Per visą kino istoriją daugybė filmų sužavėjo žiūrovus savo unikaliu pasakojimu, įtikinamais personažais ir temomis, verčiančiomis susimąstyti. Tačiau greta šių kino perlų egzistuoja ir dalis kitų filmų, kuriuos galima pavadinti „nuostabiai kvailais“ – tai filmai, kurie priima absurdą ir mėgaujasi savo keistumu.
Tai paprasti, neretai iš širdies sukurti filmai, kurie nori kad žiūrovas tiesiog smagiai pasijuoktų. Tokie filmai parodo, kad nebūtina į pasaulį žiūrėti rimtai, kad net iš skaudžiausių dalykų, pasaulio normų ir stereotipų galime pasijuokti. Taip pat labai dažnai tokie filmai būna, kitų filmų parodijos.
Nuostabiai kvaili filmai, nepaisant jiems būdingo absurdiškumo, vaidina svarbų vaidmenį kino srityje. Priimdami absurdą, šie filmai suteikia unikalią pramogą, siūlo gryną pabėgimą nuo pasaulio skaudulių, siūlo socialinius komentarus ir meta iššūkį įprastoms meninio meistriškumo sąvokoms. Jie prisideda prie nuolat besiplečiančio kino kraštovaizdžio, nes plečia ribas, įtraukia žiūrovus ir leidžia skleistis kūrybiškumui. Kaip žiūrovai, turėtume ir toliau vertinti ir švęsti įvairiausius filmus, įskaitant tuos, kurie gali būti pavadinti „nuostabiai kvailais“, nes jie įkūnija eksperimentavimo ir laisvo pasakojimo dvasią, kuri apibūdina kino pasaulį.
10. „Kung pau. Gauk į dūdą“ (Kung Pow! Enter the Fist, 2002)
„Kung pau. Gauk į dūdą“ – tai filmas filme, sukurtas siekiant parodijuoti kovos menų žanrą. Scenaristas ir režisierius Steve’as Oedekerkas pasitelkia šiuolaikinius personažus ir įkomponuoja juos į 7-ojo dešimtmečio kung-fu filmą, supindamas naują ir seną.
Pagrindinio veikėjo, Išrinktojo, vaidmenį atliekantis Oedekerkas siekia atkeršyti už savo tėvų mirtį, kurią jie patyrė nuo kung-fu legendos meistro Skausmo rankos. Pakeliui jis susiduria su keistais personažais, iš kurių viena yra kovos menų išmokyta karvė.
Kuo geriau žiūrovas supras šio filmo istoriją ir žanrą, tuo labiau įvertins geranorišką satyrą, kuri jį šlovina. Oedekerkas išnaudoja visus esminius šio kino stiliaus formulės dalykus ir daro tai labai budriai ir sumaniai. Papildomas dėmesys ir energija, skirti originaliam filmui (Tiger & Crane Fists, 1976 m.) būdingoms kvailystėms ir nenuoseklumams, yra neįkainojami. Pašiepimo tikslumas ir visa jo paskirtis šiame filme buvo reikalinga jau gana seniai, ir tai labai sveikintina. Filmas skirtas žmonėms, kurie vertina satyrą geriausiu jos pavidalu. Šis filmas nusipelno apdovanojimo.
Oedekerkas iš esmės paėmė seną kinų 7-ojo dešimtmečio kung-fu filmą ir ne tik jį įgarsino, bet ir skaitmeniniu būdu įterpė save ir kitus atlikėjus, kad sukurtų naują absurdišką kūrinį. Rezultatas – nesibaigianti juokelių virtinė, pradedant įžanginiais titrais ir baigiant užuomina pabaigoje apie beprotiškai atrodantį tęsinį, kuris, deja, taip ir nebuvo sukurtas. Filmas nepaliaujamai naudojasi kiekviena proga jus prajuokinti, kad ir koks absurdiškas ar žemo lygio juokas tai būtų.
