vyresnė, negu Persio tėvai pageidauja, gauna ir imasi šio darbo.
Įdomu tai, kad sukurti šį filmą režisierių įkvėpė tikra panašaus pobūdžio reklama, kurią prieš 4 metus jam atsiuntė kolega. „Nieko asmeniško“ nėra ilgas (1h 43 min.), bet jame telpa itin daug. Čia susipina daug įvairių idėjų, kurios ir sudaro bendrą istoriją. Vaizduojami pernelyg savo vaikus saugantys tėvai, kurie dažnai ir per daug intensyviai kišasi į jų gyvenimus, taip pat vadinamoji Z karta, didžiąją laiko dalį praleidžianti savo telefonuose ar internete, taip pat akcentuojamas tam tikras kartų skirtumas, ypatingai atsiskleidžiantis kai kuriose filmo scenose. Pirmasis veiksmas, ar pirmoji dalis – itin gaivališka, nenuspėjama, komiška, priverčianti ne tik juoktis, šypsotis, bet kartais gal ir susiraukti (ne blogąją prasme) ir kelti klausimą „kodėl kažkas taip darytų?“. Na o antroji filmo pusė daugiau orientuojasi į savi apmąstymus, filmo veikėjų emocinę kaitą, augimą, savo klaidų pripažinimą ir jų sprendimus. Vyrauja daugiausia sentimentali nuotaika, tačiau netrūksta ir pirmajai pusei būdingų komedijos elementų. Visame filme netrūksta ir kandžių bei juokingų dialogo eilučių, keiksmažodžių. Vaizdine prasme filmas taip pat žiūrisi gražiai, savyje turi šiokį tokį retro pojūtį.
Pastaruosius keletą metų daugiausiai kinų ekranus pasiekia trileriai, veiksmo, siaubo ar fantastiniai filmai, tad ekranuose pasirodžius komedijai, galima pajausti šiokią tokią atgaivą. „Nieko asmeniško“ itin vasariškas, gaivališkas filmas, skirtas gerai praleisti laiką ir smagiai pasijuokti, todėl nėra itin įpareigojantis, puikiai tinka tiesiog atsipūsti. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
9. „Nukritę lapai“ (Fallen Leaves, 2023)
Po 12 metų nuo „Havro“ pristatymo Kanuose naujasis Aki Kaurismäki darbas buvo nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ ir pelnė žiuri prizą. „Nukritę lapai“ braižu bemaž nesiskiria nuo ankstesnių suomių režisieriaus darbų – į 80 minučių sutalpinti tiek deadpan komedijos elementai, tiek tiesmukiškas veikėjų bendravimas ir jų patiriamos socialinės problemos. Tačiau, jei „Havro“ siužetą anuomet katalizavo migrantų krizė, šįkart „Nukritusius lapus“ katalizuoja vis veikėjų per radiją girdimos žinios apie karą Ukrainoje.
Tai istorija apie Ansą (vaid. Alma Pöysti), neteisingai atleistą iš darbo ir mėginančią sudurti galą su galu beieškant naujo pajamų šaltinio. Netrukus moteris vietiniame bare susipažįsta su Holappu (vaid. Jussi Vatanen), kuris savo dėvimu odiniu švarku ir šukuosena stipriai primena grupės „Arctic Monkeys“ solistą. Vyriškio žalingi įpročiai, nors nepradangina Ansos susižavėjimo, lemia jųdviejų diskusijas apie ribas ir ginčus jas peržengus. Iš tikrųjų Ansa visai greitai pademonstruoja savarankiškumą, o pajusti empatiją priverčia ir atsisakymas kerštauti. Ankstesniame darbe moteris buvo paskųsta žmogaus, netinkamai interpretavusio jos veiksmus, tačiau naujoje darbovietėje veikėja pastebi nedviprasmę kolegos veiklą ir vis tik, net būdama galios pozicijoje, skųsti neketina. Trumpai – susitapatinti su filmo porele kliūčių nėra.
Galima pastebėti, kad kino kūrėjai vis dažniau neriasi iš kailio pasitelkdami (veikiau, skolindamiesi vieni iš kitų) nekonvencinius triukus. Pavyzdžiui, viduryje „Nukritusių lapų“ netikėtai išvystame visai nesusijusį naratyvą apie zombius, kuris, kaip vėliau paaiškėja, tėra Ansos su Holappu kine žiūrėto filmo epizodas. Nors jis ir trumpas, efektyvumu prilygsta Roberto Zemeckio režisuotai ištraukai, matytai Charlie Kaufmano „I’m Thinking of Ending Things“.
Pastebėtinas ir A. Kaurismäkio atidumas ieškant, kur kurį motyvą tinkamiau pakartoti. Vieną sykį Ansa vaizduojama atliekanti iš pažiūros paprastą veiksmą – išmetanti lazaniją. O štai kitą kartą identišku rakursu išvystame ją išmetant Holappo pirktus indus, kas verčia veiksmo reikšmę persvarstyti – tarsi Ansa linkusi atsikratyti problemos reliktų, o ne ją spręsti. Panašiai yra su scenomis, kuriose veikėja vis išjungia radiją. Regis, pirmąjį išjungimą sąlygoja nenoras toliau girdėti apie karą. Tačiau antrasis akivaizdžiai lemtas poreikio taupyti elektrą nebegebant už ją susimokėti, kas, vėlgi, kviečia permąstyti pirmojo priežastį.