Filmas tikrai nėra koks nors spindintis kino kokybės švyturys. Tai kvailas sumanymas, paverstas tokiu pat kvailu filmu, bet Odekerkas į jį atsiremia visa Išrinktojo jėga. Ne kiekvienas juokelis pavyksta, bet slaptas filmo ginklas – noras kai kuriuos juokelius paversti papildomais. Kai galvoji, kad kažkas jau nueita per toli ir tampa nebemadinga, filmas tai tęsia tol, kol galiausiai vėl tampa juokinga.
Jei norite ką nors pagirti ar apkaltinti, tas žmogus Oedekerkas, kuris parašė, režisavo, vaidina ir įgarsina visus balsus filme. Jis akivaizdžiai myli kung-fu filmus ir supranta jz tiek, kad gali linksmai ir su meile parodijuoti, o su filmo kovos scenomis susidoroja stebėtinai gerai. Tačiau būtent dėl įgarsinimo filmas iš tikrųjų pavyksta.
Kūrėjas taip pat turi pakankamai sveiko proto, ir žino, jog tai ką jis rodo gali labai greitai atsibosti, ir išmintingai išlaiko filmo trukmę – valandą ir dešimt minučių. Tikrai dėmesio vertas kūrinys.
9. „Sunkus kelias. Djui Kokso istorija“ (Walk Hard: The Dewey Cox Story, 2007)
Filme parodijuojami roko žvaigždžių biografiniai filmai, pirmiausia „Walk the Line“, iš kurio pasiskolintas žmonos namuose ir romano su atsargine dainininke kelyje elementas. Taip pat pasiskolinta iš „Ray“ kuris, kaip žinoma, buvo kaltinamas dėl to, kad leido nuskęsti savo mažajam broliukui.
Tai muzikanto Djui Kokso, kurio dainos pakeitė tautą, pakilimo ir nuosmukio istorija. Savo „rokenrolo karuselėje“ Koksas permiega su 411 moterų, tris kartus veda, turi 36 vaikus, vaidina savo paties 70-ųjų televizijos laidoje, turi daug draugų, tarp jų Elvis, Bitlai ir net šimpanzės. Pagrindinis herojus yra priklausomas nuo visų žinomų narkotikų, filmo eigoj jų atsikrato. Nepaisant visko, Koksas tampa nacionaline ikona ir galiausiai pelno geros moters – ilgametės atsarginės dainininkės Darlene – meilę.
Absoliučiai juokingas filmas. Galbūt tai net geriausias kada nors sukurtas muzikinis biografinis filmas – parodija, pasižymintis nuostabiu talentu, puikia muzika ir puikiomis, juokingomis replikomis. Jame tiek daug juokelių, tiek daug geros muzikos ir vaidybos, kad daugelis žiūrovų stebisi, kaip šis filmas anuomet nebuvo populiaresnis.
Tai Jake’o Kasdano režisuotas filmas, kurio scenarijų parašė pats Kasdanas ir produktyvusis Juddas Apatowas („Superbad“ kūrėjas). Užuot viską per daug surežisavę, kaip daugelis kitų tokio tipo filmų, jie leidžia pagrindiniam aktoriui Reiliui daugiau ar mažiau iš tikrųjų vaidinti personažą, todėl, priešingai visiems lūkesčiams, kai kurios scenos iš tikrųjų priartėja prie tikrų jausmų. Reiliui tenka vaikščioti po siaurą lyną: ar jis kenčia, ar juokauja apie kančią? Tai, kad mes nesame tikri, dar labiau patraukia žiūrėti ir gėrėtis filmu.
Džonas C. Reilis yra daugialypis aktorius ir apskritai puikus komikas, kuris neša šį filmą nuo pat pradžių. Spėjame, kad kai kuriems žmonėms nepatiko Johnny Cash gyvenimo parodijos momentai ir dėl to filmas sulaukė neigiamų komentarų. Tačiau Reilis išreiškia didelę pagarbą atlikėjui, be to, jis dainuoja kiekviename kūrinyje savo nuostabiu balsu. Įspūdinga, širdinga ir linksma!
8. „Griaustinis tropikuose“ (Tropic Thunder, 2008)
Jei jums kada yra nusibodusios perdėtos karinių filmų dramos, šita istorija tikrai atgaivins. Pasakojami įvykiai yra gana paprasti, tačiau siužeto netikėtos linkmės padaro juos įdomius.
Keletas aktorių, pačių populiariausių yra surenkami nufilmuoti karinei dramai. Filmavimams nesisekant, mat juos vykdo nepatyręs režisierius, kuris negeba tvarkytis su išlepusiais aktoriais, nusprendžiama netikėtai 5 pagrindinius veikėjus vietoj filmavimo aikštelės permesti į iš tiesų priešiškai nusiteikusių vietnamiečių zoną. Žinoma, patiems aktoriams to nepasakant.
Vertėtų pažymėti, kad filme atspindimi praeitos filmų kartos filmavimo ypatumai, kai veiksmas vyksta ne už green screen (liet. „žaliojo ekrano“), o visi specialieji efektai yra fiziniai, o ne CGI (liet. „kompiuterio kurta aplinka“), tad siužetas yra to paveikiamas.
Patį filmą režisavo vienas iš pagrindinių herojų Benas Stileris. Pats vyras įkūnijo Tugo Spydmano personažą. Prie jo prisidėjo ir žinomas Džekas Blekas, šis filmo metu tapo Džefu Portnoijum. Keista, tačiau prie kino juostos prisidėjo ir aktorius Robertas Downey Jr., kuris įprastai komedijose nevaidina ir žinomas dėl filmų „Geležinis žmogus“, „Šerlokas Holmsas“, dažnai atpažįstamas dėl Marvel komikso Geležinio žmogaus personažo vaidmens.
Stileris dalinosi, kad šios komedijos idėja jam kilo besifilmuojant „Empire of the Sun“. Gavęs pakankamai paramos 2006 metais, filmavimus režisierius pradėjo jau kitais metais, Havajų saloje Kaua‘i. Procesas truko trylika savaičių ir buvo nominuoti kaip ilgiausi filmavimai salos istorijoje.
„Paramount Pictures“ ir „Dreamworks“ filmą auditorijai pristatė rugpjūčio 13, 2008 metais. Minėtoji data pasitaikė kaip tik per savaitgalį ir vien per jį filmas uždirbo 26 milijonus dolerių Šiaurės Amerikoje. Downey Jr. už savo vaidybą gavo Auksinio Gaublio nominaciją. Kiek vėliau buvo vėl pasidžiaugta filmo sėkme – jis uždirbo virš 188 milijonų dolerių.
Stileris interviu metu pasidalino savo, kaip aktoriaus ir režisieriaus, įspūdžiais:
„Režisuoti save yra gana keista. Kartais norėjosi, kad tai galėtų daryti kažkas kitas. Pats režisuodamas negali prašyti iš aktorių per daug, nes kiti galvos, jog pats neįsivaizduoji, ką darai. Svarbiausia yra rasti žmones kuriais pasitiki ir tada visi gražiai komandiškai dirba“
Aktorius taip pat pažymėjo, kad jis yra labai savikritiškas. Net gi tiek, kad pats ant savęs rėkdavo, o kartais neišeidavo iš savo vagonėlio kol neprisiversdavo to padaryti. Pasak Stilerio geriausias jausmas buvo tai, kad gali kartoti scenas kiek tik nori, kol jos išeina tinkamos, mat esi režisierius ir „niekas negali tavęs sustabdyti“.
Kadangi pasakojamoje istorijoje aktoriai yra vaizduojami kaip „divos“, Stileris teigė, kad Holivude kiekvienas aktorius savo karjeroje patiria tokį laikotarpį, dėl kurio vėliau gėda. Pats režisierius, jo žodžiais, ne išimtis.