Neteisinant Holappo ydų, Ansa užtrunka bene visą filmą, kol pastebi, kad būtent jos įgalino dueto susipažinimą. Jeigu Holappas nebūtų linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, greičiausiai nebūtų apsilankęs bare ir jos sutikęs. Tuo pačiu, jeigu Holappas savo rūkymo tempais nebūtų linkęs priminti garvežio, nebūtų ant šaligatvio palikęs nuorūkų krūvelės, kuri tapo vieninteliu ženklu Ansai, kad jis stoviniavo bei ilgai jos laukė. Galų gale, jeigu Holappas pats į abu šiuos dalykus atkreipė dėmesį, kodėl turėtų paklausyti Ansos ir mesti įpročius, privedusius prie laiko su ja? (Rokas Jonas)
8. „Be šansų“ (Long Shot, 2019)
Tai kol kas naujausias filmas su Charlize Theron, kurį dar galime pamatyti didžiuosiuose ekranuose. Jis galėtų vadintis kaip neseniai rodyta amerikiečių komedija „Nes ji yra moteris“ (2018 m., rež. Mimi Leder), kadangi abu šie filmai su centriniu moterišku personažu, yra istorijos apie sėkmingas karjeras. „Nes ji yra moteris“ pasakoja apie Ruth Bader Ginsburg (Felicity Jones), kuri Amerikoje ilgai kovojo prieš diskriminaciją lyties pagrindu ir savo karą laimėjo – tapo JAV Aukščiausiojo teismo teisėja.
Filmo „Be šansų“ herojė Šarlotė Fild taip pat yra viena įtakingiausių ir galingiausių moterų pasaulyje: protinga, stilinga, graži ir nestokojanti įvairiausių talentų. Ji jau padarė puikią politinę karjerą – tapo JAV gynybos sekretore, tačiau ryžtasi dar giliau įsiveržti į vyrų dominuojamą sritį – paskelbia apie apsisprendimą kandidatuoti JAV prezidento rinkimuose. Kaip tik tada Šarlotė susitiko savo seną pažįstamą – ekscentrišką žurnalistą Fredą Flarskį, dėl savo bohemiško gyvenimo būdo bei pažiūrų nuolat įsiveliantį į visokiausius nesusipratimus. Kažkada Šarlotė buvo Fredo aukle, o Fredas ją buvo vaikiškai įsimylėjęs. Dabar kandidatė į prezidentus pasiūlo vyrui tapti jos kalbų rašytoju. Kadangi dėl savo ūmaus charakterio vyrukas neseniai neteko darbo laikraštyje (atsisakė aklai paklusti naujojo boso diktatūrai), avantiūristo prigimtis (ir, žinoma, nuo vaikystės niekur nedingusi simpatija Šarlotei) padeda greitai apsispręsti ir priimti pasiūlymą.
Šarlotė ir Fredas yra visiškos priešingybės. Ji jau senokai sukasi politikų pasaulyje, todėl neblogai išmano čia vyraujančias taisykles. Ji elegantiška, rafinuotų manierų moteris, mokanti kelias kalbas, įpratusi būti dėmesio centre ir pozuoti blizgių žurnalų viršeliams. Jis atrodo kaip visuomenėje priimtoms normoms abejingas plevėsa, dar neišbarstęs kompromisų nepripažįstančio idealizmo ir bjauraus įpročio sakyti tai, ką galvoja. Todėl perdėtai rimtų politikų apsuptyje Fredas jaučiasi lyg balta varna. Jis kur kas patogiau jautėsi dirbdamas žurnalistu. O drąsos jam niekada netrūko – kartą jis rizikuodamas sveikata, o gal net gyvybe, sugebėjo prasmukti į neonacių sueigą, norėdamas demaskuoti šią organizaciją. Bet demaskuoti politikų pasaulyje įprastas niekšybes yra kur kas sudėtingiau.
Tačiau „Be šansų“ nėra filmas vien apie politiką – tokie filmai dažniausiai būna arba rimtos dramos arba negailestingos satyros. Režisierius Jonathanas Levine‘as suranda tarpinę nišą tarp šių kraštutinumų ir pasirenka romantinės komedijos formą. Šis žanras jam ir anksčiau nebuvo svetimas: „Šilti kūnai“ (2013) buvo ekstremali komedija apie jauną zombį ir merginą, kurių meilė gali išgelbėti pasaulį nuo išnykimo. O kurdamas komediją „Kūčiukai, narkotikai ir seksas“ (taip filmą „The Night Before“ pakrikštijo mūsų kino platintojai, nors originaliame pavadinime neminimi nei kūčiukai, nei narkotikai, nei seksas), režisierius filmavimo aikštelėje susitiko su Seth‘u Rogenu – pripažintu nešvankiu komedijų aktoriumi. Naujame filme jis suvaidino Fredą, net tapo… romantišku personažu, netikėtai puikiu Charlize‘s Theron partneriu. Ir tai yra vienas iš daugelio filmo „Be šansų“ privalumų. (Gediminas Jankauskas)
7. „Palm Springsas“ (Palm Springs, 2020)
Pastebėtas ir teigiamai įvertintas buvo 2020 metų liepos mėnesį pasirodęs internetinio televizijos kanalo „Hulu“ filmas „Palm Springsas“. Jei jus domina fantastika, romantika ir komedija vienoje vietoje tai „Palm Springsas“ skirtas būtent jums.