„Tai viena iš pagrindinių problemų, kurių turi saugotis šiame versle – gali prarasti savo, kaip žmogaus, perspektyvą. Yra tokių žmonių. Yra ir kita medalio pusė. Žmonės tikisi, kad kaip aktorius tu prieš kamerą turi ištisai likti kažkuo kitu. Tai gali išvaryti iš proto“.
7. „Kosminiai kiaušiniai“ (Spaceballs, 1987)
Tai filmas, kuris išsityčioja iš „Žvaigždžių karų“ sagos ir tą daro labai stilingai. Nuo pat pradžios iki pabaigos imtinai šaipomasi iš visų minėtos filmų serijos aspektų. Pradedant keistu pagrindinio veikėjo palydovu, baigiant piktybiškai nusiteikusios planetos valdytojų. Tačiau nereikėtų sunerimti, kad filme nėra daugiau jokių pokštų, jų yra gausu – vienu metu net pašiepiami „Transformeriai“, „Beždžionių planetos sukilimas“, „Star Trek“ serialas.
Šios kino juostos istorija skamba taip. Agresyvi planeta „Spacebalas“ siekia pavogti orą iš kitų planetų, o siekiant įsiveržti pro planetos „Druidijos“ apsaugos skydą, būtina pavogti princesę. Tam įvykus, pagalbos kreipiamasi į atsiskyrusį vyruką „Vienišą Žvaigždę“ ir jo palydovą šunį-žmogų „Barfą“.
Žinoma, lygiai kaip ir „Žvaigždžių Karuose“, taip ir šiame filme gausu įvairiausių klišių, kurios yra hiperbolizuojamos, taip prajuokindamos kiekvieną žiūrovą, nesvarbu, koks jo amžius. Tai be galo svarbu, mat pats filmas buvo sukurtas tik 1987 metais. Pagal laikmetį, akivaizdu, kad negalima tikėtis žadą atimančių specialiųjų efektų ar kompiuterinės grafikos, tačiau tai tikrai netrukdo mėgautis filmu. Iš tiesų tai gali labai atgaivinti nuo filmų, kokius esame matyti šiandien.
Prie scenarijaus dirbo amerikiečių direktorius Melas Broksas. Savo darbo metu vyras išsikėlė tikslą, kad jo parodija būtų kiek įmanoma artima originaliems filmams siužetu ir kitais aspektais. Net gi „Jodos“ humoristinė kopija, kurios vardas filme yra „Jogurtas“ (angl. k. žodžių žaismas „Yoda“ ir „Yogurt“) juokauja, kad irgi pardavinėja įvairias prekes su savo logotipu.
Pagrindinius vaidmenis atlieka Bilas Pulmanas, Džonas Kandy, Dafnė Zuniga ir pats Melas Broksas.
Istorijos personažams režisierius norėjo gauti kitokių, žymesnių aktorių, pavyzdžiui Tomą Kruzą ar Tomą Henksą, tačiau šie atsisakė. Tokią ne itin malonią situaciją komentavo Pulmanas:
„Aš manau, kad Melas buvo nusivylęs ir liūdnas, nes jie visi nesutiko. Bet kaip tik tuo metu buvo patrauktas naujai garsėjančių komikų: Džono Kandy ir Riko Moranio“.
Kai rolėmis buvo pasidalinta ir aktoriai sutiko, Melas džiaugėsi:
„Velniop, priimsiu aktorius, kurių niekas plačiai nežino!“
Būtent taip režisierius ir padarė. Panašu, kad tai buvo rizikingas žingsnis, kuris atsipirko, mat filmui sukurti išleisti 22 milijonus dolerių, o uždirbti net 38 milijonai dolerių pelno.
6. „Kvadratas“ (Dodgeball: A True Underdog Story, 2004)
„Kvadratas“ – istorija apie tikrą nevykėlį. Apie įspūdingai nekompetentingą sveikatingumo klubo savininką (akt. Vincą Vaughną), kuris bando išgelbėti savo klubą nuo turto arešto, įtraukdamas komandą į 50000 JAV dolerių vertės pasaulinę kvadrato seriją Las Vegase. Įrodymas, kad komanda nevykusi: vienas iš komandos narių tiki, kad yra piratas, o kitas komandos narys to nepastebėjo.
Aktoriaus Vaughno klubas „Average Joe’s Gym“ apleistas ir aptriušęs, bet turi ištikimų, nors ir pamišusių klientų. Kitoje gatvės pusėje yra daugiamilijoninė „raumenų imperija“, žinoma kaip „Globo Gym is“. Globo priklauso Benui Stilleriui ir jo maniakiška vaidyba nuolat juokinga, ypač kai jis apsisaugo nuo mažo žmogaus komplekso apsupdamas save didžiuliais kultūristais ir į treniruočių kelnes įsidėdamas pripučiamą tarpkojį.
Vaughanas, vaidinantis išsiblaškiusį Piterį La Fleurą, veikia kaip stabilumo garantas. Jis vaidina daugiau ar mažiau tiesmukai, ir tai yra protinga, nes kažkas turi palaikyti siužeto eigą. Jį aplanko šviesiaplaukė Keitė Vič (akt. Christine Taylor), dirbanti banke, ir paaiškina, kad jo sporto klubui per 30 dienų reikia 50000 tūkstančių dolerių, antraip jis bus areštuotas.
Verta paminėti, kad Keitė nekenčia Globo Baltojo Gudmano, sporto klubo savininko, ne tik dėl to, kad per paskutinį jų susitikimą jis grubiai atkreipė dėmesį į savo itin gerai išpūstą tarpkojį. Vienas iš „Average Joe’s Gym“ darbuotojų sugalvoja surengti kvadrato turnyrą ir dėl priežasčių, kurių nereikia aiškinti, Keitė tampa komandos nare kartu su piratu ir dar keturiais žmonėmis.
Nė vienas iš jų nieko nežino apie kvadrato žaidimą. „Kvadratas“ paaiškina šią sporto šaką, stabtelėdamas prie 1938 m. pradinės mokyklos mokomojo dokumentinio filmo. Tai labai trumpas dokumentinis filmas, kurį veda kvadrato legenda Patchesas O’Houlihanas, kuriam jau per 80 metų. Ir jis iš tikrųjų atvyksta pas „Average Joe’s Gym“ su savo motorizuotu vežimėliu ir paskelbia, kad treniruos juos į pergalę. Patchesą vaidina Ripas Tornas, kurio treniruočių metodai kelia didžiulį juoką.
Sunku neatskleisti per daug detalių, todėl čia ir sustosime. Tikrai siūlome pasižiūrėti. Labai smagus, kvailas filmas, kuriame juoko per akis.
5. „Zūlanderis“ (Zoolander, 2001)
Tai itin pavykęs aktoriaus Beno Stilerio bandymas įsitaisyti ne tik įprastoje pagrindinio aktoriaus pozicijoje, bet ir režisieriaus krėsle. Filme ironiškai vaizduojami mados pasaulio užkulisiai. Jis minimas kaip vienas geriausių filmų apie šį verslą, nors dažnai pavadinamas neatitinkančiu tikrovės. Jau yra pasirodžiusi ir antroji kino juostos dalis „Zoolander 2“.
Istorija pasakoja apie neįtikėtiną sėkmę patyrusį modelį Dereką Zulanderį (akt. Ben Stiller). Derekas – išpuikęs, kvailas, manieringas ir naivus, tačiau turi viską: šlovę, pinigų, galybę moterų, brangius daiktus. Bet atsiranda kitas, geresnis už jį – didžiausias konkurentas Hanselis (akt. Owen Wilson). Pastarasis iš panosės nukniaukia geriausio modelio apdovanojimą, taip apversdamas Dereko gyvenimą aukštyn kojom.