Romantinė komedija skiriasi nuo tų, kurias žiūrovai pratę matyti. Iš pradžių galima pagalvoti, kad istorija apie vestuves ir jaunavedžius Talą ir Abe, kuriuos vaidina amerikiečių aktoriai Camila Mendes, žinoma iš serialo „Riveirdeilas“ („Riverdale“) , ir Tyler Hoechlin, kuris žiūrovams žinomas iš serialo „Jaunasis vilkas“ („Teen Wolf“) . Pirmas įspūdis yra klaidingas, nes istorijoje svarbiausi ne sutuoktiniai ar pačios vestuvės, bet du vestuvių svečiai. Kaip jau supratote, pagrindiniai veikėjai yra Naislsas (Nyles) ir Sara (Sarah).
Nailsą vaidina amerikietis komikas, aktorius, rašytojas, prodiuseris ir muzikantas Andy Samberg. Aktorius yra vaidinęs filmuose „Pakvaišęs tėtis“ („That‘s My Boy“) ir „Myliu tave, žmogau“ („I Love You, Man“), taip pat įgarsinęs animacinius filmus „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“ („Cloudy with a Chance of Meatballs franchise“) ir „Monstrų viešbutis“ („Hotel Transylvania“). Nailsas yra juokingas vaikinas, kuris įstrigęs laiko kilpoje. Kiek laiko jis vis gyvena vienoje dienoje žiūrovams neatskleidžiama, tik leidžiama suprasti, kad tai tęsiasi jau ilgą laiką. Net pats Nailsas nebeatsimena kas buvo ir ką veikė prieš įstringant vienoje dienoje.
Pagrindinė veikėja Sara yra irzli, nelaiminga, tačiau atkakli nuotakos Talos sesuo. Filmo pradžioje galima pastebėti, kad ji savo šeimoje jaučiasi atskirta, nepritampa. Jos gyvenimas pasikeičia nusekus Nailsą. Merginai pakliuvus į laiko kilpą, Nailsas atskleidžia tokio gyvenimo taisykles, privalumus ir trūkumus, su kuriais supažindinama ne tik Sara, bet ir žiūrovai. Į Saros vaidmenį įsikūnija amerikiečių aktorė ir dainininkė Cristin Miliot. Aktorę dauguma žino iš filmų „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street“) ir „Kaip aš sutikau tavo motiną“ („How I Met Your Mother“), kur vaidino motiną, taip pat žmonės Cristin Miliot atpažįsta ir iš „Tony“ apdovanojimą pelniusio miuziklo „Kartą“ („Once“), už kurį ji laimėjo „Grammy“.
Nailsas ir Sara kartu pasineria į nuotykius laiko kilpoje, kur kartojasi ta pati Talos ir Abe vestuvių diena. Veikėjai džiaugiasi vienas kito draugija, mėgaujasi ta pačia diena vis iš naujo, kartu nuveikia beprotiškus dalykus, nors ir turi vienas nuo kito tamsių paslapčių. Staiga toks gyvenimas Sarai pasirodo beprasmis, o atsibudimas ir tos pačios dienos išgyvenimas per daug skausmingas, todėl mergina pasiryžusi ištrūkti iš šios kilpos.
„Palm Springsas“ kupinas fantastikos, tačiau tuo pačiu pagrįstas tikrais fizikos dėsniais. Norėdama ištrūkti iš laiko kilpos Sara ima ją tyrinėti, atlieka bandymus. Čia žiūrovas išgirsta tikrus, fizikos dėsnius. Tam, kad Saros bandymas ištrūkti būtų paremtas fizika, buvo pasamdytas garsus anglų fizikas Clifford V. Johnson. Jis taip pat pasirodo filme, vaidindamas patį save ir mokydamas Sarą fizikos. Taigi, „Palm Springsas“ žiūrovus gali išmokyti ir keletą fizikos dėsnių. (Austėja Grabauskaitė)
6. „Praėję gyvenimai“ (Past Lives, 2023)
Kada žinote, kad santykiai tikri? Ar tada, kai apsikeičiate žvilgsniais, kurie trunka šiek tiek per ilgai? Ar tada, kai negalite nustoti kalbėti vienas su kitu? Ar tada, kai jūs abu kartu darote ką nors, kas atrodo ypatingiau nei įprastai? O gal tada, kai įsivyrauja buitis ir jūs gulite šalia savo partnerio aptardami vakarienės planus? Puikioje Celine Song knygoje „Praėję gyvenimai“ kiekvienas subtilus meilės prisilietimas lyg kibirkštis, kuri gali sukelti, o kartais ir sukelia, kažką daugiau.
Filme tyrinėjami švelnūs jausmai, susiję su įvairiais santykių etapais – nuo įsimylėjimo žaidimų aikštelėje iki tariamo tikrumo brandžiame amžiuje. Tai toks subtilus filmas, kuris leidžia ne tik pramogauti, bet ir apmąstyti save, sekant du personažus, kurie parodo, kaip santykiai, tiek visiškai realizuoti, tiek ne, veikia mūsų gyvenimus.
Vaikystėje Pietų Korėjoje Na Young (akt. Seung Ah Moon) įsimyli klasės berniuką Hae Sungą (akt. Seung Min Yim). Jų santykiai tik prasideda, kai jos tėvai nusprendžia persikelti į Kanadą. Abu vaikystės draugai išsiskiria, nes jų gyvenimai tęsiasi skirtingose šalyse. Po dvylikos metų Na Young – dabar Nora (akt. Greta Lee) – yra pradedanti dramaturgė Niujorke. Hae Sung (akt. Teo Yoo) – Seule studijuojantis inžineriją studentas, kuris niekada nenustojo galvoti apie savo vaikystės meilę.
Pora vėl susisiekia per „Facebook“, ir netrukus jų gyvenimas sukasi apie reguliarius „Skype“ pokalbius, nepaisant laiko skirtumų. Tačiau nė vienam iš jų nerodant ženklų, kad norėtų nutraukti savo ankstyvą karjerą, vaizdo skambučių srautas nutrūksta. Noros ir Hae Sungo gyvenimas tęsiasi dar 12 metų, kol jie vėl susijungia. Hae Sungas pagaliau apsilanko Niujorke ir iškelia, primena visus jausmus, kuriuos jie manė palikę užmarštyje.
Autorės Song debiutinis vaidybinis filmas tikra pasakojimo meistriškumo klasė. Dramaturgė, prieš pradėdama dirbti kine, vizualiai ir pasakojimo požiūriu sutelkia dėmesį į Norą ir Hae Sungą, todėl juos supantis pasaulis svajingai ištirpsta, kai jie būna vienas kito draugijoje. Tarp jų užsimezga ypatingas ryšys, net jei jis niekada neturėjo galimybės įsitvirtinti fiziškai. Kiekvienas ilgesingas žvilgsnis, naktinis vaizdo skambutis, neišsiųstas elektroninis laiškas ar susijaudinusi šypsena išsamiai atskleidžia jų santykių trajektoriją. Gausūs Song scenarijaus veikėjų dialogai jaudina žiūrovus ne dramatiškais užuolankomis, o tikroviškais pokalbiais, atskleidžiančiais pažeidžiamas emocijas.
5. „Gurmaniška aistra“ (POT AU FEU, 2023)
Vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran naujausio filmo „Gurmaniška aistra“ angliškas pavadinimas lietuviškai pažodžiui skamba „dalykų skonis“, o prancūzų kalba, kuria ir buvo nufilmuota ši kino juosta, jis vadinasi „Dudano Bufano aistra“. Galime padaryti daug išvadų iš turimos lingvistinės informacijos. Visų pirma, tai filmas apie vyrą gurmaną, kuris jaučia aistrą ne tik maistui. Bet… maistas vaidina labai svarbų vaidmenį.
Taigi mes, lietuviai, žiūrėdami filmą susitelkėme į aistrą maistui. Anglai į reikalą pažiūrėjo abstrakčiau ir pabandė apibendrinti pagrindinę mintį, kad filme svarbiausias tikrai ne jis. O patys prancūzai suasmenino aistrą ir priskyrė ją pagrindiniam veikėjui Dudanui Bufanui (Benoit Magimel). Aš vis dėlto laikau save prie lietuvių, nes, kaip sako liaudies išmintis, gera žiūrėti į degančią ugnį, tekantį vandenį ir dirbandtį žmogų. Ugnis degė, vanduo tekėjo ir žmogus dirbo. Kitaip tariant, vyko maisto gaminimas, kuris visiškai pakeri, sužavi, užburia ir įkvepia patiems nieko nelaukus lėkti namo ir virti sriubas, maišyti padažus, troškinti mėsą, žuvį, daržoves, uosti kvapus, liesti tekstūras, grožėtis besikeičiančiomis spalvomis ir džiaugtis tuo poveikiu, kurį mūsų pagaminti patiekalai daro kitiems.
Ne veltui miniu šias detales, nes jos ir filme laukia ant kiekvieno kampo. Sakydama ant kiekvieno kampo visiškai neturiu omeny jų pertekliaus. Viduje kildavo nepasitenkinimas, kai prasidėdavo diskusijos apie maisto gaminimą, politiką, draugų susibūrimus, netgi meilės šnekos, kurios paprastai būna tokios malonios ausiai, nebedomino, nes norėjosi dar daugiau maisto vaizdų. Dudanas Bufanas – žymus virtuvės šefas Prancūzijoje, o jam padeda jo ištikima virėja ir sugyventinė Eugenija (Juliette Binoche). Jiedu jau dvidešimt metų gyvena ir dirba drauge, bet Eugenija atkakliai atsisako tekėti už Dudano. Vyras moteriai dega ne ką mažesne aistra nei maistui, o pačiai moteriai, akivaizdu, nėra atgrasus jo asistavimas, bet tarp jųdviejų nusistovėję nesantuokiniai santykiai.