Po šio įvykio Derekas įkliūva į mados giganto Mugatu hipnozės pinkles. Pagrindinis herojus tampa jo įrankiu, turinčiu nužudyti Malaizijos ministrą pirmininką. Bet kaip ir daugumoje filmų, du didžiausi priešai – Derekas ir Hanselis – susivienija ir siekia atskleisti Mugatu nedorybes bei taip apsaugoti aukštą Malaizijos pareigūną.
Filme yra juokingų epizodų. Vieni tokių – įprastos santykių aiškinimosi scenos. Paprastai tai muštynės, bet šiuo atveju – kova ant podiumo. Bene aiškiausiai parodijuojami modelių tuštybė bei kvailumas. Kaip antai, nemokėjimas įjungti kompiuterio.
Tai nėra filmas, kurį žiūrint reikia įtemptai mąstyti. Bet visgi, galima įžvelgti gilesnių prasmių. Filme ironizuojamas mados verslas. Modeliai vaizduojami kaip kvailos ir tuščios marionetės. Išjuokiami stereotipai, pavyzdžiui, kad visi vyrai modeliai yra netradicinės orientacijos.
Juostoje užsimenama ir apie jau skaudesnius visuomenei dalykus. Vieni tokių – darbuotojų išnaudojimas, grožio kultas bei to pasekmė – bulimija.
4. „Bukas ir bukesnis“ (Dumb and Dumber, 1994)
Šis Peterio ir Bobby Farellų filmas ekranuose pasirodė 1994 metais. Džimo Kerio personažas Loidas – didžiuliu intelektu nepasižymintis limuzino vairuotojas. Jis gyvena kartu su savo bičiuliu Hariu, kuris dirba augintinių prižiūrėtoju bei vairuoja didžiulį furgoną, kurs atrodo kaip milžiniškas gauruotas šuo.
Abu vaikinai sugalvoja atidaryti parduotuvę, kurioje pardavinės kirminus, tačiau yra viena problema – jie neturi tam pinigų. Vis dėlto vieną dieną Loidas važiuodamas sutinka merginą, kurią kaip mat įsimyli. Negana to, mergina palieka lagaminą, kurį Loidas užsimoja jai grąžinti. Taip du bičiuliai susiruošia kelionei per šalį. Vėliau paaiškėja, kad to paties lagamino ieško ir keletas nusikaltėlių. Prasideda įtempti, tačiau juokingi ir nuotaikingi bičiulių nuotykiai.
Už Loido vaidmenį MTV kino apdovanojimuose Džimas Keris laimėjo geriausio komedijos žanro filmo aktoriaus nominacijoje.
Kuomet Džefas Danielsas vaidino filme „Bukas ir bukesnis“, jis jau turėjo aktoriaus patirties, tačiau jo honoraras buvo vis tiek nedidelis – 50 tūkst. JAV dol. Palyginimui, jo kolega Džimas Keris uždirbo 7 mln. JAV dol.
Svarbu paminėti, kad Danielsas įdėjo ne ką mažiau pastangų, jog ši kultinė komedija būtų tokia nuotaikinga, o jo humoro jausmas nei kiek nenusileido Keriui. Taip pat, abu aktoriai ekrane praleido beveik tiek pat laiko.
Filmas tapo komedijos klasika, kuri su amžiumi vis gerėja ir perspjauna daugelį kitų kvailų komedijų. Keris, kaip dažnai būna, kiekvieną kartą pasirodęs ekrane trykšta komizmu, o jo chemija su Danielsu suteikė filmui daugiau širdies nei tai kada nors buvo įvertinta.
3. „The Ridiculous 6“ (2015)
Filmas „The Ridiculous 6“ yra tas, kurį reikia žiūrėti ir nepriimti rimtai. Komedija tikrai kupina ganėtinai šiurkščių juokelių, čia jie neslopinami. Filmavimo vieta Naujojoje Meksikoje taip pat labai vaizdinga. Nemeluosime, pažiūrėję šį filmą žmonės susiskaldo į dvi grupes: vieni filmą dieviną, kiti smerkia ir nekenčia. Taip yra dėl to nes politinis korektiškumas jau užvaldęs pasaulį ir žmonės nebegali tiesiog atsipūsti ir gerai pasijuokti iš banalių, bet labai juokingų, kvailų juokelių ir vizualinio humoro.
Geriausia pradėti nuo Adamo Sandlerio vaidmens– pagrindinio veikėjo Tomio, dar žinomo kaip „Baltasis peilis“, vyro, kurį apačių gentis užaugino kaip turintį antžmogiškų kovos įgūdžių, vaidmens.
Sandleris laviruoja su Tomio personažu, atrodo lyg neapsisprendžiama ar Tomis turėtų būti stoiškas šios nevykėlių gaujos lyderis, ar kvaištelėjęs Amerikos čiabuvių stereotipas, kaip jis greičiausiai buvo sumanytas iš pradžių.
Tomio kelionė prasideda, kai jis sutinka savo tėvą Frenką Stokburną (akt. Nickas Nolte) prieš pat tai, kai jį pagrobia blogiukas Ciceronas (akt. Danny Trejo). Jis palieka savo gentį, kad surastų tėvą, ir pakeliui sužino, kad Frenkas buvo „užimtas žmogus“ ir Tomis turi penkis pusbrolius: Ramoną (akt. Rob Schneider), Mažajį Pitą (akt. Taylor Lautner), Hermą (akt. Jorge Garcia), Danį (akt. Luke Wilson) ir Čiko (akt. Terry Crews). Jie susiburia į „Juokingąjį šešetuką“ ir išsiruošia gelbėti savo naujai atrastą patriarchą.
Pasakyti, kad Sandlerio ir Timo Herlihy scenarijus yra „epizodinis“, būtų per maža. Vieną minutę John Turturro moko, kaip žaisti beisbolą, kitą – žaidžia pokerį su Vanilla Ice, Davidu Spade’u ir Blake’u Sheltonu. Atrodo, tarsi kas nors ant lentos būtų sudėjęs idėjas komedijoms vesterno tema, o tada Sandleris į ją mėtė strėlytes, kad nustatytų jų eiliškumą. Tai linksmas chaosas per kurį pamatome tikrai nemažai.
Filme naudojama ryški satyra rasizmui ir mizoginiškumui, bei Amerikos čiabuviams pašiepti. Jei nepriimsite per rimtai šis filmas tikrai nuostabus!
2. „Negrąsink Pietiniam Centrui, gerdamas sultis su savo bičais“ (Don’t Be a Menace to South Central While Drinking Your Juice in the Hood, 1996)
Tai – 1996 metų klasikinis filmas, pilnas juodo humoro ir satyros. Daugeliui šiuolaikinių žmonių istorija, jos pateikimas gali pasirodyti nejautrus, mat filme dažnose scenose yra pašiepiamas juodaodžių kultūros vaizdavimas tuometiniuose kino filmuose. Naudojamos dažnos klišės, siejamos su šia kultūra: narkotikai, ginklai, vakarėliai, bedarbystė, vaiko globos vengimas.
Nors visos temos ir pateikiamos be jokio subtilumo, dažnai naudojamas juodaodžių kultūros žargoninis žodynas, filmas tikrai yra nuotaikingas ir vertas dėmesio. Jame vaidina dažnai parodijose matomi aktoriai: Šonas Veijansas (pagrindinio veikėjo „Peleninės“ vaidmuo), Marlonas Veijansas („Peleninės“ pusbrolis „Lok Dogas“), Sulis Mak Kolou (paralyžiuotas „Lok Dogo“ draugas „Išprotėjusios Kojos“).
Siužetas tikrai yra įkandamas visiems ir nėra sudėtingas. Pagrindinis veikėjas yra mamos atvežamas pas tėvą, kad išmoktų kaip reikia išgyventi „gatvės“ kultūroje. To pastarąjį moko beprotis pusbrolis ir bičiulis Lok Dogas. Susipažinęs su pusbrolio bičiuliais „Peleninė“ įsimyli rajono gražuolę, kuri yra žinoma dėl savo laisvo elgesio būdo. O štai merginos ex, buvęs kalinys, dėl to įsiunta. Toliau istorija tęsiama su įdomiais siužeto posūkiais.