Nors savo širdžių pora nesujungė bažnyčioje, vienas kitam jaučia begalinį švelnumą. Veiksmas vyksta XIX ar XX amžiaus pradžioj Prancūzijos kaime, taigi laikas sulėtėjęs ir kai čia kalbame apie maisto gaminimą ar meilę, į galvą pirmiausiai ateina tikrai ne Gordono Ramzio pragariška virtuvė ar tinderis, o lėtumas, švelnumas, atidumas, žavesys, susikaupimas, malonumas, netgi palaima. Dudanas ir Eugenija maistą gamina taip, kaip myli vienas kitą.
Atrodo, veiksmo užuomazga prasideda tada, kai pas Dudaną atvyksta užjūrio princas, prašydamas pasidalinti savo virtuvės paslaptimis, tačiau iš tikrųjų įvykiai užsimezga tą kartą, kai Eugenija smarkiai subloguoja ir Dudanas suvokia, kad per daug dėmesio skiria ponams, o per mažai – savo mylimai moteriai. Ir tada jis pats, savo rankomis, imasi kurti meną Eugenijai – vieną po kito meistriškai lieja kulinarinius paveikslus, prisisunkusius tirštų skonių, sodrių kvapų ir, žinoma, gurmaniškos aistros. Šitas maisto gaminimas neapsieina be meilės ir šita meilė neapsieina be maisto gaminimo.
Galbūt visą kino juostą vienijanti tema – laikinumas. Nes šedevrai, kuriuos sukuria Dudanas ir Eugenija, gyvuoja tik valandą ar dar mažiau – niekas nekrauna į spinteles konservų, niekas nekaupia atsargų. Gamina tik vienam kartui, mažas porcijas kiekvienam valgančiajam. Visas tas proceso grožis, kaip ir pats rezultatas – laikini ir efemeriški lyg drugelio sparnų plazdėjimas. Kita vertus, tai amžinas vyksmas. Kiekvieną dieną gaminami vis kiti patiekalai, ir diena juk nauja, tačiau tai vyksta nuo amžių amžinųjų, mūsų protėviai ir tų protėvių protėviai gamindavo maistą, jį skanaudavo. Vieni medžiodavo ir eidavo į mišką rankioti uogų ir grybų, kad išgyventų, tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie kąsnį leisdavo gomuriu primerkdami akis. Maisto alegorija iliustruoja ir Eugenijos ir Dudano meilę, kuri truks amžinai, tačiau kaip žmonės jie yra laikini ir mirtingi.
Žinoma, šis filmas yra apie dviejų žmonių meilę, tačiau visų pirma apie laikinumo grožį, apie lėtumą, efemerišką pasaulio prigimtį, spalvų tekstūrą ir apie maistą ir tą žavesį, kurį jis skleidžia, kai yra gaminamas ne tiek aistringai, kiek su kantria meile, o valgomas ne tiek su malonumu, kiek su sakraline pagarba, kad tai, kas dabar liečia liežuvį, tuoj pateks į skrandį, o tada į kraują, – tai gyvybės ratas, tai gyvenimo esmė, kuri nesudaro mūsų egzistencijos prasmės, tačiau neabejotinai yra verta mūsų pagarbos kaip šventas ritualas. (Dora Žibaitė)
4. „Tik ne tu“ (Anyone But You, 2023)
2010-aisiais, kai Holivudo vidutinio biudžeto filmai tapo retenybe, romantinės komedijos atrodė kaip nykstanti rūšis. Tačiau 2018 m. Claire Scanlon ir Katie Silberman vasaros sensacija „Set It Up“ su Glenu Powellu ir Zoey Deutch atrodė pasirengusi atgaivinti šį žanrą. Po penkerių metų romantinių komedijų likimas tebėra ant klaustuko, tačiau dar vienas charizmatiškas filmas pasirodė kaip potencialus gelbėtojas. Režisieriaus Willo Glucko ir scenarijaus bendraautorės Ilanos Wolpert filmas „Tik ne tu“ (angl. Anyone But You) pasižymi lengvu žavesiu, šmaikštumu, romantiška nuotaika ir, svarbiausia, žvaigždžių chemija, kurios pastaruoju metu trūko vien tik nevykusiems šio žanro kūriniams.
Powellas čia vaidina Beną, finansininką, slepiantį gilias emocines žaizdas po gundytojo, mergišiaus kauke, kuris vieną dieną susitinka su Bea (akt. Sydney Sweeney), teisės studente, nežinančia, kuo nori tapti gyvenime. Tarp jų iškart įsiplieskia kibirkštys, jie praleidžia dieną ir naktį smagiai kalbėdamiesi, valgydami kepto sūrio sumuštinius, dalydamiesi vienas su kitu dalimis savęs, kurias retai kam parodo. Kitą dieną atsibudusi ant Beno sofos, euforijos apimta, bet nerimastinga Bea supanikuoja ir pabėga iš Beno namų netarusi nė žodžio. Bea beveik iš karto pasigaili savo veiksmų ir grįžta pasakyti jam, ką jaučia, kaip tik tuo metu, ji išgirsta, kaip įskaudintas Benas sako savo geriausiam draugui Pitui (akt. GaTa), kad ji buvo tik dar vienas vienos nakties nuotykis, kuris jam nieko nereiškia.
Po kelių mėnesių Beno ir Beos keliai vėl susikerta, kai Pito sesuo Klaudija (akt. Alexandra Shipp) pradeda susitikinėti su Beos seserimi Halle (akt. Hadley Robinson), o maždaug po metų, jie abu pakviečiami į moterų vestuves Australijoje. Besiginčijantis duetas taip susipyksta, kad vestuvininkai sugalvoja juos prievarta suvesti, kad tik palaikytų taiką. Pora nusprendžia žaisti pagal visų namiškių dūdelę ir suvaidinti prastai atliktą gudrybę, tam kad Beos tėvai nebesistengtų vėl supiršti jos su jaunystės meile Džonatanu (akt. Darrenas Barnetas) ir priverstų pavydėti Beno buvusiąją Margaretą (akt. Charlee Fraser). Tačiau, kaip žinoma, geriausi planai, visada žlunga, ir galiausiai tikroji meilė nugali.
„Tik ne tu“ atgaivina klasikinę istoriją ir jos struktūrą su visiškai šiuolaikiškais veikėjais, puikiais nuoširdžiais juokeliais ir temomis. Benas yra vyras, kuris savo gyvenimą apjuosė emocine siena. Bea – gera mergaitė, bijanti rizikuoti ir siekti daugiau nei patogaus gyvenimo, kurį jai suplanavo tėvai (akt. Dermotas Mulroney, Rachel Griffiths). Abu nuolat kalbasi su savo gyvenime esančiais žmonėmis, bet retai išdrįsta iš tikrųjų bendrauti.
Didžiausias filmo privalumas yra kūrybingi vizualiniai būdai, kuriuos Gluckas randa, kad paneigtų žiūrovų lūkesčius, susijusius su R reitingą gavusia komedija. Be abejo, yra nuogybių, bet dažniausiai kamera žiūri į išpuoselėtą Powello kūną. Gluckas smulkutę Sweeney pastato į šiek tiek absurdiškas fizines situacijas (ypač išsiskiria scena su sugedusia kriaukle ankstyvojoje scenoje), todėl aktorė gali pademonstruoti savo šmaikštumą.
Filme, komedijinės akimirkos puikiai kontrastuoja su romantiškomis filmo akimirkomis, didelėmis ir mažomis, kurios taip pat apverčia nusistovėjusius tropus. Tai scenos, kuriose Benas gamina Bea maistą (juk maistas – tai meilė, o man niekas taip nenusako meilės, kaip tobulai iškeptas sumuštinis su sūriu). Bea padeda Benui įveikti baimę, dainuodama jam jo „ramybės dainą“ – atlikėjos Natasha Bedingfield neabejotinai optimistišką dainą „Unwritten“. Filmas parodo, kad dėl meilės tikrai verta pamesti galvą ir daryti, kad ir pačius beprotiškiausius dalykus, tų kurių tu gal net bijai. Mylėti žmogų reiškia norėti jam geriausio, nepaisant to, ar ta ateitis apima tave, ar ne.
3. „Trys žingsniai iki tavęs“ (Five Feet Apart, 2019)
Daugelis kvėpavimą laiko savaime suprantamu dalyku, ir gali rinktis, kada kvėpuoti, kada į plaučius įtraukti oro. Taip yra ne visiems. Žmonėms, sergantiems tokiomis plaučių ligomis kaip cistinė fibrozė (CF), kiekvienas įkvėpimas yra kova, triumfas ir skausmingas priminimas, kad jis gali būti paskutinis. Vos prieš kelis dešimtmečius CF sergančių žmonių vidutinė gyvenimo trukmė buvo 10 metų. Taigi CF sergantys paaugliai filme „Trys žingsniai iki tavęs“, gyveno pakankamai ilgai, kad iš tikrųjų suprastų savo ligą ir gyvenimo ribotumą.
Stella (džiaugsmu švytinti akt. Haley Lu Richardson) galima sakyti jau gyvena ligoninėje, kad gautų pagalbą dėl jos kūną pasiglemžusios infekcijos, tarsi tai būtų jos antrieji namai. Medicinos personalas – seni draugai, ypač Barbė (akt. Kimberly Hebert Gregory), užjaučianti slaugytoja. Stella jau mintinai žino visas procedūras ir žino, ką pasiimti, ką daryti, kad jaustųsi patogiau, įskaitant savo pliušinę pandą, nešiojamąjį kompiuterį, kurį naudoja savo interneto vaizdo įrašams apie gyvenimą su CF kurti, ir nuotraukas nuo savo miegamojo sienos. Stella laukia plaučių donoro, nors ir žino, kad plaučių transplantacija gali būti veiksminga tik penkerius metus, tačiau CF medicininėse estafetėse geriausias scenarijus visada yra išgyventi tik tiek, pakankamai ilgai, kol bus išrastas geresnis gydymas.