Kino juostoje, nors ir beprotiškai linksmai, tačiau užkabinama ir buvęs Amerikos visuomenės nusistatymas prieš juodaodžius. Vienoje iš scenų tai ypač pasimato, mat pagrindinis veikėjas yra akylai stebimas parduotuvėje ir raginamas kuo greičiau išeiti, kad tik nieko nepavogtų, tuo tarpu baltaodis vyriškis vagia be jokių sunkumų. Panašių hiperbolizuotų užuominų į JAV vyravusią neteisybę prieš juodaodžių rasę yra tikrai nemažai ir kiekvieną žiūrovą priverčia po filmo susimąstyti.
1. „Aeroplanas“ (Airplane!, 1980)
„Aeroplanas“ dienos šviesą išvydo 1980 metais ir iškart susilaukė pasisekimo. Tai – režisieriaus Davido Zuckerio režisuota satyrinė komedijos kino juosta, kurią pristatė kino kompanija „Paramount Pictures“. Šiame filme parodijuojami ir pašiepiami katastrofų žanfro filmai, gausu absurdo ir greitų farso komedijos stiliaus scenų. Taip filmas išskirtinis ir tuo, kad čia galime išvysti nemažai improvizacijos, kurią demonstruoja tokie aktoriai, kaip Robertas Haysas, Julie Hagerty ar Leslie Nielsenas.
Buvęs karo lakūnas, šiuo metu dirbantis taksi vairuotoju, Tedas Straikeris (Robert Hays) neįvardinto karo metu patyrė traumą, dėl kurios atsirado skrydžių baimė, tad jis nebegali dirbti atsakingo darbo, o jo mergina Eleina Dikinson (Julie Hagerty), su kuria jis susipažino karo metu, jį palieka. Kad ją susigrąžintų, jis pasiryžta nugalėti savo baimę ir sėda iš Los Andželo į Čikagą skrendantį lėktuvą, kuriame ji dirba stiuardese. Tačiau ji neketina taikstytis.
Po patiektų pietų dauguma keleivių sunegaluoja, lėktuvu skrendantis daktaras Baris Rumakas (Leslie Nielsen) suvokia, kad jie apsinuodijo žuvimi. Stiuardesės išsiaiškina, kad pagrindinis pilotas Klarensas Ovjeras (Peter Graves) ir antrasis pilotas Rodžeris Murdokas (Kareem Abdul-Jabbar) taip pat apsinuodijo maistu ir nebelieka kam valdyti lėktuvą. Eleina susisiekia su Čikagos oro uosto valdymo bokštu ir jie jai pataria įjungti autopilotą, kuris tėra didžiulė pripučiama lėlė vardu „Otas“. Rumakas įtikina Straikerį pilotuoti lėktuvą, nors jis mano nesugebėsiąs to padaryti dėl didžiulės įtampos ir todėl, kad šis lėktuvas nė iš tolo neprimena jo valdytų.
Į bokštą iškviečiamas kapitonas Reksas Krameris (akt. Robert Stack), kuris kartu su Straikeriu tarnavo kare. Padedamas Kramerio ir Rumako padrąsinančios kalbos, Straikeris galiausiai gana sėkmingai nutupdo lėktuvą. Keleiviams išsilaipinus, Otas išskrenda kartu su kompanione, taip pat pripučiama lėle.
„Aeroplanas“ tapo ne tik ikonišku komedijos žanro hitu, tačiau jis taip pat pranoko daugelį katastrofų filmų. Sunku nesižavėti juokingu Leslie Nielsono pasirodymu. Tai fenomenalus to laikmečio humoro kūrinys, kurį verta įvertinti tinkamai.