Stellai patinka tas jausmas, kad ji kontroliuoja savo priežiūros „režimą“. Ji tvarko vaistų vežimėlį, geria šokoladinį pudingą ir lanko naujagimius intensyviosios terapijos skyriuje. Netrukus į ligoninę grįžta ir jos geriausias draugas Po (akt. Moises Arias). Su juo čia atkeliauja ir Vilas (akt. Cole Sprouse), kitas paauglys CF pacientas, kuriam čia skiriamas eksperimentinis vaistas. Stella tiki, kad ji gaus naujus plaučius, todėl ji rimta ir kovoja už savo gyvybę, o Vilas čia cinikas ir maištininkas, iš dalies dėl to, kad jo prognozės nėra tokios viltingos. Net jei vaistai padės, dėl stiprios infekcijos jam transplantacija negalima. Stella spaudžia jį laikytis režimo, ir jis sutinka, jei ji leis jam ją piešti.
Meilės istorijose visada turi būti priežastis, dėl kurios pora turi laikytis atstumo, o šiuo atveju – tiesiogine prasme. Dėl infekcijų pažeidžiamumo CF sergantys pacientai vienas nuo kito turi būti bent per 6 pėdas. Jie tarsi Romeo ir Džuljeta, jei Montekiai būtų bakterijos, o Kapulečiai – nauji plaučiai. Todėl taisyklės griežtos: latekso pirštinės, jokių prisilietimų ir šešių pėdų atstumas tarp jų. Kai Stella įsimyli Vilą, ji sako: „Po visko, ką CF iš manęs atėmė, neprieštarauju paaukoti vieną pėdą arčiau tavęs“. Ir taip jie paskiria pasimatymą, tarp ligoninės sienų ir atstumui tarp jų palaikyti naudoja penkių pėdų biliardo lazdą.
Tai tikrai graži istorija apie kovojančius dėl gyvenimo, dėl meilės. Net sveiki jauni žmonės gali mirti. Liga gali sužlugdyti šeimas emociškai ir finansiškai. Baisu ką nors mylėti, o dar baisiau gali būti leisti, kad kas nors mylėtų tave, ypač kai gėdijiesi savo randų. Visi stengiamės rasti būdą, kaip pasijusti ką nors kontroliuojantys. Tokie filmai kaip šis primena mums, kad visi galėtume geriau pasirūpinti savimi, kad iš turimo laiko išspaustume kuo daugiau.
2. „Vidurnakčio saulė“ (Midnight Sun, 2018)
„Xeroderma pigmentosum“ – vienam iš milijono pasitaikantis odos susirgimas, dėl kurio saulės spindulių poveikis gali būti mirtinai pavojingas, ir ne, tai tikrai neskamba kaip pati geriausia pradžia gyvenimą keičiančiai meilei. Filme vaidina charizmatiškos žvaigždes Bella Thorne ir Patrickas Schwarzeneggeris, kurie yra pakankamai simpatiški ir susižavėję, kad šis verksmingas filmas suvirpintų žiūrovo širdį.
Abu aktoriai, žinoma, nuostabūs, o tai dar labiau sustiprina romantišką fantaziją, tačiau jie taip pat pasižymi natūralizmu, kuris yra patrauklus.
Pagal japonų filmą sukurto filmo „Vidurnakčio saulė“ centre – septyniolikmetė Keitė, nuo vaikystės saugoma ir dienos metu uždaryta namuose, nes serga reta liga, dėl kurios net menkiausias saulės spindulių kiekis tampa mirtinai pavojingas. Likimas įsikiša į jos ramų, saugų gyvenimą, kai ji susipažįsta su Čarliu ir tarp jų užsimezga vasaros romanas.
Nors jis jos kaimynas, ji ir Čarlis galiausiai susitinka tik traukinių stotyje, ramiame priemiestyje, kur jai leidžiama dainuoti ir groti gitara naktimis, o jis tik atsitiktinai važiuoja pro šalį iš vakarėlio. Suprantama, kad per kelis naktinius pasimatymus ji stengiasi išlaikyti nuo jo paslaptį apie savo ligą, kad tik patirtų džiaugsmą bent kartą pasijusti normaliu žmogumi.
Aktorių pasirodymai čia tokie tyri, nekalti ir širdį glostantys. Šis filmas tikrai savotiška atgaiva. Keitė ir Čarlis vienas kitą skatina ir palaiko, kad įveiktų savo baimes ir taptų geriausiais, kokiais tik gali būti – ji svajoja apie muziką, o jis – apie plaukimą ir studijas koledže.
Pripažinsime, taip, tai tikrai gana klišinis ir nuspėjamas filmas, tačiau jis toks geras. Filmo siužetas paprastas (tiesiog serganti mergina įsimyli vaikiną), bet jis buvo ir įdomus. Veikėjai malonūs žiūrėti, nuoširdumas tiesiog liejasi per kraštus. Muzikinis takelis nustato šiltą juostos toną (jaučiasi lyg tave užklumpa pilnatvė, nebėra bėdų ir problemų). Juosta tikrai emocinga (ypač pabaiga). Kartais paprastume slypi laimė ir grožis, o šis filmas būtent toks – nufilmuotas su meile.
1. „All of Us Strangers“ (2023)
Aktoriaus Endriaus Skoto veidą perskrodžia pusinė šypsena, nevalingai susiraukęs, lūpos sučiauptos, o tamsios akys blizga neišspaustomis ašaromis. Techniškai – tai šypsena, bet nežinome, ar esame matę ką nors liūdnesnio. Aktorius turi retą dovaną vienu žvilgsniu nulupti personažo odą, įtraukiant mus į dešimtmečius kaleidoskope besitęsiantį skausmą ir netektį. Nuostabus, sukrečiantis ir giliai asmeniškas, toks yra režisierius Andrew Haigh penktajame savo pilnametražiame filme „All of Us Strangers“.
Skotas vaidina Adamą, scenarijų rašytoją, kovojantį su scenarijumi iš savo praeities. Jam nesiseka. Pirmą kartą matome jo veidą, atsispindintį jo buto languose, kai jis apatiškai žvelgia į Londono sutemas, plačiai atsivėrusį dangų su debesimis, tokiais tamsiais ir mėlynais kaip pats liūdesys. Adamas pasineria į savo vaikystės muziką – 80-ųjų metų queer popmuzikos klasiką ir varto dėžę su šeimos lobiais, kurie palaiko ryšį su tolima praeitimi. Tačiau jis atrodo atitrūkęs nuo likusio pasaulio – tai tik pabrėžia jo aidintis, tvarkingas, beasmenis butas beveik tuščiame Ballardo daugiabutyje.
Tada įvyksta du dalykai. Tarp Adamo ir jo kaimyno Hario (akt. Paulas Mescalis), vienintelio iš kitų pastate gyvenančių žmonių, užsimezga nedrąsūs santykiai. O per tiriamąjį vizitą į savo vaikystės namus Kroidono priemiestyje Adamas sutinka savo mirusius tėvus (juos vaidina Claire Foy ir Jamie Bellas), nepasikeitusius, nepasenusius ir tebegyvenančius lygiai taip pat, kaip prieš pat mirtį prieš 30 metų, kai Adamas dar buvo vaikas. Ir nors Skotas veikia kaip emocinis inkaras, pagrindžiantis antgamtinius istorijos elementus, verta paminėti, kad visi aktoriai yra nepriekaištingi.
Stiprėjant Adamo ir Hario ryšiui, galinčiam atverti bendros ateities galimybes (scenos, kuriose jie vienas kitą atranda, nufilmuotos operatoriaus Jamie Ramsay jautriu, švelniu objektyvu), Adamas nuolat grįžta į praeitį, į neišspręstas vaikystės traumas. Laikas iš tiesų neužgydo visų žaizdų. Priešingai, jis jas pagilina ir dar labiau susargdina. Tačiau jei Adamas negali iš naujo užrašyti akimirkos, kai jo tėvai žuvo automobilio avarijoje, tai dėl metafizinės keistenybės jis gali pažinti juos kaip suaugęs gėjus, o ne kaip sumuštas ir skriaudžiamas vaikas, kurį jie prisimena.
Išskirtinį, subtiliai įžvalgų scenarijų Haigh‘as adaptavo pagal japonų rašytojo Taichi Yamados romaną „Strangers“ (1987 m.). Haigh‘as į istoriją įnešė savo pėdsaką. Tai, kad scenoms tarp Adamo ir jo tėvų buvo panaudoti tikri jo vaikystės namai, pabrėžia režisieriaus emocinį ryšį su medžiaga. Yra gijų, kurios sieja šį filmą ir su ankstesniais Haigho darbais: jis dalijasi ryšio troškimu su jo antruoju pilnametražiu filmu, romanu apie gėjų meilę „Weekend“, ir laiko pojūčiu bei langais į praeitį su filmu „45 Years“, kuriame gyvenimus sujaukia ledyne rastas seniai prarasto mylimojo kūnas.
Filme labiausiai paveikia emocinis filmo poveikis – faktas, kad per pirmąją, kritikams skirtą peržiūrą visa eilė kėdžių drebėjo nuo kolektyvinių kino kritikų verksmų. Per antrąją peržiūrą pradedi vertinti nepriekaištingą filmo meistriškumą. Tai, kaip Emilie Levienaise-Farrouch sukurta muzika dera su įmantriai naudojamu garsu ir jį papildo. Jonathano Albertso sklandaus montažo meistriškumą, kuris lengviausiais prisilietimais veda mus tarp paralelinių laiko linijų ir miesto peizažo, kuriame gausu kartu egzistuojančių Adamo gyvenimo akimirkų. Tai nepaprastas pasiekimas – žiaurus ir stiprus pasakojimas, kuris griebia už širdies ir nepaleidžia.
